RICHARD K. MORGAN „Skaitmeninės sąmonės“, „Pražuvę angelai“, „Įniršio formos“

Richardo K. Morgano serijos apie Takešį Kovačą knygas, ypač pirmąją, „Skaitmeninės sąmonės“, galima dažnai aptikti minimas tarp geriausiųjų kyberpanko literatūros kūrinių. O dar Netflix informuoja, kad pagal pirmąją knygą jau sukamas dešimties dalių serialas. Tokios paskatos atvedė prie šitos trilogijos, kurią turime lietuviškai dar iš, taip vadinamų, „Eridano“ laikų.

„Skaitmeninės sąmonės“ („Altered Carbon“) pasirodė 2002-aisiais ir netgi laimėjo Philipo K. Dicko apdovanojimą už geriausią romaną. Ir reikia sutikti, jog tas kūrinys to vertas. Pradedi ir negali sustoti. Morgano ateities pasaulis stebina, o užminta detektyvinė mįslė tik dar labiau padidina intrigą.

Ką turime „Skaitmeninių sąmonių“ puslapiuose? Ateitį, su žmonija, pasklidusia kosmose, su žmonėmis, po audiniais prie kaklo slankstelių pritvirtintomis žievinėmis laikmenomis, kaupiančiomis prisiminimus ir leidžiančiomis juos perkelti į kitą kūną – movą, kuriai kiborgiškų patobulinimų galima įsigyti lyg Gedimino prospekte kavos išsinešimui. Tokiame pasaulyje sukasi ir buvęs diplomatinio korpuso agentas Takešis Kovačas. Tiesa, neilgai jam pavyksta suktis, nes pirmuosiuose knygos puslapiuose jį nukepa ir nusiunčia į naują movą Žemėje, kur jį „prikelia“ turtuolis, siekiantis išsiaiškinti, kas ir kodėl jam prieš kelias dienas ištaškė smegenis. Taip Kovačas tampa savotišku detektyvu, o knyga netrunka virsti kažkuo panašiu į Džeimso Bondo ir Filipo Marlou nuotykius ateities pasaulyje.

Žingsniavau greta moters, kurią aną savaitę nudėjau, ir bandžiau palaikyti pokalbį apie kates.

Morganas neskuba vynioti siūlų kamuolio, pirmiausia leidžia skaitytojui susipažinti su kiberpankine aplinka, leidžia apžiūrėti tiek realųjį, tiek virtualųjį pasaulius, sukuria originalią slogią noirinę atmosferą,  prideda nemenką dozę nešvankių juokelių, kurie visumai dar prideda papildomo žavesio. O kad to nebūtų per maža gatvių afišas ir vidaus interjerą pripildo pornografinio pobūdžio vaizdelių ir detalių sekso scenų. Dėl pastarųjų galima rasti ne vieną pasipiktinusį skaitytoją. Ir tikrai kokį N-13 ženkliuką galima būtų užkabinti, nes tiek plikų krūtų dar jokiame sci-fi neteko aptikti. Žinoma, tai galima priimti literatūriškai ir teigti, jog autorius norėjo taip parodyti, jog seniausia pasaulio profesija ir žmogaus kūniškieji poreikiai ateityje, kurioje daugiau nelabai ką yra veikti, užims svarbią vietą kiekvieno gyvenime, tačiau tam nebūtinos ilgos sanguliavimo scenos. Gerai, kad tas seksualinis motyvas bei kavos ir viskio gėrimas XXVI amžiuje „Skaitmeninių sąmonių“ įdomumo ir kūrybiškumo neužgožia (paaugliams, tikėtina, tai tik dar labiau pridės vertės) ir leidžia šią knygą tikrai laikyti kiberpanko pavyzdžiu bei rekomenduoti bet kokiam sci-fi literatūros mėgėjui.

