Temos Archyvai: Kultūra (kt.)

TESS GERRITSEN Ricoli ir Ailz serija (1-7 knygos)

Buvo žiema. Tokia šių dienų lietuviška pošiltė žiema, kurioje užsinorėjo ledinio kriminalinio trilerio. Jau nepamenu, kaip į akiratį pateko amerikietės Tess Gerritsen „Ledinis šaltis“, kuris ir atvedė prie „Ricoli ir Ailz“ (Rizzoli & Isles) knygų serijos. O kad nebūtų nukritimų iš mėnulio ir knygos herojų biografijų praeities spragų, kaip būna, pavyzdžiui, ne chronologiškai skaitantiems Hario Hūlės serijos knygas, ėmiausi „Ricoli ir Ailz“ serijos nuo pirmosios knygos „Chirurgo“. Ir lengvai užkibau.

„Chirurgas“ pasitiko kiek įprastu serijinio žudiko, gebančio ypatingai originaliai apdoroti savo aukas, gaudynėmis. Žinoma, šiame literatūriniame amžiuje jau sunku bus nustebinti patyrusį skaitytoją meniškais arterinio kraujo piešiniais ant sienų ir lubų – šio gėrio Gerritsen tekste netrūksta, bet amerikietė turi savų kozirių. Jais gali būti įvardijamos medicininės detalios lavonų skrodimo ir tyrinėjimo scenos. Dažnai atrodo, jog autorė net mėgaujasi jomis ir specialiai nenori praleisti jokio lavono kojų laužymo garso, veido odos lupimo smulkmenų, kaukolės pjovimo pjūklu garsų, smegenų konsistencijos ir vidurių išėmimo kvapo bei dėjimo ant svarstyklių aprašymų. Bet tos Gerritsen pomirtinės autopsijos nėra savitikslės. Visų pirma, autorė žino, apie ką rašo – prieš tai ji įgijo medicinos daktaro laipsnį ir kurį laiką dirbo gydytoja; antra – tai yra pagrindinės serijos herojės, teismo medikės Moros Ailz, kasdienis darbas, tad be detalių tokios profesijos scenų būtų sunku įtikėti kuriamo personažo charakteriu.

Greta Moros koja kojon žengia detektyvė Džeinė Ricoli, kuri bylas narplioja iš kriminalistės perspektyvos. Šios paveikslas kiek paprastesnis ir ne toks ypatingas. Bet šis tandemas pagimdo tokį neįprastai moterišką literatūrinį „CSI. Bostonas“, kurį skaityti malonu ir nenuobodu. Toliau skaityti TESS GERRITSEN Ricoli ir Ailz serija (1-7 knygos)

STEPHEN KING „Budėjimas baigtas“

Visai laukiau trilogijos paskutiniosios knygos, pavadintos „Budėjimas baigtas“ (End of Watch). Net nežiūrint to, kad „Radybos“ buvo labai vidutiniškas kūrinys. Vienok Kingo sukurtas Bilo Hodžeso personažas pavergė ir su juo būtų galima keliauti dar ne po vieną detektyvinę istoriją, tačiau siaubo karalius kažkuriuo momentu paleido vadžias, įsiūbuotas vežimas nebegrįžo į reikiamas vėžes, o nuvirsdamas nuo kelio nusitempė ne tik Hodžesą, bet ir patį jo kūrėją.

„Budėjimas baigtas“ grįžta prie pono Mersedeso istorijos, kuri baigėsi pamišėlio Hartsfildo galvos skilimu ir vegetavimu ligoninėje. Kaip ir buvo galima nuspėti – blogiukas pabunda iš komos ir aplinkui jį ima dėtis keisti dalykai. Keistumai, susiję su žmonių mirtimis, buvo pradėję pinti intriguojančią detektyvinę fabulą, tačiau (deja) Kingas nebūtų Kingas, jeigu nežengtų toliau ir neįmaišytų paranormalumų (telekinezę, sąmonės perkėlimą, hipnozę ir kt.), nuo kurių kažkokiu būdu trilogijos pirmoje ir antroje knygose sugebėjo atsilaikyti. O blogiausia, kad šitos fantazijos visiškai prasilenkė su sveiku protu ir bet kokiu įtikinamumu. Galėjo į siužetą įpinti ir NSO, ateivių, zombių – efektas būtų toks pats. Galbūt pirminis sumanymas buvo visus keistumus paaiškinti kokiu detektyviniu triuku ar moksline egzotika, tačiau atėjo tas etapas, kai to jau nebepavyko niekaip paaiškinti, tai nusispjovė į logiką ir svaigo dar labiau. Toliau skaityti STEPHEN KING „Budėjimas baigtas“

