J. M. COETZEE „Barbarų belaukiant”

Iš kažkur manyje yra gaji nuostata, jog gavę literatūros Nobelio premiją rašytojai nežino, ką su ja daryti ir iš didelio rašto išeina iš krašto. Neturiu tam nenuginčijamų įrodymų, bet J. M. Coetzee lieka pavyzdžiu, kurio ikinobeliniai kūriniai man patinka daug labiau.

Toks yra ir vienas pirmųjų Coetzee romanas „Barbarų belaukiant” (orig. Waiting for the Barbarians), pasirodęs dar 1980-aisiais, nukeliantis į neįvardijamą krašto pasienį, kuriame ramų ir harmoningą gyvenimą gyvena miesto teisėjas. Viskas pasikeičia kai į miestelį atvyksta karininkas Džolas, kovojantis su šaliai pavojų keliančiais barbarais. Nežmoniškos Džolo priemonės tikslams pasiekti nepalieka teisėjo abejingu ir šis ima vykdyti savotišką pasipriešinimą, taip tapdamas valdžios priešu.

„Barbarų belaukiant” sukelia įvairių emocijų. Vargu ar kam pavyks abejingai skaityti, kaip kankinami niekuo dėti žmonės, kaip įsigalėjęs tamsumas ir aklas įsakymų vykdymas traiško gyvybės. Autorius nesudėtingu žodynu, be tiesioginio moralizavimo ar pasakymo, ką skaitytojas turėtų vienoje ar kitoje scenoje suprasti, vien išoriniu veiksmu ir dialogais sukūrė daugiaprasmes scenas, kuriose skirtingas skaitytojas gali rasti skirtingų socialinių, politinių, kultūrinių, moralės temų. Kūrinyje ryški postkolonializmo pozicija, kuri šiandien ne ką mažiau aktuali ir imperialistinių šalių elgesio fone – kovoje su mistiniais barbarais, apie kuriuos visi tik girdėję, bet nematę, galima nesunkiai rasti paralelių. Kaip ir tame, kaip greitai aktyviausi kovotojai su barbarais patys jais virsta, kaip atsiskleidžia baisesnėmis už barbarus asmenybėmis ir darosi sunku suvokti nuo ko išties reikėtų gelbėtis. Dėl pavadinimo aliuzijos Coetzee knyga man buvo ir savotiška „Belaukiant Godo” interpretacija, kurioje, nesulaukus Godo, laukiantieji jį patys pasidaro iš kitų praeivių.

Be abejonės, tai ta knyga, kurią ne verta, o būtina perskaityti, juolab, kad lietuviškai turime su nuostabiu Violetos Tauragienės vertimu.

WILLIAM GIBSON „Neuromantas”

Kibererdvė. Haliucinacija, kurią savo valia kasdien patiria milijardai…

Gibsonas. Kiberpanko klasikas. O kaip būna su klasika? Arba mokykla ar gyvenimas priverčia perskaityti, arba ne. O skaitymo metu tas klasiškumas ir patvirtinamas arba paneigiamas. Paprastai patvirtinimas žengia koja kojon su aktualumu šiandienai, amžinosiomis vertybėmis ir nepasidavimu laiko diktuojamiems gyvenimo pokyčiams. Kitu atveju kūriniui tenka sukti uodegą ir būti pritempinėjamam prie klasikos etiketės. Prie pastarųjų priskirčiau ir „Neuromantą” (orig. Neuromancer).

Žinoma, po „Skaitmeninių sąmonių”, „Atspindžių labirinto” ir „Lavinos” tenka į „Neuromantą” žvelgti iš to laikmečio, 1984-ųjų, perspektyvos, kai interneto ir kompiuterių, kokius turime dabar, era buvo tik aušroje. Tad nestebina ir paties autoriaus 2004-ųjų romano leidimui parašyta įžanga, kurioje atsiprašinėja, jog ne viską taip puikiai pavyko kūrinyje numatyti (pvz., veikėjai vis dar naudoja laidinius telefonus). Visgi ta žvelgimo iš ano laikmečio perspektyvos gan kebloka ir sakydamas, kad „Neuromantas” šiandien nurauna stogą, nemenkai perlenkčiau lazdą. Toliau skaityti WILLIAM GIBSON „Neuromantas”

NO TRAINS, NO PLANES (1999, rež. Jos Stelling)

Pabaigus pažintį su geriausiais 2023-ųjų filmais galima ramiai grįžti prie vis didėjančio IMDB watchlist‘o, kurio pirmame puslapyje atsirado „No Trains, No Planes”. Šįkart net pavyko atkapstyti, kodėl šis filmas pateko į norimų peržiūrėti sąrašą. Ogi Saulius Macaitis savo recenziją apie Alexo van Warmerdamo (kuris ilgainiui tapo vienu mylimiausių režisierių) „Suknelę” pradėjo įžanga, kurioje pamini režisierių Josą Stellingą, apie kurį mūsuose „tiesiog skandalingai nieko nežinoma”. Taip po kelerių metų siekiant skandalą nuraminti išaušo pirmos pažinties su olandu Stellingu diena. Pasirodo ir jis turi to, Macaičio žadėto, olandiško keistumo ir gali būti, kad taps tokiu pat mylimu kaip Warmerdamas.

„No Trains, No Planes” nėra kritikų geriausiai įvertintas Stelling’o filmas, bet pagal žiūrovų skirtus balus akivaizdu, kad mačiusių mylimas ir tikrai skirtas masiniam žiūrovui. Filmas gan teatrališkas, kamerinis, veik visą laiką besisukantis priestočio kavinėje, į kurią dar šiai nepradėjus dirbti su visa savo manta atsibeldžia miestelio nevykėlis, nuolatinis kavinės lankytojas Gerardas. Anot jo – jis palieka miestą, todėl atvyko su visais atsisveikinti, atnešė draugams dovanų – kam perleidžia savo knygas, kam vinilines plokšteles, ką tiesiog apkabina. Gerardas tikisi, jog tai bus visiems didžiausias dienos siurprizas, bet ši žinia iššaukia nebent abejingą pečių trūktelėjimą. Toliau skaityti NO TRAINS, NO PLANES (1999, rež. Jos Stelling)

ANNE MICHAELS „Atmintis bėglė”

Nėra metafora jausti mirusiųjų poveikį pasauliui.

Po daug metų, po daug knygų, po daug filmų jau galiu pasakyti, kad kažkuriuo gyvenimo momentu holokausto tema kultūroje man tapo išsisėmusi ir visi tie viršeliai su Aušvico pavadinime ar žydų nugarėlėje kelia tik liūdną vypsnį. Tad kanadietė Anne Michaels „Atmintis bėglė” (orig. Fugitive Pieces) su anotacija „Po to, kai naciai nužudė Lenkijos žydo Jakobo Beero tėvus ir išsivedė jo seserį, septynmetį berniuką išgelbėjo Athosas, graikas geologas” buvo savotiškas iššūkis knygai, nes išankstinis nusiteikimas buvo tikrai ne kūrinio naudai. Ir ką tu sau manai – Michaels su keliolika puslapių suardė visus mano blokus, skepsį pakišo kažkur giliai giliai ir „Atmintį bėglę” įrašė tarp pačių geriausiųjų. Jau skaitymo procese išgūglinau, jog knyga gavo virš dešimt apdovanojimų, bet jau nebeturėjau abejonės, jog 1996-aisiais, knygos pasirodymo metais, ji ir negalėjo tyliai nusėsti literatūros paraštėse. Žodžiu, knyga išlaikė išbandymą laiku ir net dabartiniame literatūrinio persisotinimo laikmetyje skaitosi pagauliai, aktualiai ir jaudinančiai. Toliau skaityti ANNE MICHAELS „Atmintis bėglė”

[tv series:] FARGO (2014-2024)

fargo_tv_on_fx.0_cinema_1200.0

Nelabai atmenu apie ką buvo brolių Coenų 1996-ųjų ilgametražis „Fargo” – bus puiki proga pažiūrėti dar kartą,- tačiau Noaho Hawleyjaus adaptacija televizijai pavergė po pirmosios serijos. Hawleyjus nepriekaištingai išlaiko Coenams būdingą tragikomišką atmosferą, stilių, siužeto vingius ir pateikia nuostabaus nuotaikingumo bei šviežumo reginį ir dešimties serijų pirmasis „Fargo” sezonas susivalgo su visais batais.

Istorija apie 2006-aisiais Minesotos mažame miestelyje nutikusius „realius” įvykius negali palikti abejingų.

Po miestelį siaučia šaltakraujiškas žudikas Malvo (vaidina Billy Bob Thornton), jo kelyje netikėtai pasipainiojęs draudimo agentas Lesteris (vaidina Martinas Freemanas) gauna iš žudiko vyrišką dovaną, kuri negrįžtamai pakeičia Lesterio asmenybę, keli už nosių vedžiojami policijos pareigūnai ir smagūs antraplaniai personažai (tarp kurių net charizmatiškasis Oliveris Plattas). Thorntonas čia blizga neįtikėtinai, tačiau jį trigubai lenkia Freemanas, puikiai pažįstamas iš Hobito ir daktaro Vatsono vaidmenų. Freemano personažas neįtikėtinai žavus ir verčiantis nuolat lūpų kampučius riestis viršun. Toliau skaityti [tv series:] FARGO (2014-2024)

GERIAUSI FILMAI 2023

Ateities archyvui pasidedu ir 2023-ųjų labiausius. Šiais metais labiausiai dėmesį traukė Azijos pusės kūryba, o dauguma kritikų išliaupsintųjų nemenkai nuvylė. Tarp pastarųjų būtų ir Martin’o Scorsese’s pusketvirtos valandos epas, kuris jau po pusantros tapo nuspėjamas ir niekuo nebežavintis, ir daug nereikalingų scenų turintis „Passages”, ir save atkartojantis Aki Kaurismäki, galintis sužavėti nebent jo niekad nemačiusį, ir nuolatinį laukimą kažkokio vau žadantis, bet taip ir nepateikiantis „Oppenheimer”. O džiugino ir pavergė žemiau išvardintieji.

RETURN TO DUST / Yin ru chen yan (2022)
Metų favoritas, jau peržiūrėtas dukart ir neabejoju, kad bus dar kartojamas. Be jokių išlygų rekomenduojama visiems, nes čia retas paukštis, kuris suderina ir rimtą dramą, ir nereikliam žiūrovui būtiną veiksmo dinamiką.
Kinija. Kažkoks kaimas, kurio gyventojus modernizacija ir valdiška biurokratija ima stumti iš įprastų gyvenimo taisyklių. Tokiame „Rūstybes kekių” natiurmorte apvesdinami du anksčiau vienas kito nematę ne pirmos jaunystės žmonės ir asilas, kurie pradeda kurti savo santykį. Sunkaus darbo jųdviejų kelią kartais pervažiuoja kito pasaulio grimasos: biznieriai, valstybės tarnautojai, banditėliai, bet pora atkakliai stato savo kaimišką kasdienybę. Iš esmės tai sunkų darbą dirbančių žmonių santykio istorija, kuri šiltai buvo priimta žiūrovų, bet netruko sulaukti Kinijos cenzorių nepasitenkinimo. Ir galima suprasti kodėl – filme buitiškai parodoma kaip valstybės kuriamos taisyklės paveikia paprastus žmones, kurių niekas negirdi, kurių nuomonė niekam nesvarbi, kurie prisimenami tik tada, kai iš jų galima dar labiau pasipelnyti ar verslininkui išgelbėti prireikia retos grupės kraujo. Mažo biudžeto filmas pavergia ne tik širdį spaudžiančia herojų meilės istorija, bet ir kinematografijos subtilybėmis, kurių rezultatas – kiekvienoje scenoje galima rasti ne vieną nuotraukos ant sienos vertą kadrą, kurį nuolat norisi sustabdyti ir gėrėtis (jei netikite, tiesiog pažiūrėkite esančias internete filmo nuotraukas).

RETURN TO SEOUL / Retour à Séoul (2022)
Tikrų režisierės patirčių įkvėptas viskuo nuostabus filmas. Toks, kuris gali įtikti tiek indie kino žiūrovui, tiek neišrankesnėms masėms. Vienas iš tų (o tokių pastaruoju metu vis daugiau), kur nemenką rolę atlieka kultūrų skirtumai, kas mažėjančiame pasaulyje tampa vis aktualesne tema. Toliau skaityti GERIAUSI FILMAI 2023

SUSANNA CLARKE „Piranezis”

Esu Piranezis.
Žinojau, kad iš tiesų tuo netikiu. Piranezis nėra mano vardas.

Labai laukta knyga, kuri nusipelno tiek pagyrų, tiek supeikimo. Po fenomenalaus Susanna ‘os Clarke debiuto romanu “Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis” lūkesčiai antrajam šios britų rašytojos romanui buvo didžiuliai. O „Piranezio” (orig. Piranesi) paminėjimas tarp nominantų geriausiam romanui Hugo, Nebula, Locus, Costa ir dar keliems kitiems apdovanojimams tuos lūkesčius tik dar labiau įaudrino.

Piranezis” visų pirma nustebino savo menka apimtimi – pora šimtų puslapių, kas yra tik lašas jūroje palyginus su pustūkstančiu puslapių storesniu debiutiniu kūriniu. Bet, sakoma, knygos vertė ne puslapiais matuojama, tad lendame į turinį.

Skaitytojas nuo pirmojo puslapio kartu su naratoriumi, kuris, netrunka paaiškėti, ir esti Piranezis, įkurdinamas neaiškios paskirties Name, kuris su visomis jame esančioms Salėmis, Vestibiuliais, Statulomis, Sienomis, Nišomis, Laiptatakiais ir Srautais, yra Pietūs, Šiaurė, Rytai ir Vakarai,- t.y. visas Pasaulis. Mes nežinome, kas Namą pastatė (Piranezis mano, kad Dievai), kada ir kodėl čia atsidūrė Piranezis, kuris lyg Robinzonas Kruzas vedžioja skaitytoją iš menės į menę, pasakoja savo atradimus, pastebėtus cikliškumus, atliktus matavimus, kasdienybę, kurioje didžioji laiko dalis skirta išgyvenimui ir pažinimui. Netrunkame sužinoti, kad Name yra ir daugiau gyventojų: Piranezis reguliariai pasimato su Kitu, kuris mažai domisi Namo labirintais, tačiau nuolat lyg apsėstas bando įgyvendinti kažkokį ritualą, leisiantį atidaryti kažkokias duris… Toliau skaityti SUSANNA CLARKE „Piranezis”

VISKAS IŠKART IR VISUR (Everything Everywhere All at Once, 2022)

Viskas iškart ir visur“ (Everything Everywhere All at Once, rež. Daniel Kwan ir Daniel Scheinert) – pretenzingas filmas, šiemet laimėjęs net 7 Oskarus. Sako, mokslinės fantastikos komedija, o man patiko vieno iš po filmo trailer‘iu pakomentavusių mintis: šioje juostoje esama tobulos visų žanrų harmonijos. Truputį net pasimeti, kai iš kung fu tipo scenų būni staigiai nubloškiamas prie itin liūdnų egzistencinių dialogų, o tada įmetamas į restorano virtuvę, kurioje šefą lyg koks šėtonas ar piktasis genijus yra apsėdęs… meškėnas. Bandant viską suvirškinti, apima kažkoks nepatogumo, muistymosi kino teatro salės kėdėj (ar lovoj, jei filmą žiūrite namuos) jausmas. Toks kartais ištinka avangardiniame džiazo koncerte. Nusivylimas, labai greitai sušokantis į nuostabą: va šito tai nesitikėjai. Taip ir lieki nesupratęs, patiko tau ar ne.

Jei filmą žiūrėsit tądien būdami nelabai stabilios psichinės būklės (pavargę ar kažkas rimčiau), tai gali būti, kad ir jums panašiai viskas klostysis: chaosą galvelėje dar labiau sustiprins chaosas šiame filme, kuriame, tiesą sakant, man visą laiką trūko… laiko. Norėjosi bent minutei sustabdyti, pamėginti suprasti, atpainioti visas tas multivisatas, po kurias blaškėsi juostos herojė, nuo savo gyvenimo – vyro, dukros ir skalbyklos verslo – pavargusi emigrantė iš Kinijos – Evelina (vaid. Michelle Yeoh). Žodžiu, kažkoks speed‘as: viskas verčiasi, pinasi, veliasi ir susivelia į kaltūnus tokiu neįmanomu greičiu, kokiu, iš tiesų, verda žmogaus gyvenimas. Alternatyviems gyvenimo pasirinkimams nuolat per maža laiko: dabar, šiame gyvenime, esi tuo, kuo esi, ir taškas. „Tu turi tiek daug tikslų, kurių niekada neįgyvendinai, svajonių, kurios niekada neišsipildė. Tu gyveni savo baisiausią gyvenimą iš visų galimų.“ Tokiais žodžiais Veimondas (vaid. Ke Huy Quan), Evelinos vyras, bando paaiškinti, kodėl būtent šiame gyvenime jai skirta išgelbėti pasaulį nuo didžio blogio – Jobu Tupaki, kuri kitame gyvenime šiaip tai yra visai miela, tačiau depresija serganti Evelinos paauglė duktė Džoja (vaid. Stephanie Hsu). Na, bet aname gyvenime būtent Džoja-Jobu Tupaki sukuria baisųjį „Beigelį“ – kažką panašaus į juodąją skylę… Toliau skaityti VISKAS IŠKART IR VISUR (Everything Everywhere All at Once, 2022)