KINO PAVASARIS 2019

KAFARNAUMAS / CAPERNAUM / CAPHARNAÜM

Istorija apie tai, kaip dvylikametis, praradęs savo seserį, rūpinasi dar tik vaikščioti bandančiu kūdikiu ir kaltina tėvus, už tai, kad jį pagimdė.

Tai dviejų valandų išbandymas žiūrovui. Apsiverksi ar ne? Ir tai būtina patirti kiekvienam. Pasitikrinti savo emocinį radarą. Bet reikia įspėti, kad gali būti nelengva ištverti šią libanietišką gatvės ir kasdienybės istoriją, kurią žiūrėdamas jautiesi nejaukiai vien todėl, kad tu turi galimybę žiūrėti filmą. Kai tuo tarpu ekrane matoma istorija nuolat sukasi apie išlikimą šiame chaotiškame trečiosios šalies pasaulyje, apie mažiausią maisto kąsnį burnoje, apie kelis grašius pragyvenimui, apie stogą virš galvos ir mažytę galimybę pradėti naują gyvenimą ten, kur žolė žalesnė.
Galima kiek pliekti libanietę režisierę ir scenaristę Nadine Labaki, kuri per daug užkrovė ant vieno vaiko pečių (net kai tu grįžti į realybę, suvokdamas, kad tai kinas, vis tiek darosi gaila šių mažųjų aktorių, ypač Yonas personažo, kuri gi tikrai pririšo ir tokio amžiaus vaikas vargu ar suprato tai, kaip vardan „aktorystės“), kad vaikų eksploatacijos tema ekrane dažnai suveikia, bet čia nematai to lengvo šviesumo kaip Jafar Panahi „The White Balloon“ ar Majid Majidi „Dangaus vaikai“. „Kafarnaumas“ veikia sunkiai ir giliai, be kompromisų ir atsipalaidavimo, leidžia greitai suprasti, kad arba tu, arba tave. Paskutinė scena, matyt, sulauks įvairių vertinimų – aš būsiu su tais, kurie mano, kad nereikėjo to vilties spindulėlio, nes po dvi valandas matytų slogumų tu jau nebetiki pasakomis ir jau nebenori, kad tai, ką matei, būtų pasaka. Galima paburbėti ir dėl sumanymo visumą apjungti teismo procesu, kuris, mano manymu, labiau blaškė, negu jungė į vieną. Bet bet kokiu atveju, tai filmas, kurį reikia pamatyti.  Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2019

STEPHEN KING „Budėjimas baigtas“

Visai laukiau trilogijos paskutiniosios knygos, pavadintos „Budėjimas baigtas“ (End of Watch). Net nežiūrint to, kad „Radybos“ buvo labai vidutiniškas kūrinys. Vienok Kingo sukurtas Bilo Hodžeso personažas pavergė ir su juo būtų galima keliauti dar ne po vieną detektyvinę istoriją, tačiau siaubo karalius kažkuriuo momentu paleido vadžias, įsiūbuotas vežimas nebegrįžo į reikiamas vėžes, o nuvirsdamas nuo kelio nusitempė ne tik Hodžesą, bet ir patį jo kūrėją.

„Budėjimas baigtas“ grįžta prie pono Mersedeso istorijos, kuri baigėsi pamišėlio Hartsfildo galvos skilimu ir vegetavimu ligoninėje. Kaip ir buvo galima nuspėti – blogiukas pabunda iš komos ir aplinkui jį ima dėtis keisti dalykai. Keistumai, susiję su žmonių mirtimis, buvo pradėję pinti intriguojančią detektyvinę fabulą, tačiau (deja) Kingas nebūtų Kingas, jeigu nežengtų toliau ir neįmaišytų paranormalumų (telekinezę, sąmonės perkėlimą, hipnozę ir kt.), nuo kurių kažkokiu būdu trilogijos pirmoje ir antroje knygose sugebėjo atsilaikyti. O blogiausia, kad šitos fantazijos visiškai prasilenkė su sveiku protu ir bet kokiu įtikinamumu. Galėjo į siužetą įpinti ir NSO, ateivių, zombių – efektas būtų toks pats. Galbūt pirminis sumanymas buvo visus keistumus paaiškinti kokiu detektyviniu triuku ar moksline egzotika, tačiau atėjo tas etapas, kai to jau nebepavyko niekaip paaiškinti, tai nusispjovė į logiką ir svaigo dar labiau. Toliau skaityti STEPHEN KING „Budėjimas baigtas“

ELNIO RAGO MIŠKAS – Šamano duktė (2018)

Žalios žalios žolyno akys,- kažkodėl tai niūniuoju galvodamas apie vilniečių grupę „Elnio rago miškas“ (ne, šio kūrinio ši grupė neatlieka). O prisiminti tokį grupės pavadinimą nėra lengva. Bet dabar tokie laikai, kai nėra būtina galvoti apie tai, kaip tavo grupės pavadinimą galėtų skanduoti fanai. Koks skirtumas, ar tai būtų elnio, elnio…, ar rago, rago…, bet tikrai, matyt, ne miško, miško... Iš tikro, tai nesvarbu.

Neturiu supratimo, kodėl toks grupės pavadinimas, kodėl jie nedainuoja paprastai (apie meilę), kodėl išleido vinilą, tapusį man pirmuoju šių laikų lietuvišku vinilu, bet ne cd, kodėl eiliuoja tik lietuviškai, bet tai tapo mano vienu klausomiausiu pastarųjų savaičių albumu, tad norisi įspūdžiu pasidalinti plačiau. Toliau skaityti ELNIO RAGO MIŠKAS – Šamano duktė (2018)

[fotografija:] MIKE DEMPSEY

Įvairiai galima vertinti kalbas apie muzikos įrašus ir norą jų laikmenas pačiupinėti pirštais ir akimis. Man tai dažnai prilygsta tam, kad kartu su penu ausims gaunu ir galimybę pajudinti regos nervus. Pastarasis iš muzikos gimęs atradimas įvyko bevartant Manchester Orchestra albumo „A Black Mile To The Surface“ kompaktinio disko voką – matomos nuotraukos atvedė prie amerikiečio fotografo Mike Dempsey, kuris ir papuošė minėto albumo viršelį.
Pirmiausia į akis krinta kiek siurrealistiška, nepasiduodanti gamtos dėsniams kompozicija, kelianti tiek suicidinę, tiek kriminalinę, tiek mistinę nuotaiką, kuri beje puikiai tinka prie Manchester Orchestra muzikos.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Dempsey nuotraukose nemenkai pasidarbuota fotošopu, bet internetiniai šaltiniai teigia, kad pasidarbuota yra minimaliai – dažniausiai tik pašalinant kopėčias ar kokį herojų pagrindą po kojomis. Bet kokiu atveju, rezultatas – vertas dėmesio.

Toliau skaityti [fotografija:] MIKE DEMPSEY

VILNIAUS KNYGŲ MUGĖ 2019: knygų naujienos ir renginiai


Leidykla „Alma Littera“

JAUME CABRE „Eunucho šešėlis“

2016 m. Lietuvoje išleistas žymaus Katalonijos rašytojo Jaume Cabré romanas „Prisipažįstu“ užkariavo skaitytojų širdis ir Lietuvos vertėjų sąjungos tais pačiais metais buvo įtrauktas į vertingiausių verstinių knygų sąrašą. Abejingų nepaliks ir naujausias šio rašytojo kūrinys – „Eunucho šešėlis“.
Jaume Cabré romanas „Eunucho šešėlis“ – graudi ir savaip sąmojinga istorija, sukrečianti įvykių griūtimi bei įsimintinais veikėjų paveikslais. Šis romanas – taip pat ir savotiška pagarbos duoklė austrų kompozitoriui Albanui Bergui, jis parašytas pagal jo Koncertą smuikui ir orkestrui, kurį kompozitorius paskyrė savo mylimosios prisiminimui. Toliau skaityti VILNIAUS KNYGŲ MUGĖ 2019: knygų naujienos ir renginiai

HERMAN MELVILLE „Mobis Dikas, arba Banginis“

Kodėl kone kiekvienas sveikas ir tvirtas berniūkštis, apdovanotas sveika ir tvirta berniūkščio siela, būtinai anksčiau arba vėliau pakvaišta dėl jūros?

