Tikėtis iš albumo pristatymo koncerto susidaryti įspūdį apie albumą yra naivu, tačiau po maloniai nustebinusio kūrinio „Šilkas”, prie naujojo darbo norėjosi prisiliesti kuo greičiau. Dar prieš pasirodant debiutiniam Alinos albumui iš tų kelių tuzinų internete plaukiojančių kompozicijų galėjai susidaryti įspūdį, jog turime neeilinę personą Lietuvos muzikoje (patinka ji ar ne, tai jau kitas reikalas), tačiau stebuklingas jos muzikos efektas, bent jau mane, apleisdavo po pirmų kelių kompozicijų – Alina bet kurį kūrinį gali perdaryti taip, jog jis taps jos kūriniu, tačiau tuo pačiu ištirps panašiai unikalių jos kūrinių jūroje. Tad laukėm…

Koncertas vėlavo apie 20 minučių, bet tikėtina ne todėl, kad Orlova kažkur valgė picą – specialiai sukurtom video instaliacijom reikėjo šiek tiek mažiau šviesos nei dangus jos užtikrino oficialiu koncerto pradžios laiku. Instaliacijos, beje, puikios, tačiau „ne laiku ir ne vietoje”, tad vargiai pasiekė šio koncerto klausytojus, taip, kaip norėjo vaizdų autoriai. Vis tik vienas didžiausių lauko ekranų Lietuvoje, tai lyg antra scena greta tos, kurioje pasirodė Alina. Sunku sekti du „performancus” vienu metu, kai jie rodomi skirtingose vietose. Gal kada tai taps vaizdu už muzikantų, kuris nebando suvalgyti paprastutės atlikėjos, tačiau šį kartą kiekvienas sužaidė sau.

Man Alina labiausiai asocijuojasi su 8 ar 12 Lt įvertintais koncertais „Tamstoje”, kur prie sintezatoriaus jai pritardavo tik smuikininkas Simas, tad koncerto pradžioje scenos link nusliūkinęs penkių vyriškių kolektyvas tarytum simbolizavo muzikinius pokyčius, kurie taip jautėsi jau minėtoje dainoje „Šilkas”. Įspūdis klaidingas. Nors jie (o ir dar daugiau vardų) prisidėjo prie skambesio albume, koncerte frontą laikė Alina bei jos pianinas, smuikas ir akustinė gitara. Sunku vienu ypu atgaminti vakaro įspūdžius, bet ar tik nebus taip, kad atmetus „Ameriką”, didžiausia sudėtimi buvo atliekamos ankstesnės kūrybos dainos? Tai ne taip svarbu, nes efektas vis tik buvo kitas.

Alina netuščiažodžiavo, ką atspindi jos pačios koncerto metu ištarti žodžiai: „aš kartais dainuoju geriau negu kalbu”. Netuščiažodžiauja ji ir tekstuose. Pamenu, kažkur kažkada vyko pokalbis apie tai, kodėl jos dainos tokios trumpos į ką Alina atsakė, jog ji viską spėja pasakyti ir per tiek ir, taip, viską galima kartoti n kartų (priedainius), bet… Dabar gi beveik pusė kūrinių perlipa trijų minučių ribą (pora net keturių), tačiau daugumos dainų tekstus galima sutalpinti delne. Geriausiai naujas priėjimas girdimas dviejų eilučių „Čia”, kuris tiek pat atpažįstamai Aliniškas, kiek ir Noršteiniškai (visų pirma turiu omeny jo „Pasakų pasaka”) užliūliuojantis hipnotizuojančia fantastine kūryba. Albumo apžvalgai reiks skirti atskirą įrašą, bet jau vyniojant įspūdžius iš koncerto į pabaigą, džiugu pripažinti, jog gyvai atliekamas „Mutabor” būtent toks ir yra – gyvesnis. „Šilkas” gyvai tarytum apsiveja tavo pečius ir šnibžda į ausį, o ritminės „Vaikeli” ir „Lichoradka” tiesiog neleidžia ramiai nusėdėti vietoje. Vokalas top-notch, o jeigu kam įdomu pamatyti/išgirsti, kaip su juo nesusitvarkė mano „Nokia”, tai štai šiokia tokia vaizdinė/garsinė albumo pristatymo išklotinė:

httpvh://www.youtube.com/watch?v=e5LBqkEoRR4
Lichoradka

httpvh://www.youtube.com/watch?v=mNmBIGc_cDM
Vaikeli

httpvh://www.youtube.com/watch?v=GRcUUclPp50
Širdis

httpvh://www.youtube.com/watch?v=1337w8cK-ag
Ajajai

httpvh://www.youtube.com/watch?v=yAD5Htn3Ucc
Čia

httpvh://www.youtube.com/watch?v=muzQkVGbDdY
Amerika

httpvh://www.youtube.com/watch?v=HbFn4AjiAKs
Šilkas