Kitą dieną niekas nemirė. Šis faktas, prieštaraujantis gyvenimo dėsniams, sukėlė protuose didžiulę sumaištį, tokiomis aplinkybėmis visiškai pateisinamą, mums pakanka prisiminti, kad keturiasdešimtyje visuotinės istorijos tomų neužfiksuota nė vieno panašaus atvejo, jog kada nors visą ilgą parą su jai dosniai atseikėtomis dvidešimt keturiomis valandomis, įskaičiuojant dienines ir naktines, rytines ir vakarines, niekas nebūtų pasimiręs dėl ligos, nelaimingo atsitikimo, sėkmingai užbaigtos savižudybės, niekas, ničniekas.

Literatūrinės Nobelio premijos laureatas portugalų rašytojas José Saramago knygoje „Kai mirtis nusišalina“ svarsto filosofinį klausimą – kas atsitiktų, jei mirtis vieną dieną tiesiog nepasirodytų? Tad kai mirtis nusišalina, į šalį, kurioje niekas staiga nebemiršta, atplūsta didžiulė finansinių, demografinių ir politinių rūpesčių lavina. Iš pradžių piliečiai, džiūgavę, kad dabar jų laukia puikus amžinasis gyvenimas, vėliau ima karštligiškai svarstyti, kurgi dėti vis didėjančias merdinčiųjų gretas, užtvindžiusias ligonines ir sanatorijas? O ir kokia tad to gyvenimo prasmė, jei jis niekada nesibaigia? Kol nemirštančiųjų šalies gyventojai ir valdžia suka galvas, kaip kovoti su nemirtingumo reiškiniu, visų bėdų kaltininkė mirtis nusprendžia pabūti žmogumi ir … įsimylėti.

Knyga, siūlanti įsivaizduoti gyvenimą be natūralios jo pabaigos – mirties, išmaniai suręsta: pasakotojas ironiškai, nenutrūkstama žodžių lavina beria pasakojimą, kartais kreipdamasis į skaitytoją, o tokia pasakojimo konstrukcija nejučiomis perteikia desperacijos pojūtį. Desperacijos, kuri užvaldo nemirtingųjų šalies gyventojus, o pasakotojas lyg ir linksminasi, lyg ir užjaučia žvelgdamas į nelaimėlių nemiršančiųjų vargus. Pasakojimą galima skelti į dvi dalis – pirmoji pusė gvildena kuriozišką nemirtingumo situaciją, antrojoje gi bandomas nupiešti pagrindinės knygos veikėjos – mirties – paveikslas. O toji klastūnė mirtis knygoje nužengia kaip graži, labai graži moteris, turinti silpnybių. Saramago sukabina dvi istorijas – nuodugnius pasvarstymus apie neįmanomą nemirtingumo situaciją ir sužmogintos mirties gyvenimo epizodą. Šis sukabinimas suteikia knygai ilgai lauktos intrigos, nes ilgainiui norisi žvilgtelėti į konkretaus veikėjo gyvenimą.

Pirmą kartą paimtas į rankas José Saramago palieka dviprasmišką įspūdį – viena vertus, stiprus, gerai sukonstruotas pasakojimas ir gilios įžvalgos apie galimą nemirtingumo situaciją ir jo visokeriopas pasekmes sulaikys mėgstančiųjų filosofiją žvilgsnius, tačiau tam, kad atsiversčiau knygą antrą kartą ar bent jau ilgėliau sulaikyčiau kvapą užvertusi paskutinį puslapį, kažko pritrūko. Galbūt geriau susiskaitytų intymi vieno žmogaus, pakliuvusio į nemirtingumo situaciją, istorija. Saramago į rankas dar paimsiu, ir tikiuosi, kad kita knyga atvipins žandikaulį labiau.

—–

Informacija apie knygą: [romanas] / José Saramago ; iš portugalų kalbos vertė Zigmantas Ardickas. – Kaunas : Kitos knygos, [2012]. – 212 p. – Tiražas 1200 egz. – ISBN 978-609-427-077-2