Tęsinys. Pradžia – čia.

LIETUVIŠKOS PRODUKCIJOS VERTĖ

Lietuviškosios muzikos įrašus galima skirstyti į du etapus: prieškario ir pokario.

Kipro Petrausko, Danieliaus Dolskio, Antano Šabaniausko, Viktoro Dineikos ir daugumos kitų lietuvių prieškario įrašai šelako plokštelėse buvo daromi Anglijoje („His Masters Voice“), Vokietijoje („Odeon“, „Vox“), Rygoje (“Bellacord Elektro“) ir Kaune, firmų „Odeon“ (1924 m.) ir „Columbia“ (1931 m.) įrengtose studijose. Yra žinoma, kad iki 1940 m. lietuviškas šelako plokšteles įrašinėjo 14 firmų, kuriose iš viso buvo įrašyta per 2000 lietuviškų plokštelių. Šiandien didžiausią jų kolekciją, pagrinde sudarytą iš A. Motiekos perduotos kolekcijos, turi Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Vertingiausios iš minėtųjų yra Vokietioje leistos plokštelės, kurių matricos kartu su įrašų gamyklomis buvo susprogdintos per Antrąjį Pasaulinį karą. Senosios lietuviškos šelako plokštelės turi neįkainuojamą vertę ir yra tikras raritetas, už kurį galima prašyti ne vieno šimto lito, tačiau situacija tokia, kad pardavėjų nėra, nes abejojama, kad dar jų būtų išlikę. Anot A. Motiekos: „pavyzdžiui, Antano Šabaniausko 1933-34 metų „Columbia“ firmos įrašytų trijų plokštelių ne tik neįmanoma gauti, bet niekas net nežino, kas juose įrašyta: tik pagal katalogus aišku, kad tai Šabaniausko įrašai“.

Kitokia situacija su pokario metais, Lietuvai būnant Tarybų Sąjungoje, leistais muzikos įrašais vinilinėse plokštelėse. Jų tiražai buvo didžiuliai, kokybė daug prastenė negu vakarietiška, tad nieko nuostabaus, kad veik kiekviename turguje galima tokių plokštelių įsigyti už porą litų.

Būtina išskirti dar vieną lietuviškos muzikos įrašų erą – šiandienę, kurios pradžią reikia apsibrėžti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu ir pirmųjų lietuviškų kompaktinių plokštelių išleidimu. Šito laikmečio, besitęsiančio iki dabar, muzikos įrašai praktiškai kolekcinės vertės neturi.

Galbūt (aš neteigiu, o tik darau atsargią prielaidą) vertingų garso įrašų sulauksime ir iš šiandieninių Lietuvos atlikėjų, tačiau kol kas jų vardas, muzikos kokybė ir leidžiami albumai nepapuola tarp melomanų ieškomų raritetų. Kodėl? Paklauskite savęs, kokio lietuvių atlikėjo plokštelę norėtumėte įsigyti, ir kiek daugiausia už ją sutiktumėte mokėti? Kad tokių įrašų yra – neabejoju, tai gali būti mažais tiražais išleisti „Foje“ „Live on the Air“( MC), „M1“ (CD) ar „The Flowing River EP“(CD) įrašai, už kuriuos prisiekęs „fojistas“vien iš nostalgijos sutiktų pakloti vieną ar porą šimtų litų. Ko gero, brangiausiai parduotas lietuviškas įrašas buvo grupės „LT United“ singlas „We Are The Winners” su visų grupės narių autografais: Londone 2007-aisiais metais labdaros aukcione už jį buvo sumokėti 600 svarų (apie 2200 litų).

Lietuviškų įrašų retenybe jau galima laikyti ir prieš dešimtmetį išleistas kompaktines plokšteles, kurių senokai nebėra prekybos vietose, o perleisti tuos įrašus atlikėjams tiesiog neapsimoka. Kaip pavyzdžius galima pateikti šiuos pavadinimus: Saulė „Netikėtai paprastai“, Lainius „Bestai“, Rebelheart „Ko pravirkai?“. Minėtus įrašus mielai įsigyčiau ir pats, tačiau tikrai nemokėčiau už juos daugiau 50-70 litų.

Lietuviškų įrašų vertė negali būti didelė ir todėl, kad mūsų atlikėjų kompaktinės plokštelės mūsuose pasirodė geru dešimtmečiu vėliau nei pasaulyje. Rusiškieji magnetofonai ir patefonai CD formato ilgai nepripažino, tad teko zulinti nekokybiškas, „Melodijos“ išleistas, vinilines plokšteles ar suklijuotas magnetines juosteles ritėse bei audiokasetėse. Formatas čia svarbus, nes kam reikalingas brangus, tačiau nekokybiškas įrašas? Žinoma – kolekcionieriams, kurie už mylimos grupės pirmuosius demo įrašus audiokasetėje sutiktų pakloti didelius pinigus, kaip anksčiau minėtas atvejis su „The Cranberries“ pirmuoju demo įrašu. Lietuvos muzikinės industrijos istorija kolekcine vertybe šiandien pavertė tokias audiokasetes, kuriose įrašytos muzikos neįmanoma gauti kitokiu formatu. Pavyzdžiui, tokių legendinių grupių kaip „Pompa“ ar „Šiaurės kryptis“ (išleidusios tik vieną albumą „Netiekto“ audiokasetėje) gerbėjai neturi galimybės klausytis savo dievukų kitokiame formate nei audiokasetėse, tad jos jau yra tapusios kolekcine retenybe. Jei minėti įrašai būtų turėję leidimus kompaktinėse plokštelėse, kaži, ar kam norėtųsi verstis per galvą ieškant audiokasetės, o ne kompaktinės plokštelės.

