Temos Archyvai: Kultūra (kt.)

WILLIAM GOLDING „Paveldėtojai“

1983-aisiais profesorius Larsas Gyllenstenas pristatydamas literatūros Nobelio laureatą Williamą Goldingą į apdovanojimo ceremoniją susirinkusiems postringavo, kad šio rašytojo knygos jaudina ir įtraukia, kad jas galima skaityti su malonumu ir joms nereikia ypatingų pastangų. Deja, negalėčiau taip besąlygiškai atsiliepti apie antrąjį rašytojo romaną „Paveldėtojai“ (The Inheritors, 1955), išleistą metai po garsiojo „Musių valdovo“. Taip, ir šis romanas patvirtina, kad tai literatūros meistro rankų darbas, bet jo skaitymas pareikalauja pastangų ir iki kabinančio įsitraukimo tenka nužingsniuoti nemenką kelią. „Paveldėtojus“ drąsiai galima įtraukti į sąrašą knygų, kurios paauglius atgraso nuo bet kokio skaitymo, panašiai kaip mūsų mokyklose buvusios, o gal ir tebesančios, privalomos novelės apie lietuviško kaimo dirvos priešaušrio metu skleidžiamą alsavimą.

„Paveldėtojai“ nuo pradžių nustebina skaitytoją įmurkdydami į sunkiai suvokiamą pasaulį, kuriame veikia neidentifikuojami padarai, gebantys aplinką apibūdinti per sodrią pirmykščių juslių puokštę. Vėliau supranti, kad patekai į priešistorinį pasaulį, kuriame stengiasi išlikti grupelė neandertaliečių. O tam išlikimo genui pavojų ima kelti nauja, daug karingesnė padarų rūšis – homo sapiens. Toliau skaityti WILLIAM GOLDING „Paveldėtojai“

MARGARET ATWOOD „Liudijimai“

Margaret Atwood, praėjus trisdešimt penkeriems metams po „Tarnaitės pasakojimo“, sugrąžina skaitytojus į Gileadą. „Liudijimai“ (orig. The Testaments, 2019) peršoka penkiolika metų į priekį ir kelių, dar tolimesnėje ateityje rastų, rankraščių forma dėlioja tolimesnius Gileado įvykius. Skaitytojas gauna tris įvykių perspektyvas: Tetos Lidijos, sutiktos ir „Tarnaitės pasakojime“, Vado namuose augančios jaunos mergaitės Agnesės ir už Gileado sienų, Kanadoje, gyvenančios paauglės Deizės. Trys moteriški likimai nuspėjamai susilieja į vieną ir ženkliai prisideda prie Gileado žlugimo.

Kokios auksarankės tos moterys.

Visi trys rankraščiai turi savą privalumą beigi įdomumą. Teta Lidija prisimena ir pačią Gileado pradžią, kaip vieną dieną ginkluoti vyrai susėmė jas, įkalino, nužmogino, ištvėrusias išbandymus pavertė tarnaitėmis ir vyriškų užmačių vykdytojomis. Vienok  moterų kastų sistema sukūrė ir lygesnes už lygias Tetas, kurios turi teisę skaityti knygas ir rašyti, kurios primena pilkąsias kardinoles, tvarkos palaikytojas, lyg bene geserites iš Franko Herberto „Kopos“, leidžiančias visiems valdytojams manyti, kad jie patys priiminėja sprendimus, tačiau išties Tetos žaidžia savus sostų žaidimus, kuriems dažnai pasiduoda ir svarbiausi Gileado Vadai. Toliau skaityti MARGARET ATWOOD „Liudijimai“

HARLAN COBEN „Vinas“

Kas skaitė Harlan’o Coben’o knygų seriją (kurios „Jotemai“ niekaip nepavyksta išleisti nuo iki) apie sporto agentą Mironą Bolitarą tikrai žino, kas toks yra Vinzoras Hornas Lokvudas Trečiasis, vadinamas trumpiniu Vinas. Jis lyg Bolitaro koziris ar iš dangaus nukritęs angelas sargas nuolat ištraukia šį iš pavojingiausių situacijų, tuo pačiu išlieka vienu paslaptingiausiu ir smalsumą žaidinančių Coben’o knygų personažu. Tad gauti romaną, kuriame visas dėmesys sutelktas vien į Viną, buvo sena Bolitaro serijos gerbėjų svajonė, kuri pagaliau išsipildė. Juolab, kad Bolitaro serijos knygos jau senokai tapo šabloninėmis, nors vis dar visai noriai sutinkamos kaip lengvo turinio kūryba, kurioje jau žinai, ką gausi ir ko pritrūks.
„Vine“ („Win“, 2020) fabulos vairą perima Vinas, kuris kiek per dažnai reikalus sprendžia smurtiniais veiksmais, bet šiaip yra nepataisomas puošeiva, per daug tobulų žandikaulių savininkas, nepralenkiamas kontaktinės kovos meistras, elitinis turtingas viengungis, egocentriškas lovos galiūnas, visų kitų galų meistras ir geriausias Mirono Bolitaro draugas, save įsivertinantis „Argi truputėlį nesu panašus į Betmeną?“.

Toliau skaityti HARLAN COBEN „Vinas“

JO NESBO „Sūnus“

Belaukiant naujos knygos apie tragiką Harį Hūlę galima laiką užmušinėti ir kitais norvego Jo Nesbo kūriniais. Neslėpsiu, buvo šioks toks išankstinis nuogąstavimas, jog nebus taip gerai, bet bent su „Sūnumi“ viskas tvarkoje.

„Sūnaus“ fabula gan nesudėtinga ir, nors Vikipedija rašo, kad įtakota Biblijos, man sunkiai sekėsi rasti dešimt skirtumų nuo Aleksandro Diuma „Grafo Montekristo“: neteisingai apkaltintas ir įkištas į kalėjimą asmuo iš ten pabėga ir ima keršyti savo skriaudikams. Toks klasikinis siužetas puikiai veikia ir šiandienio Oslo gatvėse. Nesbo sau būdingu braižu kiek pasodrina atmosferą įmantresniais žudymo būdais ir lengvu moraliniu diskursu, ar vertas meilės ir atleidimo tas, kuris žudo kitus niekdarius.

Romano puslapiai tiesiog tirpsta rankose, Nesbo rašymo stilistika puikiai atpažįstama iš trumpų sakinių, kelių perspektyvų pasakojimo, nuo natūralaus kalbėjimo nutolusiais dialogais (na, kas kalba tokiomis citatomis kaip „Meilė apgaubia tave kaip dušo garai“, „Vienintelis dalykas, tai aklas tikėjimas, tikime išmokę tai dar vaikystėje. Tačiau vieną dieną visi sužinome, kad ne šitaip surėdytas pasaulis. Kad mes esame šiukšlės. Visi esame šiukšlės.“ ir pan.), Bet Nesbo duoda tai, ko tikėtasi: kriminalinis trileris pilnas įtampos, tamsos, nerealios meilės ir kinematografinio vizualumo. Jeigu pastarajam, kaip rašo internetai, apsijungs Denis’o Villeneuve’o ir Jake’o Gyllenhaal’o pajėgos, tai turėtų gautis dėmesio vertas žiūralas.

Lietuviškas vertimas bėga sklandžiai, nors korektūros klaidų rasta.

Kaip ir viskas, nėra daugiau ką apie šią knygą pasakyti. Nebent, kad minimas ten ir „narkotikų baronas, lietuvis, pusiau išoperuotas transseksualas, vadinantis save Koko“ – gal kas pažįsta?

JAMES ELLROY „Los Andželas slaptai“

James‘as Ellroy‘jus pateko į mano rankas, akis ir širdį po Nesbo epopėjos apie Harį Hūlę  ir dabar galiu drąsiai sakyti, kad norvegas šio amerikiečio nago galo nevertas. Ok, prisipažinsiu, vėliau nuomonę šiek tiek pakeičiau. Bet tik šiek tiek.

Ellroy’jaus pasaulėžiūrą ir polinkį į tikrovėje neatskleistus nusikaltimus įtakojo jo motinos nužudymas – taip ir neišaiškintas nusikaltimas, kai jam buvo tik dešimt metų. Tai ryšku visuose „L.A. kvarteto“ romanuose, kuriuose greta kriminalinės vienokio ar kitokio nusikaltimo linijos žingsniuoja ir to meto (penktojo ir šeštojo dešimtmečių) Los Andželo policijos virtuvės kasdienybė, prisodrinta korupcijos, politinių ir karjeros intrigų, asmeninių pareigūnų nuodėmių ir silpnybių, dažnai į antrą planą nustumianti tiesioginį policijos darbą ir siekį tarnauti žmonėms. Rašytojas savo kūriniuose, lyg keršydamas už asmeninę skriaudą, traukia į paviršių prieš gerą šimtmetį įvykusias paslaptis. Tiesa, paties Ellroy’jaus ištirtos aplinkybės, realios asmenybės apvelkamos interpretaciniu grožinės literatūros rūbu, tad viską priimti už gryną pinigą „L.A. kvarteto“ knygose nereikia, bet, kaip sakė didysis profesorius: kas galėtų paneigti, kad taip negalėjo būti.  Toliau skaityti JAMES ELLROY „Los Andželas slaptai“

ATARI 2600 kolekcija ir retro nostalgija

Pirmąją konsolių kartą vadinu Pong‘ais ir pats sovietinį kloną turėjau, visgi tikroji namų konsolių pradžia man buvo A2600*. Turiu porą CX2600 „Light Sixer“ egzempliorių (abu 1979-ųjų), vienas boxed, arti 50 originalių žaidimų, multicart‘ą (SD kortelių palaikymui), krūvą pultų ir t.t.

Jeigu šį reikalą apibūdinti vienu žodžiu tai yra MINIMALIZMAS**. Dažnai šis žodis asocijuojasi su interjerais, tačiau video žaidimams jis irgi tinka.

KUO MALONI. Konsolė įdomaus dizaino, su jungikliais – tumbleriais. Gali būti su medžio imitacija (dvelkia steampunk‘u), Darth‘o Vader‘io stiliaus arba modernizuota Junior. Paprasta naudoti, įjungti/išjungti – lyg šviesą kambaryje, turėdamas laisvų 20 minučių staigiai gali pažaisti ir nukeliauti į retro visatą, o galima ir šiaip laikyti fone su įjungtu intro/demo, … mane tai gerai nuteikia). Išbaigtas daiktas ir istorijos dalis, neatskiriama nuo 1970 – 1980-ųjų pop kultūros. Dėl konstrukcinių savybių paprastumo originali konsolė yra patikimas gaminys, vis dar kuriami homebrew žaidimai (pvz., Mortal kombat), kinai kepa pultus, maitinimo adapterius. Autentiški žaidimai stebėtinai gerai išsilaikę, kainos jau nukritę, kiek matau pagal būklę ir ilgaamžiškumą, dažniausiai lenkia sistemas, naudojančias CD. Originaliai jungiama per RF antenos lizdą. Skirtingi pultų tipai skirtingiems žaidimams (kitaip nepažaisi), visgi dažniausiai naudojami 2 – klasikinis stick ir paddle su potenciometru, taip pat tinka Sega MegaDrive pultai. Gyvavimo laikotarpis atitinka mano vaikystę***. Vaikystėje tokio Atario praktiškai nečiupinėjau, žaisdavome Atari 8 bit kompiuteriukais su žaidimais kasetėse, daugiausiai Vilniaus centriniame pašte (1987-1989 m.). Atari 2600 turėjo Jaunųjų technikų stotyje Vilniuje, bet ir ten jau buvo nebevertinamas, jį nustūmė sistemos su kasetėmis, dėl labiau paplitusių ir gražesnių žaidimų. Visgi dabar, kai norėjau grįžti į Atari age, pasirinkau šitą variantą dėl kartridžų „įdėk ir žaisk“ principo, sistemos naudojimo paprastumo. Toliau skaityti ATARI 2600 kolekcija ir retro nostalgija

GRAHAM SWIFT „Motinų sekmadienis“

Ne itin produktyvaus, bet galimo vadinti, šiuolaikinio anglų rašytojo Graham‘o Swift‘o kūriniui „Motinų sekmadienis“ (orig. Mothering Sunday) perskaityti pakanka pusdienio, tad šią knygą labiau norisi vadinti apysaka, o ne romanu. Nežiūrint apimties „Motinų sekmadienis“ 2017 m. nominuotas Walterio Scotto vardo premijai ir apdovanotas literatūros prizu „Hawthornden“, o lietuviškasis Emilijos Ferdmanaitės vertimas ir „Baltų lankų“ leidimas įtrauktas į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos 2019 m. sudarytą geriausių verstinių knygų sąrašą.