VILNIAUS KNYGŲ MUGĖ 2019: knygų naujienos ir renginiai


Leidykla „Alma Littera“

JAUME CABRE „Eunucho šešėlis“

2016 m. Lietuvoje išleistas žymaus Katalonijos rašytojo Jaume Cabré romanas „Prisipažįstu“ užkariavo skaitytojų širdis ir Lietuvos vertėjų sąjungos tais pačiais metais buvo įtrauktas į vertingiausių verstinių knygų sąrašą. Abejingų nepaliks ir naujausias šio rašytojo kūrinys – „Eunucho šešėlis“.
Jaume Cabré romanas „Eunucho šešėlis“ – graudi ir savaip sąmojinga istorija, sukrečianti įvykių griūtimi bei įsimintinais veikėjų paveikslais. Šis romanas – taip pat ir savotiška pagarbos duoklė austrų kompozitoriui Albanui Bergui, jis parašytas pagal jo Koncertą smuikui ir orkestrui, kurį kompozitorius paskyrė savo mylimosios prisiminimui. Toliau skaityti VILNIAUS KNYGŲ MUGĖ 2019: knygų naujienos ir renginiai

HERMAN MELVILLE „Mobis Dikas, arba Banginis“

Kodėl kone kiekvienas sveikas ir tvirtas berniūkštis, apdovanotas sveika ir tvirta berniūkščio siela, būtinai anksčiau arba vėliau pakvaišta dėl jūros?

Herman Melville


Kai, po trijų mėnesių plaukiojimų, jau įveikęs Herman’o Melville’io žodžių vandenyną, skaičiau apie tai, kad „Mobį Diką“ literatai ėmė garbinti tik po autoriaus mirties – po knygos pasirodymo praėjus daugiau kaip penkiasdešimčiai sukakčių, nė kiek nesistebėjau. Šis romanas yra tobulas literatūroje naudojamos sąvokos „monumentalus“ pavyzdys, tačiau per gan užtrukusį skaitymo ir dūmojimo po perskaitymo laiką aš likau neapsisprendęs dėl jo galėjimo būti aktualiu šiandieną. Paprastai skaitant kažką, padabintą „klasikos“ etikete, nekyla abejonių, jog tai klasiškas kūrinys, nes jis nebojant literatūrinio archajiškumo vis dar net ir šiame virtualybės amžiuje geba užkabinti aktualias, amžinas temas, geba prisikasti prie to pasaulinio prado, kuris nepavaldus jokiems išradimams ir pasaulio dinamikai. O „Mobis Dikas“ pastarųjų akcentų stokoja. Taip, negalima nuvertinti Melville’io erudicijos, milžiniškų pastangų, apsiskaitymo ir gebėjimo tai perteikti skaitytojui, gal net indėlio į cetologiją. Negalima nepateikti romano teksto kaip pavyzdinio audinio, kuriame tiek įausta, jog eiliniam, vien raštais besigrožinčiam, bet neturinčiam tikslo iš audinio išskirti atskirus siūlelius, viską pastebėti ir perprasti gali neužtekti kelių gyvenimų. Net tie trys šimtai su viršum išnašų neatveria visų aiškumo kelių, o tik parodo duris, kuriomis galima paskui pranašą Joną žengti į Mobio Diko vidurius. Tarkime, jūsų nuolankusis tarnas atvėrė netinkamas duris ir nužengė netinkamu takeliu, katras buvo perdėm klaidus ir neleidžiąs mėgautis pasivaikščiojimu. O kas sakė, kad knygos skaitymas turi būti briziško malonumo promenada? Gink Dieve, niekas taip man į ausį nešnabždėjo, niekada tokios gyvenimo taisyklės neužrašiau ir tokia nesekiau, kaip kitaip būčiau ėmęs ir juolab pabaigęs tą varginantį plaukiojimą su Izmaeliu. Kaip tik dažnai mėgaujuosi teksto pažinimo saviplaka, gimstančia iš savo amžių pralenkusių raštų kvapo, bet šįkart Temidės svarstyklės man rodė, kad ši banginių medžioklė stokoja nuosaikumo ir saikingumo.

Toliau skaityti HERMAN MELVILLE „Mobis Dikas, arba Banginis“

JONATHAN MARGOLIS „Intymioji orgazmo istorija“

 

Lytiniai santykiai niekada niekam neatnešė nieko gera ir reikia laikyti save laimingu, jeigu jie nekenkia. Išmintingas žmogus niekuomet neves ir neturės vaikų. (Epikūras)

Tokiam interneto puslapiui kaip G. tikrai reikėtų turėti daugiau tekstų apie g tašką, nes kitaip galima apvilti netyčia čia apsilankiusius to taško ieškotojus. G taško svarba ir su juo susijęs vienoks ar kitoks orgazmas aktualumo nepraranda ir dar ilgai nepraras. Tai patvirtino ir neseniai praūžusi reklamos kampanija #vilniusgspot ir pasipiktinimai Beatos Tiškevič pardavinėjamais vibratoriais. Taip, esame gilioje lytinio švietimo, kurio pastaruoju metu daugiau jau reikia tėvams, nei vaikams, duobėje. Taip, „už uždarų durų“ vykstančiomis temomis lietuviams vis dar sunku kalbėti prie kavos puodelio pietų metu. 

Tą paslaptingąjį intymumo šydą bando praskleisti žurnalistas Jonathanas Margolis knygoje „Intymioji orgazmo istorija“. Tiksliau, jis tinkamai sudėlioja taškus ir akcentus, kurie parodo, kodėl tas šydas iš vis atsirado ir iš kokių prietarų siūlų jis nuaustas.   Toliau skaityti JONATHAN MARGOLIS „Intymioji orgazmo istorija“

ROBERT J. SAWYER „Skaičiuojantis dievas“


Būtent meldžiantis mane užplūsta didžiausios abejonės dėl Dievo, o žvelgdamas į žvaigždes pajuntu tikėjimo antplūdį.

Pastaraisiais metais jau vis dažniau girdime nuomonę, kad lietuvių skaitytojai neturi kuo labai skųstis – knygų išleidžiama tiek, kad net išrankiausias ras, ką skaityti. Visgi, viena sritis lieka neužpildyta – mokslinės fantastikos. Per metus šito žanro lietuviškus leidinius (ne perleidinius) galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ok, paaugliškajai auditorijai asortimentas pildomas gan sparčiai, tačiau suaugusiems praktiškai nėra iš ko rinktis, tad tenka vėl atsigręžti į seniau, jau amžinatilsio „Eridano“ leistą Pasaulinės fantastikos aukso fondą, kuris dar nėra iki dugno išsemtas.

Kanadietis, genialiojo „Mirtino eksperimento“ autorius Robert‘as J. Sawyer‘as ir jo romanas „Skaičiuojantis dievas“ (orig. Calculating God) 2001-aisiais buvo nominuotas Hugo ir kitokiems mokslinės fantastikos apdovanojimams. Nelaimėjo, bet tai nereiškia, kad romanas silpnas. Iš tiesų jis man labai patiko, buvo tikra atgaiva akims ir sielai po visokių rimtų skaitinių.

Toliau skaityti ROBERT J. SAWYER „Skaičiuojantis dievas“

GERIAUSIOS 2018-ųjų KNYGOS

1. Karl Ove Knausgård „Mano kova“ (leidykla „Baltos lankos“)

Galvojant apie visas per metus skaitytas knygas, man ši įsiminė labiausiai. Knausgårdo išskirtinumas yra drąsus, nuoširdus, atviras rašymo stilius, kurį pasitelkęs, jis net kalbėdamas apie paprastus kasdienius dalykus, apgaubia šiuos filosofinėmis refleksijomis, įdomiais pamąstymais. Nesunku suprasti, kodėl šis kūrinys tapo tokiu svarbiu ir suprantamu milijonams žmonių visame pasaulyje, nes jame kiekvienas skaitytojas randa save, savo mintis, savo kovas, kurias Knausgardas, išsilaisvinęs iš įprastų literatūrinių ir stilistinių formų, išdrįso įvardinti, aprašyti ir pavadinti tai literatūriniu kūriniu. Daugiau…

Toliau skaityti GERIAUSIOS 2018-ųjų KNYGOS

AMELIE NOTHOMB „Plak, širdie“

Ar meilė be atsako nėra tūkstantį kartų baisiau nei prastai pasibaigusi meilė?

Pats nepastebėjau, kaip tapau prancūziškai rašančios belgės Amélie Nothomb gerbėju. Matyt, viskas prasidėjo nuo jos garsiausios knygos „Baimė ir drebėjimas“, kuris parodė, kad ši moteriškė turi savitą ir žavų stilių, pasireiškiantį nedidele, per pusdienį perskaitoma knygos apimtimi, paprastu, lengvai skaitomu žodynu, nesudėtinga struktūra, prancūzišku laisvumu ir kiek sarkastišku humoru. Taip Nothomb per pastaruosius 26-erius metus parašė daugiau kaip 26 knygas, kurių, džiugu, ne vieną turime ir lietuviškai.

„Plak, širdie“ (orig. Frappe-toi le cœur, 2017) – vienas paskutiniųjų Nothomb romanų, kuriame autorė jau kiek per daug atkartoja pati save. Iš esmės visą savo gyvenimišką patirtį Nothomb atskleidė autobiografiniame romane „Alkio biografija“, kuriame paaiškėjo iš kur kilo jos pomėgis nuolat gvildenti temas apie grožio standartus, baletą, anoreksiją, savo kūno fizinį alinimą, motiniškos meilės klaidas, visam gyvenimui sukeliančias vaikams psichologines pasekmes.

Toliau skaityti AMELIE NOTHOMB „Plak, širdie“