Metams pasibaigus, pamaniau reikėtų sutverti geriausių 2009 metų albumų topą. Sutikčiau su teiginiu, jog praėjusieji metai buvo muzikaliai „sotūs“ – rinktis tikrai buvo iš ko (susidaro vaizdas, jog šiais laikais kuria kas tik netingi). Dar kartą apžvelgdamas visus 2009 – ųjų metų albumus padariau išvadą, jog dauguma kūrinių melancholiški, kiek niūroki, kartais svajingi, tamsūs. Ramūs metai. Žinau vieną: atradimais tikrai nesigailiu.Nusprendžiau nereitinguoti penkiolikos „išrinktųjų“ (na nebent išskirčiau pirmąjį penketą). Tiesiog paminėsiu labiausiai klausytus, išmylėtus, apkalbėtus albumus. Viliuosi, kad šis mano sąrašiukas atliks ir muzikinio eksporto rolę – gal ką nors patinkančio atrasite ir Jūs. Taigi: Toliau skaityti G.eriausi 2009 metų albumai [pagal tadas.v]
Temos Archyvai: Albumai
G.eriausi 2009 metų albumai [pagal offca]
Taigis, pristatau dar keletą praeitų metų popsiškosios muzikos albumų užvadinimu „geriausieji“. Kodėl mano geriausieji tokie labai jau visi saldūs, romantiški, popsiški ir tik šiek tiek indie, mažai rock, visiškai be metal? Ogi tokie buvo man 2009-ieji. Tokia ir muzika. Grožėkimės pagal abėcėlę:
Au Revoir Simone – Still Night, Still Light
Žinot, kai klausau patinkančios muzikos, ji veik visada būna darni. Ta prasme, man turi derėti muzika ir žodžiai, turi papildyti vienas kitą. Au Revoir Simone trečiasis albumas „Still Night, Still Light“ yra puikus to pavyzdys elektroniniame indie pop žanre. Tai, kas primena gražiausius Frou Frou, Ladytron, Camera Obscura momentus, kuriuos su kompiuteriniais vargonėliais galima be baimės leisti po bažnyčios skliautais. Taip, albumas kiek vienodas ir į pabaigą vietomis prailgsta, bet „Shadows“ ir „Another Likely Story“ yra grožio etalonas. Toliau skaityti G.eriausi 2009 metų albumai [pagal offca]
Karolis Buržinskas – RECCA [2009].
Mes su Karoliu (aka The Boys Cult) nuolat bendraujame, jeigu galima taip pasakyt… Pamenu prieš gerą pusmetį (ar ne?) pagautas euforijos atsiuntė tai, kas dabar yra jo pirmoji muzikinė pasaka-istorija trijų tokių pasakų-istorijų lentynoje – „Aušra”. Dar nespėjus (nemokamai) albumu pasidalint su skaitytojais, Karolis kažką burbtelėjo apie neįvertintus menininkus ir paprašė nuorodos nedėti.
Dabar gi (tiesos labui reikia prisipažinti, kad albumas internete jau nuo spalio), Karolis Buržinskas iš tiesų dovanoja savo sci-fi pasaką RECCA (aka „pasaka nr.3”), o prie jos dar prilipdo ir mini pasaką „Pūkelis” (aka „pasaka nr.2”). Maža to, žada, kad Kalėdoms G. skaitytojams padovanos ir „Aušra” – brangiausią savo kūrinį.
Pasakos? Apie ką aš čia? Pasistengsiu trumpai ir paliksiu jus su muzika… Toliau skaityti Karolis Buržinskas – RECCA [2009].
Aufgang – Aufgang [2009, Infiné]
Neseniai g-taške skaitėme apie „Whitetree“ projektą. Autorius taikliai pastebėjo: „Dar vienas gražiausias šių metų albumas.“ Aš norėčiau pristatyti nieko nenusileidžiančią dar vieną pianino, mušamųjų ir elektronikos sintezę: tai trio iš Prancūzijos „Aufgang“. Francesco Tristano, prancūzų modernistas, pianino virtuozas, išleidęs ne vieną studijinį albumą nuostabios pianino pasakos, aplink save sutelkęs tikrai ne kuklų gerbėjų ratą visame pasaulyje. Kiti du „Aufgang“ nariai – Rami Khalifé (antras pianinas) ir Aymeric Westrich (mušamieji, elektronika) – kartu su Tristano studijavo vienoje prestižiškiausių pasaulyje -Juilliard konservatorijoje.
Elektronikos ir klasikinės muzikos „bendradarbiavimo“ pavyzdžių muzikiniame pasaulyje rasime ne vieną: tai švedas David Wenngren‘as (Geriau žinomas kaip „Library Tapes“), kiek niūresnės kito švedo Tommy Jansen‘o („Elegi“) muzikinės dėlionės, Alva Noto bei Ryuichi Sakamoto duetas ir daugelis kitų. Tačiau „Aufgang“ albumo žaismingumas, pianino skambėjimo štrichai daro jį ypatingu. Jei „Whitetree“ darbą galime talpinti į „ramaus vakaro muzikos“ rėmus, tai „Aufgang“ – priešingai. Du pianinai čia trenkia milžiniška jėga, o mušamieji ir elektronikos garsai prideda albumui greitą ir energingą ritmą. Vienintelis lėtas kūrinys albume (galime vadinti išimtimi) – Prélude du passé“. Tačiau kiti likę aštuoni – kupini aštraus pianino skambesio (tipiškas Tristano kūrybos braižas), kuris kartu su techno stilių primenančiais elektroniniais ritmais bei mušamaisiais daro albumą labai gyvu. Toliau skaityti Aufgang – Aufgang [2009, Infiné]
RICHARD HAWLEY – Truelove’s Gutter [Mute; 2009]
Nepasakosiu, kad šeštasis Richard Hawley albumas „Truelove‘s Gutter“ yra smagiausias ar geriausias jo diskografijoje. Jis toks nėra. Ir nėra turbūt tik todėl, kad Hawley jau yra klausytas, išklausytas, atklausytas, ir, kaip bebūtų keista, ir toliau lieka klausomas. O šį įrašą daugiau inspiravo noras pristatyti ne „Truelove‘s Gutter“, kurį dauguma fanū nurašys, bet patį Richard Hawley, tačiau jokio išsamaus pristatymo nebus.
Pasakysiu trumpai drūtai, kad šitas muzikorius vis dar lieka nepamainomu tamsių vakarų ir meilės naktų po meilės palydovu. Ne kiekvienam dievo duotas toks vokalas, kuris intymumo burtus skleidžia net be muzikinio fono, o su muzikos garsais gaunasi toks širdagriebis, kad laikykis.
Jeigu reiktų atskirti ankstesnius Hawley albumus vieną nuo kito, tai vargu ar man pavyktų tai padaryti. Visi jie vienodai gražūs ir lyriški. O šis – „Truelove‘s Gutter“ taip pat gražus, tačiau turi savyje nesupainiojamo išskirtinumo: niūrumo ir tamsumo, bei žymiai mažiau lyriškumo . Toliau skaityti RICHARD HAWLEY – Truelove’s Gutter [Mute; 2009]
kent – Röd [Sony Music Entertainment; 2009]
Toks ydingas snobiškumas ir negalėjimas atleisti piršto nuo mygtuko volume up verčia išsilieti keliais syvais klausant naujojo liubimčikų darbo „Röd“. Albumo viršelis piešia fatališką moterį ir kol kas kankinuosi su skaitmeniniu formatu – nežinau, ar šis diskas bus apipiltas raudona spalva, ar raudona figūruoja kūrinių tekstuose. Nejaučiu jokio raudonio, nebent purpurinį neoninių lazerių raižymą futuristinės diskotekos aikštelėje. Čia tokia asmeninė buka iliuzija, dar likusi nuo „Tillbaka till samtiden“ vis palydima sapno, kad kažkada kent gros kokioje intymioje Švedijos kabako scenoje, o aš dar blaivia galva suklupęs visu kūnu linguosiu į taktą.
Nuo šiandien toje diskotekoje galės groti ir „Röd“: nuo … iki… Toliau skaityti kent – Röd [Sony Music Entertainment; 2009]
FOX BAT STRATEGY: A Tribute To Dave Jaurequi [David Lynch MC; 2009]
Apie šitą reikalą turėtų rašyti labiau sinefilai nei melomanai, ir tikiuosi, kad jie savo interpretacijomis dar pasidalins. David‘as Lynch‘as yra tas asmuo, kuris išgimdė šią auką, papuoštą keliais pavadinimais – David Lynch presents Fox Bat Strategy: A Tribute To Dave Jaurequi.
Jau senokai, tiksliau, kažkada po „Blue Velvet“ visokeriopo narstymo, pastebėjau, kad Lynch’as neapsiriboja kadrų įamžinimu, o mėgsta kišti nagus ir prie muzikos. Be to, kad įkūrė savo įrašų leidybos kompaniją „David Lynch MC“, vyriokas ir prodiusuoja, ir muzikuoja ir kuria tekstus. Būtent pagal Lyncho tekstus dar 1994-aisias, pasitelkus jau amžinatilsį gitaristą David Jaurequi (1955-2006), kurio atminimui ir dedikuojamas albumas, bei dar kelis muzikantus, buvo įrašyti septyni kūriniai.
Toliau skaityti FOX BAT STRATEGY: A Tribute To Dave Jaurequi [David Lynch MC; 2009]
NOJUS – Nematomi [Aistian Music; 2009]
Kai nebeliko “Airijos”, atsirado Nojus, kuris štai išleido naują albumą, nors aš tebelaukiu kažkur girdėtų gandų, jog kažkada bus perleisti geriausi „Airijos“ gabalai. Bet gandai – į užmarštį, o dabartis grotuve leidžia albumą „Nematomi“ su dvylika naujų kūrinių.
Dubline gimęs darbas perdėm nestebina, bet džiugina, kad emigracija neįsiėdė į smegenis ant tiek, kad Nojus pradėtų eilės kurti angliškai.
„Šis albumas – tai visos grupės kūrybinis darbas. Ritmika rūpinosi ir būgnų partijas kūrė Asta Milerienė, bosines linijas vystė Vidmantas Galeckas, saksofono ir akordeono melodijas piešė Lorenas Bučius, man tereikėjo visa tai sudėlioti į savo vietas, nesugadinti ir pagražinti gitarų garsais bei solo išpuoliais, pasidalinti mintimis, virtusiomis žodžiais ir dainomis, kurios kiekviena gyvena savo gyvenimą ir pasakoja savo istoriją.“ – taip gražiai pasakoja apie albumą pats Nojus, tačiau ne viskas taip gražu. Toliau skaityti NOJUS – Nematomi [Aistian Music; 2009]