Temos Archyvai: Albumai

KONSTANTINAS LILAS – NIEKAS NĖRA TIKRA (2022)

niekam niekam niekam…

Negaliu teigti, kad tai geriausias metų albumas, bet Spotifajus tvirtina, kad jį du antrais klausiau dažniausiai.

Konstantinas Lilas po „Lilas ir Innomine” tandemo išsiskirstymo ėmėsi solinio muzikavimo kelio ir šis netikėtai atrodo labai patraukliai. Į gyvenimą albumą „Niekas nėra tikra” išleidęs Lilas surengė ir jo gyvą pristatymą, po kurio pripažino, jog gan keista patirtis po anšlaginių arenų vėl daryti naują muzikinį startą nuo kuklesnės scenos, bet sustoti nežada. Toliau skaityti KONSTANTINAS LILAS – NIEKAS NĖRA TIKRA (2022)

Geriausi 2021 m. lietuviškos muzikos albumai

Kaip dabar pamenu, FC Baseball atėjo pas mane su „Už krašto„, kuri mane, beprotiškai skubantį, tuo momentu automobilyje sudribino atgal į sėdynę, privertė išjungti variklį, užsidėti visad ant kaklo kabančias ausines ir pakartoti dar keliskart tą Tautvydo pažadą, kad viskas čia man. Po to kurį laiką buvo tyla – kol vinilas „Luna” atkeliavo ir prilipo prie mano slipmato. Taip „Luna” tapo labiausiai šiemet nuklausytu albumu. Ir ne tik iš lietuviškųjų atlikėjų. Kurį laiką dar varžėsi su Kings of Convenience, bet galop užgožė ir šįjį. Kartu su antrąją dalimi – albumu „Vorai”, kuris šito įrašo pavadinime „albumą” pakeitė į „albumai”.

Prieš sėsdamas apie tai paporinti kompiuterio ekranui, galvojau, kad išdėstysiu įžvalgas apie skirtumus nuo Junior A, kad FC Baseball pranašumas yra tas, tiesiog, dainavimas, kurio stinga daugumai kitų dainų skaitytojų, kad veža buitiškai grajauskiškas poetiškumas, kuriame gelmę randa tiek Plungė, tiek degantis Vilnius… kad… kad… Bet galiausiai nusprendžiau nueiti lengvesniu keliu ir įklijuoti tiesiog kitų klausytojų komentarus iš Youtube, kuriems visiškai pritariu. Toliau skaityti Geriausi 2021 m. lietuviškos muzikos albumai

SINICKIS – GĖRIS BLOGĮ NUGALĖS (2019)

Tikėtis kažko gero – tai bent tuščia viltis.

Fantastiškai prasidėjusi karjera su dar melomanų nepamirštais „Gravel”, aštrus liežuvis televizijoje, maištingas įvaizdis socialiniuose tinkluose, kandumo, humoro ir taiklumo nestokojantys tekstai žiniasklaidoje Sinickį padarė žinomu ne tik muzikinėje padangėje. Bet šiandien toks žinomumas manęs visai nekaso, jeigu garsas sklinda vien iš tuštybės ir pozos, jeigu tame nėra turinio ir karčios tiesos. Sinickis visada savo ironijoje ir sarkazme turėjo nemažą kaupą adresatams skiriamos kartybės, kuri spinduliuoja ir paskutiniame jo albume „Gėris blogį nugalės”. Sinickis savo mandagiu įžūlumu ir neceremoniškumu, galima sakyti, užėmė ilgoką laiką buvusią tuščią kito Tomo, Tomo Krivicko, dar žinomo kaip Psichas iš prieš keliolika metų buvusios populiarios grupės „Requiem”, vietą ir randa savo klausytoją tarp įvairaus amžiaus žmonių.

Šiaip nelengva rašyti apie Sinickį, nes tik jis pats moka apie save parašyti gražiai ir taikliai. Tik jis žino, kur prasideda jo kaukė, o kur – tikrasis Sinickis, tik jis moka, gali ir leidžia sau tokiu tekstu pranešti apie atšaukiamą koncertą: Toliau skaityti SINICKIS – GĖRIS BLOGĮ NUGALĖS (2019)

ELNIO RAGO MIŠKAS – Šamano duktė (2018)

Žalios žalios žolyno akys,- kažkodėl tai niūniuoju galvodamas apie vilniečių grupę „Elnio rago miškas” (ne, šio kūrinio ši grupė neatlieka). O prisiminti tokį grupės pavadinimą nėra lengva. Bet dabar tokie laikai, kai nėra būtina galvoti apie tai, kaip tavo grupės pavadinimą galėtų skanduoti fanai. Koks skirtumas, ar tai būtų elnio, elnio…, ar rago, rago…, bet tikrai, matyt, ne miško, miško... Iš tikro, tai nesvarbu.

Neturiu supratimo, kodėl toks grupės pavadinimas, kodėl jie nedainuoja paprastai (apie meilę), kodėl išleido vinilą, tapusį man pirmuoju šių laikų lietuvišku vinilu, bet ne cd, kodėl eiliuoja tik lietuviškai, bet tai tapo mano vienu klausomiausiu pastarųjų savaičių albumu, tad norisi įspūdžiu pasidalinti plačiau. Toliau skaityti ELNIO RAGO MIŠKAS – Šamano duktė (2018)

Mano 2018-ųjų muzika

Neslėpsiu, būdavo akimirkų, kai su gailesčiu žiūrėdavau į tas lentynas, kuriose dulkių sluoksnis gulė ant per dvidešimt penkerius metus surinktų įrašų. Gi jie rinkti buvo ne šiaip sau iš nuobodulio ar kokio akademinio būtinumo. Visi tie kompaktai, vinilai, minidiskai (buvau ir pamiršęs, kad dar turiu ir tokių pilną stalčių) atsirado po nemenkos atrankos, kurios imtis būdavo ir po tūkstantį albumų per metus. Bet ir ne šiame skaičiuje slypi velnias. Jis slypi gyvenimo širdyje, kuri atsidėjo sau pusantro tūkstančio rinkinių, koncertinių įrašų, albumų, EP, singlų, kuriems perklausyti bent po kartą jau nepakaktų visų dvylikos mėnesių. Ir tai be skaitmeninių failų. Ir tai yra muzika, su kuria užaugau, suaugau, gyvenau ir numirsiu, kuri man svarbi, kuri daug davė, lydėjo, mokė, gelbėjo sunkiu metu, kuri yra man geriausia iš tų tūkstančių girdėtų kitų. Tad kodėl aš ją apleidau ir pamiršau? Nes atrankos procesas vis dar vyksta? Taip, jis vyksta ir vyks visą gyvenimą, bet kažkada ateina toks metas, kad bet kurioje srityje norisi sumažinti apsukas. Čia kaip iš tų savipagalbos knygų (tokių neskaitau, bet kažkaip įtariu, kad ten tokių frazių turėtų būti), kurios liepia sustoti, įkvėpti, pasižiūrėti į tai, ką turi, ir pasidžiaugti turimu, o ne galimu turėti. Nežinau, ar šis patarimas tinka užkietėjusiam melomanui, ar ilgai jis gali veikti, bet šiais metais juo pasinaudojau ir sustojau. 

Sustojau klausyti naują muziką.

Toliau skaityti Mano 2018-ųjų muzika

G.eriausi 2017 metų albumai

Kuo toliau, tuo sunkiau sekasi man suprasti naująją muziką. Todėl čia nėra Jlin, GAS, Arca, King Krule, Fever Ray, kurių naujus albumus mano ausys priskiria labiau madingiems, bet ne maloniai klausomiems įrašams.  Bet sąrašas gavosi vis tiek ilgas. Kam per ilgas – galite kreipti dėmesį tik į raudoną spalvą.

ALGIERS – The Underside of Power (2017)
Neįtikėtinai stiprus ir įdomus albumas. Net labesnis už debiutinį. Toks industrinio soul fenomenas. Tiesa, stebint grupę gyvai liko nemažas nusivylimas. Toliau skaityti G.eriausi 2017 metų albumai

UPRISING TREE – RAINBOW PEOPLE [2017]

Uprising Tree – aštuonių asmenų lietuvių grupė, prisistatanti su debiutiniu devynių kūrinių albumu „Rainbow People”, kurį reikia statyti į regio ir dub lentyną.

Taip, smagu, kad regis Lietuvoje kelia galvą ir gal išauš ta diena, kai mūsų padangėje apturėsime ne tik kokiame DIY festivalyje regio scenelę, bet visą festivalį „Regio naktys”, kuriame mūsieji regininkai sugebės pavežti didžiąją repertuaro dalį. Bet iki to dar, matyt, tolokai.

Uprising Tree demonstruoja gerus, saulėtus norus ir bando sakyti, kad turi, ką pasakyti, tačiau vis tiek ši aštuoniukė labiau primena baugščiai sterilius ir tvarkingus Ministry of Echology studijinius įrašus, nei atsipūtusių ir saulėtų regininkų, LMP ar Shidlo, kūrybą.  Toliau skaityti UPRISING TREE – RAINBOW PEOPLE [2017]

ŠIAURĖS KRYPTIS – LEDYNAI [2017]

Šiaurės krypties plokštelė „Ledynai“ startavo tyliai, be didesnio ažiotažo, kurio pastaruoju metu sulaukia dauguma retai išleidžiamų lietuviškų vinilų. Kol kas nebuvo išpūstos word of mouth reklamos socialiniuose tinkluose, kuri paprastai nutinka išsiuntus leidinį iškiliems muzikos ekspertams. Neįvyko grandiozinis pristatymo koncertas kokioje nors madingoje erdvėje. Socialiniuose tinkluose išgirdę apie albumo išleidimą sujudo tik vos vienas kitas fanas ar muzikos kolekcionierius. Kai kurie jų, beje, net sugebėjo pasišaipyti iš „Sniego šalies“ klipo, kur greita mašina laksto didelio miesto gatvėmis.

Tokia liūdna ramybė su šiuo albumu – tarsi jis yra, o gal ir nėra. Būtent toks jausmas apima ne tik laikant jį rankose, tačiau ir klausant. Tai – itin vientisas nuotaikos bei skambesio prasme dar aštuoniasdešimtųjų pabaigoje sukurtų, bet 2017 m. iš naujo perrašytų dainų rinkinys skirtas Kristijono Vildžiūno, vieno pagrindinių Šiaurės krypties kūrėjų, filmo „Senekos diena” garso takeliui. Toliau skaityti ŠIAURĖS KRYPTIS – LEDYNAI [2017]