RAFTER – Animal Feelings [Asthmatic Kitty Records; 2010]

Jobštararai, taip nesilinksminau nuo to laiko, kai klausiau Demis Roussos „Who Gives A Fuck“. Tik tąkart tai buvo labiau patyčios, o šį kartą nuoširdus džiūgavimas. Rafter pralinksmino iki nenusėdėjimo, privertė šypsotis ir atnešė tikrą vasarą į mano kiemą. Be to girdėti taip linksmai tekstuose vartojant visokius darinius su žodeliu „fuck“ dar neteko.

Žinoma, visa tai panašu į Fiery Furnaces, Beck, The Moldy Peaches, The Rapture paaugliškas išdaigas, net norėtųsi manyti, kad tai jų pirmasis įrašas, kur linksmutė, bet nebanali muzikėlė, sukalta lyg išdykaujant įvairiais muzikiniais instrumentais. Amerikietis, ugninių plaukų savininkas, Rafter Roberts daro uždegančią gimtadienio šventę iš puošnaus indie roko ir elektroninės pop muzikos, kurioje įmaišo netikėčiausių panko, elektronikos, ritmenbliuzo ir aiškaus vokalo darinių. Skaityti toliau…

BLACK REBEL MOTORCYCLE CLUB – Beat The Devil’s Tattoo [Vagrant; 2010]

Šeštasis amerikiečių „Black Rebel Motorcycle Club“ albumas „Beat The Devil’s Tattoo“ su nauju būgnininku vėl klausomas. Sakydamas „vėl“ turiu omeny iki šiol nesuprantamą liguistąjį ekscesą „The Effects of 333“, kur muzikos nelabai buvo rasta. O blogiausia, kad tokie naujieji psichodeliniai užmojai kaip „War Machine“ rodo, jog grupė kada panorėjusi gali vėl imtis panašių „nukrypimų“, bet, kol tai neįvyko, sukam naująjį albumą ir džiaugiamės, kad BRMC sugrįžo prie savo ištakų.

BRMC vėl veža: kala užtikrintą garažinį baikerių rokenrolą, vietomis užklodami grupei būdinga triukšmo uždanga, įmaišydami bliuzinių fūzų, pankiško ritmo, o vietomis leidžia atsikvėpti – tiesiog kantriškai sutraukia romantišką (ar zombišką) baladę. Panašios garažinio psichodelinio roko grupės kurpia trumpus kūrinius, o tuo tarpu BRMC sugeba klausytojo dėmesį išlaikyti ir 5, ir 10 minučių trukmės kompozicijoje. Skaityti toliau…

LALI PUNA – Our Inventions [Morr music; 2010]

Naujas albumas po penkerių metų. „Our Inventions” iš vokiečių Lali Puna. Manau, prisimenat juos po „The Scary World Theory“ iš filmo “Le conseguenze dell’amore“.

Nieko stebinančio, nieko baisiai novatoriško ar radikaliai kitokio. Ir tas smagiausia. Kiek daugiau vokalo, bet ir tai tik į gerą. Taip, tikriausiai nusivils tie, kam labiau patiko energingoji ir improvizacinė/eksperimentinė Lali Puna elektronikos pusė, tačiau ir čia galima rasti netikėtų posūkių, paanalizuoti muzikinių sluoksnių perpynimą.

„Our Inventions“ aksominį Valerie Trebeljahr balsą lydi vien tolygus romantiškai ramus nakties fonas. Toks, kokį mėgsta Kings Of Convenience, Mum ar lietuviškojo Leon Somov su Jazzu klausytojas. Kompozicijos tiesiog skandina laiką ir ramina hipnotizuojančiu lėto tempo varpelių skambesiu. Skaityti toliau…

Roll the Dice – Roll the Dice [2010, Digitalis]

“Roll the Dice” – tai dviejų švedų – Peder Mannerfelt and Malcolm Pardon duetas, sujungęs savo žinias ir išleidęs bendrą, tokiu pačiu pavadinimu, darbą. Mannerfelt mums gali būti geriau žinomas kaip prisidėjęs prie „Fever Ray“ albumo kūrimo, tuo tarpu Pardon – daugiau dirba su muzikos takelių  filmams ir televizijos projektams kūrimu.

