Pamenu, kai man buvo vienuolika, tėvai iš kažkur gavo alyvuogių. Tos chaki spalvos uogos blizgėjo metaliniame indelyje ir skleidė kažkokį techninį kvapą. Vieną jų paragavau ir mano skonio receptorius iš karto užliejo dyzelino ir smalos aromatas. Kada nors iki jų priaugsi, – pasakė mama ir pastūmė man indelį su kvadratiniais sausainiais. Dabar alyvuoges valgau, nors ta vasaros popietė ir aviacinio kuro prieskonis iš galvos neišdilo.
Taip man nutiko ir su džiazu. Visada galvojau, ir dabar kartais galvoju, kad džiazas – snobų muzika. Jie klauso džiazą tam, kad galėtų pasipuikuoti muzikos žiniomis ir linkčioti galvomis gurkšnojant raudoną vyną, nuo kurio smelkia galvą. Šį stereotipą man suformavo noras maištauti prieš meinstrymą ir visa tai, kas tik turi kažkokį establišmentą, yra prieinama masėms, madinga ir dėl to lengvai suvartojama. Ilgainiui supratau, kad mano klausoma alternatyva ir visi kiti įdomūs dalykai uždaro mane savotiškame narve, į kurį sąmoningai neįsileidžiu kitokios muzikos. Tokiu būdu mečiau kvadratinius sausainius į šoną ir ėmiausi alvyuogių.
Kaip ir dauguma mėgėjų pradėjau nuo klasikinės Blue Note produkcijos, ypač įnikau į elektrinius klavišininkus. Šiek tiek paklausęs sakosofonistų bei gitaristų, taip ir nenusipirkęs Kind Of Blue ar ko nors iš Gilberto albumų, greitai radau ACT ir ECM produkciją. Būdama daugiasluoksnė, minimalistinė ir dažnai liūdna, ji netruko manęs atvesti ten, kur ir turėjau atsidurti. Dabar lentyną palengva pildau skandinavų atlikėjais, kurie padaro taip, kad jų klausydamas atsidurtum mažoje trobelėje kur nors už poliarinio rato ir nuo jos slenksčio žiūrėtum į tolumoje praplaukiančius laivus. Žinau, kad džiazo žinovai skaitydami šį tekstą jau šypsosi ir suprantu, kad šiame žanre dar daug ką turiu atrasti. Džiazas atradimams daryti yra labai dėkingas, nes kaip ir alyvuogių, jo yra visokio skonio. Kartais sakau, kad norint pamėgti džiazą, jį reikia ne tik išgirsti, bet ir patirti gyvai. Kaip ir su alyvuogėmis. Jų nemėgau tol, kol kadaise neatsidūriau pietų Italijoje.
Išsirinkti tinkamą džiazo festivalį nebuvo sunku – bakstelėjau pirštu į Skandinaviją ir netrukus atsidūriau jauname, šeštą kartą vykstančiame Ystad Jazz Festival. Ystad yra nedidelis uostas, įsikūręs pietinėje Švedijos pakrantėje. Čia atplaukia keltai iš Lenkijos bei Vokietijos. Ši vieta dar turi jūržolėmis trenkiančią pliažo juostą, kelis bokštus bei geležinkelio stotį, į kurią galima patogiai atvažiuoti iš Kopenhagos. Miestelio gyventojai ir svečiai – švedai ir vokiečiai, kurie čia atplaukia jachtomis ir geria daug alaus. Yastad – puiki vieta daryti renginius gyvenimo nenuvargintiems, bet jo mačiusiems keliautojams.
Festivalio programa, trunkanti penkias dienas, atrodė labai labai įvairi. Tačiau pasiklausęs atlikėjų gyvų įrašų supratau, kad juos visus jungia vienas bendras bruožas – aukščiausios prabos kokybė. Net ir nemokamai gatvėje džiazą grojantys jaunuoliai neieško natų ant savo instrumentų ir yra visiškai atsipalaidavę. Dvidešimtmetis būgnininkas sugeba groti sudėtingas partijas ir tuo pačiu metu plepėti su pro šalį einančiu bičiuliu. Tad rinktis, kur apsilankyti, buvo nelengva, nes kas kartą eidamas į vieno atlikėjo koncertą turėdavau praleisti ne prastesnį kito pasirodymą. Tai sąlygojo ne tik laikas, tačiau ir pinigai – kiekvienas koncertas čia yra įkainotas atskirai, o tai reiškia solidžią sumą, jei norėčiau pamatyti ir išgirsti viską. Pirmiausia atmečiau vokalistus, įvairius bigbendus ir kitus projektus, kuriuose jautėsi pataikavimas publikai ir įprastiniai džiazo standartai.
