niekam niekam niekam…

Negaliu teigti, kad tai geriausias metų albumas, bet Spotifajus tvirtina, kad jį du antrais klausiau dažniausiai.

Konstantinas Lilas po „Lilas ir Innomine” tandemo išsiskirstymo ėmėsi solinio muzikavimo kelio ir šis netikėtai atrodo labai patraukliai. Į gyvenimą albumą „Niekas nėra tikra” išleidęs Lilas surengė ir jo gyvą pristatymą, po kurio pripažino, jog gan keista patirtis po anšlaginių arenų vėl daryti naują muzikinį startą nuo kuklesnės scenos, bet sustoti nežada. Toliau skaityti KONSTANTINAS LILAS – NIEKAS NĖRA TIKRA (2022) →

Kaip dabar pamenu, FC Baseball atėjo pas mane su „Už krašto„, kuri mane, beprotiškai skubantį, tuo momentu automobilyje sudribino atgal į sėdynę, privertė išjungti variklį, užsidėti visad ant kaklo kabančias ausines ir pakartoti dar keliskart tą Tautvydo pažadą, kad viskas čia man. Po to kurį laiką buvo tyla – kol vinilas „Luna” atkeliavo ir prilipo prie mano slipmato. Taip „Luna” tapo labiausiai šiemet nuklausytu albumu. Ir ne tik iš lietuviškųjų atlikėjų. Kurį laiką dar varžėsi su Kings of Convenience, bet galop užgožė ir šįjį. Kartu su antrąją dalimi – albumu „Vorai”, kuris šito įrašo pavadinime „albumą” pakeitė į „albumai”.

Prieš sėsdamas apie tai paporinti kompiuterio ekranui, galvojau, kad išdėstysiu įžvalgas apie skirtumus nuo Junior A, kad FC Baseball pranašumas yra tas, tiesiog, dainavimas, kurio stinga daugumai kitų dainų skaitytojų, kad veža buitiškai grajauskiškas poetiškumas, kuriame gelmę randa tiek Plungė, tiek degantis Vilnius… kad… kad… Bet galiausiai nusprendžiau nueiti lengvesniu keliu ir įklijuoti tiesiog kitų klausytojų komentarus iš Youtube, kuriems visiškai pritariu. Toliau skaityti Geriausi 2021 m. lietuviškos muzikos albumai →

Tikėtis kažko gero – tai bent tuščia viltis.

Fantastiškai prasidėjusi karjera su dar melomanų nepamirštais „Gravel”, aštrus liežuvis televizijoje, maištingas įvaizdis socialiniuose tinkluose, kandumo, humoro ir taiklumo nestokojantys tekstai žiniasklaidoje Sinickį padarė žinomu ne tik muzikinėje padangėje. Bet šiandien toks žinomumas manęs visai nekaso, jeigu garsas sklinda vien iš tuštybės ir pozos, jeigu tame nėra turinio ir karčios tiesos. Sinickis visada savo ironijoje ir sarkazme turėjo nemažą kaupą adresatams skiriamos kartybės, kuri spinduliuoja ir paskutiniame jo albume „Gėris blogį nugalės”. Sinickis savo mandagiu įžūlumu ir neceremoniškumu, galima sakyti, užėmė ilgoką laiką buvusią tuščią kito Tomo, Tomo Krivicko, dar žinomo kaip Psichas iš prieš keliolika metų buvusios populiarios grupės „Requiem”, vietą ir randa savo klausytoją tarp įvairaus amžiaus žmonių.

Šiaip nelengva rašyti apie Sinickį, nes tik jis pats moka apie save parašyti gražiai ir taikliai. Tik jis žino, kur prasideda jo kaukė, o kur – tikrasis Sinickis, tik jis moka, gali ir leidžia sau tokiu tekstu pranešti apie atšaukiamą koncertą: Toliau skaityti SINICKIS – GĖRIS BLOGĮ NUGALĖS (2019) →

Žalios žalios žolyno akys,- kažkodėl tai niūniuoju galvodamas apie vilniečių grupę „Elnio rago miškas” (ne, šio kūrinio ši grupė neatlieka). O prisiminti tokį grupės pavadinimą nėra lengva. Bet dabar tokie laikai, kai nėra būtina galvoti apie tai, kaip tavo grupės pavadinimą galėtų skanduoti fanai. Koks skirtumas, ar tai būtų elnio, elnio…, ar rago, rago…, bet tikrai, matyt, ne miško, miško... Iš tikro, tai nesvarbu.

