BĖGANTIS SKUSTUVO AŠMENIMIS 2049 / BLADE RUNNER 2049 (rež. Denis Villeneuve, 2017)

You’ve never seen a miracle.

Denisas Villeneuve’as pakartojo tai, ką Jamesui Cameronui pavyko padaryti su kultiniu T2 – t.y. sukūrė už originalą geresnį tęsinį. Kino istorijoje tai nėra dažnas reiškinys, tad kol dar filmą galima pamatyti dideliame ekrane, tai ir reikėtų padaryti, nes rezultatas viršijo visus asmeninius lūkesčius. Tiesą sakant, tie lūkesčiai nebuvo baisiai dideli, nes Ridley Scotto „Bėgantį skustuvo ašmenimis“ niekada nelaikiau šedevru – taip, futuristinis pasaulis tuomet buvo nupieštas įspūdingai (tas įspūdis lieka ir žiūrint šį 1982-ųjų gaminį šiandien), tačiau personažų atskleidimas ir sekama istorija visai neimponuoja ir kelia labiau nuobodulį negu intrigą, nekalbant jau apie galėjimą sugretinti su Philipo K. Dicko kūrinio psichologizmu ir įtaiga.

O štai kanadietis Villeneuve’as jau ne pirmą kartą įrodo, kad kine geba atskleisti veikėjų smegenų ir sielos užkaborius – be šitų dedamųjų bet koks mokslinės fantastikos filmas virsta plastikiniu dvimačiu komiksu, kuris leidžia būti sklaidomas taukinais pirštais ir nebūtinai skaitant visus dialogus. Jeigu filmas turi žmogiškos dvasios gelmės, tai specialieji efektai lieka antrame plane – tik kaip dekoracija esmės įrėminimui. „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ būtent tokia – nors ir replikantiška – gelme griebia žiūrovą už paširdžių, įtraukia į 2049-ųjų futuristinį pasaulį ir nepaleidžia veik tris valandas. Toliau skaityti BĖGANTIS SKUSTUVO AŠMENIMIS 2049 / BLADE RUNNER 2049 (rež. Denis Villeneuve, 2017)

ŠIAURĖS KRYPTIS – LEDYNAI [2017]

Šiaurės krypties plokštelė „Ledynai“ startavo tyliai, be didesnio ažiotažo, kurio pastaruoju metu sulaukia dauguma retai išleidžiamų lietuviškų vinilų. Kol kas nebuvo išpūstos word of mouth reklamos socialiniuose tinkluose, kuri paprastai nutinka išsiuntus leidinį iškiliems muzikos ekspertams. Neįvyko grandiozinis pristatymo koncertas kokioje nors madingoje erdvėje. Socialiniuose tinkluose išgirdę apie albumo išleidimą sujudo tik vos vienas kitas fanas ar muzikos kolekcionierius. Kai kurie jų, beje, net sugebėjo pasišaipyti iš „Sniego šalies“ klipo, kur greita mašina laksto didelio miesto gatvėmis.

Tokia liūdna ramybė su šiuo albumu – tarsi jis yra, o gal ir nėra. Būtent toks jausmas apima ne tik laikant jį rankose, tačiau ir klausant. Tai – itin vientisas nuotaikos bei skambesio prasme dar aštuoniasdešimtųjų pabaigoje sukurtų, bet 2017 m. iš naujo perrašytų dainų rinkinys skirtas Kristijono Vildžiūno, vieno pagrindinių Šiaurės krypties kūrėjų, filmo „Senekos diena“ garso takeliui. Toliau skaityti ŠIAURĖS KRYPTIS – LEDYNAI [2017]

[tv series:] HOUSE OF CARDS (2013-2017- )

8

Kevin Spacey pastaruosius aktorystės metus skyrė veik vien serialui „House of cards“ („Kortų namelis“) ir negalima už tai ant jo pykti. Pyko nebent amerikiečiai, kuriems pagal britišką to paties pavadinimo serialą pristatęs internetinis transliuotojas „Netflix“ leido visą sezoną pamatyti vienu ypu – tapus nuo serialo priklausomam trylika valandų prie ekrano gali pareikalauti nemažai jėgų.

Aš priklausomybės neįgavau (greičiausiai dėl neseniai žiūrėto ir, mano manymu, charakteriais stipresnio „Boso“), tačiau negalima teigti, kad „House of cards“ yra pilkuma tarp masės. Ne, ši politinės korupcijos prisodrinta drama apie Amerikos politiniame elite besisukiojantį kongresmeną Francį Underwoodą žiba iš tolo ir turi būti įrašyta tarp geriausiųjų pastarojo dešimtmečio serialų. Toliau skaityti [tv series:] HOUSE OF CARDS (2013-2017- )

[metų gabalas:] DAPPLED CITIES – Driving Home at Night Alone

Soon I’ll see what I’m running for

Paprastai apie atskirus kūrinius mes nerašome. Bet ne šįsyk. Tiesą sakant, ir visas albumas „IIIII“ nėra prastas, bet kai pasieki jo finalą, sugrįžti į pradžią nebesinori.

Australai Dappled Cities įrašė tokį gabalą, kuris jau neatsibosta pusę metų. Praktiškai tai metų numeris vienas, topų topas. Šokiams, klausymui, fonui. Namie, ausinuke, mašinoje. Statistikos nevedu, bet bus kokie du šimtai prasukimų per pusmetį – vargu bau ar „Losing My Religion“ tiek kartų per gyvenimą esu prasukęs. Žodžiu, „Driving Home at Night Alone“ yra paprastas šedevras. Penkios minutės dvidešimt sekundžių kaifo. Tokio atitinkančio pavadinimą – namudinio, kalėdinio, naktinio, užu vairo, kertant greitkelio juostas, prašvilpiant miesto šviesas ir kelio ženklų atspindžius, galvojant apie iranietišką „A Girl Walks Home Alone at Night“ ir girdint War on Drugs motyvus. Toliau skaityti [metų gabalas:] DAPPLED CITIES – Driving Home at Night Alone

HANNAH KENT „Gerieji žmonės“

Vos tik pasirodė nauja bestselerio, daugybę apdovanojimų pelniusios, „Paskutinės apeigos“ autorės Hannah Kent knyga „Gerieji žmonės“, visa internetinė erdvė ėmė virti vertinimais, diskusijomis – ar antroji knyga tokia pat nuostabi kaip ir pirmoji, o gal dar net geresnė? Pagyrų šiai rašytojai ir jos kūrybai negaili ne tik pasaulio kritikai, bet ir mūsų šalies žinomi žmonės, politikai.
Romaną Hannah Kent „Gerieji žmonės išleido leidykla „Baltos lankos“, iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė Bernotienė.

Hannah Kent teigia, kad romaną „Gerieji žmonės“ pradėjo rašyti prieš kokius šešerius metus, dar ieškodama šaltinių pasaulinės šlovės sulaukusiam bestseleriui „Paskutinės apeigos“. „Kadangi dauguma šaltinių buvo islandų kalba ir juos nagrinėti buvo labai sudėtinga, pasidariau pertrauką ir pradėjau skaitinėti britų laikraščius. Galvojau, gal rasiu kokios nors informacijos apie tyrinėjamus įvykius“, – sako autorė. Jokios reikalingos informacijos rašomai knygai „Paskutinės apeigos“ Kent nerado, bet netyčia aptiko trumpą 1826 metų straipsnį, pasakojantį apie moters, kuri tuomet gyveno Airijos pietvakariuose, teismą. Moteriai buvo pateikti rimti kaltinimai, bet ne kaltinimai ir patys nusikaltimai sudomino Kent – ją sužavėjo kaltinamosios ginamoji kalba, kurioje moteris teigė negalinti būti atsakinga už tai, kas atsitiko, nes viskas, ką ji bandė padaryti, tai „išvaryti iš vaiko laumės geną“. Toliau skaityti HANNAH KENT „Gerieji žmonės“

[kino trumpuliai:] NEILL BLOMKAMP ir OATS STUDIOS

Kinomanai tikriausiai žino, jog fantastiškasis „District 9“ išsirutuliojo iš Neillo Blomkampo trumpametražio „Alive in Joburg“, o ne taip nusisekęs „Chappie“ – iš „Tetra Vaal“. Toks trumpametražinis, kaip ir daugumos garsių režisierių, buvo Neillo kelias į kiną ir norisi tikėti, jog tokiu nesibaigs. Po ilgų stumdymųsi su nauja Alien istorija, kurią turėjo Neilas režisuoti, gavosi šnipštas ir Ridley Scotto vidutiniškas „Alien: Covenant“, bet Neillas, pavargęs nuo kinokompanijų bosų ir prodiuserių sąlygų, nenuleido rankų ir įkūrė savo kino studiją „Oats“, kurioje eksperimentuoja su savomis idėjomis – suka trumpametražius, leidžia juos į nemokamą eterį, stebi žiūrovų reakciją ir sako, kad galbūt kažkada iš to gims ilgo metro kūriniai, kaip buvo su jau dviem minėtaisiais Neillo filmais. Neillas pasikliauja žiūrovais ir tikisi, jog ir jie patys savo lėšomis padės pasaulį išvysti kitoms filmukų dalims. Paremti arba įsigyti galimybę pamatyti filmukus geresne kokybe ir su papildoma medžiaga galite per Stream puslapį.
Neillo eksperimentiniai trumpuliai stebina ir verčia išpūsti akis. Tai ne šiaip sau kokie vizualiniai idėjos apmatai – atrodo, jog žiūri pilnavertį, brangių specialiųjų efektų, profesionalaus operatoriaus, apgalvotos režisūros ir nugludinto montažo filmą. O dar ir aktorių komanda džiugina – dauguma vaidino ankstesniuose Neillo filmuose, bet kai Oats filmuke pamatai Sigourney Weaver, supranti, jog tai tikrai ne šiaip sau kino žaidimas.

Kol kas įspūdingiausiu Oats studijos darbu galima laikyti „Rakka“. Jį žiūrint kyla jausmas, jog Neillas čia sudėjo savo „Alien 5“ paruošiamųjų darbų kadrus, tą jausmą dar pastiprina ir pagrindiniame vaidmenyje diriguojanti minėtoji Sigourney Weaver ir ateiviškas siužetas. Tiesa, „Rakka“ istorija apie žemę užgrobusias nežemiškas būtybes jau ne kartą matyta, tačiau toks kinematografinis išpildymas susuka galvą ir įtraukia lyg dar vienas „District 9“.

Toliau skaityti [kino trumpuliai:] NEILL BLOMKAMP ir OATS STUDIOS

[SIRENOS’17:] „NACHLASS, KAMBARIAI BE ŽMONIŲ“

Šių metų festivalio „Sirenos“ organizatoriai kviečia pamiršti, koks „turi būti“ teatras, ir siūlo susipažinti su šiuolaikinių Europos menininkų kūryba – tokia, kokia ji yra šiandien, apie tai, kas menininkams atrodo aktualiausia. Tebūnie tai depresija, mirtis, priklausomybė, tebūnie atskirtis, lytiškumas, tapatybė – juk šiandien juokinga kalbėti apie tabu scenoje, kai gyvenime jų beveik nelikę. Festivalis „Sirenos“ siekia padėti žiūrovams užčiuopti neramų naujosios Europos teatro realybės pulsą, kviečia į spektaklius be aktorių, ne scenoje.

Spalio 1–8 dienomis „Menų spaustuvėje“ pristatomas išskirtinis pasaulyje gerai žinomų, o iš anksčiau „Sirenose“ pristatyto spektaklio „Remote Vilnius“ Lietuvos publikai pažįstamų kūrėjų, Stefano Kaegi (Rimini Protokol), kuriantis dokumentinio teatro spektaklius, radijo spektaklius, dirbantis su įvairių sričių menininkais, nuo scenos iki urbanistinių erdvių) ir Dominico Huberas’o (scenografas ir režisierius, savo kūryboje atveriantis naujas performatyvumo erdves), naujausią darbą, besislepiantį po kodiniu pavadinimu „Nachlass, kambariai be žmonių“.

„Nachlass“ – tai  vokiškas žodis, susidedantis iš „nach“ (lt. po) ir veiksmažodžio „lassen“ (lt. palikti). „Nachlass“ taip pat reiškia rankraščių, užrašų, korespondencijos ir kitų dokumentų kolekciją, likusią po žmogaus mirties. Spektaklis „Nachlass“ – tai aštuonių istorijų kolekcija, atsisveikinti nutarusių žmonių palikimas žiūrovams – dokumentais ir pasakojimais.
Toliau skaityti [SIRENOS’17:] „NACHLASS, KAMBARIAI BE ŽMONIŲ“

LEN DEIGHTON „SS-GB“

Len Deighton „SS-GB“, arba apie knygą kaip krizės simptomą

 Mes kausimės paplūdimiuose, mes kausimės tūpimo takuose, mes kausimės laukuose ir gatvėse, mes kausimės kalnuose; mes niekada nepasiduosime“ – sakė W. Churchillis 1940 metais drąsindamas savo tautiečius britus, kurie susidūrė su nacių Vokietijos karine grėsme. Bet kas būtų, jeigu britai visgi pasiduotų? Atsakymą pateikia Leno Deightono alternatyvios istorijos romanas „SS-GB“.

L. Deightonas – vienas žymiausių anglų šnipų romanų rašytojų, parašęs virš dvidešimt knygų. Savo kūrinį „SS-GB“ autorius pradeda prisimindamas asmeninį pokalbį su Trečiojo Reicho karinės pramonės ministru A. Speeru. Jau vien ši tragikomiška scena, kai Speeras palygina savo autobiografiją su populiariosios psichologijos vadovėliu apie sekso klausimus, turėtų sudominti skaitytoją. Toliau skaityti LEN DEIGHTON „SS-GB“