– Aš geras žmogus. Bet kartu ir blogas. O tokie yra visi žmonės, vaikeli. Visi mes turim šiek tiek gerų ir šiek tiek blogų savybių. Sunkiausia išmokti visada būti geram ir niekada nebūti blogam. Kai kam pavyksta. Daugumai ne.

Įvairiais „geriausiųjų“ epitetais aplipdytas australo Trento Daltono debiutinis romanas „Berniukas nuryja visatą“ (Boy Swallows Universe) pernai tapo literatūrine sensacija Australijoje, o šiemet jau turime jį lietuviškai, išverstą Povilo Gasiulio, išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos.

Paties autoriaus neeilinės vaikystės įkvėptas pusiau autobiografinis kūrinys nukelia į devintojo dešimtmečio Brisbano priemiestį. Šiame Australijos uostamiestyje gyvena trylikametis knygos herojus Ilajus Belas, kuris ir tampa neįtikėtinos istorijos pasakoriumi. Ilajaus brolis Ogastas nekalba, bet autistiškai pirštu ore rašo tam tikrus, lemtingus aplinkiniams žodžius, pavyzdžiui, tavo galas negyva mėlyna karetaitė. Ilajaus mama – narkomanė, kurią jos sugyventinis, narkotikų platintojas, užrakinęs savaitei kambaryje sugeba išgydyti nuo priklausomybės kvaišalams. Ilajui tėvą atstoja ir geriausiu draugu esti ne kartą nusikaltęs ir ne kartą iš kalėjimo pabėgęs, paskutinį kartą už nužudymą nuteistasis vardu Plonis, kuris sako, kad skaitymas yra geriausias būdas pabėgti nuo tikrovės, o jis pagarsėjęs bėglys, pabėgdavęs neįtikėtinais būdais, Ilajaus tėvas – užkietėjęs, į unitazą nepataikantis alkoholikas, kasdien geriantis, rūkantis ir be perstojo skaitantis knygas. Tokia marga kompanija ir aplinka, kurioje tikrai netrūksta smurto, patyčių, nusikalstamumo, bet Ilajus yra berniukas, kuris kuria vaivorykštę, kuris daug visko skaito, kuris stengiasi visada būti geras ir niekada nebūti blogas. Tik ne visada jam taip pavyksta. Ypač po to, kai gerbiamas miesto verslininkas, valdantis miesto narkotikų prekybą, nužudo Ilajaus patėvį, į kalėjimą pasiunčia jo mamą, o abu brolius socialinės tarnybos atiduoda auginti metų metus nematytam alkoholikui tėvui. Tai įkvepia Ilajų pavogti vandenyną, įkąsti vorui, užkariauti mėnulį ir kitiems žygdarbiams. Toliau skaityti TRENT DALTON „Berniukas nuryja visatą“ →

0

Amerikietė rašytoja Donna Leon sukūrė žymiausią literatūrinį personažą, gimusį, gyvenantį ir dirbantį Venecijoje – komisarą Guido Brunetį. Paradoksas, tačiau vietinių, venecijiečių, apie tai geriau nesiteirauti, nes pačios autorės sprendimu knygų apie Brunetį itališkai nėra. Pikti liežuviai skalambija, kad Leon, nors ir daug laiko praleidusi Venecijoje, vis gi negali savęs laikyti itale ir savo kūriniuose yra padariusi ne vieną klaidą, dėl kurios grynakraujai italai, ypač venecijiečiai, galėtų ją nulinčiuoti.

Mums pasisekė labiau nei italams ir mes jau turime lietuviškai devynis Leon kriminalinius romanus, kuriuos išleido „Charibdė“. Pirmoji serijos knyga „Mirtis La Fenice teatre„ supažindina skaitytoją su komisaru Brunečiu, kuriam paskiriama svarbi byla – pasaulyje žymaus dirigento nunuodijimas per operos pertrauką, pačios įžymybės persirengimo kambaryje. Jokių svetimų pirštų antspaudų ant kavos puodelio, jokių pašalinių pėdsakų, jokių liudininkų. Tad Brunetis supranta, kad atsakymus gali suteikti tik mirusiojo asmenybės pažinimas, jo artimiausieji žmonės ir, žinoma, pramogų pasaulio neatsiejamas palydovas – gandai, paskalos ir kitos įžymybės, kurių Venecijoje nestinga.