Rezultatas gavosi iš ties įspūdingas. Pasitelkę į pagalbą tik sintezatorių ir pianiną (nieko daugiau – jokios būgnų mašinos ar kompiuterinio apdorojimo. Liko tyras, analoginis garsas), šie švedai sukonstravo puikų, kruopštų, be galo detalų minimalistinį darbą (nesunkiai rasime sąsajų su „Emeralds“ ir „Oneohtrix Point Never“ projektais). Albumas gavosi gilus, reikalaujantis daugiau dėmesio bei kruopštesnės perklausos. Besikartojantys ritmai bei garsai albume sudėlioti ir išreikšti taip, kad tikrai sukaustys jūsų dėmesį (priešingu atveju, šį darbą atmesite jau po pirmo kūrinio perklausos :)). Visi kūriniai kuriantys įtampą – garsas tolygiai stiprėja bemaž kiekviename iš jų. Peder Mannerfelt and Malcolm Pardon pasigriebia vieną ritmą, garsą, ar nuotaiką ir nepaleidžia ištisą kūrinio laiką, juos tik tobulindami, šiek tiek iškraipydami, pridedant keletą naujų garselių, ar sustiprinant jau prieš tai girdėtus. Kad ir šis albumo preliudas: Skaityti toliau…

ADAM GREEN – Minor Love [Rough Trade; 2010]

Galvojau paprotinti liaudį, karts nuo karto čia užmetančią akį, eit klausyt ambicingųjų afrikiečių BLK JKS, bet gi jie perdėm taksidermiški. O štai sarkastiškasis, tiesmukiškasis Adam‘as Green‘as po nieko naujo nesakančio nesusipratimo, pavadinto „Sixes and Sevens“ (2008) vėl prikaustė dėmesį su naujuoju albumu „Minor Love“. Plius postūmį davė senos simpatijos ir tas dažnokas G. paieškos išmetamas užrašas: „Deja, bet panašu, kad mes apie tai nerašėm. Gal tu nori parašyti?“. Noriu.

Noriu parašyti apie už mane jaunesnįjį Leonardą Coheną, katras naujojo tūkstantmečio pradžioje kartu su dar viena prietranka (Kimya Dawson) prisidengę pavadinimu „The Moldy Peaches“ ir įlindę į pliušinių meškiukų kailį išdarinėjo scenoje retam suvokiamus antifolkinius outfit‘us. Abiems pasukus soliniais keleliais, nuo 2004-ųjų „persikėliai“ dingo, tiesa, po filmo „Juno“ sėkmės, liaudžiai reikalaujant senojo opiumo, trumpam buvo vėl susibėgę atlikti to žymiojo hituko: Skaityti toliau…

ATGRUBNAGIS – Užkratas [2009]

Apie šitą žmogystą jau buvau rašęs. Dabar tęsinukas. Pustrečių metų tarpas ir jau turiu dvigubą Atgrubnagio albumą „Užkratas“. Visiškas rankų darbo produktas, nuo viršelio ir plokštelės dizaino iki muzikos – 31 kūrinio, kurie viešai pateikiami pirmiausia G. skaitytojams.

Negaliu ir nenoriu vertinti turinio: būdamas Atgrubnagio ūkvedys, kaip ansai pats mane įvardijo, būčiau per daug subjektyvus, o ir bliuzo žanre, ypač lietuviškojo, esu didžiulis diletantas. Tad laukiam atsiliepimų iš  Jūsų, o  aš pasakysiu tik tiek, kad kūrinys „Aš žinau, kur tu lenki“ yra mano mėgstamiausias. Beje, jį galima rasti http://www.myspace.com/atgrubnagis.

Ir, žinoma, čia būtina nurašyti albumo konceptą: Skaityti toliau…

CAROLINA WALLIN PÉREZ – Pärlor Och Svin [Family Tree; 2009]

Ne, tai nėra tik dabar išgirstas albumas, kurį norėčiau įdėti į geriausių praeitų metų sąrašą. Tiesiog šiltai leidžiu su juo jau kelintą vakarą ir manau, kad gal tai norėtų padaryti dar kažkas.

Tad trumpai – „Pärlor och Svin“ yra albumas, kuriame skamba džiazo stiliumi atliekami kent gabalai. Švedaitė Carolina Wallin Pérez dainuoja, muzikantai pritaria bosu, gitara, fortepijonu, lengvais mušamaisiais ir pučiamaisiais, vietomis džiazinį lengvumą paįvairina styginių kvartetas ir gaunasi visai neprastas, vientisas darbas.

