Trečiadienį prasidedantis žmogaus teisių kino festivalis „Nepatogus kinas“ šiemet žiūrovams pasiūlys net 42 išskirtinius filmus, kurie, kaip teigia festivalio organizatoriai, pasakoja ne itin gražias, tačiau tikras istorijas. Septintąjį kartą vykstantis festivalis į savo programą kasmet įtraukia tiek jau tarptautiniuose kino festivaliuose įvertintus, tiek ir pradedančiųjų režisierių sukurtus dokumentinius filmus, kurie nevengia provokuojančių temų, keičiančių suvokimą apie šiuolaikinį pasaulį.

Šiemet visi dokumentiniai filmai suskirstyti į aštuonias temas, kurios padės „Nepatogaus kino“ žiūrovams lengviau išsirinkti sau įdomius filmus. Be to, festivalio metu laukia ir edukaciniai renginiai bei susitikimai su 17-a užsienio svečių – kino kūrėjų, filmų herojų ir visuomenininkų, pristatysiančių filmus bei dalyvausiančių festivalio renginiuose. Kone visi šie renginiai vyks po filmų peržiūrų, todėl nenorintiems jų pražiopsoti, teks atidžiau sekti festivalio programą.

Tikrasis pasaulio veidas
Aštuonios festivalio „Nepatogaus kino“ kategorijos, į kurias suskirstyti visi filmai, padės kino žiūrovams lengviau rasti labiausiai dominančias temas. Visos jos žada skirtingai pažvelgti į žmogaus teises – nuo technologinio pasaulio problemų, korporacijų bei ekologijos iki pamatinių žmogiškų vertybių, tokių kaip švietimas, pragyvenimo lygis ir saugumas, kurių, deja, net ir šiandien negalime užtikrinti. Ypač ryškiai šie žmogaus teisių skirtumai atsispindės programos temose „Teisė žinoti“ bei „Pasaulis 2015“. Pirmosios filmai kalba apie žodžio ir žiniasklaidos laisvę, apsimestinį naudojimąsi jomis bei didžiąsias pastarųjų metų paslaptis, susijusias su „Wikileaks“ bei „Google“.

Antrojoje, atvirkščiai, daugiausiai dėmesio skiriama, atrodytų, būtinoms žmogaus egzistavimo sąlygoms užtikrinti. Nors Jungtinių Tautų delegatai, prieš penkiolika metų paskelbdami Tūkstantmečio vystymosi tikslus, buvo tikri, kad iki 2015-ųjų pavyks atsikratyti skurdo, prarajos tarp turtingųjų ir vargstančių, sudaryti sąlygas lygybei – visa tai, nepaisant akivaizdžios pažangos, vis dar skamba kaip utopija.

Tibetas ateina arčiau
Itin jautrią temą nagrinės programos „Tibetas iš arčiau“ filmai. Tibeto dvasinis lyderis ir Nobelio taikos premijos laureatas Dalai Lama XIV buvo vienas pirmųjų, atvykusių pasveikinti Lietuvos žmonių, atgavus nepriklausomybę. Tačiau šiandien jau ne mums, o būtent Tibeto gyventojams reikia palaikymo. Ar esame pasirengę atiduoti savo skolą? Klausimas, kuris tikriausiai kilo ne vienam, ypač po pastarojo Dalai Lamos vizito mūsų šalyje ir vėliau kilusių politinių nesutarimų su Kinija.
Šioje festivalio dalyje žiūrovams bus pristatyti du labai skirtingi filmai – „Saulė už debesų“ ir „Ugnis sniego šalyje: susideginimai Tibete“. Spalio 25-ąją, po pirmojo iš jų, „Skalvijos“ kino teatre „Nepatogus kinas“ pakvies savo žiūrovus ir į diskusiją, kurios metu bus galima dar daugiau sužinoti tiek apie žmogaus teisių situaciją Tibete, tiek ir apie šios tautos žmonių siekius. Ypač todėl, kad diskusijoje dalyvaus Tarptautinės kampanijos už Tibetą vadovė Tsering Jampa, europarlamentaras prof. Leonidas Donskis bei „Freedom House“ projektų vadovas Vytis Jurkonis.

Posovietinio pasaulio drama
Itin didelio dėmesio, kaip ir kasmet, turėtų susilaukti trečius metus į festivalio filmų sąrašą įtraukiama „Posovietinės panoramos“ programa. Nors Lietuvai bei kitoms dviem Baltijos valstybėms atgavus nepriklausomybę pavyko pasukti pažangos keliu, tačiau žvilgsnis į gretimas valstybes, kurios dar visai neseniai buvo vientiso darinio dalimi, priverčia pasijusti lyg grįžus į jau pamirštą praeitį. Ypač svarbus šios programos dalies motyvas – pilietinė visuomenė. Apie jos formavimąsi Rusijoje spalio 26-ąją, po filmo „Žiemą, bėk iš kiemo“, pakvies pasikalbėti žurnalistas Vsevolod Chernozub, Žodžio laisvės gynimo komiteto direktorė Ksenya Norall, Tarptautinio jaunimo žmogaus teisių judėjimo atstovas Dmitri Makarov ir „Freedom House“ projektų vadovas Dr. Vytis Jurkonis.

Tiesa, vadavimąsi iš posovietinio jungo Lietuvos žiūrovams šiek tiek turėtų priminti ir kitos programos temos filmai. Prieš dvidešimt penkerius metus daugiatūkstantiniai Sąjūdžio mitingai, žmonių išėjimas į gatves buvo varomoji pokyčių valstybėje ir visuomenėje jėga. Tačiau šiandien gatvės protestas daugeliui asocijuojasi tik su Seimo langus daužančiais chuliganais ir „ubagų karaliais“, o į gatvės mitingus žiūrima mažų mažiausiai įtariai. Net penki „Visi į gatvę!“ kategorijos filmai pakvies atidžiau pasižiūrėti į pastarųjų metų gatvės protesto judėjimus, daugiau ar mažiau nuskambėjusius pasaulyje: kaip iš tiesų atrodė Wall Streeto užėmimas bei kokios idėjos veda „Pussy Riot“ nares.

Užsispyrimas būti
Programa „Nereikalingi žmonės“ skirta herojams, kuriuos visuomenė norėjo nurašyti, išstumti į užribį, geriausiu atveju paprasčiausiai apsimetant, kad jie neegzistuoja. Tai programa, kuri nagrinėja etninės neapykantos, senatvės, neįgalumo, lyčių lygybės temas. Nors dauguma šios programos filmų pasakoja apie įvykius tolimose valstybėse arba kelių dešimtmečių įvykius, tačiau net ir Lietuvos žiūrovai turėtų įžvelgti sąsajų su mūsų šalies nūdienos realijomis. Svarbiausia, kad visi šie filmai – apie nepalūžtančius bei sunkumų nepaisančius žmonės, kurie gali tapti puikiu pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu.

„Nepatogaus kino“ metu bus pristatyti ir nauji Lietuvos režisierių filmai. Tai šiemet „Sidabrinę gervę“ už geriausią dokumentinį filmą gavęs režisierės Linos Lūžytės filmas „Igruški“ apie mažo Baltarusijos miestelio, kurio gyventojai išgyvena tik siūdami pliušinius žaislus, gyvenimą. Šioje festivalio programos dalyje žiūrovai taip pat išvys Giedrės Beinoriūtės, sukūrusios gerai kino mėgėjams pažįstamą „Balkoną“, filmą „Pokalbiai rimtomis temomis“ bei bendrą Martos Dauliūtės ir švedės Elisabeth Marjanović Cronvall darbą „Antra klasė“. Pastarasis filmas itin aiškiai parodo emigracijoje gyvenančių lietuvių savijautą bei nenorą tapti dar vieno gailestį keliančio televizijos reportažo objektais.

Paskutinėje festivalio „Nepatogus kinas“ dalis skirta ekologijai ir svarbiausiam gyvybės egzistavimo šaltiniui. Tai – vanduo. Keturi skirtingi filmai skirtingai žvelgia į visur mus supantį elementą.

Beje, žmogaus teisių kino festivalis „Nepatogus kinas“ siekia būti prieinamas visiems, todėl kiekvienas žiūrovas pats gali nuspręsti, kiek kainuoja bilietas į filmą. Mažiausiai tai gali būti bent 1 ct. Vilniuje bilietus kino centre „Multikino“ galima įsigyti specialiame INFO centre, kuris pradeda dirbti valandą prieš pirmąjį seansą, o „Skalvijoje“ ir „Pasakoje“ – kino teatrų kasose.