Visi įrašai, kuriuos paskelbė redakcija

ATARI 2600 kolekcija ir retro nostalgija

Pirmąją konsolių kartą vadinu Pong‘ais ir pats sovietinį kloną turėjau, visgi tikroji namų konsolių pradžia man buvo A2600*. Turiu porą CX2600 „Light Sixer” egzempliorių (abu 1979-ųjų), vienas boxed, arti 50 originalių žaidimų, multicart‘ą (SD kortelių palaikymui), krūvą pultų ir t.t.

Jeigu šį reikalą apibūdinti vienu žodžiu tai yra MINIMALIZMAS**. Dažnai šis žodis asocijuojasi su interjerais, tačiau video žaidimams jis irgi tinka.

KUO MALONI. Konsolė įdomaus dizaino, su jungikliais – tumbleriais. Gali būti su medžio imitacija (dvelkia steampunk‘u), Darth‘o Vader‘io stiliaus arba modernizuota Junior. Paprasta naudoti, įjungti/išjungti – lyg šviesą kambaryje, turėdamas laisvų 20 minučių staigiai gali pažaisti ir nukeliauti į retro visatą, o galima ir šiaip laikyti fone su įjungtu intro/demo, … mane tai gerai nuteikia). Išbaigtas daiktas ir istorijos dalis, neatskiriama nuo 1970 – 1980-ųjų pop kultūros. Dėl konstrukcinių savybių paprastumo originali konsolė yra patikimas gaminys, vis dar kuriami homebrew žaidimai (pvz., Mortal kombat), kinai kepa pultus, maitinimo adapterius. Autentiški žaidimai stebėtinai gerai išsilaikę, kainos jau nukritę, kiek matau pagal būklę ir ilgaamžiškumą, dažniausiai lenkia sistemas, naudojančias CD. Originaliai jungiama per RF antenos lizdą. Skirtingi pultų tipai skirtingiems žaidimams (kitaip nepažaisi), visgi dažniausiai naudojami 2 – klasikinis stick ir paddle su potenciometru, taip pat tinka Sega MegaDrive pultai. Gyvavimo laikotarpis atitinka mano vaikystę***. Vaikystėje tokio Atario praktiškai nečiupinėjau, žaisdavome Atari 8 bit kompiuteriukais su žaidimais kasetėse, daugiausiai Vilniaus centriniame pašte (1987-1989 m.). Atari 2600 turėjo Jaunųjų technikų stotyje Vilniuje, bet ir ten jau buvo nebevertinamas, jį nustūmė sistemos su kasetėmis, dėl labiau paplitusių ir gražesnių žaidimų. Visgi dabar, kai norėjau grįžti į Atari age, pasirinkau šitą variantą dėl kartridžų „įdėk ir žaisk” principo, sistemos naudojimo paprastumo. Toliau skaityti ATARI 2600 kolekcija ir retro nostalgija

Sveiki, sugrįžę į sudužusių širdžių klubą. Pjesės „Haroldas ir Modė“ premjera

Kotryna Petraitytė

„Užupio dramos teatras“ pristatė pjesės „Haroldas ir Modė“ premjerą

„Welcome to the broken hearts club“ (liet. Sveiki, atvykę į sudužusių širdžių klubą)! Tarsi pranašaujant liūdną, tačiau gyvenimui atveriančią spektakio baigtį, tokios dainos žodžių fone žiūrovus pasitinka Koleno Higinso ir Žano Klodo Karjero pjesės „Haroldas ir Modė“ premjera. „Kitoks pastatymas, kitoks,“ – po spektaklio šnibždasi dvi vyresnio amžiaus moterys, matyt, lyginančios ką tik matytą režisierės Ritos Urbonavičiūtės pastatymą su beveik prieš 40 metų pjesę išgarsinusios režisierės Dalios Tamulevičiūtės pastatytu spektakliu. Koks jis šįkart?

Aišku viena – reikalingesnis nei bet kada anksčiau, ir ypač – šiuolaikiškam jaunam žmogui, kartu su daugybe galimybių, pasirinkimų, susitikimų susiduriančiam ir su proporcingai didele gyvenimiška prievole taip dažnai prarasti bei atsisveikinti. Toliau skaityti Sveiki, sugrįžę į sudužusių širdžių klubą. Pjesės „Haroldas ir Modė“ premjera

DOVYDAS GRAJAUSKAS „Apie reiškinius”

Prasmė ir beprasmybė reiškinių tyrinėjime

Jau pats Dovydo Grajausko pirmojo eilėraščių rinkinio pavadinimas suponuoja, jog jame bus kalbama apie kažką pasireiškiančio mūsų pasaulyje. Išties, knyga skaitytoją valiūkiškai įtraukia į ironišką kasdienio gyvenimo stebėseną bei jauseną. Lyrinis subjektas nei moralizuoja, nei vertina, tiesiog kaip neišvengiamą faktą konstatuoja įvykius, dažniausiai išvengdamas įvairiausių provokacijų, arba kartais savotiškai siekdamas apvalyti sąmonės turinius nuo reiškinių pasaulio („ir sėdėjau, žiūrėjau į sieną / o ta siena buvo tuščia / tad nusprendžiau tvirtai tą dieną / kad gyvensiu dabar ir čia“, eil. „Didis nutikimas mažą dieną“, p. 25).

Užtat kaip provokacija gali nuskambėti pirmojo skyriaus pavadinimas – „Gamtiniai reiškiniai“, nes jame eilėraščių tematika panašesnė ne į gamtos, o į socialinius reiškinius. Tekstuose sutinki piktoką mamą – „harpiją“, liepiančią dukrai pareiti valgyti, o toji rėkia „niekur aš neisiu, blia!“ (eil. „Apie reiškinius II“ p. 11); ar prasigėrusių tėvų vaikus (eil. „Apie reiškinius VI“ p. 13-14); perskaitai šiuolaikišką „Eglės žalčių karalienės“ versiją: pristojus įkyriam cigarečių prašinėtojui belieka pieno litru tvoti į ausį, ir lyg to maža būtų kita ranka – į nosį, galiausiai pasiklausyti keiksmų, maišantis pienui ir kraujui (eil. „Eglės Žalčių Karalienės pasakojimas apie incidentą prastame rajone“ p. 16-17); pažvelgti į dokumentiką apie grįžtančius kariškius: „moterys, sūnūs, broliai, visi verkiantys, puolantys / į glėbį ant kaklo po kojom tokiam susidrovėjusiam / buivolui – jis gi metų metus žmones žudė, o dabar / stovi su rožių puokšte ir žmogaus dydžio / rožiniu zuikiu“ (eil. „Apie reiškinius III“, p. 12). Toliau skaityti DOVYDAS GRAJAUSKAS „Apie reiškinius”

… sugrįžom …

Laba,

sveikinamės, nes buvome porą mėnesių dingę iš internetų. Grįžome iš išorės nepasikeitę, bet IT daktarai sako, kad viduje vėžiniai virusai įveikti. Tikimės, jog ilgesniam laikui, bet recidyvo galimybė neatmetama.

Žodžiu, turėjome gražaus laiko meditacijai, pamintijimui ir vasarojimui, taip pat – geriems kultūriniams dalykams, kurie anksčiau ar vėliau (greičiau – vėliau) nuguls G. puslapiuose tekstinių rekomendacijų pavidalu.

Ar kas nors pasikeitė per tą laiką? Kaip ir ne. Bet pasaulis kinta kasdien ir keičia mus. Pastebėjome, jog vis mažiau lieka ūpo ir laiko koncentruotis į naujausius kultūrinius reiškinius, kurių masė lekia nesustodama lavina, po savęs nepalikdama jokios vilties (ir minties). Ką tai reiškia? Kad vis dažniau norisi sustoti ir likti prie jau laiko patikrintų dalykų, išmesti iš galvos vienadienį triukšmą ir ilgai mėgautis apėmusiu gerumu. Antra vertus – tai nieko nekeičia. G. kaip ir anksčiau rašys apie tai, apie ką nori, tada, kada nori, taip, kaip nori. Tuose raštuose ir susitiksime.

Iki g.reito

[interviu su Jurga Šeidukyte:] ESU SAVO PAČIOS PROJEKTAS

Dainininkė Jurga Šeduikytė su nauja programa NEW | JURGA balandžio 22 d., Kaune savo gerbėjus, pasitiks kitokia: jos kūryba pasipildė visa gama naujų atspalvių. Mistika, tamsos ir šviesos žaismas, svajingumas – visa tai, dar neatrastai, naujai atsiskleidžia atlikėjai pačiai akomponuojant savo dainas. Jurga teigia, kad dainas programai NEW atrinko labai kruopščiai – nuo senųjų gerai publikai pažįstamų Nebijok, Aukso pievos, Juoduoju baltuoju, Tavo krante iki visiškai naujų, dar publikai negirdėtų kūrinių. Apie naująjį albumą, muziką ir artėjantį koncertą kalbamės su dainininke, muzikante, aktore, rašytoja Jurga Šeduikyte.

1. Naujas albumas „Giliai vandeny“ išėjo beveik po dešimtmečio nuo pirmojo albumo. Ar per tiek laiko įgyta gyvenimiška patirtis ir branda atsispindi naujo albumo dainose?
Dainose atsispindi tai, kas su žmogumi įvyko, ką jis suprato ar atrado naujo per tam tikrą laiką. Pati labiausiai mėgstu girdėti žmogaus individualią patirtį, skaudžiai ar su džiaugsmu pasakojamas istorijas, todėl ir savo dainose stengiuosi įdėti kuo daugiau savęs. Tikiu, kad nuoširdus žmogiškas dalinimasis tuo, ką esame suradę, gali patobulinti Pasaulį. Todėl savo koncertus, ypač- NEW akustinę programą vadinu pokalbiu. Koncerto metu ryšys su publika ir apsikeitimas mintimis yra labai svarbus. Kai pokalbis pavyksta, susikuria nenusakoma nuotaika, o ji suteikia jėgų judėti toliau – tiek publikai, tiek man, kaip muzikantei.

2. Kritikai, vertindami Jūsų naują albumą, įvardina jį kaip tikrosios, senosios Jurgos sugrįžimą. Ar pritariate jų nuomonei?
Šio albumo pagrindinis uždavinys buvo atsigręžti į savo šaknis,- tai geriausiai atspindi dainos Paukštelis, Liūlia liūlia, Juoduoju baltuoju. Taip pat stengiausi žodį naudoti taupiai tarsi liaudies dainoje. Panašumas su Aukso pieva čia gal jaučiamas dėl švelnumo ir nostalgijos, kuria gyvenau kurdama Giliai vandeny. Džiaugiuosi, kad šį kartą kūrybai nereikėjo atostogų – šiuo metu ruošiu naują albumą. Toliau skaityti [interviu su Jurga Šeidukyte:] ESU SAVO PAČIOS PROJEKTAS

[balandžio 1-osios juokai:] SEL – Fi [2015]

3334600eb2d8

Dar ant naujų SELas kai kalė asmenukės prezentaciją, tai iki šiol griausmingi atgarsiai griaudėja. Girdėjau Vilnius grybą supjovė ir sunkiai davėsi, bet Kaunas yra Kaunas, seniai garse ir šviesose pralenkęs stalycą.

Vopščim, jau trys mėnesiai plėšosi mano bemso dinamikai, kai iš originalaus (! – mes irgi remiam ligonius) kompakto paleidžiu Seliuką, pensininkai net tašes išmeta man praraunant pro šalį. Anie dar nežino, kad pas mane peroksidinės raivos ant galinės. Bet gerai, kad nežino ir nemato. O tai diedukai pamatę iškart nuleistų, o senikės pultų ant kelių. Bet nenoriu aš čia apie prastuomenę, bo nuo mano kasdienybės – viešbutis, šampano taurės dar ir dar, ant stogo electro, takeliai, po kurių visi keliai atviri – dar anūkų į kiemus nebeišleis. Toliau skaityti [balandžio 1-osios juokai:] SEL – Fi [2015]

Prasidedančiame festivalyje „Nepatogus kinas“ – nuo „Wikileaks“ paslapčių iki gatvės protestų.

NK_POSTER
Trečiadienį prasidedantis žmogaus teisių kino festivalis „Nepatogus kinas“ šiemet žiūrovams pasiūlys net 42 išskirtinius filmus, kurie, kaip teigia festivalio organizatoriai, pasakoja ne itin gražias, tačiau tikras istorijas. Septintąjį kartą vykstantis festivalis į savo programą kasmet įtraukia tiek jau tarptautiniuose kino festivaliuose įvertintus, tiek ir pradedančiųjų režisierių sukurtus dokumentinius filmus, kurie nevengia provokuojančių temų, keičiančių suvokimą apie šiuolaikinį pasaulį.

Šiemet visi dokumentiniai filmai suskirstyti į aštuonias temas, kurios padės „Nepatogaus kino“ žiūrovams lengviau išsirinkti sau įdomius filmus. Be to, festivalio metu laukia ir edukaciniai renginiai bei susitikimai su 17-a užsienio svečių – kino kūrėjų, filmų herojų ir visuomenininkų, pristatysiančių filmus bei dalyvausiančių festivalio renginiuose. Kone visi šie renginiai vyks po filmų peržiūrų, todėl nenorintiems jų pražiopsoti, teks atidžiau sekti festivalio programą.

