Alfonso Cuaron „Žmonių vaikai“ (Children of Men)

Meksikiečių kino režisierių Alfonso Cuaron pažįstame. Matėme du garsiausius jo filmus: šviesų, paaugliškai išdykusį „Taip pat ir tavo mamą“ bei pačią niūriausią, todėl įdomiausią Hario Poterio versiją. Britai mano neapsirikę pakviesdami meksikiečių režisierių ekranizuoti „nacionalinę Anglijos eksporto prekę“, todėl Londone jam sudarytos sąlygos dirbti ir toliau, ekranizuojant futuristinį 86-ių sulaukusios rašytojos P.D. James romaną. Čia autorius vėlgi lieka ištikimas niūriai, įtampą skatinančiai atmosferai ekrane – tam, ką jau matėme į didįjį ekraną perkeliant J.K. Rowling knygą.

01_G.sized.jpg

Filmas Lietuvoje rodomas jau keletą dienų, tad kai kas jau žino ne tik siužetą, bet ir tam tikrus nepasitenkinimo filmu aspektus: filmui trūksta siužetinių linijų, banaloka pabaiga, palydima patekimo į „gelbėjimo“ laivą simboliniu vardu „Rytojus“. Dar galiu pridėti, kad jau nuo pat pirmų minučių nepasitikėjimą kelia negrabūs futuristiniu atžvilgiu sprendimai – argi po 20-imties metų dar galėtų būti praeito amžiaus gamybos ir dizaino dviaukščiai autobusai arba tokie lengvieji automobiliai? Ir dar… Nors kovinė linija žavi profesionalumu, gal net pranokstančiu prieš keletą metų rodytą „Juodojo vanago žūtį“, filmo melodraminė linija, švelniai tariant, yra sentimentali. Filmas iš tikrųjų neatrodo toks išbaigtas, kaip dabar ekranuose karaliaujantys M. Scorceses „Infiltruoti“ ar Alfonso Cuaron tautiečio A.G. Inarritu „Babelis“.

Ir vis dėlto stoju į „Žmonių vaikų“ gynėjo poziciją.
Man regis, kad minėtais nefuturistiniais automobiliais bei kitais matomais ar įsivaizduojamais trūkumais, A.Cuaronas tik pabrėžia, kad ne tame esmė. Demonstratyviai ignoruodamas ateities gyvenimo įsivaizdavimo detales, fone leisdamas net šiai dienai „nebešviežias“ „The Beatles“, „The King Krimson“ kompozicijas, o centrine melodija pasirinkdamas „Bee Gees“ hitą, „pakabindamas už lanko „Pink Floyd“ kiaulę, nemodernizuodamas autotransporto, jis tarsi reikalauja suvokti, kad ne 2027metų gyvenimas deklaruojamas prieš mūsų akis, o kur kas artimesnė ateitis. Ne rodomos siužetinės linijos jį jaudina – jis turi tikslą perduoti signalą dabarčiai. Kad visuomenė susimąstytų prie kokio rytojaus ji eina…

Turiu galvoje pro visų mūsų ausis praslydusį pranešimą, kad Britanijos premjeras T. Blairas šiomis dienomis buvo šokiruotas, kada autoritetingiausias tos srities Anglijos mokslininkas pateikė jam išvadas ir vizijas, kas laukia mūsų Planetos dėl jos gyventojų veiklos ir dėl to besivystančio Globalinio atšilimo. Be to, visi žinome, kad vyksta „didžiuliai“ atradimai genetikos srityje, keičiant prigimtinius dalykus, kad Žemė tuoj nebeturės kur dėti žmonių „prigamintų“ šiukšlių, kad senka beprotiškai naudojami gelmių resursai.

Šie išvedžiojimai nėra „bendrų tezių kratinys“ – savo filmu Alfonsas Cuaronas nori tai įtaigiai priminti, naudodamas vizualinę kino kalbą. Todėl paliekamos detalės, kurių galėtų nebūti, nesistengiama filmą labai „sukinematografinti“, kad neatrodytų, jog pasakojamos situacijos – gryna išmonė, matoma tik kine. Tarp filme pateikiamų pavojų – situacija, kai visuomenė pora dešimtmečių nebesusilaukia palikuonių, tad netikėtas naujagimis sukelia tokį šoką, kad sustabdo karinius veiksmus, sukelia neregėtą euforiją. Kitoje situacijoje pasakojama apie revoliucinę-išsivaduojamąją kovą, kurios viena pusė yra fašistine-policine valstybe. Cuaronas tai susieja su aktualia šių dienų problema, kai į Vakarų civilizacija plūsta pabėgėliai, siekiantys asimiliuotis senosiose visuomenėse. Ką tai iššaukia, šiemet matėme riaušėse Prancūzijoje ir sprogimuose tame pačiame Londone. Taigi, Meksikos režisierius įtaigiai pateikia būsimų karo veiksmų tarp skirtingų kontinentų tautų vaizdą. Tiesa, kovotojų gretose ir lenkai, ir rusai (keista, kad nėra filme lietuvių – sekasi mums. Ne taip, kaip Kazachams). Todėl melodramiška, išsigelbėjimo finalinė scena – ar nėra ženklas, kad galime rasti išeitį ir iš tos situacijos?

