Diskusija „Nesitikėkite atsikratyti knygų“ nebūtų tokia žavinti, jeigu joje nedalyvautų didysis italų intelektualas Umberto Eco. Bent taip mintijau pradėjęs skaityti, tačiau Jean-Claude Carriere‘as, prancūzų rašytojas ir scenaristas, netrukus įsijungė į pokalbį kaip lygiavertis pašnekovas, kuris patirtimi (nors ir kiek kitokia – daugiau iš kinematografinės ir teatrinės srities), sąmoju ir iškalba nenusileido Eco.

Italo pristatyti lyg ir nėra reikalo, o taip pat aistringas knygų kolekcionierius Carriere mums mažai girdėtas, nors knygos pabaigoje patektų darbų sąraše ne vienas aptiks pažįstamų eilučių – kad ir filmus „Kuklus buržuazijos žavesys“ (rež. L. Bunuel), „Gojos vaiduokliai“ (rež. M. Forman) ar „Baltas kaspinas“ (rež. M. Haneke), kuriems scenarijus parašė Carriere‘as.

Taigi du bibliofilai, inkunabulų medžiotojai, skatinami ir nukreipiami pokalbio vadovo, žurnalisto Jean-Philippe de Tonnac‘o, dalijasi savo patirtimi ir spėjimais apie knygų praeitį ir ateitį. Tiesa, Eco apie knygų ateitį jau gan išsamiai buvo ne kartą savo nuomonę išreiškęs (kad ir šioje paskaitoje), tad „Nesitikėkite atsikratyti knygų“ kiek pasikartoja, dar labiau detalizuoja, tačiau tai tik viena iš daugybės šios pustrečio šimto puslapių storio knygos temų.

Pokalbio dalyviai nebijo nukrypti į lankas nuo kelio apie knygas ir tą padaro – linksmai, tinkamai, taip, kaip pritinka tikram gyvam pokalbiui, kurį skaitant dažnai norėjosi išvysti gyvai (su emocijomis, intonacijomis).

Diskusijos tandemas su knygos istorijos tema keliauja per kiną (čia Carriere paprotina, kad sukti filmus, tai ne tas pats, kas kurti kiną), scenarijų rašymą ir kolekcionavimą, religijas („religija yra kokainas liaudžiai“), šiuolaikines technologijas, antropologiją, interneto tekstų patikimumą (tikriausiai jau skaitėte apie Vikipedijos taisytojus, tačiau eruditas Eco taikliai klausia „O kas tikrins tikrintoją?“), nepelnytai pamirštus baroko poetus, dailininkus, skulptorius, meno istoriją, politikos ir ugnies cenzūrą, apie (ne)būtinumą perskaityti visas namų lentynose turimas knygas (čia Tonnac išmeta taiklią sentenciją „Čia kaip vyno rūsys. Nebus naudos, jei viską išgersime.“).

Dialogai kupini informacijos, vardų, datų, citatų, kuriuos skaitant nesitiki, jog įmanoma taip diskutuoti neturint po ranka jokių sufleruojančių pagalbinių priemonių. O retos klaidelės lyg patvirtina, kad nieko panašaus pašnekovai nenaudojo. Tačiau nereikia kratytis šios knygos dėl informacijos pertekliaus ir manyti, kad senukai šneka sausai ir beviltiškai akademine kalba. Jų dialogai kupini sąmojo, neformalumo, pikantiškų pastebėjimų (kaip, antai, apie spermos konservavimą, aprašytą „Mahabharatoje“, kaip Kafka daro įtaką Servantesui, kaip rozenkreicerių egzistavimą įrodo jų buvimo neigimas, kaip progresuoja kvailybė („Šiandien visi žmonės nori būti išgirsti, ir, deja, kai kada iš jų girdime vien kvailybes. Taigi galime sakyti, kad anais laikais kvailybė nesiekdavo pripažinimo, o šiais laikais griaudėja iš visų tribūnų.“), apie receptus ir jiems iššifruoti išrastus vaistininkus ir t.t.

„Nesitikėkite atsikratyti knygų“ – tikrai linksmojo mokslo, kaip nemeluoja knygos nugarėlėje esanti anotacija, tekstas, kuriame nepamirštamos ir pokalbio dalyvių asmenybės, nešykštinčios biografinių detalių ir subjektyvių nuomonių – skaitytojas sužinos kaip Carriere ir Eco susipažino su knygomis, kodėl juos apsėdo „knyginė“ kvailybė, kokias knygas iš namų gelbėtų pirma kilus gaisrui, kokios retenybės slypi asmeninėse bibliotekose, kaip medžiojami vienetiniai inkunabulai, koks likimas laukia asmeninių bibliotekų po savininkų mirties ir panašiai. Žodžiu rekomenduoju visiems knygų ir intelektualios kvailybės mylėtojams.

—–

Informacija apie knygą: Nesitikėkite atsikratyti knygų / Jean Carrière, Umberto Eco, Jean-Philippe de Tonnac (sudarytojas) ; iš prancūzų kalbos vertė Elena Macevičiūtė, Adas Macevičius. – Vilnius : Žara, 2011. – ISBN 978-9986-34-254-0