Devilstone @ Anykščiai 2018 07 12-15


Su Devilstone turiu ypatingą santykį. Ne, nepažįstu organizatorių ir nesu su festivaliu kažkaip tiesiogiai susijęs. Tai vieta – Anykščiai. Būdamas vaikas ten praleidau daug vasarų, o Dainuvos slėnis ir jo prieigos buvo mano žaidimų aikštelė. Šalia tekančioje Šventojoje žvejojau gružlius ir kuojas, o palei upę vingiuojančiuose šileliuose su seneliu rinkau uogas ir grybus. Jau tada klausiau daug muzikos per radiją ABAVA ir negalėjau nutuokti, kad slėnio miškelyje ant spirito tabletės sprogdinami statybiniai šoviniai po daugybės metų palydės mane į toje pačioje vietoje nutiksiantį Devilstone. Toliau skaityti Devilstone @ Anykščiai 2018 07 12-15

JANE HARPER „Sausra“

Ir literatūros pasaulyje būna sėkmės istorijų. Tokiu pavyzdžiu gali būti rašytoja Jane Harper, sudalyvavusi internetiniuose kūrybinio rašymo kursuose, iš kurių ir gimė detektyvinis romanas „Sausra“ (The Dry), sulaukęs daugybės apdovanojimų („Auksinio durklo“, „The British Book Awards“, „Ned Kelly Awards“ ir kt.) bei sudominęs kino pramonę – ekranizacijos teises jau įsigijo Reese Witherspoon kompanija „Pacific Standard“, o lietuviškai išleido „Baltos lankos“.

Ilgus metus dirbusi žurnaliste Harper sako, kad rašė tokią knygą, kurią būtų malonu skaityti pačiai. Ir „Sausrą“ tikrai malonu skaityti, tekstas pagauna ir nepaleidžia iki pat pabaigos, fabula nėra per daug susukta, pakanka vidutinio koncentracijos lygio, tad puslapis gena puslapį ir po nepilnos paros aplanko liūdesys, kad ši pramoginė knyga jau perskaityta. Nors ne visada greitas knygos perskaitymas rodo jos kokybę, ką pamatysite kiek žemiau.  Toliau skaityti JANE HARPER „Sausra“

STEPHEN WITT „How Music Got Free“

Simboliška buvo skaityti šią knygą jau žinant, kad Fraunhoferio institutas, turėjęs teisę licencijuoti MPEG-1 Audio Layer 3 (MP3) formatą, oficialiai jau yra pareiškęs, kad šis formatas „mirė“, nes yra „atgyvenęs“, ir jį jau sėkmingai rinkose pakeitė kitokie, efektyvesni, garso kodavimo standartai. O MP3 buvo būtent ta kompiuterinė technologija, kuri pradėjo muzikos pramonės revoliuciją, įgalinusią muziką klausytojams gauti nemokamai. Kuo tai baigėsi (jeigu šiandienos situaciją galima pavadinti pabaiga), mes daugmaž žinome, o štai kaip viskas prasidėjo detaliai savo knygoje „How Music Got Free“ papasakojo Stephenas Wittas.

Kiek skeptiškai nusiteikęs ėmiausi šios knygos, nes ant liežuvio galo sukosi „ką ten įdomaus galima paporinti“, bet Wittas praktiškai parašė dokumentinį trilerį, kuriame netrūko įtampos ir neįtikėtinų istorinių faktų.

Knyga prasideda MP3 gimimu, kurio iniciatorius buvo toks entuziastas vokietis Karlheinzas Brandenburgas, mėgęs empyriškai audiofilams pademonstruoti, jog be superduper aparatūros skaitmenizuoto, suspausto garso nuo CD kokybės neatskirsi. Jam ypač patikdavo leisti Suzanne Vega „Tom’s Dinner“ arba Scorpions „Wind of Change“.  Toliau skaityti STEPHEN WITT „How Music Got Free“

[besiruošiant:] POSITIVUS 2018

Pripažįstu, kad yra tiesos tame, kad šiemet Positivus festivalis turi porą didelių pasaulinių vardų, NICK CAVE & THE BAD SEEDS (kurie jau atperka visą bilieto kainą) bei THE PRODIGY, ir daug daug (per daug „daug“) vietinės muzikos. Tad ne latviams šįkart trys dienos gali būti per daug ir po visko gali kilti noras pasipiktinti. Kad nereikėtų taip daryti iš anksto panaršiau po mažiau girdėtus pavadinimus, kad iš nuobodulio nereikėtų užgerti ir nulūžti taip ir neišgirdus tų dviejų ar vieno pavadinimo, vardan kurio atsibelsiu į Salacgrivą.