Nieko keisto, jog po kiberteigiamo ir karšto įspūdžio iš karto ėmiausi antrosios Kovačo nuotykių dalies – „Pražuvusių angelų“ („Broken Angels„), kurie nemenkai nuvylė. Visų pirma, tai kitokios koncepcijos kūrinys: nebe kietas detektyvas, o karinis mokslinės fantastikos romanas, pasakojantis kaip planetoje, kurioje vyksta karas, Kovačas su keliais atsirinktais atskalūnais per karo zoną veržiasi į vietą, kurioje slypi senas marsiečių paliktas artefaktas – visas tarpžvaigždinis laivas. Idėja visai neprasta, tačiau, jeigu „Skaitmeninėse sąmonėse“ nuo pirmųjų puslapių Morganas griebė jautį už ragų, tai „Pražuvusiuose angeluose“ tampo gumą kaip įmanydamas. Nuolat teko panosėje burbėti, jog išmetus šį ar tą puslapį nieko nebūtų prarasta. Daugybė niekur nevedančių pokalbių tarp personažų viena ar kita tema, kuri galutiniam rezultatui jokios įtakos neturi. Pusę knygos kompanija keliauja iki artefakto ir ta kelionė nėra iš įdomiausių, likusią – leisgyviai šlitinėja šen ten, stengiasi išsiaiškinti, ar tarp jų yra išdavikas (savaime suprantama, kad yra) ir, žinoma, Kovačas išguldo visus blogiukus. Seksualinių vaizdelių čia jau mažiau, bet dar yra, ir čia jau jie visiškai atrodo ne vietoje.

– Tave visuomet kažkas stebi. Tokia gyvenimo realybė. Svarbiausia, ar į mus atkreipė dėmesį.

Žodžiu, tokia be didelės intrigos, nelabai vykę tie „Pražuvę angelai“ – jeigu ji būtų buvusi pirmoji trilogijoje, tai būčiau toliau netęsęs. Tiesiog neįtikėtina, jog tarp dviejų to paties rašytojo knygų gali būti toks didžiulis kokybinis atotrūkis.

Trečioji Kovačo serijos knyga „Įniršio formos“ („Woken Furies„) skaitėsi jau tik iš inercijos ir negalėjimo patikėti, jog ir šįkart bus taip pat prastai, kaip antrojoje. O buvo.

Po velnių, Kovačai, ką tu čia veiki?

Skaitai tai ir klausi savęs, po velnių, kokį šūdą čia rašo, kas čia vyksta. O vyksta kažkokia marmalynė, kurioje bandoma išlaužti neįtikinamą ir nuspėjamą istoriją apie religinę asmenybę, tai sutinkamą tik istoriniuose šaltiniuose, tai vis dar gyvenančią tarp žmonių, tiksliau, vieno asmens movoje, susidubliavusi su kito asmens sąmone. Toks siužetas galėtų virsti antra Franko Herberto „Kopa“, bet Morgano „Įniršio formos“ veikėjai kažkokie bedvasiai, manekeniški, veiksmo daug, tačiau jis dirbtinai išpūstas, apipintas istorijėlėmis. Autorius dar giliau leidžiasi į savo sukurtą pasaulį, bet toks jausmas, jog pats jame pasiklysta, padaro tris ar keturis prologus, ašinę istoriją apaugina ištęstomis, nereikalingomis linijomis, Kovačo prisiminimais, pamintijimais, pliurpalais, lyg puslapių skaičius čia būtų viskas, ką reikia pasiekti, o kokybė ir atmosfera jau neberūpi. Vietomis net atrodo, jog pirmosios serijos knygos Kovačas ir trečiosios yra skirtingi asmenys.

Bet „Įniršio formos“ nebuvo tokios neįdomios kaip „Pražuvę angelai“, bet kol perskaičiau sukėlė nemenką įniršį ir iškankino.

Išvada – leiskite sau apsiriboti tik „Skaitmeninėmis sąmonėmis“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *