„Kartais tiesa yra ne tik nuogi faktai, bet ir apsisprendimas, kieno tu pusėje.”

Amerikiečių autorė Susanne Rindell, parašiusi debiutinį romaną „Nusikaltimų metraštininkė“, padėkoje prisipažino, kad šiuo kūriniu pirmiausia siekė atiduoti pagarbą, savo „pirmajai paauglystės meilei – Fitzgeraldo „Didžiajam Getsbiui“.

Raiso universiteto amerikiečių moderniosios literatūros doktorantę pasaulio spauda ir kritikai sutiko išties palankiai. „Šiek tiek šiurpulingos mistikos iš Alfredo Hičkoko repertuaro, dar žiupsnis „Didžiojo Getsbio“ spindesio, ir štai prieš Jūsų akis – juodų šešėlių, ironijos ir intrigų nestokojanti istorija apie kuklią policijos nuovados mašinininkę, kuri praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje Manhatane buvo apkaltinta žmogžudyste“ – rašė apžvalgininkai dienraštyje Kirkus Reviews.

„Nusikaltimų metraštininkė“ pasakoja apie dviejų labai skirtingų moterų draugystę, už kurią, viena iš jų turės labai brangiai susimokėti. Toliau skaityti SUSANNE RINDELL „Nusikaltimų metraštininkė” →

Taip ir norisi pradėti žodžiais “tinka ilgomis žiemos naktimis”, tačiau tai visiškai netiesa. Pradėjau vasaros ryte, baigiau to paties metų laiko vakare. Ir seniai neturėjau tokio skaitymo malonumo. Taip sakant, ryte prarijau ir pamiršau koks metų ir paros laikas.

Georgeso Simenono “Komisaro Megrė istorijos” (I tomas), rastas prieš gerą pusmetį viename iš dabar lyg grybų po lietaus pridygusių sostinės “buktynų”, pagaliau sulaukė savo eilės. Knygą 1997-aisiais išleido mažai girdėta “Saulabrolio” leidykla. Kiek žinau antrojo tomo nebuvo, jeigu buvo – pataisykite. Į knygą sudėti du romanai apie komisarą Megre: “Naktis kryžkelėje” (orig. La Nuit du carrefour, 1931 (Night at the Crossroads) ir “Komisaras Megrė spendžia spąstus” (orig. Maigret tend un piège, 1955 (Maigret Sets a Trap). Du nuostabiausi Simenono detektyvai. Sakau tai drąsiai, nes po kiek stringančių pirmųjų romanų apie Megrė (“Latvis Petersas” ir “Megrė ir žmogžudystė prie upės”) šioje knygoje sutalpinti kūriniai pasirodė ryškus žingsnis pirmyn link tobulos detektyvinės istorijos.  Toliau skaityti GEORGES SIMENON „Komisaro Megrė istorijos” (tomas I) →

Knygos – kaip veidrodis: jose atrandi tai, ką turi savyje.

Keliaujant traukiniu, toli nuo namų, persisvėrusi pro atvirus langus stebėjau pro šalį besikeičiančius kraštovaizdžius, saulėlydžiu užlietas kalnų viršūnes, pasaulio užkampiuose įsikūrusias traukinių stotis ir jose lūkuriuojančius vietinius. Nusileidus vakarinės tamsos uždangoms ir pasibaigus už lango „gyvam” kinui, kad neprailgtų kelias, skaityklėje ėmiau rinktis knygą. Kodėl iš šimto antro knygų tą vakarą išsirinkau būtent „Vėjo šešėlį”? – neturiu jokio paaiškinimo, nedaug apie ją buvau girdėjusi. Tiesiog užmečiau akį į šio romano pirmą sakinį, tada – puslapį, skyrių ir net nespėjau susivokti kada ir kaip ši knyga užkariavo mano širdį. Aplinkui išnyko traukinio bėgių dundesys, pro langus giedančios cikados, zvimbiantys karkvabaliai ir priešais snaudžiantys vienuoliai. Magija – kitaip nepavadinsi knygų, kurios įtraukia nuo pirmų puslapių ir nepaleidžia iki pabaigos. Nebūčiau rašiusi visos šios vaizdingos preliudijos, jei kaip tik tuo metu, skaitomame romane nebūčiau aptikusi šio teksto:

„Kad išvengtų atidžių žvilgsnių, išsitraukė iš kišenės įsigytąjį romaną ir pradėjo skaityti. Kaip nustebo, kai nuriedėjęs šimtą kilometrų suvokė, jog pamiršo viską aplinkui: traukinio šurmulį, vienuoles, tarsi brolių Liumjerų juostoje bėgantį pro traukinio langus peizažą. Skaitė kiaurą naktį, nekreipdamas dėmesio nei vienuolių knarkimą, nei į migloje išnyrančias stotis. Auštant užvertė paskutinį puslapį, ponas Rokfortas pajuto, kad ašaros graužia akis, o širdis nerimsta iš pavydo ir nuostabos.”

Toliau skaityti CARLOS RUIZ ZAFON „Vėjo šešėlis” →

Ten, Regulateurstrate, buvo „Demask“ parduotuvė, kuri rūpindavosi prekėmis, reikalingomis išplėsti olandų pornoindustrijos tinklą. Kažkoks S/M pornografijos klubas Hagoje vadinosi „Ministry of Pain“. Todėl mano studentai savo darbą pornosiuvykloje vadino darbu „Ministerijoje“ (p. 14)

Neseniai ėmiau jaustis kaip „Pakeliui į Babadagą“ knygos pagrindinis veikėjas: jį traukė paribio Europa, mane – tų geografinių periferijų literatūra. Ir tai prasidėjo nuo šios knygos – Dubravkos Ugresić kreivoko „Skausmo ministerijos“ vertimo. Pagrindinė knygos herojė – Amsterdaman atsibeldusi Tania (nors romane jai labiausiai tiko mažybinis Taniuša). Kūrinys yra pirmuoju asmeniu išpažįstama Tanios „nesvarumo būklė“ – irstant Jugoslavijai, pešantis tautoms, Tania bėga svetur, tačiau nebeturi jokio jos identitetą laikančio pagrindo – nei kalba, nei „saugia teritorija“ laikomi atsiminimai nebegali suteikti darnos jausmo svetimame mieste. Tiesa, Tanios personaže galima aptikti ir pačios autorės pėdsakų: ji taip pat yra iš buvusios Jugoslavijos respublikos emigravo į Olandiją. Toliau skaityti DUBRAVKA UGRESIĆ „Skausmo ministerija” →

– Yra žmonių, kurie sakosi nesuprantą jūsų kūrinių net perskaitę du ar tris kartus. Ką jiems patartumėte?
– Perskaityti ketvirtą kartą.
Iš interviu su W. Faulkneriu 

Greičiausiai dėl tos abejonės, neišsakytos baimės būti nesupratusiu, neprisiruošimo skaityti dar kartą būna, kad pokalbių apie knygas eigoje išmetu pasiūlymą paskaityti Williamą Faulknerį, tačiau nė karto (iki šiol) nesiėmiau šio amerikiečio kūrinių aprašyti. Tiesiog nerandu priėjimo ir suvokiu, kad tokią literatūrinę jėgą skaitytojas gaus tik skaitydamas patį kūrinį, o ne bandymą tuo kūriniu sudominti. O ir sudominti Faulkneriu nėra lengva. Tai ne pramoginė ir lengvumo jausmą teikianti literatūra.

Nors perfrazuojant to paties Faulknerio mintį apie meilę ir kančią, iš asmeninės patirties galiu patvirtinti, kad literatūros vertė – tai ta suma, kuria skaitytojui reikia už ją sumokėti, ir kiekvienąsyk, kai gauni ją pigiai, save apgaudinėji. Tik pigumas čia ne pinigų prasme – skaitytojas už vertingą literatūrą moka savo akimis, laiku, nervais, kantrybe, atkaklumu, pastangomis suprasti ir nemesti pusiaukelėje kopimo į literatūrinį Olimpą. Toliau skaityti WILLIAM FAULKNER „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau” →