
Tikrieji muzikos gurmanai netrukus bus pamaloninti bene nuoširdžiausiu šio pavasario koncertu – Vilniuje koncertuos Midge Ure. Jis be jokios abejonės yra viena ryškiausių asmenybių pop-muzikos istorijoje: ne tik puikus muzikantas ir kūrėjas, bet ir aktyvus visuomenininkas. Be mažiau žinomų projektų, kuriuose jis grojo savo karjeros pradžioje, ryškiau išsiskiria laikotarpis su grupėmis „Visage“ ir „Thin Lizzy“, kurį vainikuoja grupės „Ultravox“, kurioje jis buvo pagrindinis vokalistas, sėkmė 1979-1988 metais bei solinė kūryba.
Midge Ure nereikia plačiau pristatinėti, nes jo pasiekimai kalba už jį patį. “Grammy” apdovanojimai, “Ivor Novellos Awards” apdovanojimai, Pasaulinės kampanijos prieš falsifikavimą ir piratavimą “BASCAP” (Business Action To Stop Counterfeiting And Piracy) apdovanojimas, auksiniai ir platininiai diskai bei daugybė kitų įvertinimų. Ką jau kalbėti apie Didžiosios Britanijos karališkojo ordino kavalieriaus apdovanojimą!
A-ha turas „Ending On A High Note“, Lapkričio 2 d., Vilnius.
Viena iš naujienų apie kurią triūbina visos žiniasklaidos priemonės, bet paminėsim ir mes. Kaip jau prieš kokį mėnesį minėjome facebook’e, vienas iš norvegų grupės “A-ha” atsisveikinimo koncertų vyks ir Lietuvoje. Apsibrėžiam kalendoriuose lapkričio 2 d., nes būtent tada “Siemens” arenoje (deja) prasidės „Ending On A High Note“.
Bilietus į vienintelį „A-ha“ atsisveikinimo koncertą Vilniuje bus galima įsigyti jau vasario 17 d. visose „Tiketa“ kasose ir internetu. Pirmieji bilietai kainuos tik nuo 99 Lt. Daugiau informacijos svetainėje www.tiketa.lt
Namų k/t.: „Tetro“(rež.: Francis Ford Coppola, 2009m.)

Vienu sakiniu: temperamentinga, gražu.
Apie: Berniokas atkeliauja nekviestas pas vyresnįjį brolį, kuris išsižadėjęs savo buvusio gyvenimo, pradedant vardu ir baigiant viso gyvenimo kūryba, bet dialogas pamažu mezgasi ir aiškėja įvairių niuansėlių.
Kodėl žiūrėti? Pirmiausiai, tobulas vaizdas. Kiekvienas, absoliučiai kiekvienas kadras lyg iš atviruko (atviruko sąvoka… na, žinoma, atvirukai ne proginiai, labiau, tarkim, meniški), kiekviena smulkmena apgalvota:šešėliai, kampai. Vaizdo dinamiką papildo sprendimas išreikšti veikėjų būseną, kad praeitis valdo dabartį, nes pastaroji svarbesnė, ryškesnė: praeitį nufilmuoti spalvotai, o dabartį – ne. Praeitis eina kartu, sudarydami vientisą, psichologinę būseną atskleidžiantį vaizdą, kurį papildo siurrealistinės šokio ir teatro vizijos. Skaityti toliau
Kino plakatų paroda “Kinas plakate ir afišoje”.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje vasario 3 d. – kovo 3 d. veiks lietuvių kino plakatisto, grafiko Vido Drėgvos autorinių kino filmų plakatų paroda „Kinas plakate ir afišoje“ Skaityti toliau

Vienu sakiniu: Naujausias Michael Haneke darbas.
Apie: norėtųsi pradėti: „visos laimingos šeimos panašios – kiekviena šeima nelaiminga savaip“. Naivus ir pragmatiškas mokytojas pasakoja apie miestelio gyvenimą prieš karą, kuriame ima dėtis keisti, tragiški nutikimai, tačiau kaltininkai nerandami. Gyvenimas nesustoja, šeimų gyvenimai toliau eina savo, kartais iškrypusia bei amoralia vaga, po apylinkes ir toliau blaškosi vaikų gauja.
Kodėl žiūrėti? „Das weisse band“ yra tarsi trijų žanrų (drama/mystery/crime) sintezė, kurių kiekvieno esminiai elementai meistriškai supinti ir atskleisti. Jie maišomi subtiliai, nebanaliai, netgi novatoriškai: jei mistika, tai ne iš serijos „o štai jis ir pabudo“ arba, jei nepabudo, tai nuspręskit patys kodėl; jei yra nusikaltimas, tai ne toks, kad kažkas kažką užvertė, ir paskui visi galvoja, kodėl užvertė; jei drama, tai ne taip, kad visi verkia, kad verktų. Kita vertus, daug erdvės interpretacijai, tad skirta, manyčiau, specifinei auditorijai, pakankamai snobiškai, bet nebijančiai brutalumo. Skaityti toliau
Knyga: ISAAC ASIMOV “Pakeliui į Fondą”
Nieko naujo čia jau nebepripilstysiu, galiu tik pakartoti, ką rašiau apie pirmąją „Fondo“ priešistorę „Fondo preliudija“ (Prelude to Foundation, 1988). Antroji priešistorės dalis „Pakeliui į Fondą“ (Forward The Foundation, 1993) chronologiškai pasakoja apie tolimesnį Hario Seldono gyvenimą ir mirtį.
Sakyčiau, netgi gana pritempta ir iš nieko padaryta knyga. Peršokus nuo „Fondo preliudijos“ tiesiai prie „Fondo“ didelio praradimo nebūtų. Romano veiksmas perdaug statiškas, siužetas neatskleidžia nieko naujo, tiesiog nuobodžiai eksploatuojamos jau anksčiau skaitytos idėjos. Vietomis net kyla įtarimas, kad nesukant galvos buvo naudojamas situacijų aprašymo copy-paste principas. Taip sakant, pati blogiausia geriausiame cikle knyga.
Žinoma, autorius vis toks pats įtaigus, meistriškas pasakotojas, čia Asimovas sugrįžta prie Skaityti toliau
G.eriausi 2009 metų filmai… [paulius.rymeikis]
Nors visų filmų peržiūrėti neįmanoma ir galvoje bei įvairiuose sąrašuose kabo dar bent kelios dešimtys juostų, bandau reziumuoti, ką geriausio teko pamatyti 2009 metais. Džiugu, jog iš pradžių pergyvenant, kad nebus iš ko sudaryti geriausiųjų dešimtuką, vėliau teko smarkiai paspausti, kad visi norintys į jį tilptų. Žinoma, kad netilpo, bet štai jie – dešimt geriausių ir dar tuzinas taip pat neprastų: Skaityti toliau

