(Jau) praėjusią vasarą beveik visą mėnesį buvau apsėstas skaitymo nuodėmės. Pats suvokiau, kad elgiuosi ne visai tinkamai daugumos pagerbtų raštininkų atžvilgiu, bet nieko su savimi negalėjau padaryti. Lyg koks narkomanas kėliausi ir guliausi su Nesbo Hariu Hūle, rijau knygą po knygos, kol nebeliko nė vienos. Tiksliau, kol liko žinia, jog tik 2019-aisiais gausiu naują dozę. Ar iki to laiko bus lomkės? Manau, ne. Panašios lektūros netrūksta. Tiesą sakant, net vietoje Nesbo mieliau skaityčiau Henning’o Mankell’io seriją apie Kurtą Valanderį arba John’o Burdett’o romanus apie Tailando detektyvą Sončajų Džitpličipą. Deja, minėtos galimybės skaitant lietuviškai nėra viliojančios: vienu atveju yra išleistos tik kelios knygos be jokios chronologinės tvarkos, kitu – leidyba sustojo po trečiosios (iš šešių) knygos. Trečiu atveju, nežinau, ar yra koks kitas panašus lietuviškai išleistas visas ciklas – nuo pradžios iki pabaigos. Todėl griebiausi Hūlės, bet ir tai ne iš karto (t.y. kai lietuviškai pasirodė trečioji ciklo dalis „Raudongurklė“) – pradėjau skaityti tik tada, kai jau buvo galima skaityti nuo pirmosios, „Šikšnosparnio“, iki paskutinės.

Ačiū už tai leidyklai „Baltos lankos“, nors nežinau, kodėl leidykla šių knygų nenumeruoja ir nepadeda skaitytojams lengviau susigaudyti ciklo knygų eiliškume, o tai šiuo atveju gana svarbu, nes tik skaitant chronologine tvarka galima patirti didžiausią malonumą ir visą ciklą suvalgyti kaip vieną skanų pyragą, o ne saldainių rinkinį. Toliau skaityti JO NESBØ „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“ ir „Troškulys“ →

Kriminalinis romanas iš siaubo karaliaus. Kodėl gi ne? Juolab, kad jo artimesni realybei kūriniai („Mizerė“, „Doloresa Kleiborn“) yra daug stipresni ir man labiau įdomesni, negu tie su paranormaliais reiškiniais ir velniais klouno veidu. Dostojevskiškos pretenzijos Stephenui Kingui jau, matyt, ir liks tik pretenzijomis, bet bandymai įlįsti į veikėjų dūšią jam visai sekėsi, nors ilgainiui ir tapo kiek šabloniški, užsiciklinę ties kokia viena, per visą kūrinį besikartojančia fraze. Pastarasis jo kūrybos bruožas ilgam atbaidė nuo Kingo pavardės skaitomų knygų viršelyje, bet čia – detektyvas. Ir ne tiesiog, o 2015-aisiais gavęs Edgar Award už geriausią romaną – tokių romanų lietuviškai turime nedaug.  Taigi, imu „Poną Mersedesą“ ir įkrentu iki pat pabaigos.

Romanas pasakoja apie beprotį, pavogusį galingą mersedesą, kuriuo įsirėžia į bedarbių minią, laukiančią per naktį prie pastato, kuriame turi vykti darbo vietų mugė. Bylą imasi tirti detektyvas Bilas Hodžesas, tačiau nesėkmingai – taip net sulaukia pensijos ir galvoja ramiai pabaigti likusias dieneles. Tačiau tada gauna pono Mersedeso laišką, kuris ramybę sujaukia ir pradeda pelės ir katės žaidimą. Tik čia dažnai sunku suprasti, kas – katė, kas – pelė.

