Klestint ska muzikos kultūrai (tiksliau, klestint ska punk grupėms), nieko nuostabaus, jog „Vilniaus dienų” organizatoriai pakvietė pagroti dar tik porą albumų išleidusius, bet ska mylėtojų sluoksniuose žinomus Rotterdam Ska Jazz Foundation. Net jei tai ir sutapimas, net jei renginio organizatoriai rinkosi kažką neutralaus, šiek tiek smagaus ir kartu kiek intelektualaus, tai buvo puikus pasirinkimas. Taigi, šį kartą jokių kvailokų revoliucinių šūkčiojimų ir jokių akordų pro šalį.

Pradžioje kiek raukiausi sužinojęs jog Rotterdam Ska Jazz Foundation gros po atviru dangumi ir dar nemokamame koncerte. Ne bet kur, o vidury Vilniaus, tiesiog prospekte. Maniau, turėsime minias atsitiktinių praeivių, blogą garsą ir rudenines oro sąlygas. Žinant ką groja šis Nyderlandų kolektyvas, kur kas mieliau jų klausyčiausi nedideliame prirūkytame bare. Tik vargu ar jie į tokį sutilptų. Ir ar sutalpintų tiek klausytojų. Įtariau, kad publikos susirinko apie gerą tūkstantį, jei neskaičiuoti pro šalį miniomis žingsniuojančių praeivių.

19 val. Atbėgęs į Vilniaus g. ir Gedimino per. sankryžą, pastebėjau, jog vyrukai pasirodymui ruošiasi gana atsipalaidavę – kažkuris iš jų atsainiai rūko cigaretę, kažkuris bando išpūsti trupinius iš pučiamųjų, dar kažkuris prieina ir užmezgame mandagų „sveiki atvykę į Vilnių“ pokalbį. Palinkime vieni kitiems gero šou, o aš visas laimingas su jų naujausio albumo viniline plokštele stoju į publikos pusę.

Keletas jaunų vyrų juodais kostiumais pasisveikina (tiksliau, pasiteirauja kaip laikomės) ir pradeda jaukų autentišką ska jazz. Kad ir kaip norėtume pritraukti juos prie legendinių Skatalites, nors ir skambėjo pastariesiems labai artimai, Rotterdam Ska Jazz Foundation grojo labai tiksliai, labai švariai, tačiau be (galbūt mano paties susikurtos) legendos ir tos kaitrios ugnies. Taip, išteisinkime juos ir sakykime, kad grojo europietiškai. Kita vertus, vargu ar galima „spausti“ kažkokias variacijas iš klasikinio ska, nes juk tai paprasta ir nepretenzinga muzika, skirta sielos poilsiui ir šypsenai veide. Ir žinoma nevalingam kūno judėjimui. Pastaruoju atveju galima buvo stebėti „skankinant” nedidelę publikos masę bei nejučia pačiam tūpčioti lankstant kojas per kelius. Užsimindamas apie koncertą vilniečių ska punk grupės Lagamino Turinys saksofonistas komentavo: „Ir mes taip grosime, kai pasensime“.

Vaikinai atliko daugumoje savo kūrinius iš neseniai išleisto albumo Sunwalk. Paklausius, akivaizdu, kad kūriniai savo aranžuotėmis ir harmonija nei kiek nenusileidžia klasikiniam žanrui. Tiesa, jie mestelėjo ir kiek išprotėjusį klezmer motyvais sukaltą Magyar Posta, beigi koncerto pabaigai pasiliko ir tų pačių Skatalites kūrinį Chinatown. Visą koncertą jokio vokalo, tik keli šilti paplepėjimai su publika. Smagu stebėti vyrukus (kai kurie jų pagal įvaizdį labiau tiktų industrial stiliaus muzikai), kai jie reikiamais momentais kilnojo savo triūbas, raudonkepurį bosistą, linksmuolį klavišininką, kuris grodamas vagonėliais sugebėjo kažkokiu būdu dar ir kojas aukštai kilnoti. Do we have time for another song? – šukteli Robert Bogaart. Šypteliu mintydamas, – grokit kiek tik jėgų turėsit.

Po gerą valandą trukusio pasirodymo apsidairiau, visų veidai buvo giedri. Miestas liko laimingas.

http://www.rsjf.nl

Pirmai pažinčiai ir/ar akiračio praplėtimui rekomenduočiau pasiklausyti Rotterdam Ska Jazz Foundation kolegų New York Ska Jazz Ensemble bei Jazz Jamaica.