Don DeLillo „BALTASIS TRIUKŠMAS”

Štai pradžiai keli klausimai. Kaip atrodėt prieš gimdami? Kaip atrodysite pomirtiniame gyvenime, nepriklausomai nuo rasės ar spalvos?
Don’o DeLillo romanas „Baltasis triukšmas” savo laiku ganėtinai patriukšmavo, gavo 1985-ųjų JAV nacionalinę knygų premiją ir pateko ne į vieną geriausių praėjusio amžiaus knygų sąrašą. Ar veik po keturiasdešimties metų jis dar gali skalambyti aukštomis natomis?  Ano meto postmodernistinė visuomenės kritika aktualumo neprarado, nors šiandienos įrankiai, matyt, turėtų būti kitokie – televiziją ir radiją pakeistų internetas bei mobiliakai, o hitlerizmą – putinizmas (sunku suprasti, kodėl tokios aktualizacijos nepadarė Noah Baumbach romano ekranizacijoje), bet mirties baimė ir egzistencinis nerimas niekur iš akiračio nepasitraukė.
– Kaip jautiesi? – paklausiau. – Sakyk tiesą.
– O kas ta tiesa?

Toliau skaityti Don DeLillo „BALTASIS TRIUKŠMAS”

MEILĖ IR MIRTIS (rež. Woody Allen, 1975)

Taip, šis filmas šiandien iškart siejasi su tam tikra dvejopa kontroversija (Rusijos karas Ukrainoje ir Woody Alleno taip ir nenuvalyta reputacija), bet šis netikėtai dar nematytas ir nepelnytai per menkai savo laiku įvertintas filmas yra tikras stebuklas. Po „Meilės ir mirties” esant būtinumui išrinkti geriausią Vudžio filmą tektų ilgai svarstyti, ar tai „Anė Hol”, ar „Manhetenas” ar ką tik matytasis „Meilė ir karas” („Love and Death”).

Filmas vaizduoja carinę Rusiją, kurioje į kariuomenę pašauktas neurotiškas jaunuolis nusprendžia nužudyti Napoleoną. Tokiuose siužeto rėmuose gimsta gausybė komiškų situacijų, dialogų, kurių pirmame plane pats Woody Allen’as ir jo daugkartinė, chemiškai tinkanti į porą kompanionė Diane Keaton. Toliau skaityti MEILĖ IR MIRTIS (rež. Woody Allen, 1975)

KINO PAVASARIS 2024

Dalinuosi įspūdžiais apie keletą Kino pavasario filmų, kuriuos jau pavyko pamatyti. Gal kažkam pravers apsisprendžiant kurį verta žiūrėti, kurio ne.

Ryuichi Sakamoto | Opus 2023

Didžiojo japonų kompozitoriaus muzikinis atsisveikinimas prieš paliekant šį pasaulį. Tokia savotiškai unikali patirtis. Ekrane pusantros valandos – tik pats Ryuichi ir fortepijonas. Po kokios trečios kompozicijos supranti, kad tai ne koks „Coda” tęsinys, kad nieko daugiau čia ir nebus, tik tas lėtas, intymus stambaus plano kameros judesys ir neskubri klavišų muzika. Jokių pasakojimų už kadro, jokio pabėgimo iš kameros, jokių personažo prisiminimų. Toks atsisveikinimo grynuolis, juodai baltas, tuo kažkuo leidžiantis susitapatinti su šermenų atmosfera, kur bijai garsiau atsidust, nusikosėt, pajudėt kino salės kėdėje, nekalbant jau apie popkorno triauškimą, gėrimo siurbčiojimą ar pasišnabždėjimą su bendražiūriu. Ir tas sakrališkumas apėmė ne mane vieną – po filmo dauguma išeidinėju su pilnomis dėžutėmis popkorno ir čipsų. Vienok, kai salėje esi ne vienas, neįmanoma 100 procentų tos tylos užtikrinti, tad negaliu sakyti, kad visą laiką buvau tik aš ir Ryuichi: buvo ir šiugždesio, poperėlių traškesio, kėdžių girgždesio bei žemų dažnių iš gretimų salių. Todėl įsibėgėjus opusui norėjau tos patirties dar grynesnės ir tai, matyt, lengviau pasidaryti namie su ausinėmis, nei kino teatre. Juolab, kad „Opusą” rodo ir lietuviškosios strymingo platformos.

KRYČIO ANATOMIJA
Na, ką čia daugiau bepridursi be visų liaupsių šiam filmui, kad tikrai vertas pažiūrėti. Gal tik nebūtinai kino teatruose, nes jame daugiau pokalbių, teismo posėdžių, nei didelio ekrano vertų kadrų. Kita vertus, tai vienas stipriausių festivalio filmo su puikia vokiečių aktorės Sandros Hüller vaidyba, tai jei rinktis vieną ar du verčiausius šio festivalio filmus, be abejonės šis turėtų būti prie „must see”. Na, o po filmo bičiulių ratuose bus galima padiskutuoti įvairias versijas apie tai – kas visgi ten įvyko?

MŪSŲ DIENOS
Juostoje persipina dvi iš pažiūros nesusijusios istorijos: pirmoje – nusivylusi buvusi aktorė, kuri palikusi darbus ilsisi savo ilgametės draugės bute; antroje – vidutinio amžiaus, nuo alkoholio priklausomas poetas, tapęs kultine asmenybe jauniesiems skaitytojams.
Hong Sang-soo juostoje, kaip ir ankstesnėse, esminis dalykas yra pokalbiai, kurie išsirutulioja į filosofines diskusijas apie profesinius pasirinkimus, gyvenimą, kūrybą, meilę iki tragikomiškų scenų su katino dingimu (ir atsiradimu), alkoholiu ir pan. Tikrai maloniai susižiūrėjo ir ne kartą smagiai pakvatojom. Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2024

J. M. COETZEE „Barbarų belaukiant”

Iš kažkur manyje yra gaji nuostata, jog gavę literatūros Nobelio premiją rašytojai nežino, ką su ja daryti ir iš didelio rašto išeina iš krašto. Neturiu tam nenuginčijamų įrodymų, bet J. M. Coetzee lieka pavyzdžiu, kurio ikinobeliniai kūriniai man patinka daug labiau.

Toks yra ir vienas pirmųjų Coetzee romanas „Barbarų belaukiant” (orig. Waiting for the Barbarians), pasirodęs dar 1980-aisiais, nukeliantis į neįvardijamą krašto pasienį, kuriame ramų ir harmoningą gyvenimą gyvena miesto teisėjas. Viskas pasikeičia kai į miestelį atvyksta karininkas Džolas, kovojantis su šaliai pavojų keliančiais barbarais. Nežmoniškos Džolo priemonės tikslams pasiekti nepalieka teisėjo abejingu ir šis ima vykdyti savotišką pasipriešinimą, taip tapdamas valdžios priešu.

„Barbarų belaukiant” sukelia įvairių emocijų. Vargu ar kam pavyks abejingai skaityti, kaip kankinami niekuo dėti žmonės, kaip įsigalėjęs tamsumas ir aklas įsakymų vykdymas traiško gyvybės. Autorius nesudėtingu žodynu, be tiesioginio moralizavimo ar pasakymo, ką skaitytojas turėtų vienoje ar kitoje scenoje suprasti, vien išoriniu veiksmu ir dialogais sukūrė daugiaprasmes scenas, kuriose skirtingas skaitytojas gali rasti skirtingų socialinių, politinių, kultūrinių, moralės temų. Kūrinyje ryški postkolonializmo pozicija, kuri šiandien ne ką mažiau aktuali ir imperialistinių šalių elgesio fone – kovoje su mistiniais barbarais, apie kuriuos visi tik girdėję, bet nematę, galima nesunkiai rasti paralelių. Kaip ir tame, kaip greitai aktyviausi kovotojai su barbarais patys jais virsta, kaip atsiskleidžia baisesnėmis už barbarus asmenybėmis ir darosi sunku suvokti nuo ko išties reikėtų gelbėtis. Dėl pavadinimo aliuzijos Coetzee knyga man buvo ir savotiška „Belaukiant Godo” interpretacija, kurioje, nesulaukus Godo, laukiantieji jį patys pasidaro iš kitų praeivių.

Be abejonės, tai ta knyga, kurią ne verta, o būtina perskaityti, juolab, kad lietuviškai turime su nuostabiu Violetos Tauragienės vertimu.

WILLIAM GIBSON „Neuromantas”

Kibererdvė. Haliucinacija, kurią savo valia kasdien patiria milijardai…

Gibsonas. Kiberpanko klasikas. O kaip būna su klasika? Arba mokykla ar gyvenimas priverčia perskaityti, arba ne. O skaitymo metu tas klasiškumas ir patvirtinamas arba paneigiamas. Paprastai patvirtinimas žengia koja kojon su aktualumu šiandienai, amžinosiomis vertybėmis ir nepasidavimu laiko diktuojamiems gyvenimo pokyčiams. Kitu atveju kūriniui tenka sukti uodegą ir būti pritempinėjamam prie klasikos etiketės. Prie pastarųjų priskirčiau ir „Neuromantą” (orig. Neuromancer).

Žinoma, po „Skaitmeninių sąmonių”, „Atspindžių labirinto” ir „Lavinos” tenka į „Neuromantą” žvelgti iš to laikmečio, 1984-ųjų, perspektyvos, kai interneto ir kompiuterių, kokius turime dabar, era buvo tik aušroje. Tad nestebina ir paties autoriaus 2004-ųjų romano leidimui parašyta įžanga, kurioje atsiprašinėja, jog ne viską taip puikiai pavyko kūrinyje numatyti (pvz., veikėjai vis dar naudoja laidinius telefonus). Visgi ta žvelgimo iš ano laikmečio perspektyvos gan kebloka ir sakydamas, kad „Neuromantas” šiandien nurauna stogą, nemenkai perlenkčiau lazdą. Toliau skaityti WILLIAM GIBSON „Neuromantas”

NO TRAINS, NO PLANES (1999, rež. Jos Stelling)

Pabaigus pažintį su geriausiais 2023-ųjų filmais galima ramiai grįžti prie vis didėjančio IMDB watchlist‘o, kurio pirmame puslapyje atsirado „No Trains, No Planes”. Šįkart net pavyko atkapstyti, kodėl šis filmas pateko į norimų peržiūrėti sąrašą. Ogi Saulius Macaitis savo recenziją apie Alexo van Warmerdamo (kuris ilgainiui tapo vienu mylimiausių režisierių) „Suknelę” pradėjo įžanga, kurioje pamini režisierių Josą Stellingą, apie kurį mūsuose „tiesiog skandalingai nieko nežinoma”. Taip po kelerių metų siekiant skandalą nuraminti išaušo pirmos pažinties su olandu Stellingu diena. Pasirodo ir jis turi to, Macaičio žadėto, olandiško keistumo ir gali būti, kad taps tokiu pat mylimu kaip Warmerdamas.

„No Trains, No Planes” nėra kritikų geriausiai įvertintas Stelling’o filmas, bet pagal žiūrovų skirtus balus akivaizdu, kad mačiusių mylimas ir tikrai skirtas masiniam žiūrovui. Filmas gan teatrališkas, kamerinis, veik visą laiką besisukantis priestočio kavinėje, į kurią dar šiai nepradėjus dirbti su visa savo manta atsibeldžia miestelio nevykėlis, nuolatinis kavinės lankytojas Gerardas. Anot jo – jis palieka miestą, todėl atvyko su visais atsisveikinti, atnešė draugams dovanų – kam perleidžia savo knygas, kam vinilines plokšteles, ką tiesiog apkabina. Gerardas tikisi, jog tai bus visiems didžiausias dienos siurprizas, bet ši žinia iššaukia nebent abejingą pečių trūktelėjimą. Toliau skaityti NO TRAINS, NO PLANES (1999, rež. Jos Stelling)

ANNE MICHAELS „Atmintis bėglė”

Nėra metafora jausti mirusiųjų poveikį pasauliui.

Po daug metų, po daug knygų, po daug filmų jau galiu pasakyti, kad kažkuriuo gyvenimo momentu holokausto tema kultūroje man tapo išsisėmusi ir visi tie viršeliai su Aušvico pavadinime ar žydų nugarėlėje kelia tik liūdną vypsnį. Tad kanadietė Anne Michaels „Atmintis bėglė” (orig. Fugitive Pieces) su anotacija „Po to, kai naciai nužudė Lenkijos žydo Jakobo Beero tėvus ir išsivedė jo seserį, septynmetį berniuką išgelbėjo Athosas, graikas geologas” buvo savotiškas iššūkis knygai, nes išankstinis nusiteikimas buvo tikrai ne kūrinio naudai. Ir ką tu sau manai – Michaels su keliolika puslapių suardė visus mano blokus, skepsį pakišo kažkur giliai giliai ir „Atmintį bėglę” įrašė tarp pačių geriausiųjų. Jau skaitymo procese išgūglinau, jog knyga gavo virš dešimt apdovanojimų, bet jau nebeturėjau abejonės, jog 1996-aisiais, knygos pasirodymo metais, ji ir negalėjo tyliai nusėsti literatūros paraštėse. Žodžiu, knyga išlaikė išbandymą laiku ir net dabartiniame literatūrinio persisotinimo laikmetyje skaitosi pagauliai, aktualiai ir jaudinančiai. Toliau skaityti ANNE MICHAELS „Atmintis bėglė”

[tv series:] FARGO (2014-2024)

fargo_tv_on_fx.0_cinema_1200.0

Nelabai atmenu apie ką buvo brolių Coenų 1996-ųjų ilgametražis „Fargo” – bus puiki proga pažiūrėti dar kartą,- tačiau Noaho Hawleyjaus adaptacija televizijai pavergė po pirmosios serijos. Hawleyjus nepriekaištingai išlaiko Coenams būdingą tragikomišką atmosferą, stilių, siužeto vingius ir pateikia nuostabaus nuotaikingumo bei šviežumo reginį ir dešimties serijų pirmasis „Fargo” sezonas susivalgo su visais batais.

Istorija apie 2006-aisiais Minesotos mažame miestelyje nutikusius „realius” įvykius negali palikti abejingų.

Po miestelį siaučia šaltakraujiškas žudikas Malvo (vaidina Billy Bob Thornton), jo kelyje netikėtai pasipainiojęs draudimo agentas Lesteris (vaidina Martinas Freemanas) gauna iš žudiko vyrišką dovaną, kuri negrįžtamai pakeičia Lesterio asmenybę, keli už nosių vedžiojami policijos pareigūnai ir smagūs antraplaniai personažai (tarp kurių net charizmatiškasis Oliveris Plattas). Thorntonas čia blizga neįtikėtinai, tačiau jį trigubai lenkia Freemanas, puikiai pažįstamas iš Hobito ir daktaro Vatsono vaidmenų. Freemano personažas neįtikėtinai žavus ir verčiantis nuolat lūpų kampučius riestis viršun. Toliau skaityti [tv series:] FARGO (2014-2024)