Visi įrašai, kuriuos paskelbė paulius.rymeikis

[kinas:] LOŠĖJAS / The Gambler (rež. Ignas Jonynas, 2013)

LosejasPagaliau ir Lietuvos kino teatrus pasiekęs Igno Jonyno filmas pristatomas, kaip tarptautinis triumfas – dalyvauta per 40 užsienio festivalių, laimėtas ne vienas apdovanojimas. Galima net gi būtų pasakyti „laimėtas ne vienas ir ne du apdovanojimai”, nes… trys. Bet net jeigu suskaičiavau neteisingai, tai mažai ką sako apie filmo kokybę ar būtinybę jį pasižiūrėti.

Apie „Lošėją” šiek tiek daugiau teko išgirsti sužinojus, kad filmas buvo atrinktas į San Sebastiano kino festivalio konkursinę programą. Pamačius pirmus kadrus ir trumpą anonsą „greitosios pagalbos darbuotojai žaidžia statydami ant pacientų mirties” beliko tik laukti – nepriekaištingas vaizdas ir intriguojanti istorija atrodė, kaip pakankamas masalas susidomėjimui. Pridėkime prie to faktą, kad tai filmas iš kino pasauliui vis dar egzotiškos Rytų Europos (jau nekalbant apie nežinomą Lietuvą), kalbantis apie šiandienines realijas ir bus nesunku paaiškinti, kodėl prireikė kone vienerių metų juostai apkeliauti visą pasaulį prieš grįžtant į gimtinę. Tačiau mane, kaip lietuvį, viso filmo metu stebino prikišamas sovietinis palikimas. Iš vienos pusės, filmo kūrėjai kalba apie šių dienų realijas, iš kitos, matai tik su prožektoriumi berandamas apvalias kiaulės šnipo pavidalo rozetes, gipskartonio lupas ir prie jų derančias liustras, bufetininkes su žiūrstais, aptarnaujančias laidotuvių pietų dalyvius ar net veikiantį tarybinį šaldytuvą, kurio paieškos komandai galėjo kainuoti nemažą dalį tų šešių metų skirtų filmui išvysti pasaulį. Vienu metu net matysime, kaip filmo herojui Vincui mąstant apie gyvenimą, televizoriaus ekrane suksis epizodas apie lietuvių dainorėlį miške. Kadras visiškai nereikšmingas filmui, tačiau pateikiamas labai akcentuotai ir savo intencija panašus į bandymą pajuokauti, pasityčiojant iš tarybinės tv laidos formato (žinoma, kad nespalvotai!). Tu, kaip lietuvis, žinai, jog nieko panašaus per televiziją šiais laikais neišvysi, bet gali suprasti užsienietį, kuriam tai wow, egzotika, geras! Kaip ir geras bei wow buvo ir išlieka iš Rumunijos atkeliavęs socrealizmas. Taip, manipuliatyviai, „Lošėjas” tampa ne tik įdomia istorija, bet ir patirtimi, naujomis žiniomis, beveik dokumentika iš neatrasto pasaulio su kuria įdomu susipažinti. To pakanka patraukti žiūrovą (bent jau užsienio) į kiną, bet ar yra, kuo išlaikyti? Toliau skaityti [kinas:] LOŠĖJAS / The Gambler (rež. Ignas Jonynas, 2013)

Geriausių 2012 metų albumų meniu [paulius.rymeikis]


Atėjo laikas duoti ataskaitą bent už tą pusmetį, kai čia minėjau ne vieną metų tope atsiradusį albumą. Ir jeigu reiktų keliais sakiniais nusakyti, kuo šie muzikiniai metai skiriasi nuo ankstesniųjų, mano atsakymas būtų nuspėjamumu. Net mylima technika metų gale susisiurbti visus topus ir atsirinkti perliukus nedavė trokštamo rezultato – prie jau turimo sąrašo pridėjo tik 3-5 pavadinimus. O sąrašas gavosi gan ilgas – apie 30 albumų. Ir čia jau net atmetus n darbų, kuriuos per metus klausiau ne vieną ir ne du kartus. Vieni jų jau užsitarnavo vietą tiek širdyje, tiek ausyse, dėl kitų dar nepavyksta iki galo apsispręsti. Toks ir topas – su užkandžiais, pagrindiniais patiekalais ir desertu. Metų eigoje, kaip dažniausiai būna, topas judės, tikėtina, kad dar ir pildysis, bet čia jau post factum reikalai – eikim prie stalo:

#Entrée

Alt-J – An Awesome Wave | Mokykloj sakydavo išmok … kad žinotum kaip, kad pažadintas naktį, kiek bus du kart du.  „Alt-J” skambesiu yra būtent tokia grupė –  su vokalu paleidus, kad ir naują dainą, net naktį žinočiau kieno tai darbas. „Mercury” apdovanojimas jų rankose ir tikrai pelnytai.

Toliau skaityti Geriausių 2012 metų albumų meniu [paulius.rymeikis]

Redakcijos skiltis: pasikeitimai.

Trumpas pranešimas ir šiek tiek ilgesnis paaiškinimas apie tai, jog pasitraukiu iš G. Gal ir nevertėtų susireikšminti, tačiau turint omenyje, jog prieš beveik 6 metus buvau vienas pagrindinių G. įkūrėjų, nepranešti apie tai būtų keista.

Mano rašymai apie muziką prasidėjo omni.lt (dabar balsas.lt), vėliau persikėlė į delfi.lt, galiausiai surado savo vietą www.g-taskas.lt Tada nesinorėjo paskęsti informacijos lobynuose ir ieškojau vietos, kur galima būtų sutraukti bendraminčius – kurie ir komentuotų į temą, ir galėtų papildyti nebijodami, jog bus apdrabstyti. Tuo metu kažkas (bent jau man) panašaus buvo „Pravda” bei „Ore”, tačiau nesijaučiau pakankamai blatnas rašyti nei vienam, nei kitam. Taip ir pradėjom. Vėliau atėjo ir šiek tiek netikėti minėtų leidinių įvertinimai jų kasmetiniuose apdovanojimuose. Apie pažintis su organizatoriais net nekalbu – tai didžiausias G. užgyventas turtas, kuris, tikiu, dar ilgai neišsišvaistys. Toliau skaityti Redakcijos skiltis: pasikeitimai.