Na štai, vakar pagaliau įvyko teatro festivalio “Sirenos” atidarymas su bendru „Sirenų“ ir „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ projektu, belgų menininko, šiuolaikinio teatro pasaulio enfant terrible arba „grožio kario“, kaip jis pats save vadina, Jano Fabres naujausiu kūriniu „Requiem Metamorfozei“ (prieš tai jis parodytas tik prestižiniame Zalcburgo festivalyje ir Rūro trienalėje). Spektaklio simboliniu pavadinimu buvo bandoma prikelti namą vaiduoklį pačioje miesto širdyje – Vilniaus koncertų ir sporto rūmus.
J.Fabre per 25 kūrybos metus tapo galybės skandalingų pasirodymų, teatro ir šokio spektaklių bei operų autoriumi. “Requiem metamorfozei” – teatrinės mišios mirusiesiems, kurių šerdyje – gyvenimas. Fabre grąžina mirtį į patį gyvenimo sūkurį, kur linksminamasi ir šokama, o mirtis garbinama kaip nuolatos atsinaujinančio ciklo grandis”, – teigia Lukas Van den Driesas, Nyderlandų teatro žinovas, Fabre bendražygis ir dramaturgas.
Vos įėjus į salę, visus pirmiausia pribloškė neįprastai didelė scena bei įspūdinga scenografija. Lietuvoje tokiu mastu statomi tik miuziklai, muzikinės operos – daugiatūkstantinėms minioms “Vingio” parkuose arba “Siemens arenose” stebėti. Scena buvo papuošta milžinišku gyvų gėlių kilimu, ir pirma asociacija užuodus gėlių mišinio kvapus – esu šermenyse.. O dar tiksliau, salė jau nuo pat pirmos akimirkos kvepėjo mirtimi.. Nuskintos, net jei dar ir nespėjusios nuvysti gėlės visada kvepia mirtimi.. Kažkur skaičiau, kad kiekvienam šio projekto pasirodymui didžiuliai sunkvežimiai iš Olandijos kaskart atveža 37 tūkstančius gyvų gėlių, kurios po pasirodymo virsta purvu. Tai – dalis spektaklio idėjos: ant gėlių kilimo pasirodantys nuogi šokėjai taip pat pasakoja apie mirtį.
Spektaklis prasideda gyvai grojamu muzikantų pasirodymu iš skirtingų salės pusių (gitaros, kontrabosas, mušamieji, pučiamieji ir t.t..).. Gyva muzika buvo vienas iš šio spektaklio privalumų.. Nors labai tikėjausi, kad pabaigoje spektaklio “Requiem” visgi sugros visais tais vargonais, kuriais buvo papuoštas ištisas scenos galas, taip suteikiant kūrinio idėjai dar labiau didingumo ir pompastikos, tačiau pasitenkinome ir mirties puotos linksmybėmis su gitarų brūžinimais..
Menininkas paliečia amžinus mirties ir gyvenimo klausimus.. Teigia, jog mirtis nėra klinikinis įvykis. Tai transformacijos fazė, kai siela keliauja toliau, o kūnas dūla, yra ir išnyksta. Žemė, didžioji mirusiųjų duobė, alkana ir nepailstanti, atveria nasrus ir praryja tai, kas liko. Neilgai trukus gyvybė vėl rėkia mums tiesiai į veidą. Gyvybė bręsta, pūva. Tik tiek, ne ką daugiau. Tačiau ji amžinai nesuvaldoma, viską pranoksta nepažabojama energija.. Transformacijos idėjai atskleisti J.Fabre pasirenka savo ypatingai mėgiamus kūryboje naudoti vabalų, vabzdžių simbolius.. Galbūt, kad ryškiausias gamtoje metamorfozės reiškinys yra siejamas su vikšro virtimu drugeliu, kuris metamorfuojasi net per kelias stadijas – kiaušinėliai, vikšras, kokonas, lėliukė ir tik tada jis virsta drugeliu.. Entomologai galėtų dar smulkinti visas šias stadijas apibūdindami iki smulkmenų, kaip pvz. vikšro stadijoje paskutinio nėrimosi metu lervos virsta pronimfomis (su sparnų užuomazgomis) arba nimfomis (su ryškiomis sparnų ir lytinių organų užuomazgomis) ir t.t.. Scenoje nuolat besikeičiančios scenografijos išdėstymas, kintanti choreografija, kostiumai, aktorių pozos, muzika – manau, bandė tą amžiną judėjimą, transformaciją atspindėti..
Spektaklio metu labai dažnai minima siurrealizmo tematika, kuri siejama su sapnais.. Ir nuolat kartota mintis, jog “sapnai kartais būna siurrealistiniai, o mirtis – visada siurrealistinė”, tik dar kartą patvirtina idėją,kad mirtis yra neištirtas, nepasiekiamas mūsų pasąmonės klodas, visada liksiantis už mūsų realybės suvokimo ribų durų.. Bet kas naktį užmigdami, pasinerdami į savo nesąmoningumo būsenas sapnuose, tarsi kiekvieną kartą patiriame po mažytę mirtį, o kas rytą gauname dovaną – prisikėlimą. „Išmokę pagaliau mirti, mokėsime ir gyventi”, – šabloniškomis ir ne vieną karta jau girdėtomis/perskaitytomis frazėmis kalba spektaklio herojai.
J. Fabre apie mirtį kalba su humoru. Viena iš pagrindinių spektaklio herojų – plaštakė, priminė rūmų juokdarį, tik šį kartą anekdotinėmis istorijomis buvo linksminami ne gyvieji, o mirusieji.. O spektaklio metu nuolat skambėjo senolio entomologo frazė apie juoką, nuo kurio linkėtume sau mirti.. O kur dar šmaišti ironija, linksniuojanti kiniečių kareivio organų donorų kainas pagal rinkos įkainius ir t.t.
Kalbant apie spektaklio visumą, scenoje nuolat virė tikras knibždėlynas, skruzdėlynas, kurio dviem akimis neįmanoma išsamiai aprėpti ir man tai buvo didžiausias šio spektaklio privalumas (dėl įspūdžio, kurį sukelia mastas), o kartu ir trūkumas (dėl masto kiekio, kuris neleidžia įsigilinti į detales).. Scena neįprastai plati ir gigantiška, kiekviename jos kampe, viduryje, krašte nuolat vyksta veiksmas.. Nespėji žvilgsniu bėgioti nuo vieno personažo prie kito, kurie tikrai vienas už kitą įdomesni. Vien ko vertas viso spektaklio metu scenos kairiajame krašte šokusio ir besivaipiusio “velnio” personažas (bent jau aš taip supratau, jog ten velnias buvo) Visi jie iki vieno scenoje tam, kad mums praneštų savo žinią, kurią reikia spėti sekundžių tikslumu atpažinti, įsisąmoninti, sulieti į visumą (o dar kartu sekti vertimą ekrane). Ir dabar, kai norisi prisiminti, kas ten kokiame kontekste vyko ir kas kokią metamorfozę simbolizavo, prieš akis išnyra tik krūvos nuogų kūnų, visų su mirtimi susijusių profesijų atstovų vaidmenų fragmentai, antkapių, choreografija su kamasutros elementais, ir galiausia viskas susilieja į vieną didžiulę orgiją paskendusią gėlėse ir primenančią Vilijos dainą “Tarp žiogų, tarp žiedų mudu rududu…” arba Šekspyro kūrinį “Vasarvidžio nakties sapną” pripildytą fėjų, nimfų ir pan… Veiksmas vyksta per greitai, vaizdai keičiasi sekundžių tikslumu, minties seka šokinėja nuo vieno prie antro – nespėji gaudyti.. Na nežinau, gal toks ir buvo tikslas, atvaizduoti tą žaibo greitumo virsmą visame kame.. Čia laidojame ir verkiame, čia ant to pačio kapo juokdamiesi gimstame iš naujo.. Requiem yra mišios mirusiesiems. Mišios mirusiesiems yra pokylis, atsisveikinimas, nauja pradžia..
Bendras vertinimas būtų toks, kad mane šis spektaklis apžavėjo savo gigantiškumu, atskirais elementais, bet ne kažkokia super idėja.. Ir žinant, kad tai vienas iš brangiausių pastatymų pasaulyje, išdrįsiu teigti, kad už tokius pinigus gigantiškumo (ar kitokios kilmės išorinį) įspūdį gali išgauti bet kuris talentingesnis režisierius, kad ir mūsų O. Koršunovas. Nesvarbu, ar jis tai padarys su tūkstančiais dviračių, klozetų, vibratorių, karstų ar su papraščiausia scena neįprastoje vietoje – viduryje jūros, miško, sąvartyno, pakabinta ant TV bokšto ir t.t.. Galbūt aš labiau vertinu teatre ne tuos išorinius blizgesius, apdarus, o žvelgiu bendram fone į gilumą, ką vertingo konkrečiai man jis davė..? Ir man šis spektaklis nepasakė nieko naujo. O juk turėjo..?! J. Fabre lyg kunigas atlaikė žiūrovui gyvenimo-mirties mišias, tačiau atnašavimo savyje nepajutau.. Galim kaltinti tą šiuolaikinį meną, dažnai bandantį kur kas lengvesniu keliu apžavėti meno vartotoją per paviršutinius efektus, bet ne per sielą, ne per jausmus.. O geriau nekaltinti nieko, o tik pasidžiaugti tuo, kad, teatro mėgėjos akimis, didiesiems Lietuvos teatro režiesieriams visgi sėkmingiau pavyksta sudrebinti žiūrovo vidinį pasaulį nei išgirtiesiems pasaulio genijams.. Net jei ir paprastesniais, ne tokiais moderniais būdais, formomis.. Taip, tai buvo įspūdingas šou, bet manes neįkvėpė labiau nei prieš tai – gyventi ar mirti.. Tai kokia tada viso to gigantiškumo prasmė..? Kokia prasmė tų į purvą sumaltų 37 tūkst. gėlių žiedų..?!
Si recenzja- nieko vertas slamstas..Gal autore nesupranta siuolaikinio meno? O gal nesuvokia,kad visu svarbiausia yra ideja ir pirmas ispudis,kuris islieka aktualus visa spektakli..O spektaklis buvo nuostabus! Del visko..Del idejos,del scenografijos,del nerealiu aktoriu- sokeju,del pirmo tokio lygio spektaklio pasaulyje! Ir tai jau yra ypatinga..Tai sou,skirtas jaunimui,arba zmonems,kurie visada sieloje islieka jauni, o ne pabodusiems zmoniems, kurie i spektakli eina tam, kad reikia.. Spektakli rekomenduociau zmonems be apribojimu,jums tikrai patiks.
P.S.“sapnai kartais būna siurrealistiniai, o mirtis – visada siurrealistinė”
o aš sakyčiau, kad tai puiki recenzija, informatyvi ir daug pasakanti, o gale išreikšta recenzentės nuomonė – ne tas dalykas, kurį galima kritikuoti. taikau gabrielei – jei spektaklis pasaulinio lygio, dar nereiškia, kad jis tobulas, o tai, kad kažkam jis nepatiko – nereiškia, kad tas kažkas eina į spektaklį, nes „reikia”. man jis irgi, negaliu pasakyti, kad patiko, greičiau pritrenkė. kartais atsilenkdavau kėdėje ir pati sau pasaykdavau – gal jau užteks? ir puikiai suprantu tuos žmones, kurie po 15-20 minučių atsistojo ir išėjo.
džiaugiuosi, kad pamačiau šį spektaklį, bet rekomenduočiau jį tikrai ne kiekvienam.
Gabriele dekui uz nuomone, bet.. is kur tu istraukei, kad tai pirmas tokio lygio spektaklis pasaulyje? Is kur istraukei, kad svarbiausia spektaklyje pirmas ispudis (kazkodel man atrodo jog svarbesnis paskutinis) arba, kad sis spektaklis skirtas jaunimui..? Ir dar geriausia, kad 50 Lt susimoki uz bilieta, vien tam, kad „reikia” :( Cia mokykloje liepe nueiti ir parasys dvejeta, jei nepaziuresi ar kaip..?
Ir jo.. gal tu teisingai sakai, sis šou skirtas žaliam jaunimui arba šiaip žmonėm neišsikalinėjančiais su gilesnių prasmių paieškomis visa kame.. ;)
Gabriele, o galėtum reginį reziumuoti savo, o ne spektaklio žodžiais? Visas tas reikalas buvo grynas siurealizmas – penas akims. Ir, aišku, kategoriškai nesutinku su „visu svarbiausia yra ideja ir pirmas ispudis,kuris islieka aktualus visa spektakli”. Idėja „Requiem” bovo, bet ant tiek neišvystyta, jog spektaklį gali vienodai vertinti ir po 2 valandų ir po pusvalandžio – tas pats per tą patį, tik kitais žodžiais. Gal čia mano bėda, jog mėgstu istorijas, tačiau kai a nepriklauso nuo b, o b nuo c, tai aš klausiu, kam buvo reikalinga b? Įspūdis yra gera, jeigu jis yra geras. Maniau, kad Koršunovo šalies gyventojai atsivalgė į valias per šokiravimą kuriamo įspūdžio, kad pradėtų ieškoti kažko gilesnio.. Ir.. Jeigu spektaklis (įspūdis) baigiasi nusileidus uždangai, tai.. Ačiū, blogesnės recenzijos ir būti negali.
