Visi įrašai, kuriuos paskelbė redakcija

… sugrįžom …

Laba,

sveikinamės, nes buvome porą mėnesių dingę iš internetų. Grįžome iš išorės nepasikeitę, bet IT daktarai sako, kad viduje vėžiniai virusai įveikti. Tikimės, jog ilgesniam laikui, bet recidyvo galimybė neatmetama.

Žodžiu, turėjome gražaus laiko meditacijai, pamintijimui ir vasarojimui, taip pat – geriems kultūriniams dalykams, kurie anksčiau ar vėliau (greičiau – vėliau) nuguls G. puslapiuose tekstinių rekomendacijų pavidalu.

Ar kas nors pasikeitė per tą laiką? Kaip ir ne. Bet pasaulis kinta kasdien ir keičia mus. Pastebėjome, jog vis mažiau lieka ūpo ir laiko koncentruotis į naujausius kultūrinius reiškinius, kurių masė lekia nesustodama lavina, po savęs nepalikdama jokios vilties (ir minties). Ką tai reiškia? Kad vis dažniau norisi sustoti ir likti prie jau laiko patikrintų dalykų, išmesti iš galvos vienadienį triukšmą ir ilgai mėgautis apėmusiu gerumu. Antra vertus – tai nieko nekeičia. G. kaip ir anksčiau rašys apie tai, apie ką nori, tada, kada nori, taip, kaip nori. Tuose raštuose ir susitiksime.

Iki g.reito

[interviu su Jurga Šeidukyte:] ESU SAVO PAČIOS PROJEKTAS

Dainininkė Jurga Šeduikytė su nauja programa NEW | JURGA balandžio 22 d., Kaune savo gerbėjus, pasitiks kitokia: jos kūryba pasipildė visa gama naujų atspalvių. Mistika, tamsos ir šviesos žaismas, svajingumas – visa tai, dar neatrastai, naujai atsiskleidžia atlikėjai pačiai akomponuojant savo dainas. Jurga teigia, kad dainas programai NEW atrinko labai kruopščiai – nuo senųjų gerai publikai pažįstamų Nebijok, Aukso pievos, Juoduoju baltuoju, Tavo krante iki visiškai naujų, dar publikai negirdėtų kūrinių. Apie naująjį albumą, muziką ir artėjantį koncertą kalbamės su dainininke, muzikante, aktore, rašytoja Jurga Šeduikyte.

1. Naujas albumas „Giliai vandeny“ išėjo beveik po dešimtmečio nuo pirmojo albumo. Ar per tiek laiko įgyta gyvenimiška patirtis ir branda atsispindi naujo albumo dainose?
Dainose atsispindi tai, kas su žmogumi įvyko, ką jis suprato ar atrado naujo per tam tikrą laiką. Pati labiausiai mėgstu girdėti žmogaus individualią patirtį, skaudžiai ar su džiaugsmu pasakojamas istorijas, todėl ir savo dainose stengiuosi įdėti kuo daugiau savęs. Tikiu, kad nuoširdus žmogiškas dalinimasis tuo, ką esame suradę, gali patobulinti Pasaulį. Todėl savo koncertus, ypač- NEW akustinę programą vadinu pokalbiu. Koncerto metu ryšys su publika ir apsikeitimas mintimis yra labai svarbus. Kai pokalbis pavyksta, susikuria nenusakoma nuotaika, o ji suteikia jėgų judėti toliau – tiek publikai, tiek man, kaip muzikantei.

2. Kritikai, vertindami Jūsų naują albumą, įvardina jį kaip tikrosios, senosios Jurgos sugrįžimą. Ar pritariate jų nuomonei?
Šio albumo pagrindinis uždavinys buvo atsigręžti į savo šaknis,- tai geriausiai atspindi dainos Paukštelis, Liūlia liūlia, Juoduoju baltuoju. Taip pat stengiausi žodį naudoti taupiai tarsi liaudies dainoje. Panašumas su Aukso pieva čia gal jaučiamas dėl švelnumo ir nostalgijos, kuria gyvenau kurdama Giliai vandeny. Džiaugiuosi, kad šį kartą kūrybai nereikėjo atostogų – šiuo metu ruošiu naują albumą. Toliau skaityti [interviu su Jurga Šeidukyte:] ESU SAVO PAČIOS PROJEKTAS

[balandžio 1-osios juokai:] SEL – Fi [2015]

3334600eb2d8

Dar ant naujų SELas kai kalė asmenukės prezentaciją, tai iki šiol griausmingi atgarsiai griaudėja. Girdėjau Vilnius grybą supjovė ir sunkiai davėsi, bet Kaunas yra Kaunas, seniai garse ir šviesose pralenkęs stalycą.

Vopščim, jau trys mėnesiai plėšosi mano bemso dinamikai, kai iš originalaus (! – mes irgi remiam ligonius) kompakto paleidžiu Seliuką, pensininkai net tašes išmeta man praraunant pro šalį. Anie dar nežino, kad pas mane peroksidinės raivos ant galinės. Bet gerai, kad nežino ir nemato. O tai diedukai pamatę iškart nuleistų, o senikės pultų ant kelių. Bet nenoriu aš čia apie prastuomenę, bo nuo mano kasdienybės – viešbutis, šampano taurės dar ir dar, ant stogo electro, takeliai, po kurių visi keliai atviri – dar anūkų į kiemus nebeišleis. Toliau skaityti [balandžio 1-osios juokai:] SEL – Fi [2015]

Prasidedančiame festivalyje „Nepatogus kinas“ – nuo „Wikileaks“ paslapčių iki gatvės protestų.

NK_POSTER
Trečiadienį prasidedantis žmogaus teisių kino festivalis „Nepatogus kinas“ šiemet žiūrovams pasiūlys net 42 išskirtinius filmus, kurie, kaip teigia festivalio organizatoriai, pasakoja ne itin gražias, tačiau tikras istorijas. Septintąjį kartą vykstantis festivalis į savo programą kasmet įtraukia tiek jau tarptautiniuose kino festivaliuose įvertintus, tiek ir pradedančiųjų režisierių sukurtus dokumentinius filmus, kurie nevengia provokuojančių temų, keičiančių suvokimą apie šiuolaikinį pasaulį.

Šiemet visi dokumentiniai filmai suskirstyti į aštuonias temas, kurios padės „Nepatogaus kino“ žiūrovams lengviau išsirinkti sau įdomius filmus. Be to, festivalio metu laukia ir edukaciniai renginiai bei susitikimai su 17-a užsienio svečių – kino kūrėjų, filmų herojų ir visuomenininkų, pristatysiančių filmus bei dalyvausiančių festivalio renginiuose. Kone visi šie renginiai vyks po filmų peržiūrų, todėl nenorintiems jų pražiopsoti, teks atidžiau sekti festivalio programą.

Tikrasis pasaulio veidas
Aštuonios festivalio „Nepatogaus kino“ kategorijos, į kurias suskirstyti visi filmai, padės kino žiūrovams lengviau rasti labiausiai dominančias temas. Visos jos žada skirtingai pažvelgti į žmogaus teises – nuo technologinio pasaulio problemų, korporacijų bei ekologijos iki pamatinių žmogiškų vertybių, tokių kaip švietimas, pragyvenimo lygis ir saugumas, kurių, deja, net ir šiandien negalime užtikrinti. Ypač ryškiai šie žmogaus teisių skirtumai atsispindės programos temose „Teisė žinoti“ bei „Pasaulis 2015“. Pirmosios filmai kalba apie žodžio ir žiniasklaidos laisvę, apsimestinį naudojimąsi jomis bei didžiąsias pastarųjų metų paslaptis, susijusias su „Wikileaks“ bei „Google“.

Antrojoje, atvirkščiai, daugiausiai dėmesio skiriama, atrodytų, būtinoms žmogaus egzistavimo sąlygoms užtikrinti. Nors Jungtinių Tautų delegatai, prieš penkiolika metų paskelbdami Tūkstantmečio vystymosi tikslus, buvo tikri, kad iki 2015-ųjų pavyks atsikratyti skurdo, prarajos tarp turtingųjų ir vargstančių, sudaryti sąlygas lygybei – visa tai, nepaisant akivaizdžios pažangos, vis dar skamba kaip utopija.

Tibetas ateina arčiau
Itin jautrią temą nagrinės programos „Tibetas iš arčiau“ filmai. Tibeto dvasinis lyderis ir Nobelio taikos premijos laureatas Dalai Lama XIV buvo vienas pirmųjų, atvykusių pasveikinti Lietuvos žmonių, atgavus nepriklausomybę. Tačiau šiandien jau ne mums, o būtent Tibeto gyventojams reikia palaikymo. Ar esame pasirengę atiduoti savo skolą? Klausimas, kuris tikriausiai kilo ne vienam, ypač po pastarojo Dalai Lamos vizito mūsų šalyje ir vėliau kilusių politinių nesutarimų su Kinija.
Šioje festivalio dalyje žiūrovams bus pristatyti du labai skirtingi filmai – „Saulė už debesų“ ir „Ugnis sniego šalyje: susideginimai Tibete“. Spalio 25-ąją, po pirmojo iš jų, „Skalvijos“ kino teatre „Nepatogus kinas“ pakvies savo žiūrovus ir į diskusiją, kurios metu bus galima dar daugiau sužinoti tiek apie žmogaus teisių situaciją Tibete, tiek ir apie šios tautos žmonių siekius. Ypač todėl, kad diskusijoje dalyvaus Tarptautinės kampanijos už Tibetą vadovė Tsering Jampa, europarlamentaras prof. Leonidas Donskis bei „Freedom House“ projektų vadovas Vytis Jurkonis.

Posovietinio pasaulio drama
Itin didelio dėmesio, kaip ir kasmet, turėtų susilaukti trečius metus į festivalio filmų sąrašą įtraukiama „Posovietinės panoramos“ programa. Nors Lietuvai bei kitoms dviem Baltijos valstybėms atgavus nepriklausomybę pavyko pasukti pažangos keliu, tačiau žvilgsnis į gretimas valstybes, kurios dar visai neseniai buvo vientiso darinio dalimi, priverčia pasijusti lyg grįžus į jau pamirštą praeitį. Ypač svarbus šios programos dalies motyvas – pilietinė visuomenė. Apie jos formavimąsi Rusijoje spalio 26-ąją, po filmo „Žiemą, bėk iš kiemo“, pakvies pasikalbėti žurnalistas Vsevolod Chernozub, Žodžio laisvės gynimo komiteto direktorė Ksenya Norall, Tarptautinio jaunimo žmogaus teisių judėjimo atstovas Dmitri Makarov ir „Freedom House“ projektų vadovas Dr. Vytis Jurkonis.

Tiesa, vadavimąsi iš posovietinio jungo Lietuvos žiūrovams šiek tiek turėtų priminti ir kitos programos temos filmai. Prieš dvidešimt penkerius metus daugiatūkstantiniai Sąjūdžio mitingai, žmonių išėjimas į gatves buvo varomoji pokyčių valstybėje ir visuomenėje jėga. Tačiau šiandien gatvės protestas daugeliui asocijuojasi tik su Seimo langus daužančiais chuliganais ir „ubagų karaliais“, o į gatvės mitingus žiūrima mažų mažiausiai įtariai. Net penki „Visi į gatvę!“ kategorijos filmai pakvies atidžiau pasižiūrėti į pastarųjų metų gatvės protesto judėjimus, daugiau ar mažiau nuskambėjusius pasaulyje: kaip iš tiesų atrodė Wall Streeto užėmimas bei kokios idėjos veda „Pussy Riot“ nares.

Užsispyrimas būti
Programa „Nereikalingi žmonės“ skirta herojams, kuriuos visuomenė norėjo nurašyti, išstumti į užribį, geriausiu atveju paprasčiausiai apsimetant, kad jie neegzistuoja. Tai programa, kuri nagrinėja etninės neapykantos, senatvės, neįgalumo, lyčių lygybės temas. Nors dauguma šios programos filmų pasakoja apie įvykius tolimose valstybėse arba kelių dešimtmečių įvykius, tačiau net ir Lietuvos žiūrovai turėtų įžvelgti sąsajų su mūsų šalies nūdienos realijomis. Svarbiausia, kad visi šie filmai – apie nepalūžtančius bei sunkumų nepaisančius žmonės, kurie gali tapti puikiu pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu.

„Nepatogaus kino“ metu bus pristatyti ir nauji Lietuvos režisierių filmai. Tai šiemet „Sidabrinę gervę“ už geriausią dokumentinį filmą gavęs režisierės Linos Lūžytės filmas „Igruški“ apie mažo Baltarusijos miestelio, kurio gyventojai išgyvena tik siūdami pliušinius žaislus, gyvenimą. Šioje festivalio programos dalyje žiūrovai taip pat išvys Giedrės Beinoriūtės, sukūrusios gerai kino mėgėjams pažįstamą „Balkoną“, filmą „Pokalbiai rimtomis temomis“ bei bendrą Martos Dauliūtės ir švedės Elisabeth Marjanović Cronvall darbą „Antra klasė“. Pastarasis filmas itin aiškiai parodo emigracijoje gyvenančių lietuvių savijautą bei nenorą tapti dar vieno gailestį keliančio televizijos reportažo objektais.

Paskutinėje festivalio „Nepatogus kinas“ dalis skirta ekologijai ir svarbiausiam gyvybės egzistavimo šaltiniui. Tai – vanduo. Keturi skirtingi filmai skirtingai žvelgia į visur mus supantį elementą.

Beje, žmogaus teisių kino festivalis „Nepatogus kinas“ siekia būti prieinamas visiems, todėl kiekvienas žiūrovas pats gali nuspręsti, kiek kainuoja bilietas į filmą. Mažiausiai tai gali būti bent 1 ct. Vilniuje bilietus kino centre „Multikino“ galima įsigyti specialiame INFO centre, kuris pradeda dirbti valandą prieš pirmąjį seansą, o „Skalvijoje“ ir „Pasakoje“ – kino teatrų kasose.

Vaidas Stackevičius: tuo metu, kai mūsų kaimynai sutelkę jėgas veikia bendrai, lietuviai konkuruoja tarpusavyje

Palaikantys lietuvišką muziką (ir šiaip mūsų šalies patriotai) kartas nuo karto vis pakankina save (ir aplinkinius) klausimu, kodėl mūsų populiarioji muzika niekaip neatveria durų į užsienį, ko mums trūksta? Na, nebūtinai į didžiąsias Vakarų rinkas, bet net Centrinė ar Rytų Europa ir tos nekrenta mums po kojomis.

Pastaraisiais mėnesiais su „biplanais“ turavome po Ukrainą, Rusiją, Baltarusiją, Latviją, šiose kelionėse buvo galimybė kiek iš šono ir kitomis akimis pažvelgti į mūsų situaciją, o bendravimas su kaimynais atskleidė įkvepiančių pavyzdžių, kuriais norisi pasidalinti plačiau.

Bet apie juos truputį vėliau… Pirmiausia reikėtų nuvyti tradicinę lietuvišką savigraužą, nes jau yra tekę dalyvauti tokio pobūdžio diskusijose „ar mūsų populiarioji muzika yra prastesnė už kaimynų?“. Padėjęs visą patriotiškumą į šalį, galiu atsakyti, kad tikrai ne. Toliau skaityti Vaidas Stackevičius: tuo metu, kai mūsų kaimynai sutelkę jėgas veikia bendrai, lietuviai konkuruoja tarpusavyje

flashback: Spektaklis „BALTA DROBULĖ“ (rež. Jonas Jurašas)

Spektaklio pagal vieną geriausių, o kai kurių teigimu — geriausią lietuvių romaną „Balta drobulė“ (autorius — Antanas Škėma) premjera Kauno valstybiniame dramos teatre įvyko 2012 m. spalio 12 d. Spektaklio režisierius — Jonas Jurašas. Dailininkai — Gintaras Makarevičius (scenovaizdis) bei Jolanta Rimkutė (kostiumai); kompozitorius — Linas Rimša. Šis spektaklis susilaukė nemažai dėmesio. Jo premjera vyko iškart po Kauno valstybinio teatro renovavimo darbų, šis spektaklis — vienas reikšmingiausių šių metų kultūrinių įvykių, nes tai pirmas kartas, kai romanas „Balta drobulė“ perkeliamas į sceną. Tai buvo savotiškas iššūkis: J. Jurašas sako, jog knygos kalba kur kas labiau tinka kinui nei teatrui; tai akivaizdu, todėl, ko gero, ne vienam buvo smalsu, kaip knygos pasakojimas atrodys perkeltas į sceną. Režisierius taip pat mano, kad spektaklis nėra vien knygos turinio atkartojimas. Jis sako, kad pagrindinis herojus yra šiuolaikinis žmogus, jo problemos — nūdienos žmogaus problemas. A. Garšvos išgyvenimai taip pat labai panašūs į J. Jurašo; juos sieja emigracijos patirtis. Toliau skaityti flashback: Spektaklis „BALTA DROBULĖ“ (rež. Jonas Jurašas)

Svarbi informacija: PASIKEISKITE G. SLAPTAŽODĮ!

Mes buvome dingę.

Kažkas mus sulaužė, bet sienos išliko, o vieno gero remontininko dėka atsidarėme tokiu pačiu interjeru, koks buvo.

Tačiau atgijimas neliko be pasekmių: kažkas turėjo galimybę prieiti prie G. slaptažodžių, todėl visiems čia kažkada užsiregistravusiems, dėl pačių saugumo, primygtinai rekomenduojame pasikeisti  turimą www.g-taskas.lt slaptažodį.

 

„Sirenų“ organizatorių kreipimasis į visuomenę

Lietuvos menininkai, kultūros atstovai, intelektualai ir už žodžio laisvę pasisakantys piliečiai yra kviečiami pasirašyti kreipimąsi į Lietuvos politikus ir dvasininkus dėl ažiotažo, susijusio su Romeo Castellucci spektakliu „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Prašome pasidalinti su asmenimis, kurie norėtų pasisakyti prieš meno cenzūravimą, žodžio laisvės suvaržymus. Norintys pasirašyti turėtų siųsti savo vardą, pavardę bei profesiją arba susisiekti nurodytais kontaktais iki spalio 4 d. 23val: salne.buciute@gmail.com / +37060774733.

KREIPIMOSI TEKSTAS:

Kreipimasis į Lietuvos politikus, dvasininkus, menininkus ir visą visuomenę

Mes, žemiau pasirašiusieji, protestuojame prieš bet kokią cenzūrą mene. Ažiotažas dėl tariamo religinės nesantaikos kurstymo tarptautinio teatrų festivalio „Sirenos“ režisieriaus Romeo Castellucci spektaklyje „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją” yra sukeltas dirbtinai nemačius spektaklio ir remiantis nuogirdomis. Nesutinkame, kad demokratinės valstybės institucijos, Seimas sankcionuotų meno kūrinius ir neteisėtai ribotų kūrybos laisvę.
Pasitikime Sirenų festivalio organizatoriais, pasitikime menininkais, neturinčiais pasipelnymo tikslų.

Pasitikime 20-čia didžiausių Europos teatro festivalių, kuriuose Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ jau buvo vaidinamas.

Pasisakome už menininko teisę būti laisvam ir reikštis tokiomis meno formomis, kurios jam būtinos. Pripažįstame, kad vienintelė menininko pareiga yra kurti meną, netampantį politinių, socialinių ar religinių manipuliacijų įrankiu.

Galima uždrausti vieną ar kitą spektaklį, filmą, knygą, bet neįmanoma uždrausti žmogui galvoti ir jausti, ginčytis netgi ir su Dievu , neįmanoma uždrausti ieškoti būties prasmės. Juk menas visų pirma ir kalba apie žmogiškuosius jausmus, nuopuolius ir prisikėlimą.

Tikimės, kad valdžios atstovai neprimes mums savo požiūrio, kaip vertinti vieną ar kitą meno kūrinį, nesuvaržys Lietuvos piliečio laisvę pačiam spręsti apie meno kūrinį. Uždrausti, sankcionuoti meno kalbą ir meno formas – nykiausia, kas galėtų atsitikti mūsų šalyje.

Mums gali būti nepriimtini, svetimi meno išraiškos būdai, gali provokuoti, žeisti ar erzinti meno kalba. Rašykime, kalbėkime apie tai, nesutikime, ginčykimės.

Drausti meną?.. Tai uždrausti patį žmogų. Nesutinkame, jog Lietuvoje būtų įteisinta meno kontrolė.