Pasirinkau saksofonisto Marius Neset kvintetą, nes juos buvau girdėjęs, kai kapsčiausi po ACT Records katalogą. Tas spartus ir gaivališkas Marius Neset saksofono garsas yra man gerokai įsiminęs. Kvintete taip pat yra vibrofonas, tad buvo įdomu praplėsti akiratį ir nueiti nuo standartinio ritmas/klavišai/geležis derinio. Kita vertus, ką čia slėpti – jie gi norvegai. Marius Neset priminė dar besiplunksnuojantį, tačiau labai ambicingą muzikantą – kiek kuklų scenoje, bet velniškai energingą viduje. Grojo tarsi susilaikydamas, veltui natų nešvaistė ir taip parodė, kad gali bet kada išsprogdinti viską aplink. Tikslus atlikimas, šviežios ir skaidrios aranžuotės bei greita kūrinių dinamika. Kiek pritrūko pianisto improvizacijų, tačiau viską puikiai užklojo vibrofono vaikinas, kuris raižė savo instrumentus keturiomis lazdelėmis ir kartais kaustė dėmesį labiau negu kvinteto vadovas.
Libretto programa buvo must pasirinkimas, nes šioje kompanijoje yra net trys mano šiuo metu klausomi atlikėjai: Švedai Lars Danielsson (bosas) ir Magnus Öström (būgnai) bei islandas Mathias Eick (trimitas). Už klavišus šiame koncerte buvo atsakingas Gregory Privat, kuris juos maigė lyg burtininkas, privertęs pakilti sunkų instrumentą nuo grindų. Lars Danielsson vadovaujami vyrukai pamokė, kaip pagardinti džiazą geru skandinaviškos melancholijos prieskoniu. Ir jokio nereikalingo triukšmo. Jokių ilgų nuspėjamų improvizacijų. Meistrystė pademonstruota jos visai neparodant. Lars Danielsson ir Magnus Öström, regis, grojo ne rankomis, bet veido išraiškomis – kiekvienas kontraboso stygų palietimas ir smūgis būgnais buvo išjaustas ir parodytas veide, lyg vyrams reikėtų spręsti sunkią matematinę užduotį, kuri yra jų gyvenimo tikslas. Jie darė tai su tokia meile, kad norėjosi kiekvieną apkabinti. To vos nepadariau po koncerto, kai Magnus Öström stoviniavo pajūrio bare. Atskiro paminėjimo vertas Mathias Eick trimitas, nešantis Islandijos ledynais. Kiekvienas iš scenoje buvusių atlikėjų – atskiras pasaulis, tad jeigu dairotės, nuo ko galėtumėte pradėti klausytis džiazo ir norite išvengti klišių, tai šie vardai galėtų būti verti jūsų dėmesio.
Kai dar būdamas Vilniuje pasiklausiau Dhafer Youssef, pamaniau, kad į Ystad Jazz Festival groti džiazo atvažiuoja Dead Can Dance, tik pakitusia sudėtimi. Visą koncertą paslaptingai prasišypsojęs, nuostabiai oud instrumentą valdantis tunisietis nusinešė mane pasiplaikstyti po artimųjų rytų dykumas. Nors kiek baiminausi, kad Dhafer Youssef pasirodymas bus saldus dėl savo egzotiškumo, vis tik, ši nuostata nepasitvirtino. Jam puikiai akomponavo estų pianistas Kristjan Randalu, o būgnininkas Ferenc Nemeth iš Vengrijos savo instrumentą drožė taip, kad jo rankų judesiai priminė rūką – ką ir kaip jis daro susekti buvo neįmanoma. Mano nuostabai, tai buvo vienas geriausių festivalio koncertų, kuriame autentiški artimųjų rytų garsai buvo puikiai sumaišyti su šiuolaikinio džiazo ingredientais. Sėdėdamas mažo Švedijos miestelio teatre pabuvojau kažkur Irano dykumose ir Sirijos pasieniuose.
Robert Glasper Trio buvo viena laukiamiausių trijulių, nes jau buvau pasiilgęs gero amerikietiško, įsivaizduojamais New York barais paduodančio, džiazo. Absoliutūs savo instrumentų virtuozai nors ir nesukėlė euforijos, tačiau parodė, kaip naujai gali skambėti tradicinis džiazas. Gal tik Robert Glasper juokeliai scenoje nesiderino su švedišku šaltumu, o ir tokie nušlifuoti atrodė. Suprask, mes galime neva netyčia suklysti grodami ir čia pat vėl pasitaisyti. Kita vertus, nėra ko kabinėtis, nes šitie trys vyrukai su muzika darė ką norėjo. Robert Glasper Trio gali būti puikus pasirinkimas tiems, kurie ieško kokybiško klasikinio džiazo su gerąja prasme vietos nerandančiais klavišais.
Apsilankyti festivalio uždarymo koncerte, kuriame susitiko pianino virtuozas Kenny Barron ir kontraboso vilkas Dave Holland, buvo privalomas reikalas. Pirmiausia dėl to, kad toks instrumentų derinys džiaze ko gero yra mano vienas mėgstamiausių. Antra, tokie pasirodymai visiškai nepataikauja publikai ir atskleidžia pačias jautriausias džiazo puses. Vienas geriausių tokią muziką atspindinčių albumų – Keith Jarret ir Charlie Haiden darbas Last Dance. Beveik užsimerkęs esu praklausęs tik du savo gyvenimo koncertus. Tai Sigur Ros pasirodymas Rygoje 2008 metais ir šis pianino bei kontraboso pasikalbėjimas. Per pusantros valandos apgalvojau visą muziką, kurią kada nors esu klausęs. Tokio grynumo, autentikos bei sielos kampelius apšviečiančių garsų nepamenu. Šis dviejų senyvų vyrų duetas puikiai užbaigė festivalį. Po jų pasirodymo dar ilgai rymojau prieplaukoje ir žiūrėjau į Vokietijos pusėn nutolstantį laivą.
Nors oficiali koncertų programa buvo pritrenkianti, tačiau ne mažiau lauktos ir išgyventos buvo naktinės jam sesijos, kurioms vadovavo jauni Sven Erik Lundeqvist Trio bičai. Jam sesijos vyko spontaniškai, priklausomai nuo pro šalį ėjusio ir festivalyje jau savo darbą atlikusio muzikanto. Buvo smalsu, kas ir kada įstos, kokiu stiliumi paįvairins kone valandą besitęsiančius kūrinius. Kiekvienas atlikėjas iš po skverno traukė tai saksofoną, tai triūbą, keitė viens kitą prie mikrofono, pianino ar būgnų. Muzika neišsisemdavo tol, kol būgnininkai ar kontrabosistai pritrūkdavo jėgų. Visas reikalas vežė tuo, kad jis greičiau buvo skirtas ne publikos, bet pačių muzikantų pasilinksminimui. Ir tai yra geriausia, ką gali gauti klausytojai – laisvą ir nevaldomą muziką. Atskiro pagyrimo reikėtų ir naktinei publikai, kurią daugumoje sudarė energingi senjorai. Vienas jų ilgai atsiprašinėjo manęs už mūsiškės futbolo komandos pralaimėjimą prieš Malmo klubą.
Lėkdamas traukiniu virš Baltijos jūros link Kopenhagos nesiklausiau jokios muzikos, tik tylaus mašinos ūžesio. Kad ir ką būčiau įsijungęs, nenorėjau trikdyti mintyse užsilikusių garsų. Tegu jie lengvai išsisklaido, kaip vandens purslai man iš dešinės ir kairės. Ar sugrįšiu? Kitais metais Yastad Jazz Festival vyks rugpjūčio 3-6 dienomis.
Foto ir video autorius: Tomas Mi
