Vakar Vilniuje menų fabrike „Loftas“ nugriaudėjo elektroninės operos fantazija „XYZ“ (rež. Dalia Ibelhauptaitė) oficiali premjera, kuria bohemiečiai pradeda savo penktąjį sezoną. Šis projektas stipriai nėtikėtas ne tik patiems bohemiečiams, bet ir tradicinės operos gerbėjams. „XYZ” sutalpina 16 žymiausių operų arijų ir duetų. Operos solistams akompanuoja ne orkestras, o „Silence“ – talentingiausi Lietuvos jaunosios kartos elektroninės muzikos kūrėjai ir atlikėjai, iš žinomų klasikos fragmentų su bohemiečių solistais sukūrę elektroninės muzikos ir operos kompozicijas.
Pirmiausia labai sveikinu šio projekto sumanytojus transformuoti klasikinę operą į elektroninę. Tai tikrai nėra kažkokia didelė naujovė pasaulyje, klasikinių kūrinių motyvai gan dažnai yra pasitelkiami kuriant šiuolaikinę muziką, gal tik Lietuvoje tai bus pirmasis iš tikro tokio masto ir pobūdžio eksperimentas. Idėjos autorius A. Matačius (projekto prodiuseris) prieš pusmetį susirado režisierę D. Ibelhauptaitę ir pasiūlė sujungti dvi šeimas – bohemiečius ir „Silence“ – operą ir elektroniką, bendram projektui, taip pamažu ir gimė “XYZ”. Nuolat naujų išraiškos formų ieškantys bohemiečiai susidraugauja su „Silence” šeima, kad opera sudomintų daugiau jaunų žmonių ir kad patys neužmigtų saugioje ramybės zonoje..
Šiam nestandartiniame projektui buvo labai svarbu atrasti elektroninės operos skambesiui derančias erdves. Pasirinktas menų fabrikas “Loftas” (buvusi “Elfos” magnetolų gamykla) ir Klaipėdoje “Švyturio menų dokas” (buvusi laivų gamykla) puikiai atitinkančios projekto dvasią industrinės erdvės, prie kurių akustikos operos solistai pirmiausia turėjo gerai apsiprast.
Kurdami „XYZ“ performancą bohemiečiai bando atsisakyti visų pažįstamų teatrinių elementų ir interpretuoti klasiką XXI amžiuje. “Silence” pagalba muzika yra transformuojama ir paliekamos tik pagrindinės arijų temos, dėl to dingsta ir tradiciniai operų kostiumai bei scenografija. Pusantros valandos eksperimentas pagyvintas vaizdo projekcijomis, specialiu apšvietimu bei transformuotomis dekoracijomis bei J. Statkevičiaus vietoj kuriamais, XXI amžių atspindinčiais kostiumais.
Smagu, kad šalia operos solistų bandyta į bendrą veiksmą scenoje įtraukti ir “Silence” narius. Čia jie virsta flirtuotojais Don Žuanais ar Chose, bet dažniausia imituoja gyvenimą už baro prie savo tamsoje žibančių kompiuterinių “obuoliukų”, vien žvilgsniais paflirtuodami su gražuolėmis dainininkėmis. Nors iš anksto reklaminiuose anonsuose organizatoriai skelbė, jog elektroninės muzikos ir operos kompozicijos bei jų remiksai bus kuriami čia ir dabar, bohemiečių dainininkams dainuojant ir „Silence” kompozitoriams-prodiuseriams grojant gyvai. Bet aš tuo labai abejoju. Esu tikra, kad kažkokios išankstinės kompozicijos, interpretacijos iš “Silence” narių buvo pristatytos operos solistams ir tikrai vyko repeticijos. Nes tai visiškai kitas žanras, kitas ritmas, keičiasi muzikos struktūra, nutrūkinėja įprastos muzikinės linijos greitai keisdamos kitas, prie kurių tikrai turėjo parepetuoti solistai, ypatingai anksčiau neturėję panašios patirties. Stebint pačius silenciečius nesimatė, kad ir jie ten labai intensyviai dirbtų prie savo pultų, tad kiek iš tikro buvo to gyvumo, galima tik spėlioti…
Stebint šį projektą man gal pritrūko šiek tiek bendros siužetinės linijos apjungiančios visus kūrinius, nes tai panašėjo labiau į interpretuotų populiariausių operos dainų popuri, o ne į vientisą operą, turinčia savo siužetinę ar teminę liniją. Vien to elektroninės versijos savipakankamumo man buvo šiek tiek per maža… Dar vietomis pasirodydavo, kad bandyta publiką papirkti solisčių išryškintu seksualumu, kas tipo turėtų būti labai aktualu šiuolaikinei publikai. Režisierė Dalia Ibelhauptaitė yra specialistė kaip padaryti operas patraukias publikai, net jei kartais rizikuoja būti apkaltinta naudojant populistines priemones.
