Kino pavasaris 2010.

Reikia eiti.

Kiekvienais metais programos peržiūra tampa tam tikru išbandymu. Tiems, kas turi akreditacijas gal kiek mažesniu, bet įsivaizduoju, kiek laiko ir nervų kainuoja tiems, kurie nori pamatyti dešimt geriausių filmų ar tik penkis. Kas yra geriausi? Kanų nugalėtojas, Venecijos, Berlynalės? Reitingas imdb? Tai ir mano pastebėjimai, nesekantiems mano rašinių, gali būti daugiau negu subjektyvūs.

Bendri pastebėjimai renkantis filmą: Turėkit omeny, kad nemaža dalis pasiūlymų, kuriuos užmatysite lietuviškame internete yra iš piršto laužti Skaityti toliau

Įspūdžiai po premjeros “10 DIALOGŲ APIE MEILĘ” (Rež. Yana Ross)

Praeitą savaitgalį sostinėje renginių tikrai nestigo. R.Tuminas šventė savo ištaigingo teatro 20-metį, tuo pačiu rinktinei publikai pristatydamas pirmąją ilgai laukto „Mistro“ (pagal M. Ivaškevičiau pjesę) dalį. Tą patį vakarą, tik kitame prospekto gale ir kitame teatre (LNDT), vyko dar vienas pristatymas – režisierės Yanos Ross spektaklio „10 dialogų apie meilę“ premjera.

Manau, pačios režisierės jau nereikia pristatinėti: Lietuvoje ji jau pateikia penktą savo režisūrinį darbą, tad kiekvienas, bent kiek besidomintis teatru, tikrai yra kažką matę arba bent jau girdėję apie spektaklius „Liučė čiuožia”, “Bembilendas”, “Juodoji našlė” (“Laisvės kaina”) ar “Meistras Solnesas”. Vieni spektakliai labiau vykę, kiti – itin smarkiai kritikų išpliekti, kas pusmetį gula į LNDT repertuarus. Kiek žinau, tai viena šiuo metu produktyviausių ir aktyviausių šio teatro režisierių. Turiu pripažinti, kad po spektaklių “Liučė čiuožia” ir “Laisvės kainos” pati buvau stipriai paveikta ir vadinau Ross darbus “gaiviu gurkšniu” teatro žiūrovams. Naujas braižas, naujas požiūris, kitoks stilius, gal dar ne visada iki galo išbaigtas, bet tikrai daug žadantis. Tad Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaruose aptikusi šios režisierės naują premjerą, nusprendžiau daugiapremjerinio savaitgalio vakarą paskirti būtent šiam spektakliui. Skaityti toliau

RAFTER – Animal Feelings [Asthmatic Kitty Records; 2010]

Jobštararai, taip nesilinksminau nuo to laiko, kai klausiau Demis Roussos „Who Gives A Fuck“. Tik tąkart tai buvo labiau patyčios, o šį kartą nuoširdus džiūgavimas. Rafter pralinksmino iki nenusėdėjimo, privertė šypsotis ir atnešė tikrą vasarą į mano kiemą. Be to girdėti taip linksmai tekstuose vartojant visokius darinius su žodeliu „fuck“ dar neteko.

Žinoma, visa tai panašu į Fiery Furnaces, Beck, The Moldy Peaches, The Rapture paaugliškas išdaigas, net norėtųsi manyti, kad tai jų pirmasis įrašas, kur linksmutė, bet nebanali muzikėlė, sukalta lyg išdykaujant įvairiais muzikiniais instrumentais. Amerikietis, ugninių plaukų savininkas, Rafter Roberts daro uždegančią gimtadienio šventę iš puošnaus indie roko ir elektroninės pop muzikos, kurioje įmaišo netikėčiausių panko, elektronikos, ritmenbliuzo ir aiškaus vokalo darinių. Skaityti toliau

Knyga: JUN’ICHIRŌ TANIZAKI “Raktas”

Kaip pasielgtum, jei vyro (žmonos) darbo kambaryje ant grindų pamatytum raktą nuo rašomojo stalo stalčiaus, kuriame vyras (žmona) laiko savo dienoraštį? Griebtum ir daug nesvarstytum. Gi visi mes vienas nuo kito turim ką slėpti. Net nuo artimiausiųjų. Nuo jų netgi labiau, nei nuo kitų. Tad, griebtum ir skaitytum, ypač tas vietas, kuriose rašoma apie tave.

Ikuko, pagrindinė Jun’ichirō Tanizaki romano „Raktas“ veikėja taip nesielgia. Ji turi nubrėžusi sau ribas ir nenori jų peržengti. Be to, mano, kad raktas paliktas būtent tam, kad ji juo pasinaudotų. O be to, jei jau vyras nori tą dienoraštį parodyti, vargu ar galima tikėti tuo, kas ten parašyta. Tad „mano vyras gali rašyti ir galvoti, ką nori, o aš darysiu tą patį. Šiemet pradedu rašyti savo dienoraštį.“

Čia ir prasideda intriga: dviejų dienoraščių puslapiai pasakoja lyg apie tuos pačius dalykus, tačiau paslapčių ir klausimų dėl aprašomų situacijų priežasčių nesumažėja, netgi sulig kiekvienu puslapiu daugėja, nes tiek vyras, tiek žmona mano, jog kitas sutuoktinis skaito kito išsiliejimus popieriui, nors tuo pačiu abu savo dienoraščiuose teigia, kad to nedaro. Skaityti toliau

Džiazo klubas tęsia kova dėl išlikimo [feat. Dalius Naujokaitis]

Vis dar neprarasdama vilties išsaugoti džiazo penktadienius menų laboratorijoje „Mulen ružas“, Lietuvos džiazo federacija kviečia į koncertą kovo 5 d. Šį kartą klubo likimą gelbės būgnininko, atvykusio keletui savaičių iš Niujorko į Lietuvą, Daliaus Naujokaičio, vienintelio ir nepakartojamo „Naujo Orkestro“ koncertas.

Daliaus Naujokaičio karjeros pradžia susijusi su 9-tojo dešimtmečio Vilniaus avangardinio džiazo scena. Būgnininkas čia grojo su Juozu Milašiumi, Vladimiru Čekasinu, Petru Vyšniausku ir kitais bendraminčiais. 1995-aisiais D.Naujokaitis energingai įsiveržė į Niujorko sceną surengdamas seriją originalių solo pasirodymų Jono Meko įsteigtame “Kino antologijos archyve”. Įsikūręs Niujorke būgnininkas pradėjo muzikuoti kartu su Auguste Varkalis, Jonu Meku ir kitais bičiuliais grupėje “Free Music on Second Street”, dalyvauti “Now We Are Here Orchestra” projektuose.

D.Naujokaičio būgnai skamba keliuose Jono Meko bei kitų avangardinio kino kūrėjų filmuose. Jis grojo ir įrašinėjo su daugeliu Niujorko grupių bei muzikantų, tarp jų – Kenny Wollesono “Himalayas” ir “Wollesonics”, Artu Baronu, Butchu Morrisu, Joey Barronu, Brigganu Kraussu, “Brazilian Girls”, Timu Keiperiu, Jonathonu Haffneriu, Otomo Yoshihide’u, “Rocco John Group”, “On Davis’ Cartoon Satellite”. D.Naujokaitis yra grupės “Untyte” lyderis ir būgnininkas. Ši grupė savitai interpretuoja senąjį lietuvių folklorą. Skaityti toliau

Knyga: VERNOR VINGE “Kur baigiasi vaivorykštės”

Uff, pabaigiau pagaliau 2007-ųjų Hugo ir Locus laimėjusius Vernor Vinge romaną “Kur baigiasi vaivorykštės“ („Rainbows End“). Su Vinge man niekada nebuvo lengva, o ir jo rašymo stilius nuo lietuviškai pasirodžiusių „Liepsnojančios gelmės“ ir „Gelmė danguje“ niekuo nesupaprastėjo ir nesuprastėjo. Vinge rašymą galima įvardyti žodžiu „perkrauta“: visko (veikėjų, jų tarpusavio ryšių, siužeto posūkių, pasakojimo rakursų, šalutinių linijų, neologizmų) tekste tiek daug, kad dažnai tenka pasikasyti pakaušį bandant suvokti, kas vyksta. Tai skaitant erzina, bet tuo pačiu rašytojo gebėjimas visą tai suvaldyti žavi.

Mokslinio (postkiberpankinis) fantastinio romano „Kur baigiasi vaivorykštės“ pagrindinė linija pasakoja apie netolimą ateitį, 2025-uosius San Diege, kuriuos po dvidešimt metų Alzhaimerio sukeltos prarajos išvysta Robertas Gu, buvęs žymus poetas, literatūros profesorius. Dar prieš susirgdamas Robertas tik būtinumo verčiamas imdavo maigyti kompiuterio klavišus, o pasaulis, kuriame „pabudo“, tiesiog mirksta virtualybėje. Kompiuterinės technologijos tapo kasdieniu neatskiriamu rūbu, visi dėvi – nešioja rūbą, kuris lyg šiandienis nešiojamas kompiuteris įgalina nuolat nenutolti nuo virtualybės. Taigi, visas pasaulinis tinklas nuolat su tavimi. O tinklas – tai ne šiandieninis Google ir Wikipedia,- tinklas apraizgė veik visą požeminę ir antžeminę teritoriją: eini gatve ir ne tik matai kiekvieno augalėlio pavadinimą ir aprašą, natūralųjį gamtovaizdį tiesiog užgožia daugiasluoksniai iliuzinių-virtualių pasaulių dariniai: virš galvos skraidantis Haris Poteris, parkuose besislepiantys Pračeto ir Tolkieno kūrinių veikėjai, namai, pavirtę pilimis, ir t.t. Skaityti toliau

PAVASARINIS PREMJERŲ LIETUS

Pirmąjį pavasario savaitgalį be Kaziuko mugės renginių, Rammstein grupės gastrolių, Vilniuje laukiame gan nemažai įdomių premjerų teatro pasaulyje. Gali būti, kad kai kur bilietai jau seniai iššluoti, bet kai kur gal dar ir suspėsite. Siūlau trumpą ekskursą apie kiekvieną iš jų…

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – skandalingoji Arthuro Schnitzlerio pjesė

Lietuvos nacionalinis dramos teatras rengiasi supažindinti žiūrovus su įdomaus XIX a. pabaigos – XX a. I pusės austrų rašytojo Arthuro Schnitzlerio kūryba. Režisierė Yana Ross pasirinko jo pjesę „Ratelis”.
Spektaklio, kurio pavadinimas „10 dialogų apie meilę”, premjera numatyta 2010 metų kovo 5 dieną.
Pjesė „Ratelis“ parašyta 1897 metais ir išspausdinta 1900–aisiais, joje veikia personažai iš pačių įvairiausių visuomenės sluoksnių – taip siekiama atskleisti, kaip seksualinė aistra panaikina ribas tarp įvairių visuomenės klasių. Pirmiausia šią pjesę Schnitzleris davė skaityti artimiems draugams – ji buvo suvaidinta tik 1920 m. ir dėl temos sulaukė aštrios kritikos. Skaityti toliau

BLACK REBEL MOTORCYCLE CLUB – Beat The Devil’s Tattoo [Vagrant; 2010]

Šeštasis amerikiečių „Black Rebel Motorcycle Club“ albumas „Beat The Devil’s Tattoo“ su nauju būgnininku vėl klausomas. Sakydamas „vėl“ turiu omeny iki šiol nesuprantamą liguistąjį ekscesą „The Effects of 333“, kur muzikos nelabai buvo rasta. O blogiausia, kad tokie naujieji psichodeliniai užmojai kaip „War Machine“ rodo, jog grupė kada panorėjusi gali vėl imtis panašių „nukrypimų“, bet, kol tai neįvyko, sukam naująjį albumą ir džiaugiamės, kad BRMC sugrįžo prie savo ištakų.

BRMC vėl veža: kala užtikrintą garažinį baikerių rokenrolą, vietomis užklodami grupei būdinga triukšmo uždanga, įmaišydami bliuzinių fūzų, pankiško ritmo, o vietomis leidžia atsikvėpti – tiesiog kantriškai sutraukia romantišką (ar zombišką) baladę. Panašios garažinio psichodelinio roko grupės kurpia trumpus kūrinius, o tuo tarpu BRMC sugeba klausytojo dėmesį išlaikyti ir 5, ir 10 minučių trukmės kompozicijoje. Skaityti toliau

Japonų teatro trupės SCOT gastrolės Lietuvoje: T.Suzuki spektaklis „DIONISAS“

Vos pasirodę bilietai į japonų režisieriaus T.Suzuki spektaklį „Dionisas“ buvo iššluoti per pusantros savaitės. Dėl tos pačios priežasties organizatoriai turėjo labai pasistengti, kad tą patį vakarą būtų suorganizuotas papildomas šio spektaklio seansas. Tikrai būta priežasties, nes salė per abu seansus buvo sausakimša nuo margaspalvės publikos, norinčios išvysti japonų režisieriaus darbą. Tiek „Sirenų“ festivalio organizatoriai, tiek Japonijos ambasados atstovai džiaugėsi, kad lietuviams nusišypsojo didelė garbė šio režisieriaus darbą išvysti Lietuvoje, nes net pačioje Japonijoje gauti bilietus į šiuolaikinio teatro kūrėjo T. Suzuki spektaklius nėra lengva. Apie jo gastrolių biurokratines problemas režisierius pareiškė: nei politika, nei biurokratija negali sutrukdyti menininkų susitikimų.
Šio pasaulinio garso režisieriaus vadovaujamos trupės SCOT (Suzuki Company of Toga) gastrolės – ne pirmas Lietuvos teatro mėgėjų susitikimas su japonų teatrine kultūra. Beveik prieš penkerius metus „Sirenų“ ir OKT iniciatyva sostinėje viešėjo ir du spektaklius parodė No teatrų asociacijai atstovaujantis kolektyvas, suburtas iš pačių geriausių, skirtingų No mokyklų atlikėjų. O pagal T. Suzuki darbo su aktoriais metodiką dar 1999 m. buvo sukurtas bene labiausiai Lietuvos ir užsienio žiūrovų pamėgtas Oskaro Koršunovo spektaklis „Vasarvidžio nakties sapnas“, kuriam choreografiją kūrė Vesta Grabštaitė.

Daugelį pasaulio šalių apkeliavęs „Vasarvidžio nakties sapnas“ prieš trejetą metų buvo parodytas ir Japonijoje, Šizuokos pavasario menų festivalyje, kurio vienas organizatorių – T. Suzuki. Jo trupėje, įsikūrusioje Japonijos kalnynuose esančiame Togos kaimelyje, kurį laiką dirbo ir aktorių rengimo metodą studijavo V. Grabštaitė.

Pirmajai pažinčiai su Lietuvos teatro publika T. Suzuki pasirinko vieną žymiausių savo kūrinių – spektaklį „Dionisas“: originalią antikinės Graikijos tragiko Euripido dramos „Bakchantės“ interpretaciją. Skaityti toliau

LALI PUNA – Our Inventions [Morr music; 2010]

Naujas albumas po penkerių metų. „Our Inventions” iš vokiečių Lali Puna. Manau, prisimenat juos po „The Scary World Theory“ iš filmo “Le conseguenze dell’amore“.

Nieko stebinančio, nieko baisiai novatoriško ar radikaliai kitokio. Ir tas smagiausia. Kiek daugiau vokalo, bet ir tai tik į gerą. Taip, tikriausiai nusivils tie, kam labiau patiko energingoji ir improvizacinė/eksperimentinė Lali Puna elektronikos pusė, tačiau ir čia galima rasti netikėtų posūkių, paanalizuoti muzikinių sluoksnių perpynimą.

„Our Inventions“ aksominį Valerie Trebeljahr balsą lydi vien tolygus romantiškai ramus nakties fonas. Toks, kokį mėgsta Kings Of Convenience, Mum ar lietuviškojo Leon Somov su Jazzu klausytojas. Kompozicijos tiesiog skandina laiką ir ramina hipnotizuojančiu lėto tempo varpelių skambesiu. Skaityti toliau

Daugiau įrašų temose: Muzika / Kinas / Kultūra