Lietus padirbo man duris, ir aš pro jas žengiau;
Akmenys padirbo man sostą, ir aš į jį atsisėdau;
Trys karalystės buvo man duotos, kad jas amžinai valdyčiau.

Apie šią knygą garsas ėmė sklisti kažkur 2005-aisiais. Keliavo tas garsas per pasaulį su vis didėjančia jėga, įpūsdamas į ausis tokius burtažodžius kaip Hugo ir World Fantasy premijos ir Nebula nominacija už geriausią romaną, dvigubas Locus apdovanojimas (už geriausią pirmąją ir geriausią fantasy romaną), dar – Bookerio ilgasis sąrašas ir puokštė menkesnių įvertinimų, o lyg aidas iš paskos dar ritosi eilinių mirtingųjų kupini žavesio ūkčiojimai ir šūkčiojimai. Tiesa, neapsieita ir be netylių keiksmų, kurie buvo pagimdyti priešiškų jėgų, dažniausiai kilusių iš Hario Poterio nuotykių gerbėjų, niekaip nesupratusių, kaip dvidešimt pirmajame amžiuje galima sau leisti su tokiu akademiniu užsidegimu primarginti tūkstantį puslapių, kuriuose veiksmas labiau rusena, negu dega. Tie keiksnūnai galėtų būti atskiru pono Norelio tyrimo objektu, tyrimo, kuriam, manau, labai tiktų hipotezė, jog storos (fantastinės) knygos šiandien susilaukia neigiamų atsiliepimų daug daugiau, negu prieš dvidešimt metų. Internetai, tapšnokliai ir visa kita technologinė pažanga, verčianti pasaulį suktis vis greitesniu vartotojišku tempu, jau seniai iš homo sapiens smegenų vingių ėmė naikinti kantrybės raumenį, be kurio ir dešimt metų Susanna‘os Clarke rašytas romanas „Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis“ (orig. Jonathan Strange & Mr Norrell) suteiks daugiau kančios anei peno. Tad be jokio nusistebėjimo priimu šiuolaikinių skaitytojų porinimą, jog čia reikia atskiro nusiteikimo, jog šis tas įdomesnio išlenda tik įveikus šimtą puslapių, jog visą kūrinį galima sutraukti į pusę puslapio, jog verčiau pažiūrėti septynių valandų ekranizaciją, užuot… Žodžiu, visi tie, jau n kartų girdėti, literatūriniai bambėjimai, kurie šiuo atveju nepasitvirtino. Toliau skaityti SUSANNA CLARKE „Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis“ →

1983-aisiais profesorius Larsas Gyllenstenas pristatydamas literatūros Nobelio laureatą Williamą Goldingą į apdovanojimo ceremoniją susirinkusiems postringavo, kad šio rašytojo knygos jaudina ir įtraukia, kad jas galima skaityti su malonumu ir joms nereikia ypatingų pastangų. Deja, negalėčiau taip besąlygiškai atsiliepti apie antrąjį rašytojo romaną „Paveldėtojai“ (The Inheritors, 1955), išleistą metai po garsiojo „Musių valdovo“. Taip, ir šis romanas patvirtina, kad tai literatūros meistro rankų darbas, bet jo skaitymas pareikalauja pastangų ir iki kabinančio įsitraukimo tenka nužingsniuoti nemenką kelią. „Paveldėtojus“ drąsiai galima įtraukti į sąrašą knygų, kurios paauglius atgraso nuo bet kokio skaitymo, panašiai kaip mūsų mokyklose buvusios, o gal ir tebesančios, privalomos novelės apie lietuviško kaimo dirvos priešaušrio metu skleidžiamą alsavimą.

„Paveldėtojai“ nuo pradžių nustebina skaitytoją įmurkdydami į sunkiai suvokiamą pasaulį, kuriame veikia neidentifikuojami padarai, gebantys aplinką apibūdinti per sodrią pirmykščių juslių puokštę. Vėliau supranti, kad patekai į priešistorinį pasaulį, kuriame stengiasi išlikti grupelė neandertaliečių. O tam išlikimo genui pavojų ima kelti nauja, daug karingesnė padarų rūšis – homo sapiens. Toliau skaityti WILLIAM GOLDING „Paveldėtojai“ →

Margaret Atwood, praėjus trisdešimt penkeriems metams po „Tarnaitės pasakojimo“, sugrąžina skaitytojus į Gileadą. „Liudijimai“ (orig. The Testaments, 2019) peršoka penkiolika metų į priekį ir kelių, dar tolimesnėje ateityje rastų, rankraščių forma dėlioja tolimesnius Gileado įvykius. Skaitytojas gauna tris įvykių perspektyvas: Tetos Lidijos, sutiktos ir „Tarnaitės pasakojime“, Vado namuose augančios jaunos mergaitės Agnesės ir už Gileado sienų, Kanadoje, gyvenančios paauglės Deizės. Trys moteriški likimai nuspėjamai susilieja į vieną ir ženkliai prisideda prie Gileado žlugimo.

Kokios auksarankės tos moterys.

Visi trys rankraščiai turi savą privalumą beigi įdomumą. Teta Lidija prisimena ir pačią Gileado pradžią, kaip vieną dieną ginkluoti vyrai susėmė jas, įkalino, nužmogino, ištvėrusias išbandymus pavertė tarnaitėmis ir vyriškų užmačių vykdytojomis. Vienok  moterų kastų sistema sukūrė ir lygesnes už lygias Tetas, kurios turi teisę skaityti knygas ir rašyti, kurios primena pilkąsias kardinoles, tvarkos palaikytojas, lyg bene geserites iš Franko Herberto „Kopos“, leidžiančias visiems valdytojams manyti, kad jie patys priiminėja sprendimus, tačiau išties Tetos žaidžia savus sostų žaidimus, kuriems dažnai pasiduoda ir svarbiausi Gileado Vadai. Toliau skaityti MARGARET ATWOOD „Liudijimai“ →

Kas skaitė Harlan’o Coben’o knygų seriją (kurios „Jotemai“ niekaip nepavyksta išleisti nuo iki) apie sporto agentą Mironą Bolitarą tikrai žino, kas toks yra Vinzoras Hornas Lokvudas Trečiasis, vadinamas trumpiniu Vinas. Jis lyg Bolitaro koziris ar iš dangaus nukritęs angelas sargas nuolat ištraukia šį iš pavojingiausių situacijų, tuo pačiu išlieka vienu paslaptingiausiu ir smalsumą žaidinančių Coben’o knygų personažu. Tad gauti romaną, kuriame visas dėmesys sutelktas vien į Viną, buvo sena Bolitaro serijos gerbėjų svajonė, kuri pagaliau išsipildė. Juolab, kad Bolitaro serijos knygos jau senokai tapo šabloninėmis, nors vis dar visai noriai sutinkamos kaip lengvo turinio kūryba, kurioje jau žinai, ką gausi ir ko pritrūks.

Toliau skaityti HARLAN COBEN „Vinas“ →

James‘as Ellroy‘jus pateko į mano rankas, akis ir širdį po Nesbo epopėjos apie Harį Hūlę  ir dabar galiu drąsiai sakyti, kad norvegas šio amerikiečio nago galo nevertas. Ok, prisipažinsiu, vėliau nuomonę šiek tiek pakeičiau. Bet tik šiek tiek.

Ellroy’jaus pasaulėžiūrą ir polinkį į tikrovėje neatskleistus nusikaltimus įtakojo jo motinos nužudymas – taip ir neišaiškintas nusikaltimas, kai jam buvo tik dešimt metų. Tai ryšku visuose „L.A. kvarteto“ romanuose, kuriuose greta kriminalinės vienokio ar kitokio nusikaltimo linijos žingsniuoja ir to meto (penktojo ir šeštojo dešimtmečių) Los Andželo policijos virtuvės kasdienybė, prisodrinta korupcijos, politinių ir karjeros intrigų, asmeninių pareigūnų nuodėmių ir silpnybių, dažnai į antrą planą nustumianti tiesioginį policijos darbą ir siekį tarnauti žmonėms. Rašytojas savo kūriniuose, lyg keršydamas už asmeninę skriaudą, traukia į paviršių prieš gerą šimtmetį įvykusias paslaptis. Tiesa, paties Ellroy’jaus ištirtos aplinkybės, realios asmenybės apvelkamos interpretaciniu grožinės literatūros rūbu, tad viską priimti už gryną pinigą „L.A. kvarteto“ knygose nereikia, bet, kaip sakė didysis profesorius: kas galėtų paneigti, kad taip negalėjo būti.  Toliau skaityti JAMES ELLROY „Los Andželas slaptai“ →

Ne itin produktyvaus, bet galimo vadinti, šiuolaikinio anglų rašytojo Graham‘o Swift‘o kūriniui „Motinų sekmadienis“ (orig. Mothering Sunday) perskaityti pakanka pusdienio, tad šią knygą labiau norisi vadinti apysaka, o ne romanu. Nežiūrint apimties „Motinų sekmadienis“ 2017 m. nominuotas Walterio Scotto vardo premijai ir apdovanotas literatūros prizu „Hawthornden“, o lietuviškasis Emilijos Ferdmanaitės vertimas ir „Baltų lankų“ leidimas įtrauktas į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos 2019 m. sudarytą geriausių verstinių knygų sąrašą.

Knygos istorija pasitinka mus su data – 1924 metų kovo 30 diena, vieta – Berkšyras, veikėjais – du nuogi kūnai: jo – vaikščiojantis po kambarį, jos – išsipleikęs lovoje. Nuo šito atspirties taško rašytojas juda zigzagais per šimtą dvidešimt puslapių: žingsnelį tos dienos praeitin, žingsnelį ateitin, tada akimirksnio postūmis dabartyje, šuolis keliasdešimt metų pirmyn, vėl į dabartį, vėl žingsnelis atgal ir taip toliau. Laiko fragmentai dėlioja kiek aiškesnį aplinkybių portretą, du nuogi kūnai virsta ponaičiu ir tarnaite, ką tik pasimylėjusiais tuščiame name. Tuščiame, nes šiandien Motinų sekmadienis – diena, kai visi tarnai turi laisvą dieną ir paprastai jiems leidžiama išvykti aplankyti artimųjų. Bet ji – našlaitė, neturinti artimųjų, o jis irgi turi laisvą pusdienį – tarnus išleido, o su savo būsima žmona ir jos šeima susitaręs pasimatyti mieste tik pietums, tad iki tol dar turi progą išnaudoti laiką širdies ir kūno reikalams su meiluže. Ne, jo žmona nebus tarnaitė, kuri susidėjusi rankas už galvos, nuoga guli lovoje ir stebi jį, nuogą vaikščiojantį po kambarį ir neskubriai besirengiantį pas kitą. Ji žino jo planus, stebi jį, po to tik girdi, kaip lipa laiptais, uždaro duris, sugirgždina kiemo žvyrą ir nurūksta automobiliu tolyn. Tarnaitė dar pašeimininkauja po dvarą, pašniukštinėja, bando įsivaizduoti, koks gyvenimas čia vyksta jai nesant ir galop grįžta pas savo šeimininką, kuris pasitinka ją tarpduryje ir praneša netikėtą žinią. Toliau skaityti GRAHAM SWIFT „Motinų sekmadienis“ →