Pabaigai tiesiog noriu pasikartoti, kad sveikinu šio projekto iniciatorius su puikia novatoriška idėja, be tų smulkių mano pastebėjimų, projekto sumanymas man tikrai patiko.
Įvertinimas: 50/160 Lt
FW: Paulius Rymeikis apie XYZ.
Populiariojoje žiniasklaidoje, neabejoju, vienas po kito atsiras straipsniai liaupsinantys naujausią Dalios Ibelhauptaitės „Bohemiečių” ir „Silence” elektroninę operos fantaziją XYZ. Apie tai galima spręsti ir iš aplodismentų po kiekvieno iš kūrinių bei reginio pabaigoje ir bendrų besiskirstančiųjų nuotaikų – prieš srovę nepaplauksi. Priešintis patirtam (ar ne) efektui, tai pripažinti, jog pusantros valandos praleidai klaidingu adresu. Kartais pagalvodavau, kad iškylančios abejonės skambėtų lyg Kongresų rūmų lankytojas elektroninės muzikos vakarėlį įvertintų, kaip stokojantį gyvų instrumentų. Tad pradžiai reikia pripažinti, jog XYZ jokiu būdų nėra elitinis kultūros renginys (nebent savo kaina) ir vertinti jį kaip pop reiškinį visomis prasmėmis – pradedant reklama ir baigiant atlikėjais bei kitais skambiais vardais prisidėjusiais prie projekto gimimo.
„Sumaišę du muzikos žanrus siekiame parodyti jaunai auditorijai, kad opera gali būti „funky, sexy ir cool“, – apie projektą yra sakiusi režisierė Dalia Ibelhauptaitė, tačiau nesu tikras ar jaunimui tai nebuvo aišku jau po Onos Kolobovaitės pasirodymų „Triumfo arkoje”. XYZ gyvai atrodo, kaip alternatyvi „Triumfo arkos” versija, o ir stiprybės ši operos fantazija semiasi būtent televizinio projekto sėkmėje. Išgirdęs, jog eini į operą, tikiesi turinio, nuoseklumo, minties, bet XYZ tėra populiariausių arijų popuri elektronikos apvalkale. Režisūrine prasme tai lengviausias kelias – tau nereikia galvoti kaip bei kuo apjungti tai, kas vyksta (nors greičiau jau nevyksta) scenoje, tiesiog paimi geriausius „šmotus” nes žinai, kad liaudis vis tiek plos, taip, kaip, kad ploja „Triumfo arkoje”. Galim apsimetinėti, kad kūriniui vientisumo suteikia būtent elektroninis apipavidalinimas, bet juk tai tas pats, kas sakyti, jog Čaikovskio „Gulbių ežerą” ir „Spragtuką” sieja smuiko partijos. Forma, tiksliau užsižaidimas ja yra ir didžiausias (vienintelis) XYZ trūkumas, ir privalumas. Forma unikali, išties, ką puikia atspindi LRT straipsnio „Nupūtė dulkes nuo operos” pavadinimas. Bet ar padaryti kitaip nei buvo iki šiol yra tai, prieš ką reikia bukai alpti ar ploti? Jau po pirmų minučių galvoje sukosi fragmentas iš filmo „5th element” (kiek jam: 10, 15 metų?) ir atrodė, jog XYZ turėtų būti žymus žingsnis į priekį, tačiau realiai tai tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme buvo labiau trypčiojimas vietoje. Celofanu apvynioti kūnai ir galvos papuošalai iš pripūstų guminių pirštinių… „Klasikai tikriausiai raunasi nuo galvos plaukus”, – įsivaizduoji būsimas ironiškas citatas, tačiau iš ties, ką man tai sako, kuo tai prisideda prie to, kas norima pasakyti? Jeigu XYZ, tai kažkas tarp šiuolaikinės