19.35 restorane (?) „Pizza Hut” už „Pepsi” ir didelę vegetarišką picą palieku ~100 Lt ir, pasitikėdamas intuicija bei greitomis kojomis, išlekiu ieškoti „Sodra Teatern” – ten 20.00 tyliuosius švedus žada raminti subtilūs amerikiečiai. Niekada nebuvau didelis jų fanas, bet… Turint omeny, kad „Lambchop” koncertas (su kelione ir nakvyne) man kainavo pigiau nei pica (laimingas atsitiktinumas darbe), šansų nusivilti turiu mažai. Vienintelis baisus penktadieninis dalykas – migracijos departamento ir užsienio reikalų ministerijos patikinimai, kad su asmens tapatybės kortele į Švediją nepakliūsiu. Ačiū dievui, klaidingi.

„Sodra Teatern” – tai mūsų Rusų dramos teatro atitikmuo. Tik mažesnis. Ir su žymiai geresne akustika. Kai pagalvoju apie „Lambchop” koncertavimo manierą, nekokybiškas garsas ar chaotiškas jo sklandymas erdvėje, smarkiai apgadintų įspūdį. Kurto Wagnerio vokalas kartais primena Stuarto A. Staples („Tinderstics”), bet jeigu pastarasis lengvai, elegantiškai sudrebintų paskutinėje eilėje sėdinčią jautrią sielą, tai „Lambchop” lyderis dažniau kalba arba tiesiai į ausį, arba tam maloniam svečiui netyčią pradariusiam ne tas duris: „Labas, prisėsk ant kėdės, turiu tau kai ką papasakoti”. Atlikęs malonią fotografo pareigą, prisėdau ir aš. Po skraidymų, vaikščiojimų ir bėgiojimų kupinos dienos, norėjosi tiesiog… „Lambchop” visada buvo „big band”, tačiau ne skambesiu, bet sudėtimi. Stokholme tuo buvo galima įsitikinti ir gyvai. 12 žmonių kolektyvas, kurio sudėtyje yra dar du (apie tai vėliau), taip niekada ir nesuskambėjo lyg masė – tik kaip subtili kimstelėjusio K. Wagnerio muzikinė palyda. Kad būtų lengviau susigaudyti, į sceną grupė kilo grupelėmis. Iš pradžių kiek eksperimentinio pobūdžio elektroninis duetas „Hands of Cuba” su vienu iš gitaristų. Ir nors galėjai jausti, kad tai, ką jie groja, lengvai pereis į (šio koncerto link mane pastūmusią) „Paperback Bible„, juos pakeitė moteriškas „Dafo String Quartet”. Pratęsdamos kiek eksperimentinio charakterio muzikavimą, mačiau, pačios šypsojosi, leisdamos suprasti, kad juokauja – nieko panašaus koncerte išgirsti neteks. Ilgainiui viskas susiliejo į vieną balsą su choru.

Po 15 minučių apšilimo, scenoje pasirodo ir likusi publika. Kurtas Wagneris tradiciškai slepiasi po kepuraite nuo saulės, tuo pačiu leisdamas pamiršti, kad niekaip neatitinka statistinio „mano mylimiausių” atlikėjų amžiaus vidurkio. Tarp mylimiausių nepapuola ir dažnai prie jų minimas country stilius. Kur, kada? Soul iš albumo „Nixon” laikų dar pamenu, bet į Virgio Stakėno pusę jie akivaizdžiai nebetempia. Kaip ir nemaža dalis kitų žinomų veikėjų iš „ten”: „Wilco”, Neko case, etc. Gal tik Našvilis, iš kur atvyko ir į kur Wagneris koncerto metu kvietė užsukti pasivaišinti barbecue, palieka šiokį tokį stiliaus kvapą. Iš tiesų, jis daug arčiau pasakotojo, poezijos skaitovo, protingai palydimo muzikos instrumentais. Bosinė, pora elektrinių gitarų, Wagnerio rankose gulinti akustinė, mušamieji, styginių kvartetas, „elektronšikai” „Hands of Cuba”, pianinas… O jausmas toks, lyg girdėtum max. 5-6 susigrojusius lopšinių muzikantus. Ir kai antrajo biso metu, grojant „Theone” kažkas praveria girgždinčias medines duris, Wagneris nusišypso ir pratęsia, lyg ką tik savo vietoje būtų nuskambėjęs dar vienas jų orkestro instrumentas – pirmoje eilėje ar paskutinėje, atrodė, kad esi čia pat. Atrodo, visiškai nepažįstama grupė (rimtai teko perklausyti tik 2 albumus), bet per dvi valandas prisijaukina kaip alkaną šunytį… Niekaip iš galvos neiškrenta pica už 100 Lt.

Kaip žinia, esu ne vienintelis iš „G.” apsilankęs Švedijoje. Lauksime daugiau..?