Tikrasis pasaulio veidas
Aštuonios festivalio „Nepatogaus kino“ kategorijos, į kurias suskirstyti visi filmai, padės kino žiūrovams lengviau rasti labiausiai dominančias temas. Visos jos žada skirtingai pažvelgti į žmogaus teises – nuo technologinio pasaulio problemų, korporacijų bei ekologijos iki pamatinių žmogiškų vertybių, tokių kaip švietimas, pragyvenimo lygis ir saugumas, kurių, deja, net ir šiandien negalime užtikrinti. Ypač ryškiai šie žmogaus teisių skirtumai atsispindės programos temose „Teisė žinoti“ bei „Pasaulis 2015“. Pirmosios filmai kalba apie žodžio ir žiniasklaidos laisvę, apsimestinį naudojimąsi jomis bei didžiąsias pastarųjų metų paslaptis, susijusias su „Wikileaks“ bei „Google“.

Antrojoje, atvirkščiai, daugiausiai dėmesio skiriama, atrodytų, būtinoms žmogaus egzistavimo sąlygoms užtikrinti. Nors Jungtinių Tautų delegatai, prieš penkiolika metų paskelbdami Tūkstantmečio vystymosi tikslus, buvo tikri, kad iki 2015-ųjų pavyks atsikratyti skurdo, prarajos tarp turtingųjų ir vargstančių, sudaryti sąlygas lygybei – visa tai, nepaisant akivaizdžios pažangos, vis dar skamba kaip utopija.

Tibetas ateina arčiau
Itin jautrią temą nagrinės programos „Tibetas iš arčiau“ filmai. Tibeto dvasinis lyderis ir Nobelio taikos premijos laureatas Dalai Lama XIV buvo vienas pirmųjų, atvykusių pasveikinti Lietuvos žmonių, atgavus nepriklausomybę. Tačiau šiandien jau ne mums, o būtent Tibeto gyventojams reikia palaikymo. Ar esame pasirengę atiduoti savo skolą? Klausimas, kuris tikriausiai kilo ne vienam, ypač po pastarojo Dalai Lamos vizito mūsų šalyje ir vėliau kilusių politinių nesutarimų su Kinija.
Šioje festivalio dalyje žiūrovams bus pristatyti du labai skirtingi filmai – „Saulė už debesų“ ir „Ugnis sniego šalyje: susideginimai Tibete“. Spalio 25-ąją, po pirmojo iš jų, „Skalvijos“ kino teatre „Nepatogus kinas“ pakvies savo žiūrovus ir į diskusiją, kurios metu bus galima dar daugiau sužinoti tiek apie žmogaus teisių situaciją Tibete, tiek ir apie šios tautos žmonių siekius. Ypač todėl, kad diskusijoje dalyvaus Tarptautinės kampanijos už Tibetą vadovė Tsering Jampa, europarlamentaras prof. Leonidas Donskis bei „Freedom House“ projektų vadovas Vytis Jurkonis.

Posovietinio pasaulio drama
Itin didelio dėmesio, kaip ir kasmet, turėtų susilaukti trečius metus į festivalio filmų sąrašą įtraukiama „Posovietinės panoramos“ programa. Nors Lietuvai bei kitoms dviem Baltijos valstybėms atgavus nepriklausomybę pavyko pasukti pažangos keliu, tačiau žvilgsnis į gretimas valstybes, kurios dar visai neseniai buvo vientiso darinio dalimi, priverčia pasijusti lyg grįžus į jau pamirštą praeitį. Ypač svarbus šios programos dalies motyvas – pilietinė visuomenė. Apie jos formavimąsi Rusijoje spalio 26-ąją, po filmo „Žiemą, bėk iš kiemo“, pakvies pasikalbėti žurnalistas Vsevolod Chernozub, Žodžio laisvės gynimo komiteto direktorė Ksenya Norall, Tarptautinio jaunimo žmogaus teisių judėjimo atstovas Dmitri Makarov ir „Freedom House“ projektų vadovas Dr. Vytis Jurkonis.