Taip skaitytojas mažais žingsneliais vedamas prie nusikaltimo motyvo ir tų rankų, kurios aukai į kavą įpylė cianido. Toliau skaityti DONNA LEON „Mirtis La Fenice teatre“ →

0

– Netrukus, sako ji,- aš pradėsiu rašyti labai pretenzingą knygą. Aš rašysiu pasaulio istoriją.

Trečias kartas nemelavo. Kaire gimusios britų rašytojos Penelope Lively romanas „Mėnulio tigras“ buvo jos trečiasis romanas, įtrauktas į Man Booker trumpąjį sąrašą ir 1987-aisiais premiją laimėjęs. Po trisdešimties metų knyga vėl sulaukė pasaulinio dėmesio – pernai, „Bookerio“ 50-ųjų metinių proga, buvo įtrauktas į Auksinio „Bookerio“ premijos sąrašą. Tąkart laurus nuskynė Michael’o Ondaatje „Anglas ligonis“, tačiau Lively kūrinys įgavo antrąjį kvėpavimą, į jį buvo galima pažvelgti iš dinamiškos šiandienos perspektyvos, o vertėja Violeta Tauragienė ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla leidžia su „Mėnulio tigru“ susipažinti Lietuvos skaitytojams.

Romano fabula nesudėtinga, statiška – aštuntąjį dešimtį įpusėjusi moteriškė, Klaudija Hempton, suriesta vėžio guli ligos patale, skaičiuoja paskutines būties dienas, ją lanko artimieji ir slaugės. Klaudijos atmintis jau neatitaisomai sujaukta, kartais ji nebesuvokia, kas vyksta jos palatoje, o kas buvo prieš daugybę metų, tačiau niekas nepaneigs, jog ji prisimena labai daug. Daug istorijų – pasaulio ir asmeninių ir jos tarpusavyje be jokios chronologijos susipynusios neatsiejamais siūlais. Jau pirmuose puslapiuose ligotoji naratorė pasiteisina ir įspėja, kad nebus lengva, nes tokia ta istorija – be pradžios ir pabaigos. Toliau skaityti PENELOPE LIVELY „Mėnulio tigras“ →

0

Tas, kuris miršta, numiręs toliau pažins gyvenimą, nes visa, kas suyra, nėra pamiršta, ir prikeltieji vaikščios savo nežinojimo palaimoje…

Kaip kas ką besakytų apie pakankamą lietuviškų knygų pasiūlą, iš tiesų, mūsuose situacija su suaugusiam skaitytojui skirta moksline fantastika yra labiau negu apgailėtina. Šio žanro naujų vertimų, pasirodančių per metus, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tad kai lentynose pasirodė amerikiečio Jeffo VanderMeerio romanas „Sunaikinimas“ (Annihilation), 2015-aisiais laimėjęs Nebula apdovanojimą, taupiausi jį, neskubėjau, mėgavausi kiekvienu puslapiu lyg vaikas paskutiniuoju saldainiu. Net nejausdamas katarsio, kurio kažkodėl tikėjausi. Ta nejautra gali būti didžiąja dalimi susijusi su prieš tai matytu to paties pavadinimo filmu, ko pasekmė buvo baimė, kad visas skaitomas veiksmo plėtojimas susives į ekrane matytą žmogaus ir nežemiško sutvėrimo kovą. Ir čia reikia mačiusiuosius, bet neskaičiusiuosius nuraminti – tai, ką ir kaip tekstu pateikia VanderMerras, nėra įmanoma parodyti, tad ir tos supaprastintos, šabloniškos filmo pabaigos knygoje, ačiū Dievui, nėra. Ekranizacija turi tik tuos pačius fabulos rėmus, tačiau veiksmo plėtotė, kulminacija, atomazga yra visiškai kitokie.

Toliau skaityti JEFF VANDERMEER „Sunaikinimas“ →

0