Taigi, „Ponas Mersedesas“ nėra klasikinis detektyvas, sava struktūra ir siužetu labiau primena dabar populiarius skandinaviškuosius trilerius. Aš paprastai nemėgstu tų trilerių, kuriuose blogiukai identifikuojami jau knygos pradžioje, nes paslapties mažiau, o pabaiga vis tiek aiški. Bet su visu nemėgimu, nepagarba ir skeptiškumu tokiai knygos struktūrai turiu pasakyti, kad „Ponas Mersedesas“ Kingui pavyko. Kai skandinavai stengiasi save perspjauti mistikos, egzotikos, iš piršto laužtų faktų ir išimčių iš taisyklių rinkinyje, Kingas ima paprastą receptą ir jis suveikia. Žinoma, čia nemažai padeda ir amerikiečio kinematografinis tekstas, leidžiantis pasakojamą istoriją priimti už gryną pinigą. Tinkamai suveikia ir Hodžeso personažas – kenčiantis nuo antsvorio, nesveikai gyvenantis, mėgstantis išgerti, nieko nesuprantantis apie kompiuterius ir šiaip šiurkštaus bendravimo būdo tipas, kurio elgesys, išvaizda ir net mąstymas visiškai prasilenkia su superduper detektyvo paveikslu. Net negalima teigti, kad Hodžesas daug prisidėjo prie pono Mersedeso sugavimo, bet jo buvimas romane yra tai, ant ko viskas laikosi, dėl ko pamilsti šią knygą ir nori dar. Toliau skaityti STEPHEN KING „Ponas Mersedesas“ ir „Radybos“ →

Aštuonerių metų prireikė, kad amžinatilsio Stiego Larssono pradėta „Millennium“ serija sulauktų tęsinio. Larssono giminaičiams ir jo sugyventinei taip ir nepavyko susitarti, tad nebaigtas ketvirtasis rankraštis lieka stalčiuje, o tai, ką turime „Merginoje, kuri pakliuvo į voratinklį“ yra šimtaprocentinis Stiego palikimo valdytojų pasamdyto švedų rašytojo Davido Lagercrantzo kūryba, kuri spinduliuoja gryniausią komerciją ir nieko daugiau.

Ko reikia geram trileriui ar kriminaliniam romanui? Geros gerai papasakotos istorijos. Gera istorija yra tokia, kuri intriguoja, sudomina, neleidžia atsiplėšti, sukelia papildomų minčių vienu ar kitu klausimu, pagaliau – leidžia geriau pažinti herojų. Gerai papasakota istorija yra tokia, kuri leidžia ja įtikėti ir teikia skaitymo malonumą. Deja, nei vieno iš tų dviejų bruožų Lagercrantzo kūrinys neturi. Toliau skaityti [Millennium IV :] DAVID LAGERCRANTZ „Mergina, kuri pakliuvo į voratinklį“ →

Ir literatūros pasaulyje būna sėkmės istorijų. Tokiu pavyzdžiu gali būti rašytoja Jane Harper, sudalyvavusi internetiniuose kūrybinio rašymo kursuose, iš kurių ir gimė detektyvinis romanas „Sausra“ (The Dry), sulaukęs daugybės apdovanojimų („Auksinio durklo“, „The British Book Awards“, „Ned Kelly Awards“ ir kt.) bei sudominęs kino pramonę – ekranizacijos teises jau įsigijo Reese Witherspoon kompanija „Pacific Standard“, o lietuviškai išleido „Baltos lankos“.

Ilgus metus dirbusi žurnaliste Harper sako, kad rašė tokią knygą, kurią būtų malonu skaityti pačiai. Ir „Sausrą“ tikrai malonu skaityti, tekstas pagauna ir nepaleidžia iki pat pabaigos, fabula nėra per daug susukta, pakanka vidutinio koncentracijos lygio, tad puslapis gena puslapį ir po nepilnos paros aplanko liūdesys, kad ši pramoginė knyga jau perskaityta. Nors ne visada greitas knygos perskaitymas rodo jos kokybę, ką pamatysite kiek žemiau.  Toliau skaityti JANE HARPER „Sausra“ →

Vyrai galvos, kad ji ištvirkusi, lengvabūdė, lengvai prieinama. Moterys ją laikys plėšrūne, atlaidžiausios sakys, kad ji trapi. Visi jie klys.

