Esu senos indie kartos augintinis. Jei tokia karta iš viso buvo… Bet ot laikai pasitaikė! Kai naujausią (o patikėkit, tada jis Buvo Naujausias) MY BLOODY VALENTINE ar PIXIES ar WEDDING PRESENT albumą galėdavai gauti tik kasetėje iš Kanados latvio, su kuriuo susipažinai per „The Cure” fanklubo naujienlaiškį. Laikydavai rankoje tą TDK kasetę ir žinodavai, kad tavo klasė šį įrašą turi vienintelė šalyje. Arba kai būdamas nepilnametis važiuodavai į “Sonic Youth” koncertą Vilniaus Sporto rūmuose… Ach!

Be jokių abejonių, John Peelas buvo mistinis mūsų dievukas, paslaptingas barzdočius, rengiantis purvino garso sesijas ir transliuojantis bele ką – t.y. mūsų dievaičius, nuo Iano Curtis iki PJ Harvey, purvinus ir lydimus kandaus komentaro. Paslaptingojo “Strage Fruit” leiblo, kažkokio KITOKIOS MUZIKOS obuolio savininkas, žaltys ūkanuose paskendusiame Marse, t.y. dabar per 4 valandas pasiekiamame Londone. Laimingieji klausėsi viso to per traškančią kasetę, ar skaitydavo apie lobius lenkiškame žurnale.

Nepraėjo nei 20 metų, ir aš rengiu jau antrą “John Peel Day”. Man tai – visiška indie muzikos šventė, į kurią pats susikviečiu radijo negrojamus atlikėjus, ir rūpinuosi, kad jie gerai skambėtų. Viskas vyks ketvirtadienį, spalio 12 dieną “Tamstoje”, Vilniuje.

Reikia parašyti savireklamos tekstą laikraščiams ir portalams, ir aš pilu… “be jo įtakos Didžiosios Britanijos (o vėliau Europos, o vėliau ir Lietuvos) klausytojus vargu ar būtų pasiekę Bobo Marley, „The Clash”, „Joy Division”, „The Cure”, „The Smiths”, „Blur”, „Supergrass”, „Pulp” ar – paskutiniu metu – The „White Stripes garsai.” Saldūs vardai, ar ne?

Bet juk taip buvo iš tikrųjų. Kaip? Paskaitykime neseniai įsigytą Marko Sturdy parašytą PULP biografiją: “1981-ųjų spalio 10-ąja John Peel grojo reklaminėje BBC Radio One akcijoje Šefyldo Politechnikos institute. Jamie ir Jarvis nuėjo ten, ir sukaupę daugybę drąsos, po koncerto susirado Pylą bei davė jam savo kasetę. “Bilietas kainavo 50 pensų”, po keturiolikos metų interviu Peelui pasakojo Jarvis. ”Aš tau atidaviau mūsų pirmąją sukurtą demo kasetę, ir kai tu pasakei, kad ją paklausei važiuodamas automobiliu namo, aš sau pasakiau: “Na, čia jis kažin ką mums trina….” Bet po pusantros savaitės kažkas skambina į mano mamos namus – prodiuseris sako, kad tu nori, jog mes atvyktume ir įrašytume specialią sesiją… ir negaliu apsakyt, kaip susijaudinom”.

“Be abejo, sesija Peelo laidai buvo žymiausias įvykis ankstyvojoje PULP biografijoje. 1981-ųjų rudenį jie beveik pasiekė stadiją, kai galėjo surinkti padorią publiką grodami vienoje iš mažesnių Šefyldo aludžių scenų. Bet pasirodyti nacionalinio radijo programoje – ne tik nacionalinio radijo, bet labiausiai klausomoje ir labiausiai gerbiamoje alternatyvinės muzikos programoje – tai buvo šuolis pirmyn”… Kur gi ne. Aš irgi myžau į kelnes, kai Rolandas Puolis lietuviškos muzikos valandėlėje, per tuometinį “M-1”, pagrojo mano grupytės eee undergroundinę dainą… Oj, kaip myžau….

Taip, bet mes niekada neturėjome savo Peelo. Su visa pagarba Dovydui Bluvšteinui ir jo tuometinėms (ir tikėkimės – ir dabartinėms) “Stygoms”, amžinatilsį Virgiui Mizarui, kuris buvo absoliutus mano muzikinio išsilavinimo guru, kitiems tikriems radijo žmonėms Šiauliuose, Alytuje, Kaune, su didele pagarba Audrai Čepkauskaitei – kuri pernai Peel dienos proga pasikvietė ne tai kad pasikvietė mus paskiedalioti apie indiuchą, bet ir uždėjo gruzinų gitarinį smūgį… Neturėjome žmogaus, kuris turėjo įtaką ir formavo.

Mes niekada neturėjome nieko panašaus kaip lenkų “Dwojka” ar ‘Trojka”, jau nekalbant apie Prahos “Radio 1” etc. Nacionaliniame radijuje gyveno monstrai, o dar užauga naujų monstrų karta, kuri laižo batus nežmoniškam pre-programingo formatui, A listams ir B listams, ir tuščiam dabartinių 30-40 metų hit oriented radio godumui – kaip kuo šlykštesnio priedainio kartojimu pakelti savo reitingą nuo 6.5 iki 6.666666….. O ką daryt? Tai kai ką ir darom – “Ore Grotuvas’, mano nuomone, yra minimalus, bet Peelo dvasios atspindys.

Bet tai ko čia liūdėti – John Peel Day jau šį ketvirtadienį. Bus eklektiška! Nes mes pasikvietėm rygiečius “Tribes Of The City”, kurie/os sklado “modern shogaze” (sic!); nerimastinguosius “Gravel”, kurie šiemet įrodė, kad įmanoma ne tik kalbėti apie indie dainas, bet ir jas sukurti bei pagroti; radioheadine magija pasekusius “Flamingo” ir purviną purviną Ernio rokenrolą. Taigi, ateikite, pašvęsime nesupuvusios nešaldytos be konservantų – raw muzikos šventę!

Renginys JOHN PEEL DAY VILNIUS:
Spalio 12 d. (ketvirtadienį) m/k „Tamsta”.