JAMES ELLROY „Los Andželas slaptai“

James‘as Ellroy‘jus pateko į mano rankas, akis ir širdį po Nesbo epopėjos apie Harį Hūlę  ir dabar galiu drąsiai sakyti, kad norvegas šio amerikiečio nago galo nevertas. Ok, prisipažinsiu, vėliau nuomonę šiek tiek pakeičiau. Bet tik šiek tiek.

Ellroy’jaus pasaulėžiūrą ir polinkį į tikrovėje neatskleistus nusikaltimus įtakojo jo motinos nužudymas – taip ir neišaiškintas nusikaltimas, kai jam buvo tik dešimt metų. Tai ryšku visuose „L.A. kvarteto“ romanuose, kuriuose greta kriminalinės vienokio ar kitokio nusikaltimo linijos žingsniuoja ir to meto (penktojo ir šeštojo dešimtmečių) Los Andželo policijos virtuvės kasdienybė, prisodrinta korupcijos, politinių ir karjeros intrigų, asmeninių pareigūnų nuodėmių ir silpnybių, dažnai į antrą planą nustumianti tiesioginį policijos darbą ir siekį tarnauti žmonėms. Rašytojas savo kūriniuose, lyg keršydamas už asmeninę skriaudą, traukia į paviršių prieš gerą šimtmetį įvykusias paslaptis. Tiesa, paties Ellroy’jaus ištirtos aplinkybės, realios asmenybės apvelkamos interpretaciniu grožinės literatūros rūbu, tad viską priimti už gryną pinigą „L.A. kvarteto“ knygose nereikia, bet, kaip sakė didysis profesorius: kas galėtų paneigti, kad taip negalėjo būti.  Toliau skaityti JAMES ELLROY „Los Andželas slaptai“

ATARI 2600 kolekcija ir retro nostalgija

Pirmąją konsolių kartą vadinu Pong‘ais ir pats sovietinį kloną turėjau, visgi tikroji namų konsolių pradžia man buvo A2600*. Turiu porą CX2600 „Light Sixer“ egzempliorių (abu 1979-ųjų), vienas boxed, arti 50 originalių žaidimų, multicart‘ą (SD kortelių palaikymui), krūvą pultų ir t.t.

Jeigu šį reikalą apibūdinti vienu žodžiu tai yra MINIMALIZMAS**. Dažnai šis žodis asocijuojasi su interjerais, tačiau video žaidimams jis irgi tinka.

KUO MALONI. Konsolė įdomaus dizaino, su jungikliais – tumbleriais. Gali būti su medžio imitacija (dvelkia steampunk‘u), Darth‘o Vader‘io stiliaus arba modernizuota Junior. Paprasta naudoti, įjungti/išjungti – lyg šviesą kambaryje, turėdamas laisvų 20 minučių staigiai gali pažaisti ir nukeliauti į retro visatą, o galima ir šiaip laikyti fone su įjungtu intro/demo, … mane tai gerai nuteikia). Išbaigtas daiktas ir istorijos dalis, neatskiriama nuo 1970 – 1980-ųjų pop kultūros. Dėl konstrukcinių savybių paprastumo originali konsolė yra patikimas gaminys, vis dar kuriami homebrew žaidimai (pvz., Mortal kombat), kinai kepa pultus, maitinimo adapterius. Autentiški žaidimai stebėtinai gerai išsilaikę, kainos jau nukritę, kiek matau pagal būklę ir ilgaamžiškumą, dažniausiai lenkia sistemas, naudojančias CD. Originaliai jungiama per RF antenos lizdą. Skirtingi pultų tipai skirtingiems žaidimams (kitaip nepažaisi), visgi dažniausiai naudojami 2 – klasikinis stick ir paddle su potenciometru, taip pat tinka Sega MegaDrive pultai. Gyvavimo laikotarpis atitinka mano vaikystę***. Vaikystėje tokio Atario praktiškai nečiupinėjau, žaisdavome Atari 8 bit kompiuteriukais su žaidimais kasetėse, daugiausiai Vilniaus centriniame pašte (1987-1989 m.). Atari 2600 turėjo Jaunųjų technikų stotyje Vilniuje, bet ir ten jau buvo nebevertinamas, jį nustūmė sistemos su kasetėmis, dėl labiau paplitusių ir gražesnių žaidimų. Visgi dabar, kai norėjau grįžti į Atari age, pasirinkau šitą variantą dėl kartridžų „įdėk ir žaisk“ principo, sistemos naudojimo paprastumo. Toliau skaityti ATARI 2600 kolekcija ir retro nostalgija