Tiesa, vadavimąsi iš posovietinio jungo Lietuvos žiūrovams šiek tiek turėtų priminti ir kitos programos temos filmai. Prieš dvidešimt penkerius metus daugiatūkstantiniai Sąjūdžio mitingai, žmonių išėjimas į gatves buvo varomoji pokyčių valstybėje ir visuomenėje jėga. Tačiau šiandien gatvės protestas daugeliui asocijuojasi tik su Seimo langus daužančiais chuliganais ir „ubagų karaliais“, o į gatvės mitingus žiūrima mažų mažiausiai įtariai. Net penki „Visi į gatvę!“ kategorijos filmai pakvies atidžiau pasižiūrėti į pastarųjų metų gatvės protesto judėjimus, daugiau ar mažiau nuskambėjusius pasaulyje: kaip iš tiesų atrodė Wall Streeto užėmimas bei kokios idėjos veda „Pussy Riot“ nares.

Užsispyrimas būti
Programa „Nereikalingi žmonės“ skirta herojams, kuriuos visuomenė norėjo nurašyti, išstumti į užribį, geriausiu atveju paprasčiausiai apsimetant, kad jie neegzistuoja. Tai programa, kuri nagrinėja etninės neapykantos, senatvės, neįgalumo, lyčių lygybės temas. Nors dauguma šios programos filmų pasakoja apie įvykius tolimose valstybėse arba kelių dešimtmečių įvykius, tačiau net ir Lietuvos žiūrovai turėtų įžvelgti sąsajų su mūsų šalies nūdienos realijomis. Svarbiausia, kad visi šie filmai – apie nepalūžtančius bei sunkumų nepaisančius žmonės, kurie gali tapti puikiu pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu.

„Nepatogaus kino“ metu bus pristatyti ir nauji Lietuvos režisierių filmai. Tai šiemet „Sidabrinę gervę“ už geriausią dokumentinį filmą gavęs režisierės Linos Lūžytės filmas „Igruški“ apie mažo Baltarusijos miestelio, kurio gyventojai išgyvena tik siūdami pliušinius žaislus, gyvenimą. Šioje festivalio programos dalyje žiūrovai taip pat išvys Giedrės Beinoriūtės, sukūrusios gerai kino mėgėjams pažįstamą „Balkoną“, filmą „Pokalbiai rimtomis temomis“ bei bendrą Martos Dauliūtės ir švedės Elisabeth Marjanović Cronvall darbą „Antra klasė“. Pastarasis filmas itin aiškiai parodo emigracijoje gyvenančių lietuvių savijautą bei nenorą tapti dar vieno gailestį keliančio televizijos reportažo objektais.

Paskutinėje festivalio „Nepatogus kinas“ dalis skirta ekologijai ir svarbiausiam gyvybės egzistavimo šaltiniui. Tai – vanduo. Keturi skirtingi filmai skirtingai žvelgia į visur mus supantį elementą.

Beje, žmogaus teisių kino festivalis „Nepatogus kinas“ siekia būti prieinamas visiems, todėl kiekvienas žiūrovas pats gali nuspręsti, kiek kainuoja bilietas į filmą. Mažiausiai tai gali būti bent 1 ct. Vilniuje bilietus kino centre „Multikino“ galima įsigyti specialiame INFO centre, kuris pradeda dirbti valandą prieš pirmąjį seansą, o „Skalvijoje“ ir „Pasakoje“ – kino teatrų kasose.

Vaidas Stackevičius: tuo metu, kai mūsų kaimynai sutelkę jėgas veikia bendrai, lietuviai konkuruoja tarpusavyje

Palaikantys lietuvišką muziką (ir šiaip mūsų šalies patriotai) kartas nuo karto vis pakankina save (ir aplinkinius) klausimu, kodėl mūsų populiarioji muzika niekaip neatveria durų į užsienį, ko mums trūksta? Na, nebūtinai į didžiąsias Vakarų rinkas, bet net Centrinė ar Rytų Europa ir tos nekrenta mums po kojomis.

Pastaraisiais mėnesiais su „biplanais“ turavome po Ukrainą, Rusiją, Baltarusiją, Latviją, šiose kelionėse buvo galimybė kiek iš šono ir kitomis akimis pažvelgti į mūsų situaciją, o bendravimas su kaimynais atskleidė įkvepiančių pavyzdžių, kuriais norisi pasidalinti plačiau.

Bet apie juos truputį vėliau… Pirmiausia reikėtų nuvyti tradicinę lietuvišką savigraužą, nes jau yra tekę dalyvauti tokio pobūdžio diskusijose „ar mūsų populiarioji muzika yra prastesnė už kaimynų?“. Padėjęs visą patriotiškumą į šalį, galiu atsakyti, kad tikrai ne. Toliau skaityti Vaidas Stackevičius: tuo metu, kai mūsų kaimynai sutelkę jėgas veikia bendrai, lietuviai konkuruoja tarpusavyje