ELIZABETH KOLBERT „Šeštasis išnykimas. Ne vien gamtos istorija“

Jei norite pamąstyti apie tai, kodėl žmonės tokie pavojingi kitoms rūšims, įsivaizduokite brakonierių Afrikoje su AK-47, miškakirtį Amazonijoje su kirviu – ar, dar geriau, įsivaizduokite save su knyga rankose.

Amerikiečių žurnalistės Elizabeth Kolbert knyga „Šeštasis išnykimas. Ne vien gamtos istorija“ traukia akį ne vien ryškiai raudonu viršeliu. Ši knyga 2015 m. laimėjo Pulitzerio negrožinės literatūros premiją ir pasakoja apie šiomis dienomis kaip niekada aktualią aplinkosaugos temą, kurios smaigalyje rūšių išnykimas. Istorija mena, kad gyvybei išnykimu grasinančių katastrofų mūsų planetoje jau vyko penkis kartus, o Kolbert klausia, ar jos knygoje minimi faktai nerodo, kad jau artėja ir šeštasis gyvybės išnykimas, kurį sąlygoja viena išradinga sausumos gyvūnų rūšis.

Tokia knygos anotacija mane sugundė, juolab, kad laikau save su protu prijaučiančiu planetos išteklių tausojimui (esu iš tų, kurie bamba dėl neišjungtos šviesos, negali užmigti girdint iš čiaupo lašantį vandenį, pyksta dėl besaikio vartojimo ir panašiai), o dar kaip tik buvau pradėjęs skaityti Robert’o J. Sawyer’io „Skaičiuojantį dievą“, kuriame Didieji penki išnykimai vaidina ne paskutinę rolę, tad nieko nelaukęs ėmiausi „Šeštojo išnykimo“. Toliau skaityti ELIZABETH KOLBERT „Šeštasis išnykimas. Ne vien gamtos istorija“

Vilniuje atidarytas MO modernaus meno muziejus

Duris lankytojams sostinėje atvėrė Danguolės ir Viktoro Butkų iniciatyva įkurtas MO muziejus. Vietoj buvusio kino teatro „Lietuva“ iškilęs žymaus architekto Daniel Libeskind projektuotas pastatas bus atviras skirtingų interesų ir amžiaus lankytojams.
Kaip teigė muziejaus steigėjas Viktoras Butkus, MO muziejus bus ta vieta ir erdvė, kurioje siekiama patraukliai ir įtraukiančiai papasakoti apie meną. „Džiaugiuosi pagaliau pasiekta finišo tiesiąja, tačiau puikiai suprantu, jog dideli darbai laukia kaip tik po muziejaus atidarymo. Norime, kad muziejus būtų gyvas, todėl stengsimės, kad kuo daugiau žmonių norėtų atvykti, o jau apsilankiusieji – sugrįžti dar kartą“. Toliau skaityti Vilniuje atidarytas MO modernaus meno muziejus

GROUPER @ Kablys (2018-10-16)

Grouper Vilniuje. Kas galėjo pagalvoti. Ruins ir „Grid Of Points“ yra mano vieni mylimiausių pastarųjų metų albumų. Bet tuo neapsiribojau, namų darbus atlikau, perklausiau ir ankstesnę kūrybą, kur daug daug ambientinio drone ir mažai mažai pianino, bei Youtube prasukau porą naujausių Liz Harris gyvų pasirodymų. Visa tai leido suprasti, ko galima tikėtis ir nereikėjo sakyti, kaip merginai užu nugaros, „na, kažkaip tai iškentėsiu“.

Kentėti man tuštokoje „Kablio“ salėje neteko, bet ir malonumo ausiai bei sielai negavau. Toliau skaityti GROUPER @ Kablys (2018-10-16)

GADJO DILO / THE CRAZY STRANGER (rež. Tony Gatlif, 1997)

Ant Tony’io Gatlif’o, čigoniškų šaknų prancūzų režisieriaus, užsiroviau po „Djam“ (2017), vieno geresnių šiemet matytų filmų, kuris per plauką nelaimėjo lietuviškojo „Scope 100“ (vietoj jo į kino teatrus pakliuvo „Maroko istorijos“, bet jeigu kada pasitaikys proga pamatyti, „Djam“, tai nedvejokite – labai žiūroviškas ir šiltas filmas). Bet eikime prie 1997-ųjų „Gadjo dilo“, kuris pasaulyje buvo pristatomas „The Crazy Stranger“ („Pamišęs svetimšalis“) pavadinimu.

Jaunas paryžietis Stepanas atvyksta Rumuniją. Jis ieško dainininkės, kurios įrašo kasetėje prieš mirtį nuolat klausėsi tėvas. Paieškų kelias suveda vaikiną su čigonu Izidoriumi, kuris gerokai įkaušęs prisiekia, kad pažįsta ieškomą dainininkę. Tad Stepanas lieka gyventi čigonų bendruomenėje mažame kaimelyje, kur vyrauja sava tvarka, tradicijos ir kultūra.

Nereikia pažiūrėti daug filmo, kad suprastum, jog visa esmė suksis ne apie Stepano ieškomą dainininkę, bet apie Stepaną ir Sabiną, iš Belgijos grįžusią, savo vyrą palikusią ir prancūziškai pramokusią valdingą rudaakę su metaliniu iltiniu dantimi burnoje. Nenuorama Sabina tiesmuka, kiek nusivylusi santykiais ir vyrais, bet dar nepraradusi gyvenimo džiaugsmo, noro šokti ir patirti aistrą.  Toliau skaityti GADJO DILO / THE CRAZY STRANGER (rež. Tony Gatlif, 1997)

DOVYDAS GRAJAUSKAS „Apie reiškinius“

Prasmė ir beprasmybė reiškinių tyrinėjime

Jau pats Dovydo Grajausko pirmojo eilėraščių rinkinio pavadinimas suponuoja, jog jame bus kalbama apie kažką pasireiškiančio mūsų pasaulyje. Išties, knyga skaitytoją valiūkiškai įtraukia į ironišką kasdienio gyvenimo stebėseną bei jauseną. Lyrinis subjektas nei moralizuoja, nei vertina, tiesiog kaip neišvengiamą faktą konstatuoja įvykius, dažniausiai išvengdamas įvairiausių provokacijų, arba kartais savotiškai siekdamas apvalyti sąmonės turinius nuo reiškinių pasaulio („ir sėdėjau, žiūrėjau į sieną / o ta siena buvo tuščia / tad nusprendžiau tvirtai tą dieną / kad gyvensiu dabar ir čia“, eil. „Didis nutikimas mažą dieną“, p. 25).

Užtat kaip provokacija gali nuskambėti pirmojo skyriaus pavadinimas – „Gamtiniai reiškiniai“, nes jame eilėraščių tematika panašesnė ne į gamtos, o į socialinius reiškinius. Tekstuose sutinki piktoką mamą – „harpiją“, liepiančią dukrai pareiti valgyti, o toji rėkia „niekur aš neisiu, blia!“ (eil. „Apie reiškinius II“ p. 11); ar prasigėrusių tėvų vaikus (eil. „Apie reiškinius VI“ p. 13-14); perskaitai šiuolaikišką „Eglės žalčių karalienės“ versiją: pristojus įkyriam cigarečių prašinėtojui belieka pieno litru tvoti į ausį, ir lyg to maža būtų kita ranka – į nosį, galiausiai pasiklausyti keiksmų, maišantis pienui ir kraujui (eil. „Eglės Žalčių Karalienės pasakojimas apie incidentą prastame rajone“ p. 16-17); pažvelgti į dokumentiką apie grįžtančius kariškius: „moterys, sūnūs, broliai, visi verkiantys, puolantys / į glėbį ant kaklo po kojom tokiam susidrovėjusiam / buivolui – jis gi metų metus žmones žudė, o dabar / stovi su rožių puokšte ir žmogaus dydžio / rožiniu zuikiu“ (eil. „Apie reiškinius III“, p. 12). Toliau skaityti DOVYDAS GRAJAUSKAS „Apie reiškinius“

JO NESBØ „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“ ir „Troškulys“

(Jau) praėjusią vasarą beveik visą mėnesį buvau apsėstas skaitymo nuodėmės. Pats suvokiau, kad elgiuosi ne visai tinkamai daugumos pagerbtų raštininkų atžvilgiu, bet nieko su savimi negalėjau padaryti. Lyg koks narkomanas kėliausi ir guliausi su Nesbo Hariu Hūle, rijau knygą po knygos, kol nebeliko nė vienos. Tiksliau, kol liko žinia, jog tik 2019-aisiais gausiu naują dozę. Ar iki to laiko bus lomkės? Manau, ne. Panašios lektūros netrūksta. Tiesą sakant, net vietoje Nesbo mieliau skaityčiau Henning’o Mankell’io seriją apie Kurtą Valanderį arba John’o Burdett’o romanus apie Tailando detektyvą Sončajų Džitpličipą. Deja, minėtos galimybės skaitant lietuviškai nėra viliojančios: vienu atveju yra išleistos tik kelios knygos be jokios chronologinės tvarkos, kitu – leidyba sustojo po trečiosios (iš šešių) knygos. Trečiu atveju, nežinau, ar yra koks kitas panašus lietuviškai išleistas visas ciklas – nuo pradžios iki pabaigos. Todėl griebiausi Hūlės, bet ir tai ne iš karto (t.y. kai lietuviškai pasirodė trečioji ciklo dalis „Raudongurklė“) – pradėjau skaityti tik tada, kai jau buvo galima skaityti nuo pirmosios, „Šikšnosparnio“, iki paskutinės.

Ačiū už tai leidyklai „Baltos lankos“, nors nežinau, kodėl leidykla šių knygų nenumeruoja ir nepadeda skaitytojams lengviau susigaudyti ciklo knygų eiliškume, o tai šiuo atveju gana svarbu, nes tik skaitant chronologine tvarka galima patirti didžiausią malonumą ir visą ciklą suvalgyti kaip vieną skanų pyragą, o ne saldainių rinkinį. Toliau skaityti JO NESBØ „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“ ir „Troškulys“

[tv series] PARENTHOOD (2010-2015)

„Parenthood“ („Tėvystė“) tampa man serialu, dėl kurio pabaigos liūdžiu žiauriai ir jau ilgai. Gal net žiauriausiai ir ilgiausiai. Priežastis, matyt, yra paprasta – po visokių įmantrių pramoginių, politinių, kriminalinių, skraidančių drakonų ir androidų, kovojančių už savo išgyvenimą, istorijų šis šeimyninis serialas yra tikra atgaiva širdžiai.

„Parenthood“ nesistengia nustebinti neįprastais siužeto ar vizualumo vitražais, nekuria iš piršto laužtų situacijų, o tiesiog rodo vienos šeimos kasdienybę. Tokią kaip galima artimesnę realybei, kurioje vyksta tai, kas kasdien sukasi aplink mus, eilinius, ne išskirtinius šio pasaulio gyventojus. Todėl čia nesudėtinga susitapatinti su personažais, atpažinti juose save ir aplinkinius. Todėl tu tiki tuo, ką matai, ne vieną situaciją jau esi išgyvenęs ar joje sukiesi dabar, o tas tikėjimas verčia tave kartu su serialo herojais pergyventi iki ašarų ar juoktis balsu ir džiaugtis už aplankiusią sėkmę. Toliau skaityti [tv series] PARENTHOOD (2010-2015)

STEPHEN KING „Ponas Mersedesas“ ir „Radybos“

Kriminalinis romanas iš siaubo karaliaus. Kodėl gi ne? Juolab, kad jo artimesni realybei kūriniai („Mizerė“, „Doloresa Kleiborn“) yra daug stipresni ir man labiau įdomesni, negu tie su paranormaliais reiškiniais ir velniais klouno veidu. Dostojevskiškos pretenzijos Stephenui Kingui jau, matyt, ir liks tik pretenzijomis, bet bandymai įlįsti į veikėjų dūšią jam visai sekėsi, nors ilgainiui ir tapo kiek šabloniški, užsiciklinę ties kokia viena, per visą kūrinį besikartojančia fraze. Pastarasis jo kūrybos bruožas ilgam atbaidė nuo Kingo pavardės skaitomų knygų viršelyje, bet čia – detektyvas. Ir ne tiesiog, o 2015-aisiais gavęs Edgar Award už geriausią romaną – tokių romanų lietuviškai turime nedaug.  Taigi, imu „Poną Mersedesą“ ir įkrentu iki pat pabaigos.

Romanas pasakoja apie beprotį, pavogusį galingą mersedesą, kuriuo įsirėžia į bedarbių minią, laukiančią per naktį prie pastato, kuriame turi vykti darbo vietų mugė. Bylą imasi tirti detektyvas Bilas Hodžesas, tačiau nesėkmingai – taip net sulaukia pensijos ir galvoja ramiai pabaigti likusias dieneles. Tačiau tada gauna pono Mersedeso laišką, kuris ramybę sujaukia ir pradeda pelės ir katės žaidimą. Tik čia dažnai sunku suprasti, kas – katė, kas – pelė.

Taigi, „Ponas Mersedesas“ nėra klasikinis detektyvas, sava struktūra ir siužetu labiau primena dabar populiarius skandinaviškuosius trilerius. Aš paprastai nemėgstu tų trilerių, kuriuose blogiukai identifikuojami jau knygos pradžioje, nes paslapties mažiau, o pabaiga vis tiek aiški. Bet su visu nemėgimu, nepagarba ir skeptiškumu tokiai knygos struktūrai turiu pasakyti, kad „Ponas Mersedesas“ Kingui pavyko. Kai skandinavai stengiasi save perspjauti mistikos, egzotikos, iš piršto laužtų faktų ir išimčių iš taisyklių rinkinyje, Kingas ima paprastą receptą ir jis suveikia. Žinoma, čia nemažai padeda ir amerikiečio kinematografinis tekstas, leidžiantis pasakojamą istoriją priimti už gryną pinigą. Tinkamai suveikia ir Hodžeso personažas – kenčiantis nuo antsvorio, nesveikai gyvenantis, mėgstantis išgerti, nieko nesuprantantis apie kompiuterius ir šiaip šiurkštaus bendravimo būdo tipas, kurio elgesys, išvaizda ir net mąstymas visiškai prasilenkia su superduper detektyvo paveikslu. Net negalima teigti, kad Hodžesas daug prisidėjo prie pono Mersedeso sugavimo, bet jo buvimas romane yra tai, ant ko viskas laikosi, dėl ko pamilsti šią knygą ir nori dar. Toliau skaityti STEPHEN KING „Ponas Mersedesas“ ir „Radybos“