Kol kas pardavimo vietose tikėtis Lietuvos atlikėjų įrašų limituotų leidimų neverta. „M.P.3” agentūros vadovas Vaidas Stackevičius teigia: „tik solidžiausi atlikėjai (tokio lygio, kaip „Antis“, Jurga, Andrius Mamontovas) gali galvoti apie tokius žingsnius, jeigu nori, kad jie atsipirktų. Kitu atveju tai yra negrįžtanti investicija. Žaviuosi limituotu „Biplan“ leidiniu „Jūros gilumos akių mergaitė“ (išleista 150 egzempliorių tiražu – aut.pastaba), akivaizdu, kad jie tai darė nesiekdami pelno. Esame išleidę Andriaus Mamontovo „Saldi. Juoda. Naktis“ ir „Tyla“ albumų „limited edition”, kur jie supakuoti į vieną voką (2000 vnt.). Taip pat Jurgos „Aukso pievos“ albumą perleidę su natomis ir akordais (2000 vnt.). Gali būti, kad šių metų rudenį pateiksime dar vieną tokio pobūdžio leidinį, tačiau iš esmės tai praktikuoti verslo požiūriu Lietuvoje yra nenaudinga dėl rinkos mažumo ir mažėjančių muzikos pardavimų.“

Minėto A.Mamontovo albumo leidimą be jokių problemų galima įsigyti muzikos prekių parduotuvėje, tad pavadinimas „limituotas“ šiuo atveju nelabai tinka. Verslas ir muzikoje yra verslas, o matematika čia paprasta: Anglijos rinkoje ir 10 000 tiražą galima pavadinti limituotu ir jis per keletą dienų dings nuo prekystalių ir, nors netaps kolekcine vertybe, bet atsipirks, o pas mus toks tiražas bus tik apdovanotas „Auksiniu disku“, kas paskutiniu metu retai benutinka.

IŠ KUR GAUTI?

Jeigu beskaitant užsikrėtėte muzikos įrašų medžiojimo šišu, tai gali kilti natūralus klausimas: iš kur tų vertybių gauti?

Šiandien pagrindiniu paieškų šaltiniu tapo internetas. Populiariausios svetainės www.ebay.com ir www.amazon.com. Paskutiniu metu pagelbėja ir www.discogs.com , kur įdiegta pirkimo-pardavimo funkcija, galima matyti, kas turi tavo ieškomą įrašą ir pateikti tam asmeniui pasiūlymą. Ne kartą pasiteisino ir visagalis „Google“, kur pakanka suvesti ieškomo įrašo duomenis, kad būtum nukreiptas teisinga kryptim.

Atsitraukus nuo kompiuterio ir išėjus įkvėpt gryno oro, verta pašmirinėti turgaus sendaikčių skyriuje, kur gana pigiai galite įsigyti senų vinilinių plokštelių, muzikos įrašais „iš antrų rankų“ prekiaujančiose vietose, užsukti į muzikos prekių parduotuvę (gal tavo ieškomas įrašas nėra toks retas ir jį įmanoma užsakyti parduotuvėje).

Daugiausia vertingų pas mus įrašų gali įsigyti keliaujantys po svečias, ypač egzotiškas šalis (Japonija, Australija, Naujoji Zelandija). Jei gąsdiną tolimos kelionės, galite apsižvalgyti arčiau: šiandien Lietuvoje „deficitu“ tampa net rusų atlikėjų išleisti įrašai, nes Lietuvoje prekiaujama tik licenziniais leidiniais, kurių per metus pasirodo tik keletas ir tik tų atlikėjų, kurie tikrai atsipirks.

Žinoma, vertingiausius įrašus galima rasti ten, kur laikomas savininkui jau nebereikalingas šlamštas: senelių kaimo pirkios palėpėje, tėvelių garaže ar rūsyje. Pasidairykite…

MELOMANO ATEITIS IR PRAŽŪTIS

Paskutinįjį savo albumą “Geltona. Žalia. Raudona.” Andrius Mamontovas pradėjęs platinti mp3 formatu, šiandien sako: “mp3 failai yra laikinas dalykas, nes didėjant interneto greičiui, turėtų atsirasti ir didesnės apimties, bei geresnės kokybės muzikos įrašų perdavimas. Tai bet kuriuo atveju naujos eros pradžia. Internetas labai stipriai pakeitė muzikinės industrijos veidą visame pasaulyje.”

Internetas ir kitos technologijos muzikinės industrijos veidą tebekeičia ir šiandien. Užmetus akį į ateitį, kurią piešia dabartiniai fantastai ir IT specialistai, formuojasi toks vaizdas: nuolat papildoma visa pasaulio muzikos įrašų kolekcija tilps viename nanometro storio implante; garso signalas sklis tiesiai į smegenis, aplenkiant ausų būgnelius; fonotekos valdymas minčių pagalba… ir kartu su tuo gyvenantys kolekcionieriai, kurie ir toliau dės milžiniškas pastangas, mokės didelius pinigus, švaistys laiką ieškodami tik jiems brangios vinilinės plokštelės. Matyt, teisus D. Užkuraitis sakydamas: “muzikos įrašų kolekcionavimo ateitis tokia pati, kaip ir tų, kas renka pašto ženklus, lipdukus ar alaus etiketes. Tai reikalinga ir malonumas tik tau pačiam….”