Neturiu supratimo, kodėl toks grupės pavadinimas, kodėl jie nedainuoja paprastai (apie meilę), kodėl išleido vinilą, tapusį man pirmuoju šių laikų lietuvišku vinilu, bet ne cd, kodėl eiliuoja tik lietuviškai, bet tai tapo mano vienu klausomiausiu pastarųjų savaičių albumu, tad norisi įspūdžiu pasidalinti plačiau. Toliau skaityti ELNIO RAGO MIŠKAS – Šamano duktė (2018) →

Kuo toliau, tuo sunkiau sekasi man suprasti naująją muziką. Todėl čia nėra Jlin, GAS, Arca, King Krule, Fever Ray, kurių naujus albumus mano ausys priskiria labiau madingiems, bet ne maloniai klausomiems įrašams.  Bet sąrašas gavosi vis tiek ilgas. Kam per ilgas – galite kreipti dėmesį tik į raudoną spalvą.

ALGIERS – The Underside of Power (2017)
Neįtikėtinai stiprus ir įdomus albumas. Net labesnis už debiutinį. Toks industrinio soul fenomenas. Tiesa, stebint grupę gyvai liko nemažas nusivylimas. Toliau skaityti G.eriausi 2017 metų albumai →

Uprising Tree – aštuonių asmenų lietuvių grupė, prisistatanti su debiutiniu devynių kūrinių albumu „Rainbow People”, kurį reikia statyti į regio ir dub lentyną.

Taip, smagu, kad regis Lietuvoje kelia galvą ir gal išauš ta diena, kai mūsų padangėje apturėsime ne tik kokiame DIY festivalyje regio scenelę, bet visą festivalį „Regio naktys”, kuriame mūsieji regininkai sugebės pavežti didžiąją repertuaro dalį. Bet iki to dar, matyt, tolokai.

Uprising Tree demonstruoja gerus, saulėtus norus ir bando sakyti, kad turi, ką pasakyti, tačiau vis tiek ši aštuoniukė labiau primena baugščiai sterilius ir tvarkingus Ministry of Echology studijinius įrašus, nei atsipūtusių ir saulėtų regininkų, LMP ar Shidlo, kūrybą.  Toliau skaityti UPRISING TREE – RAINBOW PEOPLE [2017] →

Šiaurės krypties plokštelė „Ledynai“ startavo tyliai, be didesnio ažiotažo, kurio pastaruoju metu sulaukia dauguma retai išleidžiamų lietuviškų vinilų. Kol kas nebuvo išpūstos word of mouth reklamos socialiniuose tinkluose, kuri paprastai nutinka išsiuntus leidinį iškiliems muzikos ekspertams. Neįvyko grandiozinis pristatymo koncertas kokioje nors madingoje erdvėje. Socialiniuose tinkluose išgirdę apie albumo išleidimą sujudo tik vos vienas kitas fanas ar muzikos kolekcionierius. Kai kurie jų, beje, net sugebėjo pasišaipyti iš „Sniego šalies“ klipo, kur greita mašina laksto didelio miesto gatvėmis.

Tokia liūdna ramybė su šiuo albumu – tarsi jis yra, o gal ir nėra. Būtent toks jausmas apima ne tik laikant jį rankose, tačiau ir klausant. Tai – itin vientisas nuotaikos bei skambesio prasme dar aštuoniasdešimtųjų pabaigoje sukurtų, bet 2017 m. iš naujo perrašytų dainų rinkinys skirtas Kristijono Vildžiūno, vieno pagrindinių Šiaurės krypties kūrėjų, filmo „Senekos diena” garso takeliui. Toliau skaityti ŠIAURĖS KRYPTIS – LEDYNAI [2017] →