Esu Piranezis.
Žinojau, kad iš tiesų tuo netikiu. Piranezis nėra mano vardas.

Labai laukta knyga, kuri nusipelno tiek pagyrų, tiek supeikimo. Po fenomenalaus Susanna ‘os Clarke debiuto romanu “Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis” lūkesčiai antrajam šios britų rašytojos romanui buvo didžiuliai. O „Piranezio” (orig. Piranesi) paminėjimas tarp nominantų geriausiam romanui Hugo, Nebula, Locus, Costa ir dar keliems kitiems apdovanojimams tuos lūkesčius tik dar labiau įaudrino.

„Piranezis” visų pirma nustebino savo menka apimtimi – pora šimtų puslapių, kas yra tik lašas jūroje palyginus su pustūkstančiu puslapių storesniu debiutiniu kūriniu. Bet, sakoma, knygos vertė ne puslapiais matuojama, tad lendame į turinį.

Skaitytojas nuo pirmojo puslapio kartu su naratoriumi, kuris, netrunka paaiškėti, ir esti Piranezis, įkurdinamas neaiškios paskirties Name, kuris su visomis jame esančioms Salėmis, Vestibiuliais, Statulomis, Sienomis, Nišomis, Laiptatakiais ir Srautais, yra Pietūs, Šiaurė, Rytai ir Vakarai,- t.y. visas Pasaulis. Mes nežinome, kas Namą pastatė (Piranezis mano, kad Dievai), kada ir kodėl čia atsidūrė Piranezis, kuris lyg Robinzonas Kruzas vedžioja skaitytoją iš menės į menę, pasakoja savo atradimus, pastebėtus cikliškumus, atliktus matavimus, kasdienybę, kurioje didžioji laiko dalis skirta išgyvenimui ir pažinimui. Netrunkame sužinoti, kad Name yra ir daugiau gyventojų: Piranezis reguliariai pasimato su Kitu, kuris mažai domisi Namo labirintais, tačiau nuolat lyg apsėstas bando įgyvendinti kažkokį ritualą, leisiantį atidaryti kažkokias duris…

Puikiai nuo pat pradžių susukta „užrakinto kambario/Namo” atmosfera kelia intrigą ir leidžia anksčiau ar vėliau tikėtis fantastiško epilogo. Minėtas Kito ritualų magiškumas ir po Sales plazdenantys kovai susišaukia su Clarke romanu „“Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis”, ir imi net svarstyti, ar visa knygutė nėra tik pastarojo buvęs vienas skyrius, kuriame burtininkai klajoja po už veidrodžių slypintį paralelinį pasaulį. Galėtų taip ir būti, nes kai romano siužetas ima slysti iš fantasy rėmų ir pavirsta paralelinių pasaulių detektyvu su Lacan’o pertrūkio teorijos koncepcija, skaityti darosi nebesmagu. Visame kame imi ieškoti pagrindimo, imi dėliotis galimus mįslių atsakymus ir tai atveria tam tikras kūrinio skyles. Viena jų – logikos ryšių trūkumas: pavyzdžiui, Piranezis mažai ką prisimena, nes Namas trina atmintį, netiki kitų žodžiais, užrašais, tačiau rasto dienoraščio tekstu tuoj įtiki, net prisimena ten aprašytus dalykus, nors tiesiogiai dienoraštis atminties negali atgaivinti. Tad pinama fabula ima nebeįtikinti. Net visi Namo-Labirinto ir ten vykstančių gamtinių įvykių detalūs aprašymai niekur nenuveda – viso romano ir esminės kulminacijos perspektyvoje jie tampa beprasmiai, nereikalingi, o, akivaizdu, kad būtent prie jų rašytoja vargo ne vieną valandą.

Pabaigus ir užvertus „Piranezį” prieš akis iškilo visai kitas „robinzoniškas” kūrinys – argentiniečio Adolfo Bioy Casares’o „Morelio išradimas”, kuris turi ne vieną Clarke romano atributą, bet visuma ten literatūriškai daug kokybiškesnė ir vertingesnė. Tad jeigu neskaitėte, vietoj „Piranezio” rekomenduoju „Morelio išradimą”.