Sakau – filmas žymiai gilesnis, o tuo pačiu ir geresnis, negu gali pasirodyti vertinant tik išorines detales, kurios autoriams mažiau rūpėjo. Pagalvokime, ar puikiai nuglaistyta kino juosta „V – tai Vendeta“ galėjo mums sukelti tokias asociacijas, kaip „Žmonių vaikai“ ? Žinoma, kad ne…

Pažiūrėkite ateities viziją, kuri faktiškai reiškia … šią dieną.

NUORODOS:
„Žmonių vaikai“ Lietuvos k/t repertuaruose
Oficialus filmo tinklalapis
Filmo reklama – „traileris”

fb-share-icon

2 komentarai apie “Alfonso Cuaron „Žmonių vaikai“ (Children of Men)

  1. Gerai, kai yra išsami apžvalga. Po jos belieka tik papildyti, lengvabūdiškai papilstyti.
    Arūnas mini kelis filmus, bet man jie menkai asocijuojasi su \”Žmonių vaikais\”. Kas iš tikrųjų galvoje pradėjo suktis nuo pat pirmųjų minučių, tai T. Vinterbergo (kritikų sudirbtas) \”It\’s all about love\” / http://www.imdb.com/title/tt0273689/ . Visų pirma dėl ateities rekvizitų nureikšminimo, visų antra – socialinės problemų išryškinimo. Tiesa, Vinterbergas smarkiai prapylė panaudojęs per didelę romantikos ir naivumo dozę, o filmo ašį apsukęs apie gan siaurą dvasinę liniją – pasaulis šąlą, nes šąlą žmonių santykiai. Kad ir ką kritikai bekalbėtų, prieš porą metų matytas filmas vis dar manyje – būtent dėl scenarijaus, idėjos. Pripažinkit, tokįą liniją į ekraną perkelti drįstų ne kiekvienas. Kas, kad netobulai.. ? – Daugeliu aspektų \”Žmonių vaikai\” man pasirodė nepalyginamai silpnesnis.. Kad ir tie atributai, pvz. automobiliai. Vinterbergo filme ateitis dvelkia modernia estetika, sterilumu, tad pakanka atmesti visas šiukšles ir niekas nebekliūna – nereikia specialių dekoracijų (išskyrus netikrą sniegą filmo pabaigoje – wtf!). Cuarono ateitis – chaotiška, purvina, arčiau \”Mad Max\” / http://www.imdb.com/title/tt0079501/ stiliaus. Nesu tikras dėl tam tikrų terminų naudojimo, bet aš jį visų pirma įvardinčiau kaip antiutopiją, o ne futuristinį filmą – man tai teisingesnis apibrėžimas. \”Žmonių vaikuose\” jaučiasi bandymas ateitį šiek tiek patiuninguoti, o kad tai daroma atbulomis rankomis – akivaizdu :) Kai kur yra ateities, kai kur pritrūko – nėra stiliaus vienybės. Nors tai ne itin trukdo. Kur kas labiau man užkliuvo pateikimo būdas – sukramtytas iki smulkiausių detalių. Žiūrovas įsivaizduojamas kaip kvailys, kuris iš detalių vaizdo nesusidėlios, tad dialogai apie vidinį samokslą trunka net keliuose epizoduose – kad visi \”pagautų\”. Tokio aiškumo pilnas filmas. Tai kur mistika, paslaptis? Dėl panašių dalykų, pamenu, mušiau ir \”Drugio efektą\” / http://www.imdb.com/title/tt0289879/, bet ten ir auditorija turėjo būti kiek mažiau galvojanti.

    Neabejotina filmo stiprybė – idėjos vizija. Tik čia jau sunku pasakyti – režisieriaus tai, ar knygos autorės nuopelnas? Cuaronas gerai kuria įtampą, vynioją veiksmą, bet iki nominacijos Venecijos festivalyje jam, pagal mane, šiame filme toloka.
    Iš tiesų, daugybę filme narpliojimų linijų galima suvesti į dabartį. Koks kam skirtumas, kas bus 2220 metais? O čia, žiū, mūsų likimas po 20 metų? Ar tai realu? Pakankamai ir tikiu, kad po šio filmo diskusijų apie tai padaugės. Jaučiu, kad padaugės ir tokių socialinių futuristinių filmų kiekis – juk tai nepalyginamai aktualiau ir arčiau, negu slenkantys ledynai. Juk tai filmas apie žmones, kurie yra greta!

    p.s.

    Arūnai, aš tai jau minėjau bitejeplius – abejoju, kad filme galėjo skambėti \”The Beatles\” muzika – jų autorinęs po devyniom spynom šiam reikalui. \”Bee Gees\” nenugirdau, bet čia jau turbūt mano problema..

  2. Na, Bee Gees turiu „viniliukus” – neturėjau apsirikti. Dėl the Beatles labai nesu tikras, tiesiog kadangi skambančios muzikos išklotinėje titruose buvo vienas John Lennon kūrinys, kitas Paul McCartney – tai aš ir apibendrinau, tiksliai nežinodamas, ar tai soliniai, ar ansambliniai gabalai – labai jau greitai titrai čiuožia, iš karto pateikdami kaip ir 4-ias dainas. Nesuspėjau išsidetalizuoti…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.