Vilnius, Baltos lankos, 2007, – 144 pusl.
 Serija: „Albert’o Camus kūrybos rinktinė”
 Žanras – filosofinis romanas

 “Turėti pinigų reiškia turėti laiko.  Laikas perkamas. Viskas perkama. Būti ar tapti turtingam reiškia turėti laiko būti laimingam, tai reiškia būti laimingam, kai esi to vertas“
Būtent ši Albert‘o Camus romano „Laiminga mirtis“ citata yra pagrindinis atspirties taškas, nuo kurio rutuliojasi tolimesnė dviejų, vieno su kitu susijusių, knygos herojų likimai. Ar esi vertas likti grožio pilname pasaulyje su kankinančiomis mintimis, kad negali juo mėgautis, net ir turėdamas galybę pinigų, negali atsiduoti gyvenimo aistrai kaip norėtum, nes esi luošas, prirakintas pries savo kambario kėdės? Ir kaip nuo to pačio atskaitos taško klostosi antrojo herojo likimas, kuris vardan laimės (kurią suteikia pinigai?!) ryžtasi žmogžudystei? Kokią laimę suteikia vienatvė be polėkio, be meilės? Priešpastatant hedonistinio gyvenimo atspindžius „Name prieš Pasaulį“, kur visos dienos, nuaustos iš prabangaus, „prietarų stokojančių“ merginų juoko ir įprastinių poelgių audeklo, baigiasi terasoje priešais žvaigdžių pritvinkusį dangų – svarsto rašytojas šiame kūrinyje.

„Laimingoje mirtyje” kone kiekviename puslapyje nagrinėjamos laisvės, meilės, aistros, laimės, sąžinės, vienatvės ir galų gale mirties temos; ir visa tai perpinama poetiškais Alžyro gamtos aprašymais. Jūros, saulės, dangaus įvaizdžiai: „Tyloje, pritvinkusioje šilkinių dangaus garsų, naktis liejosi virš pasaulio tarsi pienas“  jau tapo įprasti  A. Camus kūrybos palydovai, o „Laimingoje mirtyje“  jų dar daugiau nei vėlesniuose rašytojo kūriniuose. Dėl tos pačios priežasties šį romaną įvardinčiau kaip vieną iš poetiškiausių A. Camus kūrinių, kuriame pats rašymo stilius, literatūrinė kalba yra žymiai pranašesni už romano siužetą, fabulą, pagrindinę mintį.

Tačiau ne ditirambai Alžyro gamtai ir Afrikos saulei mane labiausiai sužavėjo skaitant šį romaną, o gausiai pabarstytos intelektualios diskusijos, įdomūs samprotavimai, mintys, kurias gali cituoti net ne sakiniais, o ištisomis pastraipomis, pvz.: patarimas moteriai: “Nelauk gyvenimo tik iš vyro. Daug moterų klysta kaip tik todėl. Lauk jo iš savęs pačios”; apie santykį su supančia aplinka: „Juk pakanka pasauliui parodyti veidą, kurį jis sugeba suprasti. Tingumas ir bailumas padaro visą kitą“; apie pinigus: „..taigi aš pastebėjau, kad kai kurie elito atstovai iš savotiško dvasinio snobizmo tiki, kad pinigai laimei nebūtini. Tai kvaila, tai neteisinga ir savotiškai niekšiška..“ ir apie pačią laimę: „Aš galiu mėgautis laime, tik kai ji atkakliai ir pašėlusiai priešinasi savo priešingybei”. Tai tik maža dalis minčių, kurios perskaičius visą romaną galėtų nutūpti Jūsų „auksinių citatų“ knygelėse.

A. Camus yra mano labai mėgiamas rašytojas, būtent dėl tos priežasties, kad savo egzistencializmo filosofiją jis priartino prie meno, meistriškai įliejo ją į grožinę literatūrą, todėl visi jo kūriniai yra vertingi dvigubai – tiek menine, tiek intelektualine prasme.

Drįsiu teigti, kad pirmasis Albert’o Camus romanas „Laiminga mirtis“ buvo savotiškas pasiruošimas vėlesniam ir vienam iš geriausių jo kūrinių „Svetimas“. Nemažai sąsajų pastebėjau tarp šių dviejų romanų, netgi pagrindinio herojaus vardas tas pats – Merso.  Abu atsiskyrę nuo pasaulio, mirties akivaizdoje mąsto apie laimę ir mirtį. Vienas savanoriškai pasirinkdamas atsiskyrėlio dalią, o kitas „gyvenimo džiaugsmo” prasmę suvokia tik patekęs į mirtininko kamerą. Bet būtent „Svetimas“ yra kur kas brandesnis savo esmine kūrinio idėja, pagrindinio herojaus išgrynintu paveikslu, dėsningai  koncentruotais kulminaciniais taškais ir labiausia romano pabaiga, kurios paskutinį puslapį kažkada skaičiau gal dešimtis kartų, nes tuomet man atrodė, kad tai buvo viena stipriausių kada nors skaitytų knygų pabaigų..

„Laimingoje mirtyje“ priešingai – jaučiamas  jaunatviškas rašytojo „minčių perteklius“, idealizmas, kai norisi išsakyti viską pasauliui, kas tuomet jaunam žmogui yra aktualu. Neneigsiu, kad tos diskusijos (pačios su savimi ir ne tik..) yra įdomios, bet kartu jos nepriduoda kūrinio pagrindinei idėjai užtikrintumo, kai kuriais prieštaravimais, šokinėjimais nuo vienų kraštutinumų prie kitų, keliant abejones dėl herojaus įvardintų neva „laimingo gyvenimo“ ir „laimingos mirties“ priežasčių. Todėl ir teigiu, kad „Svetimas“ buvo labiau kryptingas, lakoniškesnis, atsijotas nuo viso to, ko buvo per daug „Laimingoje mirtyje“.

Apibendrinant, kūrinys yra neblogas (nepaisant įvardintų trūkumų) ir labiau rekomenduojamas tiems, kurie dar tik pradeda pažintį su A. Camus kūryba. Vertingas tuom, kad šis rašytojas kaip ir visuomet priverčia skaitytoją suabejoti savo gyvenimiškom vertybėm, moralinėm nuostatom, kaip pagrindą tam pateikdamas gan rimtus, įtikinamus argumentus. Šita knyga tarsi leidžia suprasti, kad būsimasis „Absurdo filosofas” kažkada visgi yra buvęs laimingas žmogus, mokėjęs žavėtis, pulti į ekstazę ir taip pajusti ryšį su pasaulio harmonija.  Tik gilesnis jo gyvenimo pažinimas,  vėliau privertė  į tuos pačius dalykus pažiūrėti jau per kitokią filosofinę prizmę, kurioje „gyvenimo džiaugsmo” simbolių rasime jau kur kas mažiau..

Kaip rašė pats Albert‘as Camus: „Mene atsiranda viskas iš karto, arba nieko neatsiranda: nėra šviesos be liepsnos.” Taip ir aš galėčiau pritaikyti šia citatą būtent pirmajam A.Camus romanui, kuris tiesiog nuo pat pirmų eilučių  alsuoja egzistencine filosofija, žinant, kad vėliau tai ir bus jo visos kūrybos pagrindas, ugnis ir šviesa ieškant gyvenimo prasmės net pačiuose beprasmiškiausiuose dalykuose.

„Mums stinga laiko būti savimi. Mums jo užtenka tik būti laimingiems“
Pamąstykite apie tai tuomet, kai laimingais „būti” vieną dieną tiesiog pabos..