David Attenborough: A LIFE ON OUR PLANET (2020)

Sero Davido Attenborougho pavardė ne vienam asocijuojasi su kokybiškiausia gamtine dokumentika, tokia kaip „Blue Planet“, „Planet Earth“, „The Life of Birds“ ir daugybe kitų. Jis ekrane mums jau ne vieną dešimtmetį pasakojo apie pačias gražiausias, netikėčiausias, įdomiausias mūsų planetos vietas, apie neįtikėtiną gyvūniją ir augaliją, tačiau šįkart jis neša kitą žinią – kad visas tas, jo pastangomis surastas, parodytas ir apkalbėtas, grožis jau liks tik kino juostose, nes planetos gyvybės įvairovė sparčiai nyksta, kad jis visai nenorėtų būti dar vienu blogos žinios pranešėju, bet tenka tai daryti. Nes negali susitaikyti su mintimi, kad tas grožis greit pradings, kartu nusinešdamas ir jo pradingimo priežastį – žmoniją.

Taip, jau senoka tema, kurią pastaruosius metus prislopino COVID-19 aktualijos, bet ekologinės problemos niekur nedingo, plastikinius maišelius pakeitė ant paukščių kaklų kabančios ir vandens telkiniuose plūduriuojančios vienkartinės medicininės kaukės, o žmonių sąmoningumas vis dar reikalauja saviplakos. Toliau skaityti David Attenborough: A LIFE ON OUR PLANET (2020)

KINO PAVASARIS 2021

Jau baigiame priprasti prie kino festivalių ant namų fotelių su užkandžiais iš savos virtuvės. Tiesa, šiemet Kino pavasaris siūlo ir prabangesnį festivalinimosi būdą – žiūrėti filmus viešbutyje, kas finansiniu požiūriu panašu į visų filmų abonemento įsigijimą, bet gebėjimą pamatyti tik tris-keturis. „Kino pavasaris“ leido juos paremti ir per Patreon platformą, bet tai labai jau kreivas sumanymas, kurio pridėtinė vertė rėmėjui visai neaiški, tą rodo ir menkas rėmėjų skaičius. Paleista ir festivalio e.parduotuvė – tik šios asortimentas baisiai skurdus, menkai susijęs su festivaliu ir apskritai – kinu. Tie visokie būdai, kaip verslas stengiasi išlikti, nors ir tobulintini, visgi yra pagirtini, nes kitaip ir kino renginiai netruktų virsti n kartų nukeliamais ar visai atšaukiamais muzikos festivaliais.

Taigi, einame prie festivalio turinio, kuriame vienas liūdniausių man dalykų – programos „Eureka“ panaikinimas.

Berlynas. Aleksandro aikštė / Berlin Alexanderplatz

Trijų valandų šiuolaikinė Alfredo Döblino to paties pavadinimo romano interpretacija, kuri trukme gali atgrasinti, tačiau žiūrint visiškai neprailgsta. Istorija pagirtinai sušiuolaikinta – pagrindinis personažas atstovauja nelegalių imigrantų grupę, kuri šiandien Europai vis dar kelia iššūkių. Tuo pačiu ir Europa, Vokietija, Berlynas su savomis taisyklėmis tampa iššūkiu imigrantams, kuriems vis sudėtingiau išbristi iš šiuolaikinės vergovės gniaužtų. Viena realiausių galimybių – kriminalinis pasaulis, į kurį ir pasuka filmo herojus. Tikrai nuostabi filmo visuma, kurios norėtųsi bent tiek, kiek prisuko savo laiku Fassbinderis. Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2021

