Nėra metafora jausti mirusiųjų poveikį pasauliui.
Po daug metų, po daug knygų, po daug filmų jau galiu pasakyti, kad kažkuriuo gyvenimo momentu holokausto tema kultūroje man tapo išsisėmusi ir visi tie viršeliai su Aušvico pavadinime ar žydų nugarėlėje kelia tik liūdną vypsnį. Tad kanadietė Anne Michaels „Atmintis bėglė” (orig. Fugitive Pieces) su anotacija „Po to, kai naciai nužudė Lenkijos žydo Jakobo Beero tėvus ir išsivedė jo seserį, septynmetį berniuką išgelbėjo Athosas, graikas geologas” buvo savotiškas iššūkis knygai, nes išankstinis nusiteikimas buvo tikrai ne kūrinio naudai. Ir ką tu sau manai – Michaels su keliolika puslapių suardė visus mano blokus, skepsį pakišo kažkur giliai giliai ir „Atmintį bėglę” įrašė tarp pačių geriausiųjų. Jau skaitymo procese išgūglinau, jog knyga gavo virš dešimt apdovanojimų, bet jau nebeturėjau abejonės, jog 1996-aisiais, knygos pasirodymo metais, ji ir negalėjo tyliai nusėsti literatūros paraštėse. Žodžiu, knyga išlaikė išbandymą laiku ir net dabartiniame literatūrinio persisotinimo laikmetyje skaitosi pagauliai, aktualiai ir jaudinančiai.
Romano siužetas nėra kažkuo ypatingas: kaip jau minėta – išgelbėtas žydų berniukas, kuris bando gyventi toliau su gelbėtoju, mokosi, valgo, klausosi, skaito, stebi ir prisimena. Holokaustas su istorinių baisumų scenomis tekste retai išstumiamas į pirmą planą, tačiau jo palikta herojams trauminė patirtis ryški kiekviename sakinyje, dialoge, judesy. Tai tokia nė viename žingsnyje nenuslūgstanti gėla, kuri niekur nedingsta net po herojų mirties. Tad, matyt, ne atsitiktinai autorė įveda Žemės ir žmonijos istorijos, geologijos alegoriją, kuri sufleruoja, jog kiekviename akmenyje, uoloje, kalne, žemės sluoksniuose lieka kiekvieno mūsų pėdsakai, praeitys, atmintys, nuo kurių kartais bėgame, o kartais tampomės visą gyvenimą su savimi.
Aš sužinojau, kokią galią mes suteikiame akmenims, kad šie išsaugotų žmonijos laiką.
Romanas sudarytas iš dviejų, ne vienodos apimties dalių. Dėl antrosios būtinumo galima būtų padiskutuoti, tačiau po kiek trikdančio istorijos šuolio greit apsipranti, vėl imi mėgautis autorės tekstu ir gauni nuginkluojančią aistros istoriją, kuri galėtų būti ir atskiru kūriniu.
Ar yra moteris, kuri lėtai išrengs mano sielą, privers mano kūną tikėti.
Dešimt metų rašyta „Atmintis bėglė” labiausiai pavergia teksto jėga, tokia gaivališka, organiška, kupina tirštumo, gelmės ir tuo pačiu nestokojanti poetiškų potėpių. Pastarieji kaip ir suprantami, nes iki šio debiutinio romano Michaels ir buvo žinoma kaip poetė. Vienok nuo pat pradžių stebina žodžio išieškojimas, branda, gylis ir perteikiamas įspūdis.
Apie lietuviškąjį leidimą. Poetiškas uždavinys nebuvo iš lengvųjų ir vietomis galima pasiginčyti, ar tikrai tiksliausią reikšmę parinko vertėja Jūratė Juškienė, kuriai vienok didelis ačiū už triūsą, bet labiausiai puslapiuose kliuvo neadaptuoti tikriniai žodžiai, kas grožiniame kūrinyje sutiktina bene pirmą kartą; erzino ir ne visada išverstos (nepaaiškintos) ne angliškų žodžių reikšmės. Be abejo, norėtųsi, kad knyga sulauktų pakartotino pataisyto leidimo, nes nerekomenduoti jos neįmanoma.
