Muzikinė utopija „ZUIKIS PLEIBOJUS” @ Lietuvos rusų dramos teatras, 2009-12-17

Muzikinės utopijos „Zuikis Pleibojus“ pristatymas Lietuvos rusų dramos teatre jau įvyko. Taip legendinė „Antis“ ruošiasi paminėti savo 25 metų jubiliejų, kuris, matyt, iš tikrųjų bus tik kitąmet, gi „Anties“ pradžia buvo 1985-aisiais.

„Zuikis Pleibojus“ turi savyje muzikos, kiek mažiau aptikau utopijos, nors akivaizdu, kad užmojo būta didžiulio. Į dviejų valandų vyksmą su pertrauka sumiksuota gyvai atliekama muzika ir teatro elementai (režisierius Jonas Vaitkus), aplipinti šiuolaikinio meno blizgučiais – vaizdo projekcijomis, erdviniu garsu iš įrašo ir Sandros Striaukaitės žavingais kostiumais. Matyti, kad į projektą sumerkta daugybė pinigų ir pastangų.

Kiek sudėtinga teigti, kad viskas buvo silpnoka, vidutiniška ar labai stipru. Utopijoje neišgirsite nei vieno senojo „Anties“ kūrinio, visos kompozicijos specialiai sukurtos „Zuikiui Pleibojui“, tad be per radijo stotis leidžiamos „Aš pasitaisysiu“ nežinojau ko tikėtis ir laukti. Ir nors pirmas įspūdis lieka daugiau kritiškas nei liaupsinantis, tos dvi valandos neprailgo ir pateikė netikėtumų (čia tikrai ne apie dvi pusplikes mergeles, matomas plakatuose).

Taigi, pirmasis blynas neprisvilo. Renginio pirmojoje pusėje išlindę techniniai nesklandumai (vokalo neaiškumas, nesinchroniškas ir skirtingo garsumo suvedimas į vieną gyvą muzikavimą ir erdvinį įrašą) buvo pataisyti, tačiau kūrinių žodžių dažnai nepavykdavo suprasti viso koncerto metu. O tai nebuvo gerai, nes utopijos prasmė didžiąja dalimi ten ir glūdėjo. Čia matyt galėtų padėti jau išleistos plokštelės „Zuikis Pleibojus“ perklausa prieš einant į gyvą pasirodymą.

„Anties“ vyrų muzikavimas – „savo vietoje“, nors senas deeppurpliškas rokas šalia įmantraus vaizdinio dvelkė naftalinu ir akivaizdžiai nebuvo pilnai išnaudotas muzikinis potencialas. Muzikantai scenoje neatliko jokio vaidmens, tiesiog statiškai stūksojo. Nors instrumentiniai pragrojimai, kol veikėjai persirengdavo, nestebino ir skambėjo labiau nuobodžiai, nei įdomiai ir virtuoziškai, muzikinis visumos skambesys neapsiribojo „Ančiai“ įprastu rokišku skambesiu, kompozitorius Vaclovas Augustinas jaunoms „Kivi“ vokalistėms leido pasirodyti ir kabaretinio shubaduba stiliaus dainelėje „Visi priklauso vyno klubui“, ir akordeoninėje „Priesaika“ priminusiai puikiuosius „Dainos teatro“ laikus, ir lyriškoje „Mylek, Pagaliau Mylek“ – lyg ištrauktoje iš „Kelio į žvaigždes“ (blogąja prasme).

Pagrindiniu smuiku griežė Zuikis, Meška, Dievas ir dar neaišku kuo ten persikūnydavęs Algirdas Kaušpėdas. Charizmos galima jam tik pavydėti: stiprus vokalas, lankstus kūnas, aktoriški judesiai ir mimika įtikins žiūrovą bet kuo. Visi „Zuikio Pleibojaus“ vaidmenys lyg parašyti būtent jam. Žiūri ir žaviesi muzikantu, aktoriumi, vokalistu, kuris keičia jau kelintą kostiumą ir amplua, bet tuo pačiu išlieka savimi – „Anties“ galva. Aplink lyderį maklinėja, stripinėja septynios dainininkės iš vokalinės grupės „Kivi“, kurios ne visada reikalingos, o likusios vienos (be Kaušpėdo) ilgam dėmesio neprikausto. Sakyčiau jaunystė šiuo atveju savo pasirodymo lygiu visais atžvilgiais netempė iki kietojo scenos vilko.

Atskirai reiktų pagirti neįprastą sceninį sprendimą – dviejų dalių scena: priešscenis ir giliau įrengta nuožulni plokštuma, už kurios sukosi projekcijos, vaizdą praplėtė į horizontą ir leido veiksmui vykti dvejuose planuose. Apskritai vizualinė šio projekto pusė, turint omenyje: kostiumus, apšvietimą, video projekcijas, scenos išdėstymus ir kitus akiai matomus niuansus, puikiai derėjo tarpusavyje, stipriai papildė miuziklo idėją, dažnai net dengė tam tikrus trūkumus. Video projekcijos autoriui atskiras bisas, nes dažniau žvilgsnis nuklysdavo į vaizdą ekrane, o ne į scenoje šokančias ir dainuojančias mergeles.

Pagyros ir „Mes Nusprendeme“ kūrinio visumai – va per ją tai kūnu lakstė šiurpuliai, per vienintelę, bet tokią gilią žodžiais ir gyvą atlikimu. Sakyčiau vien dėl šito momento verta apsimuturiavus kailiais trenktis į Lietuvos rusų dramos teatrą ar dar kur, kur vyks muzikinė utopija „Zuikis Pleibojus“.

Visgi, gromuliuodamas mintį apie išsineštą žinutę, nebuvau tikras, kad ji perteikta tinkamai. Šokinėjimas nuo zuikio ir meškos santykių, primenančius V.Landzbergio „Briedį Eugenijų“, iki buitinių jausminių santykių, parduodamos laisvės, supuvusios politikos, krizinės kasdienybės ir vyno klubo, kuriam priklauso iki koktumo „Žmonėse“ ir bulvarinėse tv laidose paparacinami įžymybių veidai, užvelia tokią temų košę, kurioje nebelieka vienos viską jungiančios gijos. Nebelieka utopijos. Lieka parsidavėliškumo visose srityse tema, ką pabrėžia ir Kaušpėdo pasakyti žodžiai performanso pabaigoje: „neparsiduokit už grašius“. Skambėjo jie man galvoje, palikus teatro patalpas, su sava pabaiga – „tik už didžiules sumas“.

„Zuikis Pleibojus“ dar bus rodomas gruodžio 18-22 dienomis. Bilietų mažoka, bet norint, įeiti įmanoma.

17 komentarų apie “Muzikinė utopija „ZUIKIS PLEIBOJUS” @ Lietuvos rusų dramos teatras, 2009-12-17”

Zuikis Pleibojus = naujametinis karnavalas

beu

17 komentarų apie “Muzikinė utopija „ZUIKIS PLEIBOJUS” @ Lietuvos rusų dramos teatras, 2009-12-17”

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą