Versija Vera (Rež. Ilona Brūvere)

Režisierės Ilonos Brūvere filme iš įvairių dienoraščių ir publikuotų užrašų yra bandomas atkurti žymios Rygoje gyvenusios skulptorės Veros Muchinos gyvenimas. Pats filmas yra padalintas į metų atkarpas, o už nespalvotų kadrų visuomet yra girdimas moteriškas viską pasakojantis balsas. Prisipažinsiu, į šį filmą nuėjau tik dėl to, kad iškart po jo turėjo rodyti „Šanxai Banzai” (drįstu teigti, kad turbūt daugiau nei pusė pilnutėlės salės susirinko dėl tos pačios priežasties), tad nelabai žinojau, ko iš jo tikėtis. Nors filme pasitaikė įdomesnių ir netgi šypseną sukeliančių momentų, man jis pasirodė nuobodokas, ir pačioje salėje su kiekviena jo atkarpa kur ne kur buvo girdėti atodūsiai, žiovulys, dar kitur šiaip šnabždesiai. Galbūt besidomintiems šia menininke ir skulptūromis, filmas teikė kažkokio smagumo, tačiau jam pasibaigus aš pasijutau iškankinta (filmas truko visas 75 min.), iškankinta gal ne tiek pačios istorijos (nes skulptorės gyvenimas tikrai pasirodė įdomus), kiek jos pateikimo.

Tekstas: Viktorija Mazalevskytė

Šanxai Banzai (Rež. Jūratė Samulionytė)

Spalvotas, kupinas ironijos ir šarmo Jūratės Samulionytės kūrinys vos prasidėjęs visai kitaip nuteikė kine susirinkusią auditoriją. Šanchajaus rajono (arba oficialiai –Šnipiškių) gyventojai, kaip teigė pati autorė, buvo tikros žvaigždės: tie, kurie sutiko nusifilmuoti gana nuoširdžiai pasakojo savo gyvenimo peripetijas bei demonstravo gyvenamą aplinką. Ir iš tiesų, jų gyvenama teritoriją, nors ir yra vidury Vilniaus, labiau primena kaimą: neasfaltuoti keliai, trobos, šunys, naminiai paukščiai. Nors daugelis to rajono gyventojų gyvena tikrai nepavydėtiną gyvenimą, jų nuotaikos neatrodė niūros, o patys žmonės buvo gana komiški, nors gal ir patys to nesuvokė. Vos dvidešimt penkių minučių šios autorės filmas, o tiksliau jo herojai, bent keletą kartų privertė visus iš širdies nusijuokti bei visiškai kitaip nuteikė likusiam trečiadienio vakarui.

Tekstas: Viktorija Mazalevskytė

Išėjimas per suvenyrų krautuvę (Exit Through the Gift Shop, Banksy, JAV, Didžioji Britanija, 2010, 87 min.)

Alfred Hitchcock yra pasakęs „In feature films the director is God; in documentary films God is the director”. Filme „Išėjimas per suvenyrų krautuvę” situacija kur kas komplikuotesnė. Filmo turinį jūs tikriausiai žinot – lengvai trenktas prancūzų emigrantas negali paleisti iš rankos kameros, filmuoja visur ir viską. Pradedant šlapinimusi ir baigiant šeimos šventėmis. Žiūrovų laimei, susiklosčius palankioms aplinkybėms, jo kamera vis dažniau nukrypsta į gatvės menininkus. Vien filmo intro dalis, kurioje matai dokumentinius kadrus iš to, kaip „ant smūgio” gimsta įvairūs meno kūriniai, kokia jų kaina (bėgimas nuo policijos) yra neįkainojamas malonumas, o tu akimirksniu supranti, kad tavo koja įžengė į teritoriją, kurioje niekada nėra buvusi. Mūsų vietinis herojus Solomonas yra šūdas ir tokiem reiktų rankas prie šonų super klijais klijuoti, bet tai, ką matai ekrane yra ne tik menas, bet dažnu atveju ir stipri socialinė kritika prie kurios pats norėtum pridėti ranką. Priėjimas prie tokių dalykų ir priėjimas pakankamai laisvu, neįpareigojančiu būdu duoda savo – „Išėjimas per suvenyrų krautuvę” tampa tokia pramoga, kurios sunkiai galėjo tikėtis dokumentinio kino žiūrovas, jau nekalbant apie skeptišką meninių filmų faną, kuriam dokumentika yra nuobodūs bei nespalvoti paveiksliukai. Bet tai viena reikalo pusė už kurią galiu garantuoti – pažiūrėti būtina.

Kita yra spekuliacinė. Priėjus tam tikrų išvadų galvoje, filmas netampa mažiau juokingas ar įdomus – tiesiog jį imi vertinti kitaip. Situacija tokia, kad gerą gabalą filmo tu žvengi ir pagrindinio herojaus – Thierry Guetta, kuris neva ir yra pradinis matomo filmo apie Banksy ir kitus gatvės menininkus režisierius. Praeis dar nemažai laiko, kai sužinosim, jog Banksy nusprendė, jog prancūzo sumontuota juosta yra grybukinė nesąmonė ir padarys filmą pagal save. Tačiau jau po pirmų dešimties minučių aplanko jausmas, kad Thierry Guetta tėra juostos sumanytojo (tarkim to paties Banksy) statytinis, herojus. Taip, tu gali papasakoti istoriją tiesiog slankiodamas paskui menininkus ir galiausiai sumontuodamas gautą medžiagą, tačiau yra ir kitoks būdas – neva apverčiant juostą aukštyn kojom ir padarant jį kone filmu apie Thierry Guetta. Sakau „neva apverčiant” nes pats filmas kvepia kritika to, apie ką kalbama. Thierry Guetta filmo eigoje taps Mr.Brainwash – stulbinančią sėkmę per trumpą laiką pasiekusiu gatvės menininku, tačiau filmo kontekste jis tarytum atlieka simbolinę reikšmę. Mr.Brainwash taps atspindžiu to, kas vyksta gatvės meno pasaulyje – darbai, kurie daromi ne dėl pinigų, tampa komercijos objektu, o laisvi menininkai – pinigų vergais. Tai vyksta, o Mr.Brainwash tėra tai atspindintis herojus sugalvotas paties Banksy, o gal ir dar kelių jo bičiulių galvose. Thierry Guetta gyvenimo istorija, „pričiūdai”, pomėgiai – viskas taip išpūsta ir hiperbolizuota, kad tu gali iš viso to žvengti tiek priimdamas viską už gryną pinigą, tiek matydamas tame dvigubą šou, pasityčiojimą, kičą. Kažkam tokios mintys apie surežisuotą dokumentiką gal net nekilo, tačiau faktas – kilo tokios mintys ar ne, surežisuota ar ne, tai viena įdomiausių juostų matytų pastaruoju metu.

Tekstas: Paulius Rymeikis

”Nénette” (Rež. NICOLAS PHILIBERT)

Mano draugė, nuėjusi į vieną fotografijos parodą, buvo sužavėta tuo, jog žiūrėdama į nuotraukas, ant kiekvienos jų stiklo matė savo pačios atsipindį. Galerijos darbuotojų ji paklausė, ar tai buvo sugalvota specialiai. Pairodo ne, taip tiesiog pigiau.

Nicolas Philiberto dokumentinis filmas ”Nenetė” yra tiek pat apie vieną seniausių orangutangių, kiek ir apie žmones, atėjusius į ją pasižiūrėti. Nenetė – tai Paryžiaus zoologijos sode gyvenanti keturiasdešimtmetė raudonplaukė orangutangė. Ji tingi, nemėgsta daug judėti, dažnai nuobodžiauja. Negreit priima svetimus žmones, dar daugiau laiko prireikia norint užmegzti su ja draugystę. Nenetė, uždaryta savo stikliniame narve, praradusi tris vyrus ir šiuo metu teturėdama vieną sūnų, su kuriuo kartu ir gyvena, savo rutiną jau įprato derinti prie zoologijos sodo lankymo valandų. Žino, kad laikas keltis, kada eiti miegoti, kada gerti popietės arbatą. Nenetė savo laiką leidžia stebėdama lankytojus. O lankytojai stebi ją.

Praktiškai visą filmą matydami vien stambų Nenetės planą, girdime už stiklo stovinčių žmonių komentarus, pamąstymus, samprotavimus. Tik kartkartėmis išvystame neryškius ir blausius jų atspindžius. Tačiau kiekvienas, žiūrėdamas į Nenetę ir kalbėdamas apie jos dydį, išvaizdą, elgseną, iš tiesų netiesiogiai mums pasakoja apie save. Kaip pasiilgo kito žmogaus artumo, kaip nebesupranta jaunimo ar savo vaikų, kaip ilgisi seniai neregėtos tėvynės, kaip liūdi sulaukus senatvės. Yra ir tokių, kurie karčiai juokauja, jog Nenetės narvas ne toks ir didelis, bet čia juk Paryžius, čia nuomos kainos yra kosminės.

Režisierius, pasirinkęs šią formą, teigia, jog filmas yra ir apie kiną. Apskritai apie meną. Mano draugė stebėjosi ir džiaugėsi nuotraukoje pamačiusi save, nes kiekvienas kūrinys yra apie mus pačius, kiekvieną jų vertiname pasitelkę savo estetinę, vizualinę, moralinę sistemą, neatsiedami vertinimo nuo turimos patirties ir asmeninių išgyvenimų. Nei kūryba, nei jos vertinimas negali ir neturi būti objektyvus. Taip ir visi žmonės, pradedant moksleiviais, kurie atėjo į ekskursiją su savo mokytoja, baigiant zoologijos sodo darbuotojais, stebėdami Nenetę mato ir save, o vertina ją žiūrėdami iš savos varpinės.

Filmo pabaigoje nuskamba mintis, jog Nenetė yra savo retumo auka. Ji nebūtų įkalinta stikliniame narve Prancūzijoje, jei jos rūšiai negrėstų išnykimas. Tačiau iš kitos pusės Nenetė čia yra saugi. Ji kasdien gauna jogurto ir arbatos, apie ką net pasvajoti negalėtų Borneo miškuose, iš kur ji ir atkeliavo. Zoologijos sodo darbuotojai ja rūpinasi, prižiūri ir gydo. Tačiau ar taip gerai prarasti savarankiškumą, kasdien viską gauti paprastai ir lengvai, net nekeliant klausimo, jog galėtų būti priešingai? Paskutinis užkadrinis monologas leidžia mums daryti prielaidą, jog net ir apatiškąją Nenetę kartais aplanko šis klausimas. Kaip ir žmogų, kuris apie tai kalba, žinoma.

Net jei ilgieji pabaigos monologai kartais nuskambėdavo nenatūraliai ir iškrisdavo iš konteksto, reikia pripažinti, jog formos grynumas sukelia filmui išbaigtumo ir šiltumo įspūdį. Po 70 minučių žiūrėjimo į Nenetę, seną, pavargusią orangutangę, jautiesi atradęs su ja sunkiai nupasakojamą ryšį. N.Philibertas, paklaustas, ar ką nors naujo sužinojo apie zoologijos sodą, atsakė, jog įsimylėjo orangutangę. Niekada nemanė, jog taip gali atsitikti.

Tekstas: Monika Gimbutaitė

Antra diena.

„Sumauti pirmadieniai ir braškių pyragaičiai“ (Rež. Coco Schrijber)

Nuobodu kirsti sau per veiklumą ir rašyti apie nuobodulį. O žiūrėti? Įstrigti tarp kitų smalsuolių kino salėje ir akistatoje su bejėgiškumu daugiau nei valandą stebėti ekranizuojamą nuobodulį. Bet ne apie nuobodulį aš noriu kalbėti, noriu apie sąlygą jam rastis – veiklą/veikimą/poveikį, kad ir kaip keistai skambėtų.

Mergina, dirbanti tortų fabrike, per pertraukas tarp, daugelio supratimu, monotoniško darbo nekalba su bendradarbiais apie remontus, ji tiesiog dirbdama negalvoja, ką veiks po dvidešimties metų. Jai laikas nėra nuosprendis. O jaunam Walstreet‘o makleriui, ko gero, taip. Jam visada laiko turi būti per mažai, kad ir mintys apie save duotu momentu veik nesirastų. Jis nori prarasti save veikime, o jo greitas laikas – tik pinigai. Bežiūrėdama sau viduje pasmalsauju, ar nuobodulys baugus? Ir dar, ar visuotinai.

Tarsi vakarietiškas pasaulis turi būti užimtas tikslais, siekiais, progresu, tas, žinia, sveikintina. Sako dar, kad vakariečiai – individualistai, nes yra laisvė būtinai rinktis pačiam, net jei ir „tobulėti“ imperatyvas primetamas (nors čia jau kita opera). Bet kur tada tas individualumas be laiko sau? Tuo būdu nomadas, prigulęs ant smėlio be laiko sąvokos porinantis apie turistus, kurie atvyksta paklausyti tylos, nors girdi tik tai, kaip patys jau negeba tylėti, sykiu nuobodžiauti, rodosi, tikresnis individas, negu užsiėmę finansinių paslaugų sferos varžteliai, šokantys kone baletą biuro koridoriuose. Ir čia aš prisimenu H.G. Gadamerį, kuris yra taręs, jog „nuobodulio tuštumos priešybė – kita, perdėto veiklumo tuštuma, kai laiko niekada negana, kai vis ketinama kažką daryti“. Prisimenu, ir negaliu suturėti klausimo, kada gi prasideda laikas.

Laikas yra, jei yra mirtis, kitaip, gyvenimo ir mirties ciklai. Apie juos kalba dailininkas, balsu 42 metus skaičiuodamas laiką ir sykiu tapydamas. Laikas yra, jei jį seki, kad ir sau tardamas, kažin, kuo būsiu po dešimties metų. Pasakai ir įjungi abejonę, ar neteks gailėtis, kad darau dabar tai, ką darau, užuot daręs ką kita.

Kadais buvusi WorldWar2 šnipė, eidama devyniasdešimt šeštuosius, savęs to neklausia ir grakščiai surakina ant pilvo pirštus ilgais, raudonai lakuotais nagais. Laikas yra, jei manai, kad jį turi ar bandai suturėti (šmėkšteli scena apie laikrodžius, kurie per brangūs, kad rodytų tiksliai). O aš dar kaip Šaulys šaulei Brendai Spencer už jau nuobodžią istoriją pridedu: laiko nėra be įvykių. Tad sėdžiu kino salėj, dar nemirusi, dar nesigailinti, kad nesu kitur, dar turiu tiksliai rodantį mobilųjį telefoną ir man vyksta mintys, sutampančios su Johno Malkovichiaus balsu srovenančiu klausimu: „Kiek dar žmonių pasaulyje jaučiasi taip kaip aš?“. Trumpai, pakeista.

Tekstas: Sandra Sargautytė

„Josifas Brodskis. Pokalbis su dangaus gyventoju”

Šį dokumentinį filmą pristatė pats jo režisierius Romanas Liberovas (kuris, beje, yra gimęs Vilniuje) ir apibūdino jį kaip ganą ilgą, niūroką, tokį, kuris susilaukