Palinkėčiau sau gerų dienų, bet žinau, kad šuns balsas į dangų neina.
Atgrubnagis
Kai Atgrubnagiui papriekaištavau, kad šitas „Gyvatnešis” baisiai jau griežtai pjauna, šis atšovė, jog čia bliuzrokas, todėl turi eiti „svarkė”.
Ir ji tikrai eina. Pailsinęs dūšią ir ausis su „Tyliau už tyla”, viską (nuo albumo viršelio iki muzikos ir tekstų suvedimo) vis dar vienas pats darantis muzikantas pateikė kietai virtą „Puse velnio” tęsinį.
„Gyvatnešis” nestokoja instrumentinių kompozicijų – jų šitame albume net penkios, bet Atgrubnagiui ne visada tekstas būtinas – jo gitaros mylavimas neturi lygių. Net įraše matai kaip grifu beprotiškai laksto pirštai, o partijos tikrai įkandamos ne kiekvienam muzikoriui. Net nežinau, ką palyginimui čia įrašyti, iš mūsiškių niekas į galvą nešauna, o importe tokiais manevrais galima lygiuoti į Toliau skaityti ATGRUBNAGIS – Gyvatnešis [2012]
Biče, na ką galima parašyti apie metalo koncertą, – brūkštelėjo man metalo žinovas Clandestino, kai paprašiau jo pajudinti savo profesionalią plunksną ir padaryti koncerto apžvalgą. Iš tiesų, – pamaniau, – juk nevardinsiu dainų pavadinimų ir neaprašinėsiu grojimo technikų. Kur kas smagiau būtų, jei man pavyktų pasidalinti ta emocija, kurią išsinešiau, tiksliau, parvilkau į namus po šio koncerto.
Ketveri metai po 
Jaučiuosi kiek nepatogiai rašydamas apie Kailę, lyg maisto gurmanas, nutvertas bekemšantis virtą dešrą, bet velnias nematė. Gi buvo laikas, kai Minogue gyvi pasirodymai buvo ne ką mažiau patrauklūs nei Madonnos, apie kurią paskutiniu metu bent girdėti kažkas (tai prie kryžiaus kalasi, tai stripaką šoka), o kuo australė savo pasirodymuose stebina savo gerbėjus neteko girdėti. Specialiai ir netikrinau, tačiau „The Abbey Road Sessions” yra įrašas, kurį klausau su didžiausiu malonumu. Iš tikro po n ‘bestų”, albumų, singlų, dvd ir puikaus pasirodymo Carax’o filme „Šventieji motorai” pop dievaitė padarė paprastą dalykėlį – įrašė ne naują bumčiką, o 25-mečio muzikavimo proga gerbėjams padovanojo senų gabalų rinkinuką, kuriame viskas gyva, plius pilnas styginių orkestras ir rezultatas netikėtai gavosi labai kabinantis. 
Fotografuoti negalima, – pasakė apsauginiai, o jiems paantrino ir vadybininkas. Tačiau ačiū jiems už supratimą ir dėkui, kad neprivertė manęs grįžti į automobilį pasidėti savo įrangos. Įpusėjus koncertui pamaniau, jog Mono padarė viską, kad fotografuoti būtų ne tik negalima, bet ir neįmanoma.
Britiška (netikėkit, ką rašo music.lt) ketveriukė prieš porą metų išlindo į dienos šviesą, o pernai trinktelėjo singlu „Midnight Wave”. Taip trinktelėjo, kad visos blakės išlakstė.
Daug nepilstant visgi įžangai nusistebėsiu, kaip kiti didmiesčiai, sostinės geba pritraukti kai kuriuos atlikėjus, o mūsų negeba. Ir čia ne didesnės rinkos problema: tiek, kiek buvo klausytojų tąkart 
Prieš „Calendar” dar galima ir reikia pasidžiaugti, jog Motorama paleido ir leido pagaliau paprastiems mirtingiesiems įsigyti jų debiutinį albumą „Alps” kompakto pavidale. Iš pradžių jį platino tik koncertų metu, bet kadangi grupės kelias nekirto Lietuvėlės teritorijos, jo įsigyti tokiu būdu nepavyko. Užtat dabar perleistas diskas atėjo su netikėtais priedais akims (žrieti antrą paveikslą), kurių paskirtis iki šiol nelabai suvokiama, ir ausims – trys gabalai, nepatekę nei į pirmąjį ilgagrojo leidimą, nei į naująjį albumą: