WILLIAM GIBSON „Neuromantas”

Kibererdvė. Haliucinacija, kurią savo valia kasdien patiria milijardai…

Gibsonas. Kiberpanko klasikas. O kaip būna su klasika? Arba mokykla ar gyvenimas priverčia perskaityti, arba ne. O skaitymo metu tas klasiškumas ir patvirtinamas arba paneigiamas. Paprastai patvirtinimas žengia koja kojon su aktualumu šiandienai, amžinosiomis vertybėmis ir nepasidavimu laiko diktuojamiems gyvenimo pokyčiams. Kitu atveju kūriniui tenka sukti uodegą ir būti pritempinėjamam prie klasikos etiketės. Prie pastarųjų priskirčiau ir „Neuromantą” (orig. Neuromancer).

Žinoma, po „Skaitmeninių sąmonių”, „Atspindžių labirinto” ir „Lavinos” tenka į „Neuromantą” žvelgti iš to laikmečio, 1984-ųjų, perspektyvos, kai interneto ir kompiuterių, kokius turime dabar, era buvo tik aušroje. Tad nestebina ir paties autoriaus 2004-ųjų romano leidimui parašyta įžanga, kurioje atsiprašinėja, jog ne viską taip puikiai pavyko kūrinyje numatyti (pvz., veikėjai vis dar naudoja laidinius telefonus). Visgi ta žvelgimo iš ano laikmečio perspektyvos gan kebloka ir sakydamas, kad „Neuromantas” šiandien nurauna stogą, nemenkai perlenkčiau lazdą.

Romanas nuo pat pradžių skaitytoją įmurkdo į futuristinį gibsonišką tekstą, kuriame kebliausia ne priimti pateikiamą istoriją, personažus ar pasaulį, bet ilgą laiką nepavyksta susitaikyti su literatūriniu audiniu, su rašytojo stiliumi, kuris, viena vertus, gali būti įvardijamas kaip originalus ir modernus (tam laikmečiui), kaip pateisinantis kibererdvės/matricos skaitmeniškumą, tačiau, antra vertus, tokia pasakojimo kalba vargina, neleidžia iki galo suvokti, ką autorius nori pasakyti, ir taip, gali būti, išbarstoma ne viena puiki idėja. Kapoti, fragmentiški sakiniai, kupini naujadarų, orientuoti į matymą, veiksmą ir dialogą, bet ne charakterių vystymą ar pasaulio aprašymą, taip ir liko man labiau išvargti, negu maloniai praleisti. Būtent tokio teksto migloje išskydo ir romane visai žaviai užsukta detektyvinė linija, o visuma, atmetus virtualumą, priminė dar vieną, tik apipešiotą „Plieninės Žiurkės” istoriją.

Bet nėra, matyt, viskas taip blogai. Kaip ChatGPT apie kažkurią knygą parašė: „skonio skirtumai yra subjektyvūs, ir tai, kas vienam gali atrodyti trūkumu, kitam gali būti stipriausia romano puse”, tad niekada netikėkite viena nuomone, o pabandykite patys ir gal viskas pasirodys kitaip, nei išdėstyta aukščiau.

fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.