Taip, norisi albume daugiau įvairumo, nuotaikų, stilistikos kaitos, bet, matyt, todėl, kad norisi šitą albumą laikyti įvairių atlikėjų „tribute‘u“; norisi to instrumentinio įvairumo, kuris girdimas paskutiniuose kent kūriniuose; norisi Joakim‘o Berg‘o vokalinio šaltumo. Bet čia, matyt, todėl, kad tokiuose projektuose nori nenori vertinti kopiją lygindamas su originalu. Skaityti toliau…

G.eriausi 2009 metų albumai… [paulius.rymeikis].

Kine, ar muzikoje… Dažnai gali išgirsti: “šiemet nieko gero, pernai buvo geriau”. Nenoriu sutikti. Tiesiog kasmet keli kartelę ir už tiek pat gerą darbą, kaip prieš metus, taip pat garsiai nebeploji – nori dar geriau. Aš gi sėkmingais metais laikau tuos, po kurių kolekcija pasipildo įrašu, kurį pasiimčiau į negyvenamą salą arba trumpiau tariant – TUO įrašu. Šiemet tokio sulaukiau. Sulaukiau ir dar 5 labai gerų, ir dar 4 gerų ir dar 3 gerų bei dar 16 rekomenduotinų. Buvo geri metai muzikai ir štai čia po truputį jos herojai:

Kings of Convenience – Declaration of Dependence [2009]
Įrašas po kurio nusvyra rankos, susileidžia siela ir apsiverkia širdis. Norvegai Erikas ir Erlendas išsirengė nuogai, prisidengė akustinėmis gitaromis ir tiesiog garsiai pripažino, kaip jie priklauso… Kaip kiekvienas iš mūsų priklauso, nori priklausyti nuo kažko. Brandus ir subtilus darbas, kurį galima cituoti ir niuniuoti nuo A iki Z ir atgal. Skaityti toliau…

G.eriausi 2009 metų albumai [pagal tadas.v]

Metams pasibaigus, pamaniau reikėtų sutverti geriausių 2009 metų albumų topą. Sutikčiau su teiginiu, jog praėjusieji metai buvo muzikaliai „sotūs“ – rinktis tikrai buvo iš ko (susidaro vaizdas, jog šiais laikais kuria kas tik netingi). Dar kartą apžvelgdamas visus 2009 – ųjų metų albumus padariau išvadą, jog dauguma kūrinių melancholiški, kiek niūroki, kartais svajingi, tamsūs. Ramūs metai. Žinau vieną: atradimais tikrai nesigailiu.Nusprendžiau nereitinguoti penkiolikos „išrinktųjų“ (na nebent išskirčiau pirmąjį penketą). Tiesiog paminėsiu labiausiai klausytus, išmylėtus, apkalbėtus albumus. Viliuosi, kad šis mano sąrašiukas atliks ir muzikinio eksporto rolę – gal ką nors patinkančio atrasite ir Jūs. Taigi: Skaityti toliau…

G.eriausi 2009 metų albumai [pagal offca]

Taigis, pristatau dar keletą praeitų metų popsiškosios muzikos albumų užvadinimu „geriausieji“. Kodėl mano geriausieji tokie labai jau visi saldūs, romantiški, popsiški ir tik šiek tiek indie, mažai rock, visiškai be metal? Ogi tokie buvo man 2009-ieji. Tokia ir muzika. Grožėkimės pagal abėcėlę:

Au Revoir Simone – Still Night, Still Light

Žinot, kai klausau patinkančios muzikos, ji veik visada būna darni. Ta prasme, man turi derėti muzika ir žodžiai, turi papildyti vienas kitą. Au Revoir Simone trečiasis albumas „Still Night, Still Light“ yra puikus to pavyzdys elektroniniame indie pop žanre. Tai, kas primena gražiausius Frou Frou, Ladytron, Camera Obscura momentus, kuriuos su kompiuteriniais vargonėliais galima be baimės leisti po bažnyčios skliautais. Taip, albumas kiek vienodas ir į pabaigą vietomis prailgsta, bet „Shadows“ ir „Another Likely Story“ yra grožio etalonas. Skaityti toliau…

Kitas puslapis »