Vienas paskutiniųjų Amerikos siaubo literatūros meistro Stepheno Kingo romanas „Svetimas“ (orig. The Outsider), už Atlanto pasirodęs 2018-iaisiais, jau kviečia imti ir skaityti lietuviškai. Imu, skaitau, ir, reikia pasakyti, kad nei perdėm dėl to graužiausi, nei per daug džiaugiausi.

„Svetimas“ pradedamas šiurpiu kriminaliniu nusikaltimu – vieno miestelio parke randamas žiauriai nužudytas vienuolikmetis, kurio kūnelis dar ir žvėriškai išniekintas. Net pats detektyvas Ralfas Andersonas negali patikėti, tačiau visi įkalčiai rodo, kad tai padarė vaikų mylimas beisbolo treneris, kuris mokė ir paties Ralfo sūnų. Liudytojų parodymai, vaizdo kamerų įrašai, pirštų antspaudai, DNR – ir policijai nelieka jokių abejonių dėl nusikaltėlio, kuriam svarbių rungtynių metu, viso miesto akivaizdoje uždedami antrankiai. Ir tik tada paaiškėja, kad įtariamasis lemtingąją dieną buvo visai kitame mieste už kelių šimtų kilometrų, ne vienas, renginyje, kur jį matė daugybė žmonių ir taip pat yra įamžintas vaizdo įraše. Toliau skaityti STEPHEN KING „Svetimas“ →

Šioje knygoje nėra nė krislelio tiesos.

Pirmasis knygos sakinys. Pirmoji pastraipa, puslapis, skyrelis. Viskas gerai atpažįstama ir suprantama. Tai tas pats, ko ir reikėjo. Senas geras. Kultinis. Einšteininis. Ir visoks dar toks. Kurtas Vonnegutas, kuris daugiau negu prieš pusamžį pamatė, kad žmonija savo begaline kvailybe mūsų vienintelius namus varo į negrįžtamą pražūtį, ir bandė savais tekstais atkreipti dėmesį į tas, planetą žudančias, piktžaizdes. Tai sričiai priskirtinas ir dar 1963-iaisiais pasirodęs romanas „Katės lopšys“ (orig, „Cat’s Cradle“), kuris po pasaulį paskleidė naują religiją – bokononizmą.

„Katės lopšys“ pradedamas pasakotojo užmačia ir prisiminimu, kad, kai buvo jaunesnis, ėmė kaupti medžiagą dokumentinei knygai, kurią ketino pavadinti „Pasaulio pabaigos diena“. Joje ketino aprašyti, „ką įžymūs amerikiečiai veikė tą dieną, kai pirmoji atominė bomba buvo numesta ant Hirosimos“. Toliau skaityti KURT VONNEGUT „Katės lopšys“ →

O gal aš tik išsigalvojau, kad tuo metu buvau susikrimtusi ir išsigandusi. Galbūt vėliau, kai Fern nebeliko, aš supratau, kaip turėjau jaustis, ir atitinkamai pataisiau savo atsiminimus. Žmonės taip daro. Žmonės visada taip daro.

Amerikiečių rašytoja Karen Joy Fowler mūsuose žinoma iš prieš kelerius metus lietuviškai išleistos moteriškajai skaitytojų kategorijai skirto romano „Džeinės Ostin knygų klubas“, bet nereikia tuo nuvertinti Fowler – ji didesnių įvertinimų pasiekė su fantastinės literatūros tekstais. O romanas „Mes visi nesavame kailyje“ (orig. We Are All Completely Beside Ourselves), be nominavimo Nebula, John W. Campbell ir dar ne vienam kitam apdovanojimui, buvo patekęs ir į trumpąjį Booker sąrašą bei gavo PEN/Faulkner premiją už grožinį kūrinį. Tad tų paskatų imtis „Mes visi nesavame kailyje“ netrūksta, nors knygos anotacija beveik nieko nepapasakoja apie fabulą ir visai neintriguoja. Iš jos sužinome tik, kad skaitysime apie Rozmari Kuk, kuri vaikystėje turėjo seserį ir brolį, o dabar ji – vienturtė.

Romaną tikrai buvo galima apibūdinti įdomiau, bet tokį sausoką aprašymą galimą suprasti ir pateisinti tuo, kad priešingu atveju būtų reikėję atskleisti dalį siužeto, kuris po trečdalio knygos tikrai smarkokai trinkteli per smegenis ir atkragina žandikaulį. Toliau skaityti KAREN JOY FOWLER „Mes visi nesavame kailyje“ →

Didžiausia iš visų buvo baimė – baimė mirti. Meilė nereiškia nieko, kai manai, jog gali mirti.

Švedų rašytojos Malin Persson Giolito romanas „Didžiausia iš visų“ (orig. Störst av allt) 2016-aisiais buvo pripažintas geriausiu Švedijos kriminaliniu romanu, dar po metų buvo įvertintas ir Glass Key premija, o dabar jau galima pamatyti ir jo ekranizaciją – švedai nufilmavo šešių dalių mini serialą „Quicksand“.