Jurga – čia tu sudėliojai savo išvadas?! Apakęs, – vartoju terminą, kurį įnešė dirigentas Rimkevičius TV šokių dešimtukuose. Atsiimu savo tezes tavo dienoraščiuose, jog geriau sekasi aprašinėti asmenybės vidinius reikalaus, o ne recenzuoti…
Iš esmės sutinku su puikia apžvalga bei taikliais Pauliaus pastebėjimais. Iš savo varpinės tik pareikščiau, jog gal būt kiek sureikšminate aktyvų ginčą mūsų spaudoje bei užkulisiuose – kiek TEATRAS gali nužingsniuoti ŠOU kryptimi, o kiek tiesiog privalo lysti į „sielos gilumas, gyvenimo filosofijas RIMTU lygmeniu”. Čia ypač priklauso nuo žiūrinčiojo užsiprogramavimo – ko jis nori daugiau, kokia jo skonio orientacija…
Taigi, tarp dviejų šių teatarinių ribų, kuriuos aiškiausiai nusakė ispanų spektaklis Sirenose prieš porą metų (kečupo, pieno laistymasis, lakstymai per žiūrovų kėdžių atlošus) bei nesenas O.Koršunovo „Kelias į Damaską” (kai giluma tokia, jog suprasti DAUG galima tik šviežiai prieš spektaklį perskaičius A.Strinbergą), Jan Fabre globališkumas neabejotinai artimesnis ispanų pademonstruotai teatro „ribai”. Rodosi nepaminėta recenzijoje, kad mirties tema pradinėje spektaklio stadijoje perteikinėjam šmaikštaujant (lazdavojant) žydus , Hitlerį, komunistus, etc. Smagu klausyti (skaityti tiktrus)tuos juokelius, matyti SKEČINĮ jų aktorinį vaizdavimą. Ir aišku, tai rodiklis, jog spektaklis kur kas arčiau šou nei gilesnės kokios tai analitikos apie žmogaus mirties prasmę – neišvengiamybę. Taip pat turime būtinai įvertinti, jog jei būtų spektaklis lietuvių kalboje, daugiau aprėptume vaizdo, mažiau diskomforto būtų. Tai jau ne Jan Fabre trūkumas…
Aš asmeniškai esu „UŽ” absoliučiai visas pakraipas, stilius, manieras ir visa kita. Svarbiausia, kad jos GERAI BŪTŲ REALIZUOTOS. Autoriaus valia pasirinkti perteikimo būdą…
Kaip besakysime, apkaltinti Belgijos teatrą prastu lygiu, žemu skoniu, saviveikline raiška tikrai negalime. Tą patį teigiau ir apie ispanus – žymiai prasčiau mano galva atrodė tie, kurie tik piktinosi ir spektaklį vadino jau nebe šou, o vien CIRKU. Buvo daug ten DABARTINIO gyvenimo realijų demaskavimo…
visiskai palaikau JurgosM opinija: „spektaklis apžavėjo savo gigantiškumu, atskirais elementais, bet ne kažkokia super idėja”, „nepasakė nieko naujo” . ash dziaugiuosi, kad buvo daug muzikos, kuri leido aptureti gera laika nekreipiant demesio i nebutinai idomu spektaklio turini.
o visu tiesu tiesa va – „didiesiems Lietuvos teatro režiesieriams visgi sėkmingiau pavyksta sudrebinti žiūrovo vidinį pasaulį nei išgirtiesiems pasaulio genijams”.
jo, tik tie Lietuvos teatro režisieriai jau ir yra tie išgirti pasaulio genijai :)
arūnai, kadangi paminėjai ispanus.. aš būtent po jų spektaklio nustojau skaityti laikraščius ir gerokai sumažinau tv žiūrėjimą – aš juos atsimenu iki šiol ir mielai pakartočiau dar vieną seansą. man jų žinutė buvo nepalyginamai įdomiau išplėtota. o, kad belgai profai – jokių abejonių. tiesiog kartais profai padaro labai techniškai nepriekaištingą darbą. bet ne daugiau.
Va butent, Koršunovo šalies gyventojai prisivalge jau visko. Ir visi sio projekto rezisuriniai sprendimai man nebuvo tokio super duper lygio, kad butu neiveikiami ar neprilygtu musu grantams. Nu gerai pagalvokim – ka tokio stulbinancio, naujo (be gausybes rago) mes šiame spektaklyje pamatem..? Aš ir už novatoriškumą, naujų formų paiešką, naujas teatro kalbos išraiškas ir t.t.. bet tegul jos pranoksta senasias! nes kam menas vardan meno jei jis žiūrovo neinspiruoja gilesnėm dvasinėm kontempliacijoms, o tik dar labiau įsuka į beprotiškai greitai judančio šiuolaikinio pasaulio verpetą, kur nebeužtenka laiko svarbiausiam dalykui – įsiklausymui į save.. Per Nekrošiaus spektaklius tu verki iš susijaudinimo, kaip giliai teatre tave liečia kiekvienas šio maestro prisileitimas prie būties. Todel ir nesuprantu kam trypti tukstancius geliu, isleisti milijonus pinigu tokiam projektui, kuris ziurova galiausia palieka abejingu.. Kokia prasme? Vien del pasilinksminimo..?!
Na stai ka aptikome Zalcburgo kritiku vertinimuose:
http://www.culture.lt/7md/?leid_id=769&kas=straipsnis&st_id=7528
Uzteks jei paskaitysite paskutineje pastraipoje tris paskutinius sakinius ;)
neprarasdamas vilties, kad ir šią savaitę jurga įsuks kultūros karuselę, įmetu įspūdžių iš „requiem” nuorodą:
Helmutas Šabasevičius. „Rekviem metamorfozei”. Grožio šermenys:
http://menufaktura.lt/news.php?strid=56799&id=57208
deja, nieko ten neperskaitysit, ko nežinot patys. panašu, jog parašyta todėl, jog turėjo būti parašyta – nei tai kritika, nei tai gyrimas.
Pauliau, bet lietuvos teatro (o kartu pasaulio) genijams Lietuvoje tokiu pinigu pastatymams niekas neskiria kazkodel..? Idomu kodel..? Stai apie ka as ;)
Kodel tokio masto kulturai skirti pinigai iskeliauja uzsienio kureju spektakliams statyti, o galiausia pasirodo, kad rezultatas ne toks jau stulbinantis kaip cia pranasavo ar tikejosi visi.. Na bent jau as maziausia puse metu klausiausi apie genijaus Fabre fantastiskai beprotiska premjera, kuri ivyks rugseji. Na bet gavome ka gavome, ne blogiausia kas galejo nutikti.. :)
Na, man spektaklis paliko didelį įspūdį ir tikrai labai patiko. Sakyčiau nereikia ieškoti slyvų ant obels, kaip ir nereikia lyginti Fabre ir Koršunovo. Kiti stiliai, kitos išraiškos. Labai gerai pastebėjo Arūnas, kad teatras turi dvi opozitines ribas.
Juokingas yra samprotauti ką su tokiu biudžetu būtų padaręs Koršunovas ar Nekrošius.
Apibendrinant, sutinku, kad akademinio teatro gebėjams gal ir nevertėjo ten eiti, kaip ir bet kam kas nesugeba žiūrėti atvirai be klišių. Spektaklis labai profesionalus, nuo režisūros iki atlikimo, idėja paprasta ir suprantama bet kuriam, šou ir spec. efektai įtraukiantys ir atliekantys savo paskirtį.
Nors suprantu, kad pasisakantys „prieš” yra nurašomi prie senių ir akademinio teatro žiūrovų, savęs tokiu tikrai nelaikau – net gi anaiptol. Jurga yra labiau žmogiškojo teatro atstovė, o aš (ir dėl veiklos gyvenime) – inovatoriško. Gal todėl pernai su dideliu malonumu žiūrėjau NESU SI KALBĖJIMAS. Paprasta kaip trys kapeikos, bet nematyta (ok, Ada, nematyta man ;)), kitaip. Gi „Requiem” nematytas tiek pat, kiek nematytas ir bet kuris kitas spektaklis. Man labai patiko Gabrielės komentaras-klausimas: „Gal autore nesupranta siuolaikinio meno?” Po ko tikėjausi, jog paaiškės, kad klausimas buvo ironiškas ir pasipils kritika spektaklio atžvilgiu. Toks jausmas, kad pakanka stebinti („Requiem” atveju sakyčiau mėginti stebinti) ir to užtenka. Velniai griebtų – ne. Noriu kažko tikro, kažko, ką galėčiau išsinešti su savimi nusileidus uždangai. Ir net jeigu klystu ir teatras gali tiesiog bukai linksminti žiūrovus, tai mažai ką keičia – nieko ypatingo neįžiūrėjau. Taip, kitaip, bet.. Duokit tuos pinigus, kuriuos turėjo Fabre ir užtikrinu, kad irgi padaryčiau kažką nematyto – gi nekopijuosiu kitų.
Ir, Simai, čia tikrai niekas nelygino Fabre su Koršunovu. Nebent netiesiogiai.
Jurga, nežinau, ką su tokiais pinigais padarytų OK, bet Nekrošius tai turbūt susitvarkytų savo internetinę svetainę ir investuotų į naujas repeticijos salės grindis. Tai beveik auksinė taisyklė – mažas biudžetas skatina kūrybiškumą. Tiek kine, tiek teatre.
hm, vakar iskentejes po pasipiktinimu, siandie apdovanotas pakomentuot daugiau ir platesniu nuomoniu. nors ju jau tiek yra, kad belieka pasirinkt, su kuriom sutikt, o su kuriom ne.
pats kai ziurejau, tai buvo ir visiskas pritrenkimas tuo gigantiskumu (sedint ir laukiant spektaklio), ir visiskas nesusivokimas, kur esu (spektaklio pradzioje), o atsikvosejes emiau gaudyt ir profesijas, kurios galbut nera a-b-c-…-z isdestytos, bet neabejotinai tai abeceles raides, taigi, fabula ir jos kompozicija mane patenkino, pradejau dziaugtis superiniais momentais (kad ir pradzioje kilimas is kapo, „leliu” priputimas, kaukolyciu sokimas/grojimas, pats finalas – susisukimas i kokona), pradejau deliot mozaika viduje, kuria sudeliojau vienaip ar kitaip tik jau gerokai po spektaklio..
is tiesu, buvo daug visokiu ispudziu, jie nei vienas nebuvo toks stiprus, kuri esu pajautes po gero filmo ar teatro, taciau jie praturtino ispudziu palete. galu gale, susigulejus vertinu spektakli „puikiai”, o visa kita (nebuvo staigaus gilaus ispudzio, kazin ka butu korsunovas padares su tiek pinigu ir pan.) – dovanokit, tai tokie sapai, ir netgi jie nereikalingi. taip, arunai, ten buvo daugiau sou, bet ir tas sou slepe, arba netgi atvirai ir nuogai mums spigino i akis „kitka” apie mirti, kitoki poziuri, ir cia jau musu reikalas ir patirtis, ar mums tai artima, priimtina ir nauja.
dziaugiuosi, kad man, kaip supratau, teatro provincialui, fabre atvere ribas. politiska tai ar ne, tegu nekrosius/tuminas/korsunovas/vaitkus/varnas ar dar kas nors susirenka tuos pinigus ir realizuoja visa sita pompastika, su kuria reikia susipazint, susidraugaut, „pergulet” ir tada jau vertint.
Apie pinigus aš pradejau kalbeti vien del to, kad šiuo atveju man pasirode butent, kad pinigai sukure mena. Nes labai lengva fantazuoti, kai toms fantazijoms išpildyti, realizuoti gaunami dideli biudžetai. O visai kas kita, kai stulbinantis menas padaromas iš nieko ir palieka kur kas gilesni ispudi nei tai ka išvydome penktadieni. Aš nesakau, kad šis projektas nebuvo vertas tokių pinigų, arba, kad jis buvo nevykes, papraščiausia visam tam gigantiškumui truko gilumos, viskas ėjo tik per paviršutinius jutiminius organus.. Jei sakysit, kad taip ir turejo buti, tai atsakysiu – mes tada regresuojame, nes renkamės lengviausia kelią..
jurga, pripazink, tavyje jau isismelkes verslininko poziuris. pvz as sau leidziu visiskai nuo to atsiribot – klausimas „kazi koks buvo spektaklio biudzetas” man svetimas.
Lukai, ziurint Nekrosiu man apskritai tokie klausimai gyvenime nekyla.. Gal tai menas kaltas, kurio pagalba kazkodel nepavyksta nutolti nuo vadybinisko poziurio ir tokiu pragmatisku dalyku kaip antai „idomu ar jie tas pacias geles naudos ir rytoj” :) Ziurejau ir vertinau si kurini kaip techniskai tobulai atlikta darba, nes giliau nebuvo kur skverbtis ir tiek..
ir dar.. Žmonės aš išaugau su teatrine „Shoping& fucking” karta, su kas mėnesį lankytomis naujomis ŠMC parodomis, su korporatyviniais vakarėliais, kuriuose menas iš vis paskutinėje vietoje, o pirmoje – ŠOU. Ir kas jau kas, bet aš tai jau tikrai galėjau džiaugtis įspūdingu šou, viršūnių viršūne šiuolaikiniame mene, kuris ir yra svabiausias tikslas versliškai žiūrinčiam vadybininkui ir geriau negu kas kita, žinančiam jog žaidimų reikia masėms, o ne ašaringos metaforų pakalnės.. Ir ka mes matome, šnd ta pati verslininkė vadybininkė gina priešinga pozicija, kad šiuolaikinis menas nuėjo jau per toli.. Šou verslo atsovė gina akademinį požiūrį, jog dvasingumas vis dažniau išstumiamas net jau ir iš teatro, kur be knygos buvo paskutine instancija viso to pasisemti po savo įtemtos vadybininkės dienos.. Dėl ko visa tai darau?! nemanau jog dėl to, kad nespėju koja kojon žengti su laiku ir madomis, kurias atneša kiekvienas laikmetis, o tikriausia dėl to, jog bijau, kad tai ką atneša nauji menininkai ne visada yra geriau, meniškiau nei sukūrė senieji, todel neprivalau ju garbinti. O dar labiau bijau to, kad šiuolaikinis menas labiau griauna, nei stato.. labiau neigia, nei siūlo kaip tai galima pakeisti.. labiau gazdina nei ramina.. labiau rodo blogasias gyvenimo puses, nei gerasias.. Jis per daug paviršutiniškas ir destruktyvus, kad padetu žmogui augti, todel pasitenkina vien linksminimu varganos egzistencijos..
apzvlaga slamštas nes nesupratau, ar ten buvo plikų papų ar ne
offca, as tau jau asmeniskai sakiau, kad tas spektaklis tau butu patikes, nes buvo kruva ne tik papu, bet ir pimpalu, bei zarnu ir muzikos – visi komponentai darantys tamstai didziausia ispudi visame kame :)
reiskias nieko naujo. as jau pasilgau aprengtu tautiniais rubais
„nes kam menas vardan meno jei jis žiūrovo neinspiruoja gilesnėm dvasinėm kontempliacijoms, o tik dar labiau įsuka į beprotiškai greitai judančio šiuolaikinio pasaulio verpetą” – o neatrodo, kad eskaluodami GILIAMINTIŠKUMĄ mene, tuo pačiu ir apsiribojate :-)
Jei menas tai tik sukeliantis DVASINES KONTEMPLIACIJAS reiškinys, tada atleiskite…
Labai abejoju, kad gilius visuomeninės raidos susimąstymus sukelia koks „Šaunusis kareivis šVEIKAS” – bet žiū, KLASIKINIU meno kūriniu beatodairiškai pripažįstamas su neabejotina išliekamąja verte…
Antra, esu tikras, jog spektaklyje aiškinimų apie mirtį nesupratome tiek kiek derėjo. Priežasčių ne viena – ir kalba, ir TEMPAS, ir masęs info užgriuvimas vienu metu. Žinoma, tai taip pat spektaklio trūkumas, kad žiūrovui sumaitinama iki galo nesuvirškinama dozė…
Trečia, kai buvai jusu metu, kokiu luko Michael Jacksonu labai nesižavėjau – tipiškas amerikoniškas masių produktas. Visiškas popsas be TIKRO dvasinio meno motyvų…
Praėjus krūveliai metų, kada jo praktiškai nebėra, suprantu, jog buvo galingu reiškiniu, kuriam sunkoka prilygti, kokiu rimtumu besidangstysi…
(Čia retorinis klausimas – ar kas nelaiku paseno, ar kas jau suvaikėjo ;-) )
Remiatės Nekrošiumi. Tuomet aš prisiminsiu jo „Nosį”. Laikomas menkiausiu jo spektakliu, bet dabar jau abejoju – ar taip jau nepavyko jis maestro. O gal vertintojai nesugebėjo atsiriboti nuo BŪTINO Nekrošiui giliamintiškumo…
Arunai, OK svarbu ne vien giliamintiškumas. Svarbiau šiuo atveju menininko režisūrinis talentas, kaip jis sugeba savo ideja apginti, atskleisti, ka nori svarbaus perduoti ziurovui..? Šiuo atveju gal ir bandyta užgriebta mol tokia didinga tema – Himnas gyvenimui, mišios mirusiesiems, gyvenkime ir dulkinkimės kol galime kaip tie vabzdeliai žiedus apdulkineja kas diena.. arba gyvenkime ir juokimės, o numire užleiskime vieta kitiems metamorfoznikams patys transformuodamiesi i žemes dulkes, o gal busime verti ir aukštesnės metamorfozės stadijos.. Na nežinau ka apart to cikliškumo norejo pasakyti autorius šiuo kuriniu tiems kurie nebijo tos mirties ir numireliu, tiems kurie moka dziaugtis tuo gyvenimu čia ir dabar.. ? Kokiu neiprastu rezisuriniu stebuklu apart to, kad i viena buvo sujungtos kelios meno sritys (gyva muzika, šokis, teatras ir t.t.) ir kad viskas buvo išdidinta kelis kartus didesniu mastu dar pademonstravo šitas režisierius..?
Režisūriniai stebuklai pasitaiko ypatingai retai. Nei autoriai, nei žiūrovai su kritikais šitame spektaklyje į tai nepretenduoja. Jiems svarbu ir kitas lygmuo – didžioji dauguma žiūrovų masės liko patenkinta patirtu įspūdžiu. (Vienetai kitokių visada atsiranda). O tai kūrėjams – irgi rodiklis. Ir pabrėžtina – žiūrovai ne BAMBOS ar žaldokynės fanai. Reginys dėl reginio – o ką tai labai blogai?
Arunai, režisūriniai stebuklai pas talentingus režisierius pasitaiko dažniau nei retai, nes tuo jie ir ypatingi kaip režisieriai. Maniau, kad Fabre toks ir yra. Tiesiog dar karta kartoju savo pagrindine minti, kad jis nepadarė nieko, ko nebūtų padare mūsų režisieriai turėdami tokius išteklius. Va „Monologai Morė prie Ragiuzo” spektaklis buvo įdomus ir netikėtas režisūriniu aspektu, pralenkes tam tikra parsme mūsų režisierius suvokimu tiek apie teatrines erdves, tiek apie neįprastus mūsuose sprendimus. Todel neburbu del nieko..
Tiesiog iš talentingu žmoniu visada tikiesi kažko ypatingo, kažko būdingo tik jam, kažką norinčio ir galinčio ypatingo pasakyti, parodyti.. Nu aš to ypatingumo nepastebėjau, nepajutau, tad sorry lieku prie savo pozicijos, o jei Jums viskas OK, tai džiaugiuosi už jus nuoširdžiai. Tuo mes ir gražus, kad visi skirtingi :)
Ir šiaip džiaugiuosi už šią diskusiją kurią sukėlė mano apžvalga. Tikrai :)
spektaklis tikrai geras, geras, neturiu ko prisikabint. pritrenke, patiko tustybe, pompastiskumas, krastutinumai, nauja, bent jau man. ispudingas reikalas. nzn, kaip kitus, cia rasancius, dachuja savoku ir tarptautiniu zodziu zinancius intelektualus ;), bet mane jis ikvepe, turejau apie ka pagalvot. jega, bilietas turbut geriausia gimtadienio dovana, kuria esu kadanors gavus. aisku, nereik lygint fabre su lietuvos klasikais, tai dvi atskiros teatro sakos, su skirtingom uzduotim ir tikslais. zo, super!
vieni žino dachuja tarptautinių žodžių, kiti – rusiškų. tiek vieni, tiek kiti tam tikra prasme intelektualai.
zinoma, kad intelektualai, ner prastai rusu kalba ismanyti ;)
argi aš ką sakiau? :)
Solidarizuojuosi su aukščiau nurodyta Vaido Jauniškio kritika (http://www.menufaktura.lt/news.php?strid=56799&id=57287). Taip pat pirmą kartą su malonumu skaičiau nemėgtos Rasos Vasinauskaitės aprašus:
http://www.culture.lt/7md/?leid_id=770
Tiksliai aprašo viską ir Rūta Oginskaitė Mūzų malūne, nors ir ribojama laikraščio konjuktūros.
http://www.vz.lt/Newspaper/wwwnews.nsf/articles/C12567CC0036EB43C2257369005AAB67?OpenDocument
arūnai, na neprenumeruojam mes tų vž – duok teksto! :D
Vakar gerai matesi tekstas. Pasirodo, tai galiojo parą, kol „veikė” mano pervesti 5 litai. Žinojau, kad straipsnis atsidurs prieinamoje erdvėje:
http://www.menufaktura.lt/news.php?strid=56799&id=57443
bet vakar norėjau sužinoti R.Paukštytės nuomonę apie naują Ozono filmą. Pasiteisino investicija tik dėl jos pastabų apie rusų filmų festivalį…
Kaip tik apie Fabre ir jo spektakli „Rekviem metamorfozei“ šiandien rodys laidoje is ciklo „Laiko portretai“ – gruodžio 4 d., antradienį, 19.15 val. per LTV2. Aut. Juozas Javaitis.
http://www.lrt.lt/tv/news.php?strid=5085&id=4174661&sid=2434539