Debiutinis prancūzės-marokietės Leila Slimani romanas „Žmogėdros sode“ buvo iš karto pastebėtas ir palankiai sutiktas ir įvertintas Prancūzijos ir Maroko kritikų. O knyga tikrai verta dėmesio.

Tai romanas apie trisdešimtmetę motiną Adelę, kuri atrodo gyvena tipišką paryžietišką gyvenimą: turi vyrą, vaiką, dirba žurnaliste, kartais susitinka su draugėmis, kartais su kolegomis, tačiau vis dažniau jos gyvenimą iš po kojų išmuša rizikingas žaidimas, siekiant kūniškų malonumų. Vieną kartą tas žaidimas tampa lemiamu…

Kiek sudėtinga suprasti, kokios paskatos Adelę stumia į nesantuokinį guolį, kurį dažnu atveju Slimani labiau išryškina kaip pavojingą, nežinia kuo galintį pasibaigti kūno išniekinimą, prievartavimą, atsidavimą grubumui ir netgi smurtui, o ne gyvybiškai reikalingo orgazmo gavimui. Adelė nuolat galvoja apie seksą ir tai leidžia ją vadinti nimfomane, tačiau ji visiškai nesiekia suartėjimo su savo vyru, sūnaus tėvu. Galbūt tai galima suprasti, nes jos vyras švelnus, globėjiškas, mylintis, ne dominatorius, galintis įbauginti savo vidine tamsa. Būtent todėl man pasirodė, kad Adelė labiau siekia ne seksualinio pasitenkinimo, o kažkokios ribos, psichologinio potyrio, kurį ji apturėjo dešimties, pirmą kartą eidama per Paryžiaus viešnamių rajoną,- to magiško jausmo, kai palieti pirštu tai, kas žema ir nešvanku, buržuazinį ištvirkimą ir žmogaus skurdą. O tai jau, mano supratimu, plaukioja kitoje, ne seksoholizmo, upėje. Juolab, kad ne vieną kartą po tų pavojingų santykių ji jokio malonumo nepatiria. Toliau skaityti LEILA SLIMANI „Žmogėdros sode“ →

Nė velnio nesuprasdavau, kai apie naujesnį Jo Nesbo romaną pamatydavau atsiliepimą iš serijos „senas geras Nesbo“ – tos pirmosios trys knygos apie Harį Hūlę („Šikšnosparnis“, „Tarakonai“ ir „Raudongurklė“) ypatingo įdomumo požymiu manyje neįsirėžė. Tai buvo tik dar vienas skandinaviškas vardas, kuris nė kiek neiššoko aukščiau kitų. Geriausiu atveju galėjau pasakyti, kad Nesbo stengiasi būti Henningu Mankelliu, tačiau šis sumanymas jam nepavyko.

Taip mintijau iki „Nemezidės“, ketvirtosios Hūlės serijos knygos, kuri mano nuomonę apie Nesbo gerokai pakoregavo ir leido suprasti, kodėl angliakalbiai su Hariu Hūle buvo supažindinti ne chronologiška seka – gi ketvirtąją ir penktąją serijos knygą į priekį varo Hūlės kova su bendradarbiu Tomu Valeriu, greta darbo policijoje užsiimančiu nešvariais reikalais, tarp kurių net Hūlės buvusios partnerės nužudymas. Būtent ši pasakojimo linija yra puslapius į priekį verčianti versti priežastis – bent taip buvo man. Nuo „Raudongurklės“ prabėgus metams ėmiausi „Nemezidės“, kurią suskaičiau per porą dienų, ir tada jau supratęs posakį „senas geras Nesbo“, nieko nelaukęs su didžiuliu pasimėgavimu surijau ir sekančią – „Pentagramą“. Kaip minėjau – vien dėl noro sužinoti, kaipgi baigsis Hūlės konfrontacija su Valeriu. Ir ji baigėsi, kaip galima buvo nuspėti iš dar daugybės parašytų knygų, Hūlės pergale. Toliau skaityti JO NESBØ „Nemezidė“ ir „Pentagrama“ →