Knygos istorija pasitinka mus su data – 1924 metų kovo 30 diena, vieta – Berkšyras, veikėjais – du nuogi kūnai: jo – vaikščiojantis po kambarį, jos – išsipleikęs lovoje. Nuo šito atspirties taško rašytojas juda zigzagais per šimtą dvidešimt puslapių: žingsnelį tos dienos praeitin, žingsnelį ateitin, tada akimirksnio postūmis dabartyje, šuolis keliasdešimt metų pirmyn, vėl į dabartį, vėl žingsnelis atgal ir taip toliau. Laiko fragmentai dėlioja kiek aiškesnį aplinkybių portretą, du nuogi kūnai virsta ponaičiu ir tarnaite, ką tik pasimylėjusiais tuščiame name. Tuščiame, nes šiandien Motinų sekmadienis – diena, kai visi tarnai turi laisvą dieną ir paprastai jiems leidžiama išvykti aplankyti artimųjų. Bet ji – našlaitė, neturinti artimųjų, o jis irgi turi laisvą pusdienį – tarnus išleido, o su savo būsima žmona ir jos šeima susitaręs pasimatyti mieste tik pietums, tad iki tol dar turi progą išnaudoti laiką širdies ir kūno reikalams su meiluže. Ne, jo žmona nebus tarnaitė, kuri susidėjusi rankas už galvos, nuoga guli lovoje ir stebi jį, nuogą vaikščiojantį po kambarį ir neskubriai besirengiantį pas kitą. Ji žino jo planus, stebi jį, po to tik girdi, kaip lipa laiptais, uždaro duris, sugirgždina kiemo žvyrą ir nurūksta automobiliu tolyn. Tarnaitė dar pašeimininkauja po dvarą, pašniukštinėja, bando įsivaizduoti, koks gyvenimas čia vyksta jai nesant ir galop grįžta pas savo šeimininką, kuris pasitinka ją tarpduryje ir praneša netikėtą žinią. Toliau skaityti GRAHAM SWIFT „Motinų sekmadienis“

LIU CIXIN „Tamsus miškas“

Žmonijai teliko keletas teorinių rezervų: klasikinė fizika, kvantinė mechanika ir vis dar embriono lygio stygų teorija. Ar toli pavyks nužengti su tais rezervais, priklauso nuo likimo.

Antroji trilogijos „Žemės praeities atminimui“ dalis „Tamsus miškas“ pasitinka solidžiais penkiais šimtais puslapių ir iš pradžių kiek gąsdina būsimu procesu. Ir tas gąsdinimas iš pradžių tikrai vyksta (nauji veikėjai, sunkiai identifikuojami kinų vardai, gan blankus supratimas, kur link rašytojas vynioja fabulą), bet tai netrunka virsti į baimę ir liūdesį, kurį kelia vis senkantys romano puslapiai. Žodžiu, kaip ir priklauso monumentaliam kūriniui – jo genialumą demonstruoja visuma, o ne atskiri skyreliai ar puslapiai.

„Tamsus miškas“ tęsia istoriją nuo ten, kur sustojo „Trijų kūnų problemoje“, tad nerekomenduotinas skaityti kaip atskira knyga. Čia iš karto išduosiu kiek siužetą ir tą ne vieno skaitytojo lūkestį – ne, ir čia dar ateiviai iš kosmoso, trisoliariečiai, Žemės dar nepasiekė. Iki to momento dar veik keturi šimtai metų, bet ruoštis reikia jau dabar. Ir žemiečiai ruošiasi, brandina planus, strategijas, tik ne viskas taip paprasta, nes ateivių šnipai-sofonai, subatominės dalelės, jau kiekviename Žemės kampelyje mato kiekvieną žmogaus veiksmą ir girdi kiekvieną žodį. Žmonijai lieka tik vienas koziris, kuris neprieinamas sofonams – mintys, melai, suktybės, veidmainiavimas – tai, kas nesuprantama ir ko nėra Trisoliario pasaulyje. Taip gimsta „Virtuozų“ projektas, kurio tikslas – keturiems išrinktiesiems patikėti civilizacijos išgelbėjimą. Būdu, kurio neperprastų nei trisoliariečiai, nei pati Žmonija, o tai priverčia atvykstančiuosius imtis kitokių veiksmų. Toliau skaityti LIU CIXIN „Tamsus miškas“