Netrukus, rugpjūčio 15 dieną minėsime Viktoro Cojaus mirties metines. Prieš devyniolika metų, ankstyvą rytą, jo vairuojamas „Moskvič“ lėkdamas, kaip minima, 130 km/h greičiu rėžėsi į autobusą. Autokatastrofa įvyko Rygos priemiestyje. Laimei, Viktoras Cojus automobilyje buvo vienas (atsitiktinumo dėka su juo nevažiavo sūnus Saša), nes liudininkų teigimu iš automobilio neliko nieko, o Viktoro palaikai buvo palaidoti uždarame karste.

Po dviejų dienų, rugpjūčio 17 d. Komsomolskaya Pravda rašė:

Mūsų nacijai ir jauniems žmonėms Viktoras Cojus reiškė daugiau nei bet kuris politikas, garsenybė ar artistas. Tai dėl to, kad jis niekada nemelavo ir visada buvo savimi. Viktoras Cojus yra vienintelis roko atlikėjas, kurio įvaizdis atitiko tikrąjį jo gyvenimą. Jis gyveno taip, apie ką ir dainavo. Jis yra tikras roko herojus.

Vargu ar yra kitokie žodžiai, kuriais galima taip trumpai pristatyti šį žmogų. Tad mes nespekuliuosime tuo ką Viktoras Cojus reiškia kiekvienam jį mylinčiam. Tokių istorijų gausu ir jos visos yra įdomios, savitos bei asmeniškos. Pirma cigaretė. Pirmas alaus butelys. Pirmas pabėgimas iš namų. Pirmas miegas prie laužo. Pirmas bučinys. Pirmas pasiglamžymas mokyklos tualete. Pirmas išsiskyrimas. Pirmas maištas. Ir pirmas liūdesys. Ir vargu ar aš pats pamenu geresnį laiko praleidimą nei tingų sėdėjimą Pilies gatvėje ar lėtus pokalbius su draugais mokyklos koridoriuje. Prie kojų stovėdavo magnetofonas su mėlyna Sony EF kasete. Vienoje jos pusėje sukosi Čiornyj Albom, o kitoje – Gruppa Krovi.

Vakar Viktoro Cojaus pagerbimo koncerte tyliai žiūrėjau į dangų virš vakarėjančio Vilniaus. Ne, ten nepleveno jokia dvasia, tačiau po šiuo dangumi buvo susirinkę tie žmonės, kuriems tą dieną dar kartą norėjosi gyvai išgirsti Kino dainas. Proga neatsitiktinė – taip prasidėjo graži idėja surinkti lėšas Viktoro Cojaus skulptūrai Vilniuje statyti. Ir jei kas juokausite, jog sostinėje netrukus bus pristatyta daugelio mirusių muzikantų biustų ar paminklų, atsakysiu, jog jei sumanymas įamžinti Viktorą Cojų bronzoje ar kitame metale išsipildys, ten bus mano mėgiama vieta laikui praleisti. Ir nėra svarbu, kad po saule vietą teks dalintis su dar neapsiplaukavusiais pankais ar jau įmitusiais dėdėmis. Žinau, kad ten ateis savi.

Vakarykščiame koncerte nuotaikos keitėsi kaip ir atlikėjai scenoje, kurie mums buvo paruošę po tris-keturias Kino dainas. Visų pirma išskirčiau Comedia Del Arte pasirodymą. Šie jauni žmonės, kurie su Kino kūryba susipažino jau po Viktoro Cojaus mirties, tikriausiai pirmą kartą prieš save matė taip gausiai Artistų kiemelyje susirinkusią ir jiems plojančią publiką. Stebėjau šią grupę nuo pat koncerto pradžios kuomet vyrukai dar smalsiai trypčiojo priešais sceną ir su jauduliu laukė savo pasirodymo. Jie sugrojo taip, kaip galbūt būtų tikėjęsis ir pats Viktoras Cojus – aštriai, energingai, nekreipdami dėmesio į techninius nesklandumus, kruopščiai pasiruošę bei esantys čia ir dabar. Būtent – čia ir dabar. Šios kompanijos skambesys savo nuotaika priminė senuosius New Model Army – savo darbą tobulai atliko elektriniu smuiku talkinantis vaikinukas. Ir jei vokalas labai priminė grupę BI – 2, tas buvo tik gerai. Nes Comedia Del Arte buvo patys nuoširdžiausi, dar nesugadinti scenos, nelaidantys kvailų juokelių ar „įžvalgių“ pastabų Viktoro Cojaus atžvilgiu.