(C) Karlis Dambrans, dambrans.lv

Taigi, imu pirmosios dienos sąrašą ir iš karto suprantu, kad galima bus į kempingą grįžti dar iki vidurnakčio – į Years & Years net nuotraukose nesinori žiūrėti, o girdėti – juolabiau. Tad visai teisingai gali būti keliamas klausimas, ar verta iš viso penktadienį trenktis į festivalį, kai ten vyraus meinstryminis popsas ir latviškas repas? Toliau skaityti [besiruošiant:] POSITIVUS 2018

LEILA SLIMANI „Žmogėdros sode“

Vyrai galvos, kad ji ištvirkusi, lengvabūdė, lengvai prieinama. Moterys ją laikys plėšrūne, atlaidžiausios sakys, kad ji trapi. Visi jie klys.

Debiutinis prancūzės-marokietės Leila Slimani romanas „Žmogėdros sode“ buvo iš karto pastebėtas ir palankiai sutiktas ir įvertintas Prancūzijos ir Maroko kritikų. O knyga tikrai verta dėmesio.

Tai romanas apie trisdešimtmetę motiną Adelę, kuri atrodo gyvena tipišką paryžietišką gyvenimą: turi vyrą, vaiką, dirba žurnaliste, kartais susitinka su draugėmis, kartais su kolegomis, tačiau vis dažniau jos gyvenimą iš po kojų išmuša rizikingas žaidimas, siekiant kūniškų malonumų. Vieną kartą tas žaidimas tampa lemiamu…

Kiek sudėtinga suprasti, kokios paskatos Adelę stumia į nesantuokinį guolį, kurį dažnu atveju Slimani labiau išryškina kaip pavojingą, nežinia kuo galintį pasibaigti kūno išniekinimą, prievartavimą, atsidavimą grubumui ir netgi smurtui, o ne gyvybiškai reikalingo orgazmo gavimui. Adelė nuolat galvoja apie seksą ir tai leidžia ją vadinti nimfomane, tačiau ji visiškai nesiekia suartėjimo su savo vyru, sūnaus tėvu. Galbūt tai galima suprasti, nes jos vyras švelnus, globėjiškas, mylintis, ne dominatorius, galintis įbauginti savo vidine tamsa. Būtent todėl man pasirodė, kad Adelė labiau siekia ne seksualinio pasitenkinimo, o kažkokios ribos, psichologinio potyrio, kurį ji apturėjo dešimties, pirmą kartą eidama per Paryžiaus viešnamių rajoną,- to magiško jausmo, kai palieti pirštu tai, kas žema ir nešvanku, buržuazinį ištvirkimą ir žmogaus skurdą. O tai jau, mano supratimu, plaukioja kitoje, ne seksoholizmo, upėje. Juolab, kad ne vieną kartą po tų pavojingų santykių ji jokio malonumo nepatiria. Toliau skaityti LEILA SLIMANI „Žmogėdros sode“

JO NESBØ „Nemezidė“ ir „Pentagrama“

Nė velnio nesuprasdavau, kai apie naujesnį Jo Nesbo romaną pamatydavau atsiliepimą iš serijos „senas geras Nesbo“ – tos pirmosios trys knygos apie Harį Hūlę („Šikšnosparnis“, „Tarakonai“ ir „Raudongurklė“) ypatingo įdomumo požymiu manyje neįsirėžė. Tai buvo tik dar vienas skandinaviškas vardas, kuris nė kiek neiššoko aukščiau kitų. Geriausiu atveju galėjau pasakyti, kad Nesbo stengiasi būti Henningu Mankelliu, tačiau šis sumanymas jam nepavyko.

Taip mintijau iki „Nemezidės“, ketvirtosios Hūlės serijos knygos, kuri mano nuomonę apie Nesbo gerokai pakoregavo ir leido suprasti, kodėl angliakalbiai su Hariu Hūle buvo supažindinti ne chronologiška seka – gi ketvirtąją ir penktąją serijos knygą į priekį varo Hūlės kova su bendradarbiu Tomu Valeriu, greta darbo policijoje užsiimančiu nešvariais reikalais, tarp kurių net Hūlės buvusios partnerės nužudymas. Būtent ši pasakojimo linija yra puslapius į priekį verčianti versti priežastis – bent taip buvo man. Nuo „Raudongurklės“ prabėgus metams ėmiausi „Nemezidės“, kurią suskaičiau per porą dienų, ir tada jau supratęs posakį „senas geras Nesbo“, nieko nelaukęs su didžiuliu pasimėgavimu surijau ir sekančią – „Pentagramą“. Kaip minėjau – vien dėl noro sužinoti, kaipgi baigsis Hūlės konfrontacija su Valeriu. Ir ji baigėsi, kaip galima buvo nuspėti iš dar daugybės parašytų knygų, Hūlės pergale. Toliau skaityti JO NESBØ „Nemezidė“ ir „Pentagrama“

NEIL GAIMAN „Vandenynas kelio gale“

Kartais pabaisos yra dalykai, kurių žmonės turėtų bijoti, tačiau nebijo.

Džiaugiuosi, kad leidykla „Bonus Animus“ veik kasmet pradžiugina nauja anglų rašytojo Neilo Gaimano knyga lietuviškai. Paskutinioji, „Vandenynas kelio gale“, ypatinga dar ir tuo, kad be kitų įvertinimų, 2013-aisiais buvo nominuota „Nebula“ premijai, o 2014-aisias gavo „Locus“ apdovanojimą už geriausią fantasy romaną. Fantastinės literatūros mylėtojui tai jau nemenki kokybės ženklai, kurių, deja, ant lietuviškojo leidimo viršelio nerasite, tad juos kaip papildomą akstiną  perskaityti knygą miniu čia.

Kaip dauguma Gaimano knygų (tik „Amerikos dievai“ buvo maloni išimtis), „Vandenynas kelio gale“ pasižymi plonumu, kuris leidžia pradėti, įkristi ir išlipti iš knygos per vieną antrą vakarą. Kartais lieka jausmas, kad norėtųsi daugiau, o šįkart buvo pats tas – toks subalansuotas šuolis iš niūrios kasdienybės į magišką, bet ne ką linksmesnį pasaulį, kurio egzistavimo realumu Gaimanas nesunkiai geba įtikinti. Toliau skaityti NEIL GAIMAN „Vandenynas kelio gale“

KINO PAVASARIS 2018

KANDELARIJA / CANDELARIA (2017)

Filme vaizduojamas dviejų senukų gyvenimas, 1991-ųjų Havanos fone, kuomet po Šaltojo karo pabaigos ir Tarybų Sąjungos iširimo Kuboje įsigaliojo griežtas prekybos embargas.
Kandelarija dienomis dirba viešbučio kambarine, vakarais džiaugiasi savo keliais višteliais, auginamais kambaryje paslapčia nuo valdžios, o naktimis dainuoja restorane. Kandelarijos vyras, filme prisistatantis Viktoru Hugo, kasdien ieško būdų, kaip prasimanyti pinigų, kad netektų eilinį vakarą  srėbti vien morkų sriubą.

Vieną dieną Kandelarija tarp skalbinių randa filmavimo kamerą ir tuomet jų gyvenimas pasikeičia. Porai nusprendus kameros nebegrąžinti, šie sumano išbandyti ją filmuojant savo kasdienio gyvenimo intymius fragmentus.
Nors tikrai yra ne vienas filmas apie pagyvenusių žmonių meilę ir santykius, tačiau šitas man išsiskyrė poros žaismingumu, aktorių vaidyba, filmo scenarijumi. Rodos, iš pirmo žvilgsnio labai paprastas filmas fiksuoja ne tik poros kasdienio gyvenimo detales, bet ir subtiliai perteikia šalies socialinę, politinę situaciją, embargo padarinius, Havanos miesto atmosferą, koloritą.

Filmas rekomenduojamas po žiemos išsiilgusiems šviesos, gražių, įkvepiančių poros santykių, gebėjimo džiaugtis gyvenimu, nepaisant to, kad ne visuomet turi ką padėti vakarienei ant stalo, nepaisant to, kad gyvenimas neskyrė laimės džiaugtis vaikais, anūkais, nepaisant to, kad tave ką tik atleido iš darbo ar užklupo neišgydoma liga., nepaisant visko – švęsti gyvenimą, nes užtenka turėti vienas kitą.

Beje, mano manymu, šitas filmas turėjot būti festivalio atidarymo filmas, jis kur kas labiau, nei „Sūnaus globa“, atitinka „įkvėpimams“ kviečiantį festivalio moto.

Tekstas: J. Mandrijauskaitė Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2018