Giolito yra ir mums žinomo rašytojo Leif‘o G. W. Persson‘o dukra, bet romanu „Didžiausia iš visų“ ji neseka tėvo pėdomis, nekuria dar vieną standartinį, mums įprastą ir jau pabodusį skandinavišką trilerį, kokių kasmet nesuskaičiuojamu srautu teikia leidyklos. Tai yra ne toks kūrinys, kur be sveiko proto, su nepamatuotu, rafinuotu žiaurumu liejasi kraujai, bandoma įpinti neįtikinamos mistikos, o siužetas maizgomas sumaizgomas, kad tik pateisintų kažkodėl Šiaurės šalims priskiriamą noirinį kriminalinį detektyvą. Gioloto romanas visiškai neatitinka minėtų bruožų – jis paprastas, pasakojantis situaciją, kokių kasmet sutinkame informaciniuose kanaluose, be jokių įmantrybių siužete, be mistikos ir noiro. Toliau skaityti MALIN PERSSON GIOLITO „Didžiausia iš visų“ →

2018-aisiais amerikietė zoologė Delia Owens išleido romaną „Ten, kur gieda vėžiai“ („Where the Crawdads Sing“), kuris į The New York Times bestselerių sąrašą buvo įtrauktas net trisdešimt savaičių. Įspūdingi pardavimų rezultatai Amerikoje neliko nepastebėti: leidybos teises išgraibstė ir neangliakalbių šalių leidyklos bei kino kompanija, siekianti kūrinį ekranizuoti.

Tiesą sakant, tai daug triukšmo dėl nieko – knyga vidutiniška ir literatūrinės vertės joje maža, tai viena iš tų, kur bandoma skaitytoją paveikti nuvalkiotomis klišėmis: veikėjo patiriamu smurtu, sunkia pamestinuko vaikyste, gera ir bloga meilės istorijomis ir prie viso to pridedant neįtikėtiną kriminalinę liniją. Gaila, kad šis debiutinis Owens grožinės literatūros bandymas ir liko tik bandymu, nesugebėjęs įtikinti ir pavergti.

Delia apie trisdešimt metų su vyru praleido Afrikoje, tyrinėjo laukinius gyvūnus, kartu parašė tris biografines knygas, tad gamtiniai reikalai jai gerai pažįstami, tai jaučiasi romane, tačiau su veikėjų psichologine puse ir literatūriniu audiniu dar reikia gerokai padirbėti. Toliau skaityti DELIA OWENS „Ten, kur gieda vėžiai“ →

Trisdešimt septynerių dar ne rašytoja sumintijo gana paprastą istoriją ir gabalais ją viešino internete. Po kiekvieno paleisto skyriaus ji neturėjo jokio supratimo, kas su jos herojais vyks toliau, kuo viskas baigsis, ar apskritai baigsis. Taip prasidėjo Janos Vagner romano „Vongo ežeras“ gimimas, kuris gana palankiai buvo sutiktas tiek skaitytojų, tiek kritikų.

Romanas skaitytoją pasitinka su Maskvą apėmusiu mirtinu gripu, karantinu ir visą šalį apėmusia epidemija. Sostinės priemiestyje, už karantino ribos gyvena paprasti žmonės, jauna šeima, kurie nusprendžia ilgiau nebelaukti ir bėgti nuo vis plintančios ligos į vasarnamį šiaurėje, kažkur netoli Suomijos sienos, Karelijoje, prie Vongo ežero. Tiesa, vykstančiųjų kompanija nėra tokia, kuri savo noru susimestų, pavyzdžiui, atostogauti ar švęsti vakarėlį. Ana ir jos paauglys sūnus (kurio gyvenime nepasitaikė didesnės bėdos už sugedusį žaidimų kompiuterį), jos vyras Serioža, kuris iš miesto sugeba ištraukti buvusią žmoną Irą su mažamečiu savo vaiku, Seriožos alkoholikas tėvas, Anos kaimynai – šeima su maža mergaite, o kelyje dar prisijungia buvęs Seriožos draugas ir darbdavys su žmona. Taip visi trimis automobiliais leidžiasi per ligos nusiaubtą šalį, kovodami už save ir artimuosius, stengdamiesi bet kokia kaina išlikti, rasti maisto, kuro, šilumos, nakvynę ir nuvažiuoti kuo daugiau kilometrų.

Toliau skaityti JANA VAGNER „Vongo ežeras“, „Likę gyvi“ →

Dar ne pasaulio pabaiga, bet grožinės literatūros kūriniai apie įvairius virusus, ligas, pandemijas atskleidžia, kokių scenarijų galima tikėtis. Ir visi jie neteikia daug vilčių žmonijai ir, kad viskas po to bus, kaip buvę. Kaži, ar šios knygos leis pasirengti galimoms panašioms situacijoms, bet tikrai turėtų priversti rimtai žvelgti į COVID-19 galimas sukelti pasekmes, o jei ir neatves į protą, tai bent užims laiką, kurį dabar reikia stengtis kuo labiau praleisti be kitų asmenų.

Panašia tema knygų yra ir daugiau, bet rekomenduojame tas, kurios yra išleistos lietuviškai. Jeigu manote, kad kažko dar trūksta sąraše, tai pasidalinkite komentaruose.

ALBERT CAMUS „Maras“

Vienas svarbiausių ir giliausių kūrinių mirtinų ligų tema. Ir vienas realistiškiausių – be jokių fantastinių zombių ar vampyrų. Būtinas susipažinti kiekvienam. Išsamiau apžvalgoje.

MICHAEL CRICHTON „Andromedos“ štamas“

Dar 1969-aisiais išleistas romanas, kurį lietuviškai galime rasti legendinėje „Zenito“ serijoje, pasakoja apie į Žemę patekusį nežemiškos kilmės padermę („štamas“ anot kalbininkų neturėtų būti vartojamas) ir kiek dėl to įvyksta tragedijų. Crichtonas kaip visada yra skrupulingas detalėms, tad čia netrūksta technologinių, medicininių niuansų, dėl ko romanas tampa tik dar įdomesnis, įtikinamesnis ir visai nėra moraliai pasenęs. Toliau skaityti 10 KNYGŲ APIE PANDEMIJAS →