Taip, šis filmas šiandien iškart siejasi su tam tikra dvejopa kontroversija (Rusijos karas Ukrainoje ir Woody Alleno taip ir nenuvalyta reputacija), bet šis netikėtai dar nematytas ir nepelnytai per menkai savo laiku įvertintas filmas yra tikras stebuklas. Po „Meilės ir mirties” esant būtinumui išrinkti geriausią Vudžio filmą tektų ilgai svarstyti, ar tai „Anė Hol”, ar „Manhetenas” ar ką tik matytasis „Meilė ir karas” („Love and Death”).

Filmas vaizduoja carinę Rusiją, kurioje į kariuomenę pašauktas neurotiškas jaunuolis nusprendžia nužudyti Napoleoną. Tokiuose siužeto rėmuose gimsta gausybė komiškų situacijų, dialogų, kurių pirmame plane pats Woody Allen’as ir jo daugkartinė, chemiškai tinkanti į porą kompanionė Diane Keaton.

„Meilė ir karas” jau su pačiu pavadinimu duoda nuorodą į Tolstojaus „Karą ir taiką”, o turinys netrunka pateikti ir daugiau aliuzijų į žinomą klasiką: minėtą Tolstojaus bei ne vieną Dostojevskio kūrinį, Eizenšteino filmo scenas, šiek tiek Čaplino ir brolių Marksų. Daugiausiai Vengrijoje filmuota juosta esti kupina rusiškos kultūros parodijos, kuri šiandien gali būti žiūrima kaip niekad aktuali diktatūros satyra, prisodrinta istorinių ir filosofinių niuansų. Allen’as su jam būdingu užkadriniu pasakojimo stiliumi apjungia skirtingas istorijas į vieną ir pateikia žavingą pramogos ir daugiaprasmio intelektualumo mišrainę, kurioje klasikinės frazės, įvilktos į kitą rūbą, netrunka virsti absurdu. Greta peno smegenims čia turime ir džiaugsmo akims – įspūdingas Napoleono laikų rekvizitas ir kostiumai tinkamai papildo atmosferą. Filmo chaotiška dinamika kartais primena čigonišką Kusturicos stilistiką, giltinės personažas gal ir nukniauktas iš Bergmano, bet visumoje „Meilė ir karas” iki gryno kraujo yra klasikinis aleniškas filmas, kurį tikrai verta pamatyti.