Isaac Marion „Warm Bodies”, arba apie zombius mūsų galvose.
1981 metais psichodelinio roko pionierius Roky Ericson’as įrašė keistą dainą „I Walked with a Zombie“, kurioje tris minutes zombiškai dainuoja tik šią vieną frazę. Dainą įkvėpė to paties pavadinimo 1943 metais sukurtas nespalvotas klasikinio Holivudo siaubo filmas, kuriame persipina meilė ir vudu mistika. Zombiai ir meilė, ar gali būti keistesnis junginys? Bet būtent tokį derinį rašytojas Isaac’as Marion’as bando atkartoti savo knygoje „Warm Bodies“.
„Warm Bodies“ pasakoja apie gyvą numirėlį vardu R. Mums įprasto pasaulio jau nėra, o miestus pakeitė zombių visuomenės. Tarpusavyje jie kuria zombių šeimas, rengia žmogaus kūno valgymo pamokas savo mažiems zombių vaikučiams, ir įkūrinėja zombių miestus. Tačiau iš gyvųjų gyvenimo liko vienas poreikis – valgyti. Valgydami sumedžiotų žmonių smegenis, zombiai taip pat svaiginasi jų prisiminimais. Tai yra vienintelis dalykas, kuris priverčia juos vėl pasijausti gyvais. Vienos medžioklės metu R suvalgo depresyvaus jaunuolio smegenis ir iškart įsimyli į jo išgyvenusią merginą. Štai jums ir savotiška Romeo ir Džuljetos istorija, kaip ją savo apžvalgoje pavadina rašytoja Nisi Shawl (beje, R išrinktosios vardas kaip tik yra Julie). O apžvalgininkė Lisa Damian šią istoriją įvertina kaip jauno žmogaus egzistencinės krizės pavyzdį, kadangi pagrindinis veikėjas įsimyli ir susiduria su savo iki šiol pritildytais jausmais. Remiantis šia interpretacija, galima teigti, kad R meilės jausmas tampa jo bandymu išvengti filosofinio zombio (žmogaus, kuriam trūksta sąmoningos patirties) likimo. Nors „Warm Bodies“ pakankamai paprastas kūrinys, jį galima aiškinti labai įvairiai.
Prieš interpretuojant šį kūrinį, verta prisiminti modernaus zombių žanro pradžią – jis buvo kuriamas kaip visuomenę kritikuojanti satyra. Pirmąjį postūmį padarė Richard’o Matheson’o romanas „Aš esu Legenda“. Nors šį romaną reikėtų vertinti kaip legendų ar mitų apmąstymą, o negyvieji jame labiau primena vampyrus, bet ne zombius, kaip tik jis įkvėpė George’ą A Romero 1968 metais sukurti savo kultinį filmą „Night of the Living Dead“. Tai nėra pirmasis zombių filmas kino istorijoje, be minėto „I Walked with a Zombie“ galima prisiminti ir 1932 metais sukurtą „White Zombie“. Bet būtent G. Romero yra įvardinamas kaip jau modernaus zombių žanrinio kino, o taip pat ir zombių kaip žmogieną valgančių numirėlių sampratos pradininkas (apskritai klasikinis Holivudinis siaubo kinas labiau pabrėžia blogio mistinį aspektą, todėl zombiai buvo susiję su vudu magija). Minėtame šio režisieriaus filme visuomenės kritika akivaizdžiai dar nėra pastebima, tačiau pati kino juosta susilaukė kontroversiškos reakcijos. Pagrindinį vaidmenį atliko juodaodis aktorius, o tai neatitiko tų laikų Amerikos visuomenėje paplitusių segregacinių nuotaikų. Kartais pasigirsta nuomonė, kad paskutinėje filmo scenoje, kai parodoma pagrindinio herojaus mirties akimirka, sąmoningai kuriama aliuzija į Malkolmo X ar Martino Lituerio Kingo mirtį. Tačiau tikrą pripažinimą G. Romero’ui pelnė 1978 metais sukurtas antrasis jo zombių filmas „Dawn of the Dead“. Tik šiame kūrinyje galima pastebėti akivaizdžią pašaipą – filmo herojai bando išgyventi gyvų numirėlių perpildytame prekybos centre. Pats šiuolaikinis zombių žanras yra vartotojų visuomenės ir nemąstančios, be pilkos gyvenimiškos rutinos nieko daugiau nematančios masės parodija.
Bet ar visa tai tinka romanui „Warm Bodies“? Nerijus Milerius viename savo straipsnyje pastebi, kad postapokaliptinis kinas remiasi kasdienybės utopijos inversija. Jeigu įprastame gyvenime kasdienybė mums yra normalus būvis, tai tokio žanro kine ji įgauna utopiškumo atspalvį – prasidėjus pasaulio pabaigai, mes svajojame apie sugrįžtantį kasdienį gyvenimą. Praeitis, o ne ateitis tampa mūsų geismo objektu, kadangi pastaroji yra neaiški ir baisi. Romanas „Warm Bodies“ remiasi panašia inversija. Knygos pasakojime jau ne žmonės, bet zombiai pradeda mylėti, tikėtis ir kurti. Jie, o ne žmonės pradeda gyventi įprastą kasdienį gyvenimą, o griežtai spartietiškose bendruomenėse gyvenantys gyvieji atsisako visko, kas nepadeda jiems išgyventi. Todėl romano pagrindinio veikėjo R suvalgytas paauglys išsižada savo svajonės tapti rašytoju, nes „niekas knygų daugiau neskaito” (ar ši frazė jums nieko neprimena?). O kitas personažas, vienas iš žmonių bendruomenės lyderių ir knygos pabaigoje viltį suteikiančių veikėjų nuolatos skaito „Gilgamešo epą“ – pirmąjį žmonijos literatūrinį kūrinį, pasakojantį kaip tik apie nemirtingumą. Isaac’as Marion’as savo knyga užduoda labai svarbų klausimą – ar gyvenimas be meno, kūrybos ir kitų kultūrinių gėrybių yra sąmoningas gyvenimas? Ir kas šiuo atveju yra tikrasis zombis?
Ne visos knygos privalo būti rimtos ir pamokančios. Bet sunku nepastebėti, kad romanui „Warm Bodies“ trūksta kritinio potencialo, būdingo kai kuriems minėtiems zombių žanro kūriniams. Tačiau šis romanas turi kažką savyje tokio, kas verčia pripažinti – tai yra skaitalas, bet pakankamai originalus ir prikaustantis dėmesį. Lengva ir juokinga knyga, kurios skaitymas tikrai jūs apsaugos nuo virsmo į zombį.
