Įspūdžiai po premjeros “10 DIALOGŲ APIE MEILĘ” (Rež. Yana Ross)

Praeitą savaitgalį sostinėje renginių tikrai nestigo. R.Tuminas šventė savo ištaigingo teatro 20-metį, tuo pačiu rinktinei publikai pristatydamas pirmąją ilgai laukto „Mistro“ (pagal M. Ivaškevičiau pjesę) dalį. Tą patį vakarą, tik kitame prospekto gale ir kitame teatre (LNDT), vyko dar vienas pristatymas – režisierės Yanos Ross spektaklio „10 dialogų apie meilę“ premjera.

Manau, pačios režisierės jau nereikia pristatinėti: Lietuvoje ji jau pateikia penktą savo režisūrinį darbą, tad kiekvienas, bent kiek besidomintis teatru, tikrai yra kažką matę arba bent jau girdėję apie spektaklius „Liučė čiuožia”, “Bembilendas”, “Juodoji našlė” (“Laisvės kaina”) ar “Meistras Solnesas”. Vieni spektakliai labiau vykę, kiti – itin smarkiai kritikų išpliekti, kas pusmetį gula į LNDT repertuarus. Kiek žinau, tai viena šiuo metu produktyviausių ir aktyviausių šio teatro režisierių. Turiu pripažinti, kad po spektaklių “Liučė čiuožia” ir “Laisvės kainos” pati buvau stipriai paveikta ir vadinau Ross darbus “gaiviu gurkšniu” teatro žiūrovams. Naujas braižas, naujas požiūris, kitoks stilius, gal dar ne visada iki galo išbaigtas, bet tikrai daug žadantis. Tad Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaruose aptikusi šios režisierės naują premjerą, nusprendžiau daugiapremjerinio savaitgalio vakarą paskirti būtent šiam spektakliui. Skaityti toliau…

Knyga: JUN’ICHIRŌ TANIZAKI “Raktas”

Kaip pasielgtum, jei vyro (žmonos) darbo kambaryje ant grindų pamatytum raktą nuo rašomojo stalo stalčiaus, kuriame vyras (žmona) laiko savo dienoraštį? Griebtum ir daug nesvarstytum. Gi visi mes vienas nuo kito turim ką slėpti. Net nuo artimiausiųjų. Nuo jų netgi labiau, nei nuo kitų. Tad, griebtum ir skaitytum, ypač tas vietas, kuriose rašoma apie tave.

Ikuko, pagrindinė Jun’ichirō Tanizaki romano „Raktas“ veikėja taip nesielgia. Ji turi nubrėžusi sau ribas ir nenori jų peržengti. Be to, mano, kad raktas paliktas būtent tam, kad ji juo pasinaudotų. O be to, jei jau vyras nori tą dienoraštį parodyti, vargu ar galima tikėti tuo, kas ten parašyta. Tad „mano vyras gali rašyti ir galvoti, ką nori, o aš darysiu tą patį. Šiemet pradedu rašyti savo dienoraštį.“

Čia ir prasideda intriga: dviejų dienoraščių puslapiai pasakoja lyg apie tuos pačius dalykus, tačiau paslapčių ir klausimų dėl aprašomų situacijų priežasčių nesumažėja, netgi sulig kiekvienu puslapiu daugėja, nes tiek vyras, tiek žmona mano, jog kitas sutuoktinis skaito kito išsiliejimus popieriui, nors tuo pačiu abu savo dienoraščiuose teigia, kad to nedaro. Skaityti toliau…

Knyga: VERNOR VINGE “Kur baigiasi vaivorykštės”

Uff, pabaigiau pagaliau 2007-ųjų Hugo ir Locus laimėjusius Vernor Vinge romaną “Kur baigiasi vaivorykštės“ („Rainbows End“). Su Vinge man niekada nebuvo lengva, o ir jo rašymo stilius nuo lietuviškai pasirodžiusių „Liepsnojančios gelmės“ ir „Gelmė danguje“ niekuo nesupaprastėjo ir nesuprastėjo. Vinge rašymą galima įvardyti žodžiu „perkrauta“: visko (veikėjų, jų tarpusavio ryšių, siužeto posūkių, pasakojimo rakursų, šalutinių linijų, neologizmų) tekste tiek daug, kad dažnai tenka pasikasyti pakaušį bandant suvokti, kas vyksta. Tai skaitant erzina, bet tuo pačiu rašytojo gebėjimas visą tai suvaldyti žavi.

Mokslinio (postkiberpankinis) fantastinio romano „Kur baigiasi vaivorykštės“ pagrindinė linija pasakoja apie netolimą ateitį, 2025-uosius San Diege, kuriuos po dvidešimt metų Alzhaimerio sukeltos prarajos išvysta Robertas Gu, buvęs žymus poetas, literatūros profesorius. Dar prieš susirgdamas Robertas tik būtinumo verčiamas imdavo maigyti kompiuterio klavišus, o pasaulis, kuriame „pabudo“, tiesiog mirksta virtualybėje. Kompiuterinės technologijos tapo kasdieniu neatskiriamu rūbu, visi dėvi – nešioja rūbą, kuris lyg šiandienis nešiojamas kompiuteris įgalina nuolat nenutolti nuo virtualybės. Taigi, visas pasaulinis tinklas nuolat su tavimi. O tinklas – tai ne šiandieninis Google ir Wikipedia,- tinklas apraizgė veik visą požeminę ir antžeminę teritoriją: eini gatve ir ne tik matai kiekvieno augalėlio pavadinimą ir aprašą, natūralųjį gamtovaizdį tiesiog užgožia daugiasluoksniai iliuzinių-virtualių pasaulių dariniai: virš galvos skraidantis Haris Poteris, parkuose besislepiantys Pračeto ir Tolkieno kūrinių veikėjai, namai, pavirtę pilimis, ir t.t. Skaityti toliau…

PAVASARINIS PREMJERŲ LIETUS

Pirmąjį pavasario savaitgalį be Kaziuko mugės renginių, Rammstein grupės gastrolių, Vilniuje laukiame gan nemažai įdomių premjerų teatro pasaulyje. Gali būti, kad kai kur bilietai jau seniai iššluoti, bet kai kur gal dar ir suspėsite. Siūlau trumpą ekskursą apie kiekvieną iš jų…

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – skandalingoji Arthuro Schnitzlerio pjesė

Lietuvos nacionalinis dramos teatras rengiasi supažindinti žiūrovus su įdomaus XIX a. pabaigos – XX a. I pusės austrų rašytojo Arthuro Schnitzlerio kūryba. Režisierė Yana Ross pasirinko jo pjesę „Ratelis”.
Spektaklio, kurio pavadinimas „10 dialogų apie meilę”, premjera numatyta 2010 metų kovo 5 dieną.
Pjesė „Ratelis“ parašyta 1897 metais ir išspausdinta 1900–aisiais, joje veikia personažai iš pačių įvairiausių visuomenės sluoksnių – taip siekiama atskleisti, kaip seksualinė aistra panaikina ribas tarp įvairių visuomenės klasių. Pirmiausia šią pjesę Schnitzleris davė skaityti artimiems draugams – ji buvo suvaidinta tik 1920 m. ir dėl temos sulaukė aštrios kritikos. Skaityti toliau…

Japonų teatro trupės SCOT gastrolės Lietuvoje: T.Suzuki spektaklis „DIONISAS“

Vos pasirodę bilietai į japonų režisieriaus T.Suzuki spektaklį „Dionisas“ buvo iššluoti per pusantros savaitės. Dėl tos pačios priežasties organizatoriai turėjo labai pasistengti, kad tą patį vakarą būtų suorganizuotas papildomas šio spektaklio seansas. Tikrai būta priežasties, nes salė per abu seansus buvo sausakimša nuo margaspalvės publikos, norinčios išvysti japonų režisieriaus darbą. Tiek „Sirenų“ festivalio organizatoriai, tiek Japonijos ambasados atstovai džiaugėsi, kad lietuviams nusišypsojo didelė garbė šio režisieriaus darbą išvysti Lietuvoje, nes net pačioje Japonijoje gauti bilietus į šiuolaikinio teatro kūrėjo T. Suzuki spektaklius nėra lengva. Apie jo gastrolių biurokratines problemas režisierius pareiškė: nei politika, nei biurokratija negali sutrukdyti menininkų susitikimų.
Šio pasaulinio garso režisieriaus vadovaujamos trupės SCOT (Suzuki Company of Toga) gastrolės – ne pirmas Lietuvos teatro mėgėjų susitikimas su japonų teatrine kultūra. Beveik prieš penkerius metus „Sirenų“ ir OKT iniciatyva sostinėje viešėjo ir du spektaklius parodė No teatrų asociacijai atstovaujantis kolektyvas, suburtas iš pačių geriausių, skirtingų No mokyklų atlikėjų. O pagal T. Suzuki darbo su aktoriais metodiką dar 1999 m. buvo sukurtas bene labiausiai Lietuvos ir užsienio žiūrovų pamėgtas Oskaro Koršunovo spektaklis „Vasarvidžio nakties sapnas“, kuriam choreografiją kūrė Vesta Grabštaitė.

Daugelį pasaulio šalių apkeliavęs „Vasarvidžio nakties sapnas“ prieš trejetą metų buvo parodytas ir Japonijoje, Šizuokos pavasario menų festivalyje, kurio vienas organizatorių – T. Suzuki. Jo trupėje, įsikūrusioje Japonijos kalnynuose esančiame Togos kaimelyje, kurį laiką dirbo ir aktorių rengimo metodą studijavo V. Grabštaitė.

Pirmajai pažinčiai su Lietuvos teatro publika T. Suzuki pasirinko vieną žymiausių savo kūrinių – spektaklį „Dionisas“: originalią antikinės Graikijos tragiko Euripido dramos „Bakchantės“ interpretaciją. Skaityti toliau…

Laimėk kvietimą 2 asmenim į OKT spektaklį SHOPPING AND FUCKING.

Žmonės, jeigu matot, kad kurį mėnesį neduodam jums išlošti kvietimų į kokį OKT spektaklį, rašykit mums, rėkit ant mūsų – čia grynai dėl užmaršumo… Sausis ir vasaris jau nuplaukė, o kovą (konkrečiai kovo 6 d., sekmadienį) laimingasis ir laimingojo draugas galės nemokamai eiti į SHOPPING AND FUCKING. Ką reikia padaryti? Iki šio penktadienio darbo dienos pabaigos užsukti į mūsų puslapį facebook’e ir įraše skirtame šiam lošimui, komentaruose pasižadėti šiemet į kokį nors spektaklį (nebūtinai OKT) nueiti už pinigus. Nugalėtojas bus išaiškintas burtų keliu.

Nuorodos:
G. facebook’e / SHOPPING AND FUCKING

Knyga: EDUARD LIMONOV “Nevykėlio dienoraštis”

(“Jei pabudęs vieną lietingą pavasario rytą, dar galite pagulėti, susimąstyti ir muzikos kiek paklausęs staiga sąžiningai sau ištarti: „O juk aš šiame gyvenime esu niekas – tik dulkė ar šūdo gabalas.“ – tada jūs dar nesate žuvęs žmogus.”)

Eduardas Limonovas buvo nevykėlis ir yra nevykėlis, tad didi galimybė, kad toks liks ir ateity. Tik amžinas nevykėlis gali parašyti kažką panašaus į „Nevykėlio dienoraštį“. Tam reikia ypatingų gabumų, iš kurių mažiausias ir didžiausias – būti gryniausiu nevykėliu.

Jei kam neaiški termino „nevykėlis“ samprata, tai Limonovas paaiškina: „Tarp kitų tautų paprastai apsigyvena nevykėliai. Didi ir narsi nevykėlių gentis išbarstyta po visą pasaulį. Anglakalbių šalyse juos paprastai vadina „lūzeriais” – kažką pametusiais. Ši gentis kur kas skaitlingesnė už žydus, ji ne mažiau veikli ir ryžtinga. Pavydėtinai kantrūs, jie kartais visą gyvenimą minta vienomis iliuzijomis… Reikia paminėti ir vieną būdingą ypatybę – kai juos aplanko sėkmė, šios genties vyrai ir moterys tučtuojau atsiriboja nuo saviškių, perima kitos tautos, kurioje jiems pasisekė, papročius bei gyvenimo būdą, ir jau niekas nebeprisimena, kad kažkada jie priklausė garbingai nevykėlių genčiai…” Genčiai, kuriai ilgesnį ar trumpesnį savo amželiaus tarpsnį priklausė kiekvienas homo sapiens. Manyti kitaip, ar bandyti kratytis tokio supratimo yra tolygu atvirai pasiskelbti tebesant nevykėliu. Nors nieko tame blogo. Tai netgi labai žmogiška. Štai aš – irgi nevykėlis. Skaityti toliau…

Vilniaus knygų mugė 2010

Šiemet Vilniaus knygų mugė vyks vasario 18-21 dienomis.

Žinia apie knygų mugę man nenorom vis primena Aki Kaurismäki‘o filmą „Slenkantys debesys“, kuriame vaizduojama šeima, išsimokėtinai įsigijusi knygų lentyną ir svajojanti, kada po visų įmokų galės pagaliau įsigyti ir knygų. Laikai dabar baisiai panašūs kaip tame filme ir, nieko neapgaudinėjant, knygų mugė daugeliui asocijuojasi su „Akropoliu“, kuriame vienam savaitgaliui surengiama knygų išpardavimo akcija. Finansinis veiksnys – svarbiausias, traukiantis šniūrus skaitytojų į Litexpo ekspozicijų sales. Organizatoriai, atkreipdami dėmesį į nusidriekiančias ilgas lankytojų eiles prie kasų, rekomenduoja bilietus įsigyti iš anksto (Bilietai.lt kasose arba internetu www.bilietai.lt).

Šiaip, knygų galima visada rasti pigiau, tik ne visiems patinka kiekvienos knygos pigiau ieškoti vis po kitos leidyklos knygynėlį. Skaityti toliau…

Kultūringų idėjų dešimtukas Valentino dienai + kvietimas-dovana į spektaklį “Muzika 2″

Visada sakiau ir sakysiu, kad išradingos poros meilės dienas švenčia jei ne kiekvieną dieną, tai bent kas antrą. Pastarieji visada suranda laiko kada apsigaubus šiltu pledu kartu pažiūrėti filmą, aplankyti abiejų dievinamo atlikėjo koncertą, susikibus rankomis pabraidžioti po balas ar sniego pusnis. Jiems niekada nepritrūks laiko ir pokalbių temų prie rytinės kavos ar aistringų prisipažinimų nenuskęstančių vyno taurėse.  Kaip ten rašė prancūzų poetas Charles Baudelaire “Laikas svaiginantis! Kad nebūtumėte Laiko vergai ir kankiniai, svaiginkitės; svaiginkitės be paliovos!
Na, o tiems, kas visgi vergaujat datoms ir laukiat Valentadienio, kad galėtumėt savo mylimam žmogui paruošti kokią tai staigmeną,  išdrįstumėt pagaliau prisipažinti jausmuose,  g-taškas  skuba jums į pagalbą. Pasiūlysime g.eriausių mūsų nuomone šiai progai skirtų dovanų idėjų dešimtuką, kaip alternatyvą prekybos centrų siūlomai produkcijai. Taigi pradedam:

1. Apie meilę išmoningiausiai pasakoja V.Šekspyras, jo sonetai ir beveik visi dramos kūriniai. Nemirtinga komedija „Vasarvidžio nakties sapnas“ Skaityti toliau…

Knyga: ISAAC ASIMOV “Pakeliui į Fondą”

Nieko naujo čia jau nebepripilstysiu, galiu tik pakartoti, ką rašiau apie pirmąją „Fondo“ priešistorę „Fondo preliudija“ (Prelude to Foundation, 1988).  Antroji priešistorės dalis „Pakeliui į Fondą“ (Forward The Foundation, 1993) chronologiškai pasakoja apie tolimesnį Hario Seldono gyvenimą ir mirtį.

Sakyčiau, netgi gana pritempta ir iš nieko padaryta knyga. Peršokus nuo „Fondo preliudijos“ tiesiai prie „Fondo“ didelio praradimo nebūtų. Romano veiksmas perdaug statiškas, siužetas neatskleidžia nieko naujo, tiesiog nuobodžiai eksploatuojamos jau anksčiau skaitytos idėjos. Vietomis net kyla įtarimas, kad nesukant galvos buvo naudojamas situacijų aprašymo copy-paste principas. Taip sakant, pati blogiausia geriausiame cikle knyga.

Žinoma, autorius vis toks pats įtaigus, meistriškas pasakotojas, čia Asimovas sugrįžta prie Skaityti toliau…

Kitas puslapis »