Ateities archyvui pasidedu ir 2023-ųjų labiausius. Šiais metais labiausiai dėmesį traukė Azijos pusės kūryba, o dauguma kritikų išliaupsintųjų nemenkai nuvylė. Tarp pastarųjų būtų ir Martin’o Scorsese’s pusketvirtos valandos epas, kuris jau po pusantros tapo nuspėjamas ir niekuo nebežavintis, ir daug nereikalingų scenų turintis „Passages”, ir save atkartojantis Aki Kaurismäki, galintis sužavėti nebent jo niekad nemačiusį, ir nuolatinį laukimą kažkokio vau žadantis, bet taip ir nepateikiantis „Oppenheimer”. O džiugino ir pavergė žemiau išvardintieji.

RETURN TO DUST / Yin ru chen yan (2022)
Metų favoritas, jau peržiūrėtas dukart ir neabejoju, kad bus dar kartojamas. Be jokių išlygų rekomenduojama visiems, nes čia retas paukštis, kuris suderina ir rimtą dramą, ir nereikliam žiūrovui būtiną veiksmo dinamiką.
Kinija. Kažkoks kaimas, kurio gyventojus modernizacija ir valdiška biurokratija ima stumti iš įprastų gyvenimo taisyklių. Tokiame „Rūstybes kekių” natiurmorte apvesdinami du anksčiau vienas kito nematę ne pirmos jaunystės žmonės ir asilas, kurie pradeda kurti savo santykį. Sunkaus darbo jųdviejų kelią kartais pervažiuoja kito pasaulio grimasos: biznieriai, valstybės tarnautojai, banditėliai, bet pora atkakliai stato savo kaimišką kasdienybę. Iš esmės tai sunkų darbą dirbančių žmonių santykio istorija, kuri šiltai buvo priimta žiūrovų, bet netruko sulaukti Kinijos cenzorių nepasitenkinimo. Ir galima suprasti kodėl – filme buitiškai parodoma kaip valstybės kuriamos taisyklės paveikia paprastus žmones, kurių niekas negirdi, kurių nuomonė niekam nesvarbi, kurie prisimenami tik tada, kai iš jų galima dar labiau pasipelnyti ar verslininkui išgelbėti prireikia retos grupės kraujo. Mažo biudžeto filmas pavergia ne tik širdį spaudžiančia herojų meilės istorija, bet ir kinematografijos subtilybėmis, kurių rezultatas – kiekvienoje scenoje galima rasti ne vieną nuotraukos ant sienos vertą kadrą, kurį nuolat norisi sustabdyti ir gėrėtis (jei netikite, tiesiog pažiūrėkite esančias internete filmo nuotraukas).

RETURN TO SEOUL / Retour à Séoul (2022)
Tikrų režisierės patirčių įkvėptas viskuo nuostabus filmas. Toks, kuris gali įtikti tiek indie kino žiūrovui, tiek neišrankesnėms masėms. Vienas iš tų (o tokių pastaruoju metu vis daugiau), kur nemenką rolę atlieka kultūrų skirtumai, kas mažėjančiame pasaulyje tampa vis aktualesne tema.

AFTER LOVE (2020)
Seniausias sąrašo filmas, bet jį būtina visur minėti, rekomenduoti ir žiūrėti. Doverio sąsiauris čia lyg simbolis skiria ne tik krantus, bet tampa jungiamąja gija tarp dviejų tragiškų gyvenimų, europietiškos bei pakistanietiškos kultūros. Paprastomis priemonėmis Debiutinis Aleem’o Khan’o filmas įtikina, skaudina, liūdina ir tuo pačiu teikia viltį, kad paraleliai su gyvenimo skauduliais žygiuoja ir susitaikymas, atleidimas, situacijos priėmimas ir galėjimas gyventi toliau.

ALONERS / Honja saneun saramdeul (2021)
Nuostabus debiutas iš Korėjos. Apie vienatvę ir kiek jos daug galime pakelti, apie pasirinkimą-norą gyventi vienam ir ar tai nesti saviapgaulė.

UTAMA (2022)
Tiek atmosferiškai, tiek tematiškai su „Return to Dust” susišaukianti drama iš Bolivijos yra atvirų erdvių atgaiva akims ir nelengvas filmas sielai, kuriame klimato pokyčiai pateikiami per paprastų kaimo žmonių kasdienybę.

ŽVĖRYS / As bestas (2022)
Vienas slogiausių šiemet žiūrėtų filmų. Toks nukeliantis į žmogaus moralės užribius. O kai sužinai, jog visa matyta istorija susukta pagal tikrus įvykius, tai plaukai piestu stojasi.

