Antrasis švedų multiinstrumentalisto Henrik‘o Öhberg‘o projekto Tvärvägen instrumentinis albumas. Gražesnis, vientisesnis už pirmąjį, tačiau toks pat, garso takelį primenantis, darbas, kuriam pastiprinti norisi kinematografiškų vaizdų.

Vienas vaizdas jau yra – titulinei albumo kompozicijai „This River So Red” susuktas klipas leidžia suvokti, jog kūrėjas Tvärvägen muziką įsivaizduoja derint prie daug tamsesnių tonų, nei jo klausytojas. T.y. šiuo atveju – aš. Man „This river so red” yra vientisas vasaros šiltų dienų (blogesniu atveju – vakarų) kvapo dvelksmas. Iš lietuviškų pievų gėlių, iš skandinaviškų tirpstančių ledynų ašarų, iš europietiškos meditacijos ir levitacijos, Toliau skaityti TVÄRVÄGEN – THIS RIVER SO RED [2015] →

Pelenės istorija. Vaikinas, augęs prie teliko, rodžiusio tik vieną kanalą, be jokio (nei laidinio, nei belaidinio) telefono, žuvus tėvui metęs mokyklą ir patraukęs uždarbiauti, klausęs tėvų muzikos įrašų kolekcijos (kuri ir suformavo ne ypatingai modernios muzikos įtakas), nes kitokios tiesiog neturėjo, nors norėjo, ir kartais brazdinęs sena mamos gitara, šiandien tapo žmogumi, įrašiusiu gabalą „S.O.B.”, apie kurį siaubo karalius Stephenas Kingas pasakė taip: If this doesn’t get you up and shaking your ass on a Friday afternoon, you’re dead.

Kingas teisus. Nathanielis Rateliffas ir nauja jo muzikantų kompanija The Night Sweats šokdina baisiai smagiai. Toliau skaityti NATHANIEL RATELIFF & THE NIGHT SWEATS – Nathaniel Rateliff & The Night Sweats [2015] →

Amerikiečių chamber pop muzikos grupės Gem Club antrojo ilgagrojo „In Roses” pernai galima buvo ir nepastebėti. Kritikai liaupsėmis jo neapipylė, metų albumų topuose taip pat nešmėžavo, bet kad jau veik metai „In Roses” laikosi mano ausinuke, tai prieš paguldant dulkėti į lentyną, norisi jį šiek tiek dar apkalbėti.

Antrasis Gem Club albumas niekur nenutolsta nuo pirmtako „Breakers” – toks pat melancholiškas, intymus, asketiškai minimalistinis, liūdnai gražus, sukurptas iš tų pačių, fortepijonas+violončelė+vokalas, ingredientų.

Ir dar ta, visaapimanti, depresyvi atmosfera. Toliau skaityti GEM CLUB – In Roses [2014] →

prisigeriu lietaus lašų ir vėl blaivausi

Neslėpsiu, laukiau iš Leon Somov & Jazzu (ne, vis dar nežinau, kaip ištarti tas dvi zz) išskirtinai lietuviško albumo. Nes pagal „Mano” (Am-Boy remiksą) buvo egoistiškai šokama ne kartą (o viskas manooo), po to – romantiški, mintinai deklamuojami „Muzika Tu” ir „Tik Pasilik” iš „Updated” rodė, jog duetas gali būti nauju vėjeliu lietuviškos eilėdaros padangėje. Iš esmės jis tokiu ir tapo, tačiau pastaruoju metu ėmė pūsti ne į tą pusę. O to priežastis, matyt, bus Leono daugiadarbystė: Monikos Linkytės šefavimas, Eduardo Gimenez’o albumas „Viento”, bendri reikalai su Vidu Bareikiu, Freaks On Floor albumo „Life” prodiusavimas, o kur dar visokie featurinimai, tad ne nuostabu, kad Leono ir Jazzu asmeninės „Istorijos” stokoja ypatingumo ir brandos. Toliau skaityti LEON SOMOV & JAZZU – ISTORIJOS [2015] →

Veik prieš dešimt metų švedų indie pop grupė The Legends užkabino albumu „Facts And Figures” (2006). Jį tuomet net drįsau priskirti prie metų geriausiųjų.  Po to sekė „Over And Over” (2009) – didžiulis neaprėpiamo triukšmo nesusipratimas, kuris kurį laiką neleido prikišti špygų prie naujausiojo The Legends darbo „It’s Love”, bet kai jau prikišau, tai įkišau ir nebesinori nusiplauti.

Po The Legends pavadinimu slypi Johanas Angergårdas, leiblo Labradors galva ir tokių grupių kaip Acid House Kings, Club 8, Pallers, Eternal Death (naujausias projektas, kuriuo būtinai pasidomėkite) narys.

„It’s Love” – intymus, liūdnas ir ramus albumas Toliau skaityti THE LEGENDS – It’s Love [2015] →