[SIRENOS 2016;] Trupė 459 / Teatrinė instaliacija „Meile, don’t stop“

Prisipažinsiu, kad esu kiek persisotinusi tradiciniu teatru ir šiuo metu esu ieškojimuose kažko, kas bent kiek nustebintų, o ne būtų tiesiog dar kartą „taip pat puikiai“. Tad nišinės teatro trupės ir jų netradiciniai projektai yra mano paskutiniųjų metų taikiklyje.

Klaipėdiečių „Trupės 459″teatrinė instaliacija „Meile, don‘t stop“ buvo įtraukta į šių metų „Sirenų“ lietuviškąją programą.
Pirmiausia užkabino spektaklio pristatymas – tai spektaklis tik vienam žmogui. Sutikite, tai intriguoja. Antra, „Meile, don’t stop“ buvo įvertinta aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu – Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausias 2015 m. spektaklis lėlių ir objektų teatro kategorijoje. Ir, pagaliau, dar viena paskata – reta galimybė šį spektaklį pamatyti Vilniuje.

Trupė 459
Dar studijų metais Klaipėdoje susibūrusi ir pasivadinusi „Trupe 459“ jauna lėlių ir objektų teatro kūrėjų komanda siekia keisti nusistovėjusį požiūrį į lėlių teatrą, Lietuvoje taip tvirtai apaugusį stereotipais ir štampais, ir atskleisti beribes šios tarpdisciplininės scenos meno rūšies galimybes.
Trupei priklauso šeši lėlininkai, kurie yra lėlių teatro aktoriai, režisieriai, lėlių ir scenografijos kūrėjai, kompozitoriai bei šviesų dailininkai: Monika Mikalauskaitė, Aušra Bakanaitė, Daina Ulmytė, Gintarė Damanskytė, Rūta Jankevičiūtė ir Tomas Zinkus. Meno vadovės – režisierė, dailininkė, pedagogė Jūratė Januškevičiūtė ir režisierė, aktorė, pedagogė Karolina Jurkštaitė.

Teatrinė instaliacija „Meile, don‘t stop“
Teatrinė instaliacija „Meile, don‘t stop“ – meninė kontempliacija meilės tema. Čia skirtingi meilės pavidalai ir formos atskleidžiami lyg akimirka, lyg trumpas švytėjimas, virstąs viena besąlygine, begaline meile.
Kiekvienas žmogus, patyręs šį jausmą, puikiai žino, kad nuo įsimylėjimo iki tikros meilės praeinamas ne vienas etapas: prisirišimas, draugystė, artumas, smarkus potraukis, aistra, tarpusavio „chemija“, intymumas, galėjimas pasiaukoti vardan meilės objekto. Visos šios stadijos turi savo spalvas, skonį, cheminius junginius ir, nors psichologai sakytų, kad visus šiuos etapus daugiau mažiau visi išgyvename gana dėsningai ir panašiai, visgi meilė kiekvienam yra labai individualus potyris.


O jeigu meilę apgyvendintumėme dėžutėje? Kokia ji būtų? Ką ji mums papasakotų? Ir jei galėtume į ją pažvelgti pro mažą plyšelį? Ką norėtumėte pamatyti? Išgirsti? Pajausti? Šie klausimai inspiravo teatrinės instaliacijos kūrėjus, kurie spektaklį kūrė laboratorijos principu – vienu metu visi buvo ir režisieriai, ir aktoriai, ir dailininkai. Atskleisti subtilią spektaklio temą padėjo kompozitoriaus Arturo Bumšteino muzika ir garsai, o „Meile, don’t stop“ koncepcija leido kiekvienam išnaudoti savo kūrybinį potencialą ir išbandyti save nepažintuose amplua.

Iš anksto, dar prieš spektaklį visi žiūrovai minučių tikslumu registruojami į „savo spektaklį“. Kas penkios minutės į tamsią salę įleidžiamas vis naujas žiūrovas, kuris pasodinamas prie vienos iš kelių juodų dėžių, jam įteikiamos ausinės ir ausyse užgrojus muzikai, per mažą skylutę dėžutėje gali stebėti tau vienam rodomą spektaklį. Kaip rašė pati spektaklio sumanytoja Karolina Jurkštaitė: „Emocinis spektaklio turinys nulėmė jo formą – jis yra skirtas vienam žiūrovui, kurį meilės labirintuose lydi 16 aktorių. 40 minučių trunkantį, jam vienam skirtą spektaklį-instaliaciją žiūrovas patiria asmeniškai – stebėdamas, liesdamas, pro plyšelį žvelgdamas į savo paties vidinį pasaulį.“

Teatrinės instaliacijos metu žiūrovui siūloma persėsti prie vis kitos meilės dėžutės, kurioje vis kita „scena“, vis kiti aktoriai, vis kita scenografija, vis kitas muzikinis takelis. Kiekviena instaliacija lyg perteikia apie vis kitą meilės būseną, pradedant nuo dviejų žmonių susitikimo, baigiant vienišumu, skausmu, netekus mylimojo. Kai kurios instaliacijos lengvai suprantamos (susitikimas, vestuvės, medaus mėnuo ir pan.), o kitos labiau abstraktesnės, sukurtos pasitelkiant tokias priemones kaip vanduo, spalvos, smėlis, gyvos akys, žiūrinčios į tavo akis ir t.t. Čia nėra jokių titrų, paaiškinimų, tad šis asociacijų teatras leidžia tau pačiam pajausti ir savaip interpretuoti kiekvieną skirtingą instaliaciją, kurią iš tiesų sunku įsprausti, o ir nesinori į kažkokius apibūdinimus.

Trupė 459 šia teatrine instaliacija be žodžių be teksto, be vaidybos sukūrė tikrai unikalų potyrį, išreikštą per vaizdą, garsą, lytėjimą, kuris leidžia pačiam žiūrovui pro mažą skylutę pažvelgti į savo paties jausmų, emocijų pasaulį. Po „Meile, don’t stop“ lieka keistas jausmas. Lyg tavo sielą būtų kas peršvietęs rentgeno spinduliais, lyg kažkas tau pasakotų tavo paties meilės istorijas ar atskiras jos dalis, tad visai nekeista, kad žiūrovai po šio spektaklio išeina sumišę, susimąstę, kartais susigraudinę, kartais nugrimzdę į savus prisiminimus. Tai tikrai puikus spektaklis, ieškantiems kažko unikalaus, nekasdieniško, romantiško ar norintiems nustebinti save ir savo antrąją pusę.

Į sostinę „Meilės dėžutės“ žadėjo sugrįžti po Naujųjų metų, o kas būsit ateinantį savaitgalį pajūryje, turite galimybę teatrinę instaliaciją „Meile, don‘t stop“ patirti  Klaipėdos dramos teatro kamerinėje salėje, Teatro g. 2 (Įėjimas iš Žvejų g. pusės) spalio 20 d. ir spalio 21 d. nuo 17.00 val. iki 19.00 val.

Daugiau info apie tai, rasite čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.