AFIRE / ROTER HIMMEL (2023)
Vieno žinomiausių šių laikų vokiečių režisieriaus ir scenaristo Christian’o Petzold’o darbas, kiek primenantis „Call Me by Your Name”, gan žiūroviškas, gyvas, aktorinis, su lengvu komizmu ir geru garso takeliu.

PAST LIVES / PRAĖJĘ GYVENIMAI (2023)
Jau nuo metų vidurio kritikų liaupsinama azijietiška-amerikietiška drama apie du žmones, vyrą ir moterį, skiriamus atstumo ir ne tik. Prieš 24 metus graži vaikiška draugystė Korėjoje nutrūko, kai ji su šeima persikėlė į Ameriką. Po 12 metų pasaulį užvaldę socialiniai tinklai vėl leido jiems surasti vienas kitą ir atgaivinti bendravimą. Iš pradžių per nuotolį, kol galop likimas suvedė ir gyvai. Iš esmės tas pirmasis jų gyvas pasimatymas ir, dar labiau – išsiskyrimas, yra filmo varomoji jėga. Kas vyksta iki tol atrodo gan blankiai ir nuobodokai, bet nuo to momento prasideda šiokia tokia kino magija, kurioje aktorių chemija leidžia pamiršti nelabai įtikėtiną siekį vaikišką ryšį paversti kažkuo rimtesniu. Nesinori išduoti daugiau siužeto, bet tame filmo kasdieniškume kiekvienas, tikiu, ras sau labai pažįstamų situacijų, artimų dalykų, todėl, tikėtina, PAST LIVES ir sulaukia daug pozityvių atsiliepimų. Vienok kinomanai gali pasigesti tiek vizualumo, tiek organiškumo, tad, kaip kiti gretina, prilygimo Kar-Wai Wong’ui ar Linklateriui nereikia tikėtis. Vienok, kaip Celine Song kino debiutas, tikrai labai pagirtinas ir vertas žiūrėjimo. Dar – labai puikus filmo garso takelis.

THE BLUE CAFTAN / Le bleu du caftan (2022)
Šedevras iš Maroko. Net jau įgrisusia homoseksualumo tematika, „Žydrasis kaftanas” sugebėjo tapti šviesiausiu ir šilčiausiu metų filmu. Nors ir baisai liūdnas, bet neįtikėtinai vizualiai estetiškas.

FLORA AND SON (2023)
John Carney („Once”, „Begin Again”) toliau kepa muzikinės tematikos lengvas dramas ir jos vis gerėja, gilėja, žengia koja kojon su nūdiena. O ši dar ir turinti nemažai komiško atspalvio.

ANATOMY OF A FALL / Anatomie d’une chute (2023)
Neįtikėtinai puikiai sudėliota teisminė drama. Tokia lyg iš dar nematyto Bergman’o lentynos.

FRYBREAD FACE AND ME (2023) ir SCRAPPER (2023)
Du panašios atmosferos ir tematikos filmai. Apie vaikų brendimo kelią. Kartais skaudų, kartais komišką.

WHEN EVIL LURKS / Cuando acecha la maldad (2023)
Argentinietiškos dvasios metų siaubiakas. Siužetinės prasmės ieškoti jame neverta, bet vizualiniai sprendimai vertė aikčioti iš nuostabos, ar reikėtų sakyti – siaubo.

AŠTUONI KALNAI / Le otto montagne / The Eight Mountains (2022)
Net jei galima paburbėti ant trukmės ir siužeto, viską atperka gamtos grožis ekrane, atgaiva akims ir sielai. Ir, žinoma, Daniel Norgren garso takelis.

LIGHTING UP THE STARS / Ren sheng da shi (2022) ir BROKER / Beurokeo (2022)
Dar du tematiškai sugrupuoti filmai iš Rytų. Apie vaikus, tam tikrų aplinkybių dėka patekusius į svetimų žmonių gyvenimus, ir, žinoma, juos pakeitusius.

NO BEARS / Khers nist (2022)
Eilinis geras bene žinomiausio šių dienų Irano režisieriaus Jafar’o Panahi filmas. Kaip visada, apie tai, kaip jis kuria filmą. Šįkart netikėtai kultūriškai juokingas.

THE HOLDOVERS (2023)
Alexander’is Payne’as net imdamasis ne savo scenarijaus labai nenutolsta nuo jau praeitų temų, kurių rezultatas – gyvenimo kelio filmas, tokio trumpo dienų skaičiumi, bet daug duodančio filmo veikėjams ir jų žiūrėtojams. Taip ir „The Holdovers”, neskubriai ir su vis ryškėjančia kalėdine dvasia vysto šiltą ir jautrią istoriją, kuri kinomaniškai nenustebina, bet viduje palieka labai gerą, šviesų jausmą.

JOHN WICK. CHAPTER 4 (2023)
Čia tas retas atvejis, kai franšizės tęsinys lenkia originalą. Pustrečios valandos veiksmo filmas gali kiek gąsdinti, o internetuose radus žinių, jog per tiek laiko pagrindinis herojus pasako tik 380 žodžių, galima pagalvoti, jog mąsliosios scenos ims viršų. Tik jau pirmtakai parodė, kad iš JW4 to negalima tikėtis. Greičiau atvirkščiai – kartais labiau norisi, kad snukiadaužio scenos jau liautųsi. JW4 neskaudina galvos scenarijumi ir dialogais (kurie gan sklandūs, nuoseklūs ir logiški), o pagal paprastą receptą tęsia kažkokios žudikiškos organizacijos vidinių peripetijų liniją, kurioje visi nori Džono Viko galvos. Kai kurios scenos (ypač aplinkinių reakcijos vykstant kovoms ar Vikui žalos nedarantys iškritimai iš ketvirto aukšto) stokoja adekvatumo, tačiau tai visiškai netrukdo mėgautis tuo, ką matai, nes supranti, kad visa tai dėl kino stilingumo, vizualinio efekto, kad niekas čia ir nepretenduoja į dokumentiką. Džeimsbondiškos filmavimo lokacijos, pasiaukojantis kaskadininkų darbas, kvapą gniaužanti kovų choreografija (Paryžiaus Triumfo arkos scena yra visiškas kosmosas), aukščiausios klasės režisūra, nuostabus garso takelis ir veiksmas, veiksmas, veiksmas, kuriame jau randame ne tik neo-noir action, bet ir neo-noir western. Visa tai nepaliks nepatenkinto nei vieno tokio kino žanro mėgėjo. O dar tas viduj kirbantis jausmas, kad JW4 kūrėjai norėjo pabaksnoti į balutę visišką fiasko patyrusį Matrix 4 režisavusiai Lanai Wachowski: ką kitką turėtų reikšti sulėtintų kadrų kova tarp bėgančio vandens ar vienišo Reeves’o poza metro – šie kadrai iškart susišaukė su „Matrica” ir parodė, ką dar galima išspausti iš 59-uosius skaičiuojančio Keanu Reeves’o. Žodžiu, galima drąsiai sakyti, kad Chad Stahelski pranoko ne tik daugumą šiuolaikinių režisierių, bet ir pats save. PS. Žinoma, liūdna dėl filmo epilogo.

RYE LANE (2023)
Vizualiai baisiai maloni, dinamiška romantinė komedija.

OTHER PEOPLE’S CHILDREN / Les enfants des autres (2022)
Šiandienai aktuali suaugusiųjų santykių drama su tikros chemijos turinčiais aktoriais.

ALL THAT BREATHES / Viskas, kas kvėpuoja (2022)
„Oskarams” geriausių dokumentinių filmų kategorijoje nominuotas filmas. Apie Delyje brolių prižiūrimus iš smogino dangaus krentančius peslius. Kamera lyg nebylus stebėtojas seka entuziastų sizifišką kasdienybę: kaip ryte surenka kritusius paukščius, tada transportuoja į namus, kur imasi juos gydyti ir prižiūrėti. Tačiau neteisinga būtų sakyti, kad filmas ir yra apie tai – pesliai čia tik atspirties taškas, nuo kurio linijos veda prie pokyčio (žmonių nuodijamos žemės, gyvūnų, privalančių prisitaikyti prie tų nuodų), prie vartotojiškumo, prie klimato kaitos, prie politikos, religijos ir indiškos buities, prie gyvenimiškų pasirinkimų, kurie iš esmės ne kažką keičia, bet leidžia įprasminti gyvenimą. „All that Breathes” yra toks daugiabriaunis filmas, kuriame galima rasti ir egzistencinės filosofijos, ir gražių citatų, ir vizualiai meniškos kino poezijos, bet galima pasigesti aštresnių kadrų, dramatinių potėpių, kuriuos tematika kaip ir sufleruoja.

FIRE OF LOVE (2022)
Tai[ pat dar pernai „Oskarui” nominuota dokumentika apie du vulkanų tyrinėtojus. Taip, čia yra vulkanų, ugnies, lavos, bet kaip skelbia pavadinimas – tai filmas apie meilę. Ir be jokios vaidybos. Viskas čia tikra.

GERIAUSI 2022-ųjų FILMAI