Čia keliauju prie grupės Sportas ir teigiu, kad niekas kitas taip išraiškingai neatliko Kino dainos Kamčiatka. Ir nors Marukas (Sporto savininkas) nesugebėjo nieko protingesnio leptelėti kaip kad „Viktoras Cojus yra Briusas Lee“ ir „visi verkė kai mirė Viktoras Cojus, bet aš tai neverkiau“, vistik Sportas sugebėjo perduoti tą gerą lengvumo, atsainumo ir tingumo jausmą sumaišytą su kiek makabriškais tyčinio nusidainavimo ir nusigrojimo epizodais.

Grupei Siela, išaugusiai su Kino dainomis, negaliu priekaištauti, nes šie žmonės yra scenos vilkai, kuriems iš pažiūros nereikia specialaus pasiruošimo groti Kino dainas. Juolab, kad jie patys niekada neneigė Kino įtakos savo kūrybai. Vistik, ar tai vėlyvas vakaras kaltas, ar tingulys, tačiau pasigedau šios kompanijos nuoširdumo ir ypač įsijautimo. „Mes daugiau nieko neparuošėme“, – tad kaip ir kai kurioms kitoms grupėms, Sielai teko kartoti jau tą vakarą bene penktą kartą skambėjusią dainą. Na ir kas, kad per Mama Anarchija plėšėmės hardkore, tačiau ilgos pauzės tarp dainų, nerišlūs pasiteisinimai ir komentarai kiek pristabdė atrodo pilnu greičiu turėjusią įsibėgėti vakaro pabaigą.

Originaliausi buvo Suicide DJ‘s – tik būgnai, trombonas ir vargonėliai. Tokie neįprasti instrumentai regis nėra pritaikyti Kino dainoms atlikti, tačiau Suicide DJ‘s savo pasirodymą sukonstravo tikrai šauniai. Išliko savimi ir sugebėjo parodyti kaip Kino gali skambėti kitaip. Sudėtingas ritmas, triūbos triūbčiojimai ir energingas judėjimas scenoje. Tikrai patikėjau, kad daina My Chotim Tancevat yra skirta šokiams ir niekam daugiau. Šie vyrukai buvo pasipuošę juodais kostiumais ir kažkodėl atlikdami Noč dainą gerąja prasme priminė laidotuvių orkestrą. Samdyčiau.

Atskirai reikėtų aptarti akustinę programą. Čia turėjo žibėti Igoris Kofas bei Aleksandras Makejevas. Regis platūs komentarai akustiniam atlikimui nereikalingi, gal tik vienas, nedidelis – akustinės dainos yra intymios, ramios ir jausmingos. Tik štai pastarąjį kriterijų Aleksandro Makejevo pasirodyme matyt praleidau (tiesa, jis tik dvi ir tesugrojo), o Igoris Kofas reanimavosi savo puikiais vokalo duomenimis ir bent vienu šiltu komentaru Viktoro Cojaus adresu. Nors koncerto programoje iš anksto nebuvo pateiktas galutinis atlikėjų sąrašas, čia buvo galima išgirsti ir porą tų muzikantų, pro kuriuos jūs beveik kasdien praeinate Pilies gatvėje. Na ir kas, kad kai kurie akordai jiems pynėsi. Nieko tokio, kad publika ne visada atpažino kurios Kino dainos skamba, tačiau viskas buvo atlikta nuoširdžiai ir atsakingai.

Jei šis muzikinis projektas gyvuos, organizatoriams būtų protinga pasirūpinti komunikacija su atlikėjais – bent susitarkite, kad tos pačios dainos per vakarą skambės ne daugiau nei 2 kartus, nes mes pradėsime abejoti ar projekto dalyviai moka groti ką nors daugiau. Ir dar, jei tai buvo pirmas blynas – jis buvo skanus. O jei vietoj braškių uogienės prie jo aš norėjau gervuogių džemo, tai tik mano asmeninis reikalas. Leisdamasis dviračiu senamiesčio gatve atsisukau ir regis pastebėjau, kad tamsoje, kažkurio jaukaus kiemo kampe šliejasi Viktoro Cojaus figūra. Trumpam. Vienam cigaretės dūmui.