Apie šitą žmogystą jau buvau rašęs. Dabar tęsinukas. Pustrečių metų tarpas ir jau turiu dvigubą Atgrubnagio albumą „Užkratas“. Visiškas rankų darbo produktas, nuo viršelio ir plokštelės dizaino iki muzikos – 31 kūrinio, kurie viešai pateikiami pirmiausia G. skaitytojams.
Negaliu ir nenoriu vertinti turinio: būdamas Atgrubnagio ūkvedys, kaip ansai pats mane įvardijo, būčiau per daug subjektyvus, o ir bliuzo žanre, ypač lietuviškojo, esu didžiulis diletantas. Tad laukiam atsiliepimų iš Jūsų, o aš pasakysiu tik tiek, kad kūrinys „Aš žinau, kur tu lenki“ yra mano mėgstamiausias. Beje, jį galima rasti http://www.myspace.com/atgrubnagis.
Ir, žinoma, čia būtina nurašyti albumo konceptą: Skaityti toliau
PREMJERA!!! “SUDIE, IDIOTAI!” arba ne rugiuose, bet prie bedugnės (antidetektyvas)
Režisierius: Aidas Giniotis
Režisieriaus asistentas: Justas Tertelis
Scenografė: Simona Biekšaitė
Vaidina: Vladas Bagdonas, Aidas Giniotis, Aldona Vilutytė, Ainis Storpirštis, Ieva Stundžytė, Benita Vasauskaitė, Vesta Šumilovaitė, Justas Tertelis, Giedrius Kiela.
Teatro „Atviras ratas“ aktoriaus, dramaturgo, režisieriaus Justo Tertelio antidetektyvinė pjesė „Sudie, idiotai, arba Ne rugiuose, bet prie bedugnės“ – tai istorija apie konfliktišką paauglį, nerandantį vietos gyvenime, apie nepritapimą mokykloje, šeimoje bei draugų tarpe, apie jauną žmogų, nerandantį išeities ir jau galvojantį apie savižudybę. Teatro laboratorija ATVIRAS RATAS bando teatrine kalba susikalbėti su maištaujančiais paaugliais, per spektaklio tematiką padėti suprasti, kad jie nėra vieniši, kad gali kalbėti, pasakoti, spręsti savo problemas. Ir visada matyti išeitį.
Justas Tertelis:
„…grįžtant prie to, kas man yra teatras apskritai, galiu pasakyti, kad tai neturėtų žiūrovui turėti jokios reikšmės, nes, kaip sakoma, teatras yra mūsų pačių atspindys. Tad aš jame matau savo atspindį, jūs – savąjį. Tikiuosi, jūsiškis tyresnis.“
(Festivalio „Versmė“ konferencijos medžiaga) Skaityti toliau
Ne, tai nėra tik dabar išgirstas albumas, kurį norėčiau įdėti į geriausių praeitų metų sąrašą. Tiesiog šiltai leidžiu su juo jau kelintą vakarą ir manau, kad gal tai norėtų padaryti dar kažkas.
Tad trumpai – „Pärlor och Svin“ yra albumas, kuriame skamba džiazo stiliumi atliekami kent gabalai. Švedaitė Carolina Wallin Pérez dainuoja, muzikantai pritaria bosu, gitara, fortepijonu, lengvais mušamaisiais ir pučiamaisiais, vietomis džiazinį lengvumą paįvairina styginių kvartetas ir gaunasi visai neprastas, vientisas darbas.
Taip, norisi albume daugiau įvairumo, nuotaikų, stilistikos kaitos, bet, matyt, todėl, kad norisi šitą albumą laikyti įvairių atlikėjų „tribute‘u“; norisi to instrumentinio įvairumo, kuris girdimas paskutiniuose kent kūriniuose; norisi Joakim‘o Berg‘o vokalinio šaltumo. Bet čia, matyt, todėl, kad tokiuose projektuose nori nenori vertinti kopiją lygindamas su originalu. Skaityti toliau
Daugiau įrašų temose: Muzika / Kinas / Kultūra