Herman Melville


Kai, po trijų mėnesių plaukiojimų, jau įveikęs Herman’o Melville’io žodžių vandenyną, skaičiau apie tai, kad „Mobį Diką“ literatai ėmė garbinti tik po autoriaus mirties – po knygos pasirodymo praėjus daugiau kaip penkiasdešimčiai sukakčių, nė kiek nesistebėjau. Šis romanas yra tobulas literatūroje naudojamos sąvokos „monumentalus“ pavyzdys, tačiau per gan užtrukusį skaitymo ir dūmojimo po perskaitymo laiką aš likau neapsisprendęs dėl jo galėjimo būti aktualiu šiandieną. Paprastai skaitant kažką, padabintą „klasikos“ etikete, nekyla abejonių, jog tai klasiškas kūrinys, nes jis nebojant literatūrinio archajiškumo vis dar net ir šiame virtualybės amžiuje geba užkabinti aktualias, amžinas temas, geba prisikasti prie to pasaulinio prado, kuris nepavaldus jokiems išradimams ir pasaulio dinamikai. O „Mobis Dikas“ pastarųjų akcentų stokoja. Taip, negalima nuvertinti Melville’io erudicijos, milžiniškų pastangų, apsiskaitymo ir gebėjimo tai perteikti skaitytojui, gal net indėlio į cetologiją. Negalima nepateikti romano teksto kaip pavyzdinio audinio, kuriame tiek įausta, jog eiliniam, vien raštais besigrožinčiam, bet neturinčiam tikslo iš audinio išskirti atskirus siūlelius, viską pastebėti ir perprasti gali neužtekti kelių gyvenimų. Net tie trys šimtai su viršum išnašų neatveria visų aiškumo kelių, o tik parodo duris, kuriomis galima paskui pranašą Joną žengti į Mobio Diko vidurius. Tarkime, jūsų nuolankusis tarnas atvėrė netinkamas duris ir nužengė netinkamu takeliu, katras buvo perdėm klaidus ir neleidžiąs mėgautis pasivaikščiojimu. O kas sakė, kad knygos skaitymas turi būti briziško malonumo promenada? Gink Dieve, niekas taip man į ausį nešnabždėjo, niekada tokios gyvenimo taisyklės neužrašiau ir tokia nesekiau, kaip kitaip būčiau ėmęs ir juolab pabaigęs tą varginantį plaukiojimą su Izmaeliu. Kaip tik dažnai mėgaujuosi teksto pažinimo saviplaka, gimstančia iš savo amžių pralenkusių raštų kvapo, bet šįkart Temidės svarstyklės man rodė, kad ši banginių medžioklė stokoja nuosaikumo ir saikingumo.

Toliau skaityti HERMAN MELVILLE „Mobis Dikas, arba Banginis“

MADRUGADA @ Oslo Spektrum, 2019-02-02

Gera muzika, jeigu tik klausytojas skiria jai dėmesį, nukelia į kokią nors vietą ir laiką. Užplūsta jausmai, primenantys buvusias ar kuriantys naujas patirtis iš anapus. Madrugada paprastai nusviedžia kažkur į negyvenamą Norvegijos pakrantę, daužomą ledinio plieno spalvos vandenyno. Vaizdinį apie kurį rašau, puikiai iliustruoja serialo Occupied  intro su Madrugados vokalisto Sivert Hoyem daina Black And Gold.

Šaltame, sningančiame ir ištuštėjusiame Osle įvykęs trumpas grupės sugrįžimas sieloje uždegė šiaurės pašvaistę. Sniegu užverstos miesto gatvės ir šalti mūrai visu grožiu pritiko Industrial Silence albumo dvidešimtmečio paminėjimo koncertui. Apie jį Madrugada paskelbė labai netikėtai, dar pernai vasarą. Bilietai į abu Oslo koncertus išgaravo per 48 valandas, o vietos prie pat scenos išnyko akimirksniu. Tiesa, po pirmųjų dviejų koncertų namuose prasideda ir nedidelis turas Europoje. Jeigu mėgstate Madrugada ir nematėte jų gyvai, verta šokti į patogų reisą ir sulakstyti tokios patirties. Jie nepatvirtino jokių atsikūrimo planų ir nežinia, ar kada nors sulauksime naujų įrašų.

Toliau skaityti MADRUGADA @ Oslo Spektrum, 2019-02-02

Keista vaporwave ir vinilo sąjunga: septyni įdomiausi albumai


Vaporwave taip stipriai nedera su vinilo formatu, kad analoginė šios muzikos klausymo praktika tampa savotiškai žavinga. Vaporwave gimė internete apie 2010 m. ir kaip laikmeną geriausiai išnaudoja digital bei kasetes. Pastaroji medija labiausiai atitinka vaporwave akcentuojamą laikmetį – nerūpestingus aštuoniasdešimtuosius ir korporatyvinius devyniasdešimtuosius. Per savaitę Bandcampe pasirodo iki 10 naujų vaporwave albumų kasečių formate.

Vinilą klausytojas sieja su kokybišku garsu, o tuo tarpu vaporwave patiriamas kaip elektroninis lo-fi. Jeigu kada klausėte prastos kokybės MP3 arba kasetę su sugadinta juosta, tai yra vaporwave mėgstamas efektas, kuris su vinilo koncepcija turi mažai ką bendro. Vinilas yra prabangos dalykas, lyg ir įpareigojantis vartoti jį per hi-end atkūrimo sistemas, tačiau vaporwave skleidžiasi visai kitame kontinuumo gale. Apie prašmatnius atkūrimo niuansus kalba (beveik) neina.

Šiandien per mėnesį išleidžiami du-trys vaporwave vinilai. Daug jų ilgus mėnesius kaba finansavimo platformose (pavyzdžiui, Qrates), o pagrindinį darbą nuveikia trys-keturios leidybinės kompanijos iš vieno ar dviejų žmonių. Retkarčiais daugiau lėšų turintys atlikėjai (?) vinilą išsileidžia patys.  Toliau skaityti Keista vaporwave ir vinilo sąjunga: septyni įdomiausi albumai