Viena liepos „Kino“ temų – kino žiūrovo būsena.

Vaidas Jauniškis straipsnį „Įsisenėjusi sinefilo liga“ pradeda taip: „Lietuvis sinefilas“ skamba kaip koks oksimoronas: sinefilizmui pas mus nei dirvos nebuvo pakankamai daug, nei ji buvo nuolat tręšiama, kad toks augalas suklestėtų.“ Šį savo teiginį autorius pagrindė daugybe liūdnų pastebėjimų, pirmiausia apie Vilniuje išnykusias kino rodymo vietas, nes žiūrėti filmą tamsioje salėje ir dideliame ekrane – vienas svarbiausių sinefilų malonumų.

Kaip Vilniaus sinefilai gyveno anksčiau, primena istorikė Anna Mikonis, straipsnyje „Kinas tarpukario Vilniuje“ atkūrusi prieškario Vilniaus kino topografiją. Perskaitęs istorikės tekstą pagalvojau, kad jau galima rengti ekskursijas tema „Išnykę Vilniaus kino teatrai“. Toliau skaityti Liepos mėnesio žurnale „Kinas” skaitykite: →