muzikos, ir klasikos, aš, matyt, tame „tarp” būsiu daug ką praleidęs, nes nei elektroninės muzikos vakarėliai, nei operos vakarai mano galvoje nepaliko tokios simbolikos bei atributikos, kuri buvo naudojama XYZ. Žiūri į akim neaprėpiamą XYZ sceną ir stebiesi kokia ji negyva, statiška, neišnaudojama. Šia prasme begalinį įspūdį yra palikęs pirmasis „Pet Shop Boys” koncertas Lietuvoje – Neil Tennant dainuoja gyvai, tad jo judėjimo laisvė yra suvaržyta, tačiau užtenka jam įvaldyti kelis judėsiukus, kuriuos tiesiai už jo dešimt kart energingiau atilieka keli juodaodžiai šokėja ir atrodo, kad visa scena šoka. Ar nebuvo galima kelių tokių šokėjų įtaisyti už mūsų solistų nugarų? Tas pats ir su instaliacijoms, 3D grafika, kuri turėjo kažkuo praturtinti tradicinės operos gerbėjus. Na, nežinau kaip kiti, bet aš joje didesnės prasmės nei tik tiesiog 3D, etc. neįžiūrėjau. Kai forma neprisideda prie turinio, ji tėra forma dėl formos. Efekto prasme tai geras sprendimas, bet vargiai praturtina turinį.
Tie, kurie domisi šiuolaikine muzika, tokių klasikos, folk maišymų su elektronika yra girdėję ir ne kartą. Negaliu sakyti, jog „Silence” dalis manęs nesužavėjo – tikrai buvo momentų, kai būtų malonu klausyti net nuėmus vokalinę dalį. Didesnė problema buvo garsas, kuris gal nesistengiant permušti vokalo, gal atsiremiant į patalpos akustines charakteristikas buvo prisuktas tiek, jog žemi dažniai ir „groov’as” neužvaldė kūno tiek, kiek būtų dedikuotame vakarėlyje. Vertinti vokalinę dar galiu sau leist indie muzikos vakarėliuose, bet XYZ kritiką palieku Sigutei Stonytei – man ten viskas buvo perfect.
Turint omeny scenos neišnaudojimą, atlikėjų (apie „Silence” narius net nekalbu – jiems puikiai tinka statiškumas, kai prieš juos šėlsta minia, tačiau kiek kitoks vaizdas, kai aplink niekas nevyksta) ribotus veiksmus bei bendrai formos pirmumą prieš turinį, sakyčiau, jog geriausia, ką būtų galima išpešti iš šio projekto, tai CD su suvesta elektronika, gyvais instrumentais bei vokalinėm partijom. Ir čia net ne iš bėdos reikalas būtų, o tikrai vertingas (žinoma, jeigu kainodara būtų kiek kitokia nei paties renginio). Sumontuotas DVD irgi galėtų atrodyti puikiai ir net puikiau už gyvą pasirodymą, žinoma, jeigu jums reikia karamelės akims.
Tikiu, kad XYZ atras savo klausytoją bei žiūrovą (kas tie 100 Lt prieš buvimą balta varna tarp kolegų?), bet aš G. skaitytojam rekomenduočiau palaukti CD.
Įvertinimas: 35 / 160 Lt
Foto: T. Kauneckas ir V. Morkevičius
Rytoj (rugsėjo 11d.) elektroninė operos fantzija „XYZ” keliasi į Klaipėdos „Švyturio menų doką”.
Keli video/audio fragmentai iš XYZ:
Praleisti gyvą LT show „Don’t cry for me Argentina’ dėl šio, nors ir įdomaus, renginio?! Hm…
kertuk, specialiai ėjau, kad nematyčiau pralaimėjimo. paskui paskutinius du kėlinius jau ruošiaus centre su minia žiūrėt, bet kai toks rezultatas – nutariau, kad yra įdomesnių ir mažiau nuspėjamų užsiėmimų nei savimasturfakcija.
Paskaiciusi straipsni pritariu Pauliui.
Tiesa, nebuvo pamineta totaliai neapgalvotas ziurovu susodinimas, kogero straipsnio autoriai bent jau sedejo viduryje… Tuo tarpu puse ziurovu sedejo arba LABAI is kaires arba LABAI is desines. Su bilietu uz 75LT sedejau gerokai sone ir tuo nesidziaugiau, netgi jutau dideli diskomforta, nes pasukus galva visiskai i sona sedeti 1.5 val tikrai nesmagu. Scena ilga, o veiksmas is esmes visada vyko centre.
Kaip ir minejo Paulius scena buvo gan didele, bet deja neisnaudota… Ir siena uz jos didele… o projekcijos juokingai nuobodzios…
Operos dalykuose savu graziu momentu buvo, elektronikos – savu… bet bendroj sumoj jie susimove.
Labai nustebciau jei patys organizatoriai dziaugtusi siuo savo produktu ir nuosirdziai galetu pasakyti, kad sitas musu projektas buvo super.
Pritariu 100 %
Hmm. Tai, kad lyg tai laikai nesidubliavo…
Dar nepaminejau vieno pasigedimo: tai ta estetika perteikta plakatuose, reklamose ir skrajutese. Jos ten nebuvo. Scenoje buvo daug nesutvarkytu triuksmu, kurie blaske demesi ir nuvyle tuos, kurie galejo tiketis kazko zavingai estetisko ir reklamu.
Indre, mano „bilietas” irgi buvo šoninis, bet iškeičiau jį į stovimą vietą netoli baro, arčiau centro.
acha mes irgi perkalbejom, kad įvaizdinė reklama ir pats projekto turinys su scenografija ėjo kaip du skirtingi dalykai, niekuo tarpusavyje nesisiedami. prisimindama italų režisieriaus Castellucio balta sterilų kvadrata kuriame vyko spektaklio veiksmas, isivaizdavau, kad ir čia kažkas panašaus turėjo būti. Maniau, kad tik generalinės repeticijos metu scenografija bei projekcijos buvo tokios niekinės, bet pasirodo premjeros dieną vaizdas nepagerėjo. Man keistas organizatorių požiūris, kad jau pats loftas yra savaime fainas,urbonistinis ir pan., kad į scenografiją galėtum žiūrėti taip aplaidžiai. Galų gale jei jau taip žiūri, tai bent bilietų už 160 turėk sąžinės nedaryti.
Jau tuose klipukuose (rodos antrame ypač ryškiai) jaučiasi Indrės išsakytas vieno žanro atotrūkis nuo kito.
Šiuose dalykuose reikalinga patirtis…
Nesiplėsiu su hate’inimu, bet, mano nuomone, pagrindinės projekto autorių klaidos yra šios:
1. „Silence” nariai praleido progą pabūti „už kadro” arba bent jau kadre bet savo amplua, nes šiuo atveju bandymas priversti laptop set atlikėją vaidinti teatre yra naivus,o gal ir grubus akibrokštas. Silence nariai pamiršo savo brando detales – tą į minimalistinį grafinį dizainą vilktą subtilumą ir „įlindo” ne į savo sceną, kur jautėsi ir žiūrėjosi nepatogiai.
2. Gyvi atlikėjai kairiame scenos kampe. Jų buvo gaila už neturėjimą ką veikti ir atrodo, kad jie atsirado scenoje, kad visko būtų daug ir kietai, o ne tam, kad duotų svarų indėlį į tikrai kokybiškai tvarkinga šou garso takelį.
3.Operos solistų projekto supratimas. Išskyrus Asmik, kiti nelabai turbūt žino apie ką yra elektronikos subkultūra ir naujoviškas aranžuotes, matyt, labiau sutiko kaip kliūtį, kurią reikia įveikti, o ne galimybę pabandyti nuskambėti kitaip.
4. Popuri. Yra ribotas žanras, nes finale negauni jokios žinutės tik formą, kurį taip pat nebuvo itin pribloškianti.
5. Marketingo komunikacijų neskanumas. Pasivadinti analogų neturinčių projektu nėra korektišką, kada seniai visos kryptis muzikoje yra maišytos permaišytos ir t.t.t.t., o neva Juozo Statkevičiaus spamas tiems svečiams,kuries RSVP paspaudė „Not attending” atrodė labiau desperatišku bandymu parduoti, o ne dėliojančiu argumentus ateiti.
Būta ir grūdo:
Pagarba už rinkodarinį produkto apdraudimą, pavadinus šou „fantazija”. Nei spektaklis, nei koncertas, o fantazija. Negali juk žmogų kritikuoti už jo fantaziją.
Operos vokalas gali būti ir neabejoju bus panaudotas Silence produkcijoje ir jis bus vietoj, įdomus, aktualus.
Vietos pasirinkimas ir kampanija išnaudojant fotografus efektyviai kaštu prasme užstūmė projektą iki gerų rezultatų kasose. Apie kurį profilis pavadintas Juozo Statkevičiaus vardu parašė cituoju: Tai skirta madingiausiai publikai, kuri jau užtvindė kasas.
Ou je
Pats straipsnis yra daug geresnis uz rengini. Kratinys is muzikos, sviesos, operu dekoraciju ir kostiumu…daug talentingu zmoniu scenoje daro ju talento nevertus dalykus.
Pritarčiau Vilijos apibūdinimui – kratinys. Pridėčiau – slogus kratinys. Nenuvertinčiau solistų pasirodymų ar Juozo kostiumų. Tačiau nepavykus sintezė, gal režisierės įsitikinimas, kad situaciją valdo ir turi ką ir kaip pasakyti, pavertė geruosius šio renginio aspektus celofanu ar ant žemės besimėtančiais renginio prospektais.
Tai lapkričio 7 d. pasisakymai ar apie rugsėjo mėn. lofte, ar apie šeštadienio LIETUVOS kino teatre renginį?
Manau, kad apie antrąjį – gan daug užklydymų per paiešką google būta.
Tada, apie k/t LIETUVA girdėjau, kad visai nieko muzikine prasme. Tik baisios sąlygos…
Vakar mačiau projektą „Siemens“ arenoje. Renginį Vilniaus miesto pedagogams padovanojo Vilniaus miesto savivaldybė. Suprantama, ne visi išdrįso pasakyti, kad karalius nuogas. Vis dėlto muzikos požiūriu išprususiems žmonėms tai buvo didelis išbandymas. Projekto rengėjai – tikri Apokalipsės šaukliai. Tokio chaoso, triukšmo ir nedarnos dar neteko patirti. Bet ką padarysi… Čia tik fantazija , performansas… Gaila artistų, kurie pasirašė po tokia baisia harmoniją griaunančia nesąmone.
Taip pat įspūdžiai iš siemens’o:
Trys dalykai pasmerkiantys projektą triumfui: triumfo arkos atlikėjai, elektroninės muzikos specialistai ir Statkevičius kaip kostiumų autorių.
Neįsivaizdavau, kad tokius dalykus, o ypač jų junginį sugadinti.
Ibelhauptaitė tai sugebėjo!
„Statkevičiaus“ nesimato per nuolatinį visos scenos blykčiojimą, dėl kurio pusę koncerto tenka sėdėti užsimerkus. Vaizdo efektai pjannatys akys tokie pigūs, kad norisi verkti. Didžioji dalis tikriausiai Winamp (tokia nemokama programėnė muzikai groti) vizualizacijos elementai, gal kiek pakoreguoti, kad ryškiau būtu.
Beveik pusė arijų taip supjautos su elektronine muzika, kad rezultate girdi tik tragišką cypimą (kur nebeaišku kas cypia, sintezatorius ar atlikėjas) atmiežtą būgnų tratėjimu ir akis pjaunančiu mirgėjimu.
Rekomendacija – palaukite kompaktinio disko.
tai normalu, reginys-kratinys ir taip ne iš stipriųjų, o dar Siemense, kur garsas skarbonkinis, tai tikrai nieko neliko.
mdz, laukti jau nereikia – jis gatavas.
Mažai turėjęs CD originalių diskų rankose, esu priblokštas leidybinės kokybės – išlanksčius beveik ilgio vienetas metras gaunasi. Gražu!
Dar buvo didelis atradimas, kad galinga mano Yamaha aparatūra tinkama groti ir CD – jie skaitomi. Bet kaip įpratusiam prie vinilo, pirmas įspūdis ir gavosi kaip blynas – skambesys sausas, šaltas, atribojantis nuo jausminės skalės, asketiškas. Paklausiau gal 4 gabalus — žmona nuvarė lauk, nes garsiai paleidau. Pabaigsiu automobilyje klausytis. Nes būtina – vis liaudžiai klasika pateikiama kitaip…
Prasčiausiai šiame geros idėjos projekte, kad nesigauna glaudumo tarp klasiškų vokalistų ir akompaniamento. Deja, tik taip galima vadinti instrumentinę muzikavimo dalį. Primityvumas čia veržiasi į ausis. Jeigu pasakyta A, reikėjo tarti ir B – akivaizdžiai reikalingas choras. G.Rinkevičiaus orkestras, oi, kaip galėtų nuspalvintį dabar besigavusį nekaloritinį skambesį. Žinoma, ir suteiktų melodinės atmosferos, kai dabar tik elektroniškai įprasti bumpsėjimai ir skystoki garseliai. Bet tokie pageidavimai juk reikalauja didelio kūrybinio darbo. O norėta rezultato nesivarginant ilgalaikėmis kančiomis ir problemomis…
Šiaip, kritikuot nederėtų – šaunu, jog Lietuvoje ir tas padaryta. Lai provinciškai, bet vis KLASIKA jauno klausytojo kryptimi. Tas šaunu!
Reiks būtinai keletą kartų paklausyt. Turėčiau labiau pamėgti…
Teko būti šiam renginyje prieš metus Lietuvos kinoteatre ir dabar Siemense. Siemense – tikrai gerieu buvo. Toli gražu ne visuose, bet jau nors kai kuriuose kūriniuose operos žavesio neužgožia ne visad derančios šiuolaikinės išraiškos priemonės (nors nemanau, kad opera yra senstantis žanras). Kai kur net gan idomiai gavosi. Mano keletas įspūdžių iš Siemens arenos:
Norėčiau pamatyti ir išgirsi Rubežių „Meilės eliksyre”, kaip ir kitose operose iš kurių jis dainavo arijas – bravo.
Jeronimas Milius kažkaip vis labiau prie profesionalų įsipaišo ir palieka jaunatviškai įdomus – sėkmės. Duetas iš „Perlų žvejų” su mano gerbiamu Pautieniumi malonia nudžiugino ir leido pasimėgauti šio kūrinio grožiu.
Bendžiūnaitė buvo žavi, seksuali.
Dalyvaujant Gedmintaitei, bet kuris renginys gali būti gretinamas su rimtų operos teatrų pastatymais.
Asmik Grigorian man atrodė, kad persivaidina, bet jos „Casta diva” su F.Nolder muzika sakyčiau buvo harmoninigos sintezės tarp operos ir elektonikos pavyzdys – įspūdinga.
Nesu abejingas Toscai ir tikrai norėčiau Toscoje pamatyti Vyšniauską – man patiko, nors ten vėl celofaninai aprėdai, atominės bombos vaizdiniai nebuvo pakankamai subtilios priemonės šalia Pučinio muzikos. Šiuo atveju Vyšniauskas lenktyniavo su muzika ir vizualine išraiška – kas ką?
Sugrįžęs paklausiau kompaktinį diską – Siemense man daug kas labiau patiko nei įraše. Šiaip – vykęs vakaras buvo.
Atleiskit už per didelį familiarumą:) – Ačiū.
Darbo kolega, sėdėjęs arti, niekaip neranda įrodymų, kad Siemense dainininkai dainavo gyvai. Rūbai trukdė pamatyti siųstuvą, o mikrofonų nė pėdsakų nematė…
Kaip jūs manote?