2006 11 13 / Rough Trade

Žinau šitą tipelį jau šimtą metų, bet šiandien pažiūrėjęs į jo fotografiją nustebau: “Oba, jis gi panašus į Erlend Oye!”… Ir dar: “Ar visi akiniuočiai tokie talentingi?”… Na, bent jau šitie du – tikrai. Bet apie norvegą pastaruoju metu daug prirašyta, todėl jį paliekam nuošaly ir susikoncentruojam ties jo angliškuoju broliu. Tuo labiau, kad ir proga yra. Didelė proga. Taigi…
Ponios ir ponai, Jarvis Cocker! Taip taip, tas pats charizmatiškasis, ekscentriškasis ir visoks kitoks, deja, nebegyvos grupės Pulp frontmenas. Tik nesakykit, kad jums nepatiko Pulp, nes man, „britpopo vaikui“, jie buvo vieni geriausių. O turint omeny, kad debiutinį mini-albumą jie išleido dar 1983 metais, kai aš dar turbūt tik mokiausi laikyt šaukštą rankoje, Pulp, teoriškai, galėjo patikti ir mano tėveliui su mamyte. Bet čia buvo tik pirmas, nelabai vykęs, žingsnis. Grupė palaipsniui tobulėjo ir pagaliau iššovė… praėjus 12 metų nuo debiuto! Dabar jau turėtų būti aišku, jog Pulp nevalia lyginti su šių dienų britų didžiaisiais („next big thing“), kurie dažniausiai blyksteli puikiu debiutu, o po metų jau niekas tokių nebeprisimena. Taigi Pulp buvo/yra legenda. Dešimtasis dešimtmetis, kartu su Blur, Oasis, Suede, Manic Street Preachers, Radiohead, priklausė ir jiems. Tai buvo „britpop“ aukso amžius… Bet išaušo naujas šimtmetis. Pulp pasitraukė iš olimpo. 2001 metais pakankamai netikėtai pasirodęs „We love life“, tapo jų gulbės giesme. Brandus albumas, sudarantis įspūdį, kad grupė dar gali labai daug, tačiau nuo tada apie Pulp mes nieko nebegirdėjome…
Ir štai praėjus penkeriems metams – džiugi žinia. Pasirodo Jarvis Branson Cocker negali nedainuoti. Na taip, šen bei ten jis periodiškai pasirodydavo, sudainuodavo kokią proginę dainelę ar sukomponuodavo melodiją (sklando gandai, kad prieš kelis metelius netgi ir mūsų šalį aplankė, bei plokštelių sukinėjimu liaudį linksmino, kuo aš pats, tame renginyje dalyvavęs, truputį abejoju), na bet koks maestro Vytautas Kernagis juk irgi „Mūsų dienos kaip šventė“ kartą per metus Katedros aikštėj sudainuoja… Taigi, naujas, debiutinis, dabar jau ne grupės, o atlikėjo, albumas. Prisipažinsiu, po minėtų metamorfozių truputį nerimavau, žiūrek ims, pasikvies madingų superprodiuserių, užpils elektroninio padažo, vokalą, jei toks apskritai bus, pakoreguos kompiuteriai… Ir visgi aš rėkiu „valio!“ – iš kolonėlių skamba… naujas Pulp albumas! Paklausykite „Don‘t let him waste your time“, „Heavy weather“ ar „From a to i“ – tai nėra dar viena madinga šiandienos britų muzika, dar vieni Arctic Monkeys. Ne. Tai net ne šiandiena – tai tas pats „auksinis“ dešimtasis dešimtmetis. Jei tu, kaip ir aš, vis dar esi kažkur ten, pasiruošk geriausiam, drąsiai spausk „play“, pažadu – tau patiks. Trylika kūrinių, plius „hidden track“ (paaiškinkit man, kodėl/kaip/kam taip stipriai prigijo ši poalbuminių siurprizų tendencija). Senas geras brit-pop. Ką gali žinoti, gal istorijos ratas sukasi ir visa tai grįžta jau artimiausioje ateityje(?)… Tuo labiau, kad ir pats Jarvis dainuoja: „The future starts tonight“. O jei visgi tau dėl to pasidarytų neramu, pabaigoje išgirsi: „Everything is gonna be alright“…