GRAHAM SWIFT „Motinų sekmadienis“

Ne itin produktyvaus, bet galimo vadinti, šiuolaikinio anglų rašytojo Graham‘o Swift‘o kūriniui „Motinų sekmadienis“ (orig. Mothering Sunday) perskaityti pakanka pusdienio, tad šią knygą labiau norisi vadinti apysaka, o ne romanu. Nežiūrint apimties „Motinų sekmadienis“ 2017 m. nominuotas Walterio Scotto vardo premijai ir apdovanotas literatūros prizu „Hawthornden“, o lietuviškasis Emilijos Ferdmanaitės vertimas ir „Baltų lankų“ leidimas įtrauktas į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos 2019 m. sudarytą geriausių verstinių knygų sąrašą.

Knygos istorija pasitinka mus su data – 1924 metų kovo 30 diena, vieta – Berkšyras, veikėjais – du nuogi kūnai: jo – vaikščiojantis po kambarį, jos – išsipleikęs lovoje. Nuo šito atspirties taško rašytojas juda zigzagais per šimtą dvidešimt puslapių: žingsnelį tos dienos praeitin, žingsnelį ateitin, tada akimirksnio postūmis dabartyje, šuolis keliasdešimt metų pirmyn, vėl į dabartį, vėl žingsnelis atgal ir taip toliau. Laiko fragmentai dėlioja kiek aiškesnį aplinkybių portretą, du nuogi kūnai virsta ponaičiu ir tarnaite, ką tik pasimylėjusiais tuščiame name. Tuščiame, nes šiandien Motinų sekmadienis – diena, kai visi tarnai turi laisvą dieną ir paprastai jiems leidžiama išvykti aplankyti artimųjų. Bet ji – našlaitė, neturinti artimųjų, o jis irgi turi laisvą pusdienį – tarnus išleido, o su savo būsima žmona ir jos šeima susitaręs pasimatyti mieste tik pietums, tad iki tol dar turi progą išnaudoti laiką širdies ir kūno reikalams su meiluže. Ne, jo žmona nebus tarnaitė, kuri susidėjusi rankas už galvos, nuoga guli lovoje ir stebi jį, nuogą vaikščiojantį po kambarį ir neskubriai besirengiantį pas kitą. Ji žino jo planus, stebi jį, po to tik girdi, kaip lipa laiptais, uždaro duris, sugirgždina kiemo žvyrą ir nurūksta automobiliu tolyn. Tarnaitė dar pašeimininkauja po dvarą, pašniukštinėja, bando įsivaizduoti, koks gyvenimas čia vyksta jai nesant ir galop grįžta pas savo šeimininką, kuris pasitinka ją tarpduryje ir praneša netikėtą žinią. Toliau skaityti GRAHAM SWIFT „Motinų sekmadienis“

[tv series:] THE KOMINSKY METHOD (2018 – )

Kino pasaulis pasikeitė – didžiojo kino žvaigždės, tiek aktoriai, tiek režisieriai, tiek kiti amatininkai, vis dažniau sutinkami ne blockbusteriuose, o internetinės televizijos kanaluose. Prieš kelis metus tikrai negalėjai pagalvoti, kad tokie vardai kaip Nicole Kidman, Anthony Hopkins, Julia Roberts, Susan Sarandon, Matthew McConaughey, seserys Wachowski, Paolo Sorrentino imsis serialinių reikalų ne kviestinio svečio teisėmis, o kaip pagrindinio darbo. Negalima vienareikšmiškai teigti, kad žinomas veidas automatiškai suteikia serialui ypatingo išskirtinumo, bet jeigu tai profesionalus aktorius, greičiausiai problemų su aktoryste nebus. Belieka tik tinkamai išnaudoti aktoriaus profesionalumą.

„The Kominsky Method“ („Kominskio metodas“) yra puikus to pavyzdys – Toliau skaityti [tv series:] THE KOMINSKY METHOD (2018 – )

THE DIG (rež. Simon Stone, 2021)

Šiais metais pasirodęs, tikrais faktais paremtas filmas „The Dig“ (rež. Simon Stone) pastatytas pagal John’o Preston’o to paties pavadinimo romaną ir pasakoja apie vieną svarbiausių visų laikų archeologinių atradimų, kurio metu buvo iškastas VII amžiuje palaidotas anglosaksų laivas. Šios istorijos intriga ta, kad šis didis atradimas įvyko ne profesionalių archeologų, mokslininkų dėka, o  jaunos ir turtingos našlės, „projekto“ mecenatės Editos Prety (vaidina Carey Mulligan) ir savamokslio archeologo, astronomo Bazilio Brauno (vaidina Ralph Finnes) dėka. Moteris Brauną pasikvietė padirbėti savo valdose, nes nuojauta pakuždėjo, kad po jos laukuose stūgstančiais pilkapiais gali būti kažkas reikšmingo. Braunui atradus vertingą radinį, vėliau prisijungia profesionalų komanda iš Kembridžo ir Britų muziejaus.

Archeologija, istorija šiame filme yra vienos svarbiausių temų. Anglijoje, kur nuolatos lyja, užsiimti šiuo darbu yra labai sudėtinga. Kartu žiūrovas gali susipažinti su tuo, kiek kruopštumo, atsargos reikalauja šis amatas ir kokius pavojus jis kelia. Toliau skaityti THE DIG (rež. Simon Stone, 2021)

LIU CIXIN „Tamsus miškas“

Žmonijai teliko keletas teorinių rezervų: klasikinė fizika, kvantinė mechanika ir vis dar embriono lygio stygų teorija. Ar toli pavyks nužengti su tais rezervais, priklauso nuo likimo.

Antroji trilogijos „Žemės praeities atminimui“ dalis „Tamsus miškas“ pasitinka solidžiais penkiais šimtais puslapių ir iš pradžių kiek gąsdina būsimu procesu. Ir tas gąsdinimas iš pradžių tikrai vyksta (nauji veikėjai, sunkiai identifikuojami kinų vardai, gan blankus supratimas, kur link rašytojas vynioja fabulą), bet tai netrunka virsti į baimę ir liūdesį, kurį kelia vis senkantys romano puslapiai. Žodžiu, kaip ir priklauso monumentaliam kūriniui – jo genialumą demonstruoja visuma, o ne atskiri skyreliai ar puslapiai.

„Tamsus miškas“ tęsia istoriją nuo ten, kur sustojo „Trijų kūnų problemoje“, tad nerekomenduotinas skaityti kaip atskira knyga. Čia iš karto išduosiu kiek siužetą ir tą ne vieno skaitytojo lūkestį – ne, ir čia dar ateiviai iš kosmoso, trisoliariečiai, Žemės dar nepasiekė. Iki to momento dar veik keturi šimtai metų, bet ruoštis reikia jau dabar. Ir žemiečiai ruošiasi, brandina planus, strategijas, tik ne viskas taip paprasta, nes ateivių šnipai-sofonai, subatominės dalelės, jau kiekviename Žemės kampelyje mato kiekvieną žmogaus veiksmą ir girdi kiekvieną žodį. Žmonijai lieka tik vienas koziris, kuris neprieinamas sofonams – mintys, melai, suktybės, veidmainiavimas – tai, kas nesuprantama ir ko nėra Trisoliario pasaulyje. Taip gimsta „Virtuozų“ projektas, kurio tikslas – keturiems išrinktiesiems patikėti civilizacijos išgelbėjimą. Būdu, kurio neperprastų nei trisoliariečiai, nei pati Žmonija, o tai priverčia atvykstančiuosius imtis kitokių veiksmų. Toliau skaityti LIU CIXIN „Tamsus miškas“