Praėjęs savaitgalis Vilniuje buvo turtingas menu netikėtose erdvėse.. Viena iš netikėčiausių meno erdvių, kurią aptikau netyčia saulėtą šeštadienio popietę, – tai prancūziškos kapinaitės vidury Sereikiškių parko. Tiesa, kad tai erdvė menui, sužinojau kur kas vėliau…
Sekmadienį mosikuodami bilietais grūdomės visi į sausakimšą autobusą, kuris turėjo vežti į antrajį Sirenų spektaklį iš Prancūzijos “Monologai Morė prie Ragiuzo” (režisierius Valery Deloince).
Maloniai paprašyti užsitraukti užuolaidėles, visi puolėm vykdyti nurodymus, ir pamažu autobusas pajudėjo žiūrovui nežinoma kryptimi. Lydimi nematomo pasakotojo, ekrane stebėjome video instaliaciją, vaizduojančią miestelio gyvenimą, kraštovaizdžius, žmonių portretus.. Toks keistas jausmas apima: nematai kurlink vairuoja autobusas ir net nenori žinoti.. Tiesiog norisi išjungti smalsumą (ir nesidairyti pro užsilikusius langų plyšelius), o atsiduoti istorijos tėkmei, leistis į netradicinę teatrinę kelionę po Morė-siur-Ragiuzo.
Autobusui sustojus, visi tyliai išsilaipina ir išvysta šviečiančius kaimo trobesių siluetus.. Čia nėra ekskursijos vadovo ir nebegirdime pasakotojo balso, tad patys nieko nelaukę slampinėjame po kaimelį (lyg po Rumšiškių muziejų), kaišiodami nosis į gyventojų miegamuosius, virtuves, kartais pasijausdami nejaukiai, aptikę ten gyventojų figūras..
Apvaikščioję trobesius, netikėtai išgirstame garsus iš šalia esančių “miestelio kapinių”, kurios jau iš toli švytėjo žvakutėmis ir žibintais lyg vėlinių naktį.. 
Mirusieji, nuo vieno kapo iš kito, ima pasakoti savo gyvenimo istorijas. Pamažu po dalelę lyg dėlionė lipdosi tikroji Morė-siur-Ragiuzo kaimo istorija… Ji pilna visko – neatskleistų žmogžudysčių, meilės istorijų, ištvirkavimų, išprievartavimų, juokingų šeimyninių konfliktų ar tiesiog tragiškų įvykių. Kiekvienas mirusysis vos per porą minučių spėja atskleisti ne tik savo charakterio ypatumus, keistumus, bet ir savo likimą. Antkapiai, kapo puošmenos tarsi buvusios asmenybės atspindžiai, net ir po mirties daug ką nebyliai pasakantys apie mirusiojo buvusį gyvenimą, socialinę padėtį ir t.t. Na, kad ir kapo su keramikine šunelio figura istorija sukėlė ne vieną dalyvio šypsnį. Kapo šeimininkai papasakojo apie ilgai trukusį šeimyninį konfliktą dėl šuns, kurį iš didelės meilės šeimininkas pasiėmė po mirties į kapą su savimi. O žmona, visą gyvenimą pavyduliavusi dėl didesnės meilės šuniui nei jai, nesutiko gulti į tą patį kapą su jais abiem, todėl buvo palaidota šalia. Štai tokias ir kitokias istorijas klausėme vieną po kitos.
Tą vakarą mirtis nebeatrodė liūdnesnė nei gyvenimas. Mirusieji neatrodė tokie tolimi ir neprieinami.. Anaiptol, režisierius tarsi priartino šiuos du pasaulius, leido pažvelgti su humoru į tai, ką dažnai laikome tabu, neliečiamybe..
Pasivaikščiojimą po miestelį užbaigėme Morė-siur-Ragiuzo bare, kur šeimininkai vaišino prancūzišku vynu.. Tikru, beje.
Įspūdis tikrai toks keistas ir įdomus, kai teatras iš scenos keliasi į atvirą miesto erdvę. Tikriausiai dar keisčiau visas šis spektaklis, su kapinaitėmis ir sklindančiais iš anapus balsais vidury Sereikiškių parko, pasirodė ir daugeliui prašalaičių, tais vėlyvais vakarais visai netyčia keliavusiems tiesiog pro šalį ir nesupratusiems, kas čia vyksta.. Bet gal tuo ir įdomus buvo šis savaitgalis, kad nežinai, kur ir ką buvo galima aptikti, ko tikėtis..
Galutinis vertinimas būtų teigiamas dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia – dėl idėjos, dėl teatro be aktorių (tik su jų balsais), dėl netikėtos erdvės (net jei ją atradau visai netyčia dieną prieš), dėl netikėtų techninių sprendimų (balsų iš žemės ir antkapių), dėl pačios pjesės linksmumo (net jei jos pagrindiniai herojai mirusieji). Na, gal akimirkomis ir prailgdavo tų mirusiųjų monologai, bet iš esmės spektaklis savo neįprastumu tikrai buvo vertas teatro gurmanų dėmesio.
Foto: Dmitrijaus Matvejevo
Man galbūt būtent tai labiausiai ir užstrigo neigiama prasme – radijo teatras. C’mon.. tuoj ir spektaklių įrašai taps norma. Kur tas gyvas aktorius, kurio vaidybą dar savaitę nešiojies sieloje ir akyse? Ir.. Panašiai, kaip ir Fabre, Valery Deloince persimėgauja forma, kiek palikdamas užmarštyje turinį – niekur tie mirusiųjų dialogai toli nenuvedė. Faktiškai pabūni pirmas dešimt minučių kapinaitėse ir gali šiaušt namo – niekas per likusias 20-30 nepasikeis. Faktas tik, kad šios kapinaitės mano atmintyje išliks nepalyginamai ilgiau negu 37 tūkstančiai gėlių.
cha, tai kas čia pas mus žmogiško teatro šalininkai? :) na bet esmė ten buvo tame, kad kokie visi skirtingi tie numirėliai.. Šiaip isiklausant ten visai idomu buvo kai kurios istorijos. Ir svarbu tai, kad žmogus budamas gyvas, niekada galbūt nepapasakos tikros nuogos istorijos viešai su daugeliu intymių detalių, kurios gal ir buvo gražiausias, idomiausias dalykas šiame kurinyje. Po mirties te sužino visi kaip buvo iš tikrųjų, kaip mane prievartavo tėvas, kaip mėgdavau dulkintis su visais miestelio vyrais, pirmadieniais – vienu, antradieniais – kitu.. Man tas atviras pasakojimas gal labiausia ir suimponavo šioje dalyje, nes dabar mol koks jau skirtumas ka apie mane pamanys, aš jau vis tiek mires.
Labiau gal kliuvo kai kurių aktorių nenatūrali garsinė vaidyba ;)
Radijo teatras dabartiniam lietuvių aktoriam – nežinomas pasaulis, tad nenuostabu. Jep, buvo ir įdomių istorijų, ir buvo akivaizdus tas monologų atvirumo momentas, bet.. Sakau, niekur jis nenuvedė. Ilgainiui tiesiog visi pasakė savo ir baigė.Jeigu paimtum ir nutrauktum juos viduryje seanso, esmė nepasikeistų – tik trukmė.
bet cia gi buvo pasakojama miestelio istorija. Iš tu visu žmoniu dėliojama viena mozaika. Todėl tiek daug ir tokiu skirtingu ju reikėjo.
Aš suprantu, bet klausiu ar kas būtų pasikeitę, jeigu jų būtų buvę dviem daugiau arba mažiau? Monologai buvo faini patys savaime, o ne dėl kažkokio galutinio visaapimančio tikslo.
ir kaip tai niekur nenuvede? nuvede – i bara :D ar geriau dar ko buvo galima tiketis? :)
jurga, kad tu neįsivaizduoji pramogų be alkoholio, visi jau seniai puikiai žino. tik vargiai papildomas to afišavimas prideda tau garbės..
na jei butu dviem ar trim istorijom maziau, gal ir nebutu esmes pakeite, bet jei butu buve perpus maziau, gal kazko ir truktu iki miestelio ivairialypio veido uzpildymo ;)
Vat ir atskleide Paulius tikraja paslapti del ko likau ne iki galo patenkina Metamorfozėmis :D o dar dangstosi matai cia ji, kokiomis tai giliu prasmiu paieškomis :)
jo, pimpalais jurgos nepaimsit. tikrai.
jo.. šiandien kaip tik vartydama teatro repertuarus pagalvojau, kad baisiai noriu/pasiilgau ko nors čechoviško ar dostojevskiško jau.. va pvz. „Tris seseris” ryt rodo.. nemaciau dar, bet tikriausia bilietu jau be šansu gauti :(
patikekit i Bembilendus tikrai nenoriu kazkodel, idomu kodel..
ko čia šūkauji, kiba kas tave tuo kaltino? o aš tai dar stepančikovo dvaro nematęs.. beje, kažkada pamgalvojau – o kas čia:
http://www.rusdrama.lt/default.asp?DL=L&TopicID=161 ?
taip. apkaltinai alkoholizmu :D
i stepancikova verta nueiti, kaip tik buciau norejus rytoj kai ka i ji nusivest, ale speja padla tik ant 21 val. kino seanso Skalvijoje :)
nu zinok su tais rusu spektakliais nieko as nezinau. kazkodel apie juos mazai atsiliepimu pazeria ir Lietuvos kritikai. nezinau kodel..
gi jau mačius.. gal pabandykit į:
http://www.cinema.lt/filmoanotacija.asp?4731 man KAI KO nusitempti nepavyko, tad rekomenduoju aklai. tu tikrai esi mačius šio režisieriaus „9 songs”, kurios KAI KAM gal visai ir patiko (būtų patikę) :)
dekui, tik man jau temu „Gyvenimo triumfas prieš mirtį” ir atvirksciai, paskutinemis dienomis iki kaklo :D
o tas anas filmas, tiesiog fainas ir antra karta man butu paziuret, bent galiu buti del to tikra :)
na, jeigu tu taip, tai labanakt.
paka :)
padla :O
taip. padla. nes nespeja ant Stepancikovo per savo kaimuko statybas.
akmenu boksto (+)
ble jei buciau sito padlinimo neuzskaites, jau buciau net per pietus galejes buti vln, o dabar pfff..
a kas nors supranta ko tas offca cia sakojasi? (v) negi sitas antikulturistas pretenduoja lydet akademine mergaite :D i spektaklius? :O jau but gražu gražiausia..
ar kas nors suprato, ka cia jurgam sako?
ar kas nors ka nors supranta? :P
būtų logiška taip manyti.. na, kad kas nors ką nors supranta.
nu aš ir nieko, visai nieko
skonio reikalas. kai kam tu gal visai nieko, kai kam – nieko gero.
tai ta ir sakau, kad tik ne jam as nieko
grazu. padla vedasi nepadlina i spektakli