Pagaliau ir Lietuvos kino teatrus pasiekęs Igno Jonyno filmas pristatomas, kaip tarptautinis triumfas – dalyvauta per 40 užsienio festivalių, laimėtas ne vienas apdovanojimas. Galima net gi būtų pasakyti „laimėtas ne vienas ir ne du apdovanojimai”, nes… trys. Bet net jeigu suskaičiavau neteisingai, tai mažai ką sako apie filmo kokybę ar būtinybę jį pasižiūrėti.
Apie „Lošėją” šiek tiek daugiau teko išgirsti sužinojus, kad filmas buvo atrinktas į San Sebastiano kino festivalio konkursinę programą. Pamačius pirmus kadrus ir trumpą anonsą „greitosios pagalbos darbuotojai žaidžia statydami ant pacientų mirties” beliko tik laukti – nepriekaištingas vaizdas ir intriguojanti istorija atrodė, kaip pakankamas masalas susidomėjimui. Pridėkime prie to faktą, kad tai filmas iš kino pasauliui vis dar egzotiškos Rytų Europos (jau nekalbant apie nežinomą Lietuvą), kalbantis apie šiandienines realijas ir bus nesunku paaiškinti, kodėl prireikė kone vienerių metų juostai apkeliauti visą pasaulį prieš grįžtant į gimtinę. Tačiau mane, kaip lietuvį, viso filmo metu stebino prikišamas sovietinis palikimas. Iš vienos pusės, filmo kūrėjai kalba apie šių dienų realijas, iš kitos, matai tik su prožektoriumi berandamas apvalias kiaulės šnipo pavidalo rozetes, gipskartonio lupas ir prie jų derančias liustras, bufetininkes su žiūrstais, aptarnaujančias laidotuvių pietų dalyvius ar net veikiantį tarybinį šaldytuvą, kurio paieškos komandai galėjo kainuoti nemažą dalį tų šešių metų skirtų filmui išvysti pasaulį. Vienu metu net matysime, kaip filmo herojui Vincui mąstant apie gyvenimą, televizoriaus ekrane suksis epizodas apie lietuvių dainorėlį miške. Kadras visiškai nereikšmingas filmui, tačiau pateikiamas labai akcentuotai ir savo intencija panašus į bandymą pajuokauti, pasityčiojant iš tarybinės tv laidos formato (žinoma, kad nespalvotai!). Tu, kaip lietuvis, žinai, jog nieko panašaus per televiziją šiais laikais neišvysi, bet gali suprasti užsienietį, kuriam tai wow, egzotika, geras! Kaip ir geras bei wow buvo ir išlieka iš Rumunijos atkeliavęs socrealizmas. Taip, manipuliatyviai, „Lošėjas” tampa ne tik įdomia istorija, bet ir patirtimi, naujomis žiniomis, beveik dokumentika iš neatrasto pasaulio su kuria įdomu susipažinti. To pakanka patraukti žiūrovą (bent jau užsienio) į kiną, bet ar yra, kuo išlaikyti? Toliau skaityti [kinas:] LOŠĖJAS / The Gambler (rež. Ignas Jonynas, 2013)