Jei būčiau Girts Majors ar kas nors iš jo komandos žmonių. Net jei būčiau rūstus scenos ar baro apsauginis. Jei būčiau tas vyrukas trečią parą iš eilės pilstantis gėrimus vis labiau į nebūtį išeinantiems festivalio dalyviams. Jei būčiau ta reklamos mergina trečią parą besišypsanti visiems pro šalį einantiems. Jei būčiau nors pirštu prisidėjęs prie šio festivalio rengimo ir kas nors man pasakytų, kad kažkas buvo negerai, iš karto panaudočiau siunčiamąją nuosaką. Ir gal dar pavymui kokį japonišką judesiuką išmesčiau.

Jei man kažkuriuo metu norėjosi, kad vietoje jokios žinutės negebančių perduoti Twenty One Pilots ar Charli XCX į sceną ateitų kokie nors Foals ar vėl sugrįžtų Stornoway, tai tebuvo mano santykio su esama situacija klausimas. Jei negaliu pakęsti vienodos ir nieko trečią parą iš eilės nesakančios muzikos, tai – mano problema. Tikrai ne organizatorių, kurie ir taip iš kailio neriasi, kad Positivus išliktų didžiausiu ir geriausiu renginiu Baltijos šalyse. Konkurencija, sunku prisikviesti grupes, – sako Girts Majors. Vasarą vyksta daug festivalių.

Bumbėjimas, kad pirmame ar trečiame festivalyje buvo geriau, nepadeda. Taip, buvo metas, kai lietui lyjant ir penkiasdešimčiai žmonių prie scenos strakaliojant, mums grojo Badly Drawn Boy. Kraipėme galvas prie Stereophonics, kurių odines striukes galėjai ranka pasiekti ir reikalui esant paprašyti pasimatuoti. O ir su Brett Anderson vos ne apsikabinti galėjai, jau nekalbant apie per publikos rankas plaukiantį Tim Booth iš James. Hapy Mondays, Manic Street Preachers ir dar daugybė kitų atlikėjų su žinute.

Dabar gi, bandydamas prasibrauti pro nesibaigiančią visų lygių hipsteriją, lakstau nuo scenos prie scenos ir ieškau to atradimo džiaugsmo. Kad sugaučiau bent kruopelytę muzikos, kuri ką nors sakytų man apie mano gyvenimą. Būdamas atseit pozityvus, vis raminu, žmogus, save. Galbūt tas mano gyvenimas toks, kad apie jį jau jokia muzika pasakyti nieko nebegali?

Vis tik, gali. Ta pati Rasabasa pasakė ir savo šiaurinės žvaigždės švytėjimu sielą pašildė. Ir ką? Ir nieko. John Grant iš Czars kaip reikiant užbūrė, nes apie meilę moka kalbėti. Ir dar kaip – barzdotu vokalu. O vyrukai iš Wolfredt savo postroku pagrojo vėjo garso takelius.

httpv://www.youtube.com/watch?v=iT9l66NP7lA

Sigur Ros reikėtų paminėti atskirai, nes šie buvo kaltininkai to, kad prieš kelis mėnesius priėmiau sprendimą atvykti. Kaip visada, nusileidę nuo šiaurės pašvaisčių, jie kilstelėjo viską į kitą lygmenį. Koncertas tapo panašus į elfų susibūrimą, kuriame jie kažką patyliukais švenčia. Sigur Ros sugrojo visus hitus – matyti, kad tai – graži, gerai sudėliota festivalinė programa. Gal tik buvo gaila, kad publika stipriai praretėjo ir nebuvo to susitelkimo jausmo. Matyt prieš tai groję Imagine Dragons atėmė paskutines festivalininkų jėgas.

httpv://www.youtube.com/watch?v=aPGxIn4_aks

Tarp dėmesio vertų pasirodymų metuosi prie užklasinių veiklų alėjose, sudalyvauju rungtyse ir aštuoniolika kartų aplankau festivalio parduotuvę, kur stenėdamas perku Crystal Castles albumą, nes reikia kažką nusipirkti.

Susidarė įspūdis, kad organizatoriai orientavosi į keturias pagrindinės lankytojų grupes – moksleivius, studentus, parūgusius melomanus ir sunkvežimių vairuotojus.

Kad įtiktų pirmiesiems, jie pakvietė Iiris su gėlėmis galvoje. Ach, tas dirbtinai infantilus vokalas ir skrybėlaičių bei raginių akinukų publikoje paradas. Kad patiktų antriesiems, jie paprašė Palma Violets išsitraukti mažytes gitaras ir pašūkalioti Ė Ė Ė… Tretiesiems gerai suėjo prancūzai Team Ghost bei Sigur Ros. Ketvirtajam segmentui buvo pasiūlyti latvių dinozaurai Zodiaks ir Jauns Mėness. Pastarieji pradėjo romiais latviškais ieškojimais, pratęsė a la Bob Dylan baladėmis ir užbaigė vietines jonines menančiomis čiastuškomis.

Valio, visi patenkinti ir pozityvūs. Jausmas, tarsi organizatoriai pagalvojo apie viską. O kai pagalvota apie viską, jausmas – nekažką. Ir čia kyla klausimas – kodėl važiuoti į festivalį? Jei susitikti su draugais (žinoma, ir su naujais bei įdomiais žmonėmis, khem) bei gerai praleisti laiką – viskas puiku. Jei rinktis festivalį vien tik dėl muzikos, tai šį kartą buvo nedidelė, bet klaida – per daug vienoda, tarsi muzika – antrame plane liktų. Palyginus su buvusiais festivaliais – kiek liūdna, kad viršų paėmė geras laiko leidimas (dažniau – stūmimas), o ne atsidavimas garsams. Bet vėl gi – tai asmeninių preferencijų reikalai.

Apibendrinant, Positivus yra geriausia, kas muzikine prasme septintą kartą nutiko Baltijos šalims, tad nėra ko vapalioti. Reikia susireguliuoti lūkesčius ir viskas bus gerai. Antra vertus, vertės visam reikalui pridėjo vieta – stebuklus menantis pajūris, kuriam pasiekti negaila nei laiko, nei kilometrų. Tad gerai pagalvojus geriausia Positivus 2013 festivalio grupė buvo pušų ošimas ir vėjo šuorai naktį merkiant akis.