Pabaigus pažintį su geriausiais 2023-ųjų filmais galima ramiai grįžti prie vis didėjančio IMDB watchlist‘o, kurio pirmame puslapyje atsirado „No Trains, No Planes”. Šįkart net pavyko atkapstyti, kodėl šis filmas pateko į norimų peržiūrėti sąrašą. Ogi Saulius Macaitis savo recenziją apie Alexo van Warmerdamo (kuris ilgainiui tapo vienu mylimiausių režisierių) „Suknelę” pradėjo įžanga, kurioje pamini režisierių Josą Stellingą, apie kurį mūsuose „tiesiog skandalingai nieko nežinoma”. Taip po kelerių metų siekiant skandalą nuraminti išaušo pirmos pažinties su olandu Stellingu diena. Pasirodo ir jis turi to, Macaičio žadėto, olandiško keistumo ir gali būti, kad taps tokiu pat mylimu kaip Warmerdamas.

„No Trains, No Planes” nėra kritikų geriausiai įvertintas Stelling’o filmas, bet pagal žiūrovų skirtus balus akivaizdu, kad mačiusių mylimas ir tikrai skirtas masiniam žiūrovui. Filmas gan teatrališkas, kamerinis, veik visą laiką besisukantis priestočio kavinėje, į kurią dar šiai nepradėjus dirbti su visa savo manta atsibeldžia miestelio nevykėlis, nuolatinis kavinės lankytojas Gerardas. Anot jo – jis palieka miestą, todėl atvyko su visais atsisveikinti, atnešė draugams dovanų – kam perleidžia savo knygas, kam vinilines plokšteles, ką tiesiog apkabina. Gerardas tikisi, jog tai bus visiems didžiausias dienos siurprizas, bet ši žinia iššaukia nebent abejingą pečių trūktelėjimą.

Dienai įsibėgėjus kavinė prisipildo įvairiausių tipažų, nuo vietinės laisvo elgesio merginos iki vokiečių nusikaltėlio. Personažai ir komiški, ir tuo pačiu kiek stereotipiški, bet tai nė kiek netrikdo, nes visus supa ryškus, kavinės pagimdytas ir jau į visus stalus ir sienas bei pačius lankytojus įsėdęs, bendrystės jausmas.

Kaip filmo pavadinimas skelbia, ekrane nematome nei traukinio, nei lėktuvo, nei autobuso. Net neatrodo, kad bet kuris iš kavinės lankytojų turėtų ribotą laiką iki išvykimo kažkur. Apie išvykimą kalba tik minėtas Gerardas, visa kita kompanija lyg tiesiog užsuko socializacijai, atrodo, kad juos kavinėje laiko tik šios darbo laikas.

Viena kavinės diena, kurioje pilna įvykių, prabėga vienu atokvėpiu. Filmas nuostabus, šiltas, kupinas dinamikos, detalių mizanscenų, nestokojantis ironijos ir šaržavimų, bet visumoje tai tragikomedija, po kurios viduje lieka šilta ir šiek tiek liūdna.

„No Trains, No Planes” turi subtilumo, režisūrinių akcentų, kurie ne visiems bus pastebimi, suprantami, tad ir filmas ne visiems įtiks. Jis toks, kur arba žavėsitės, arba priimsite visai abejingai. Man buvo pirmasis variantas, po kurio norisi peržiūrėti ir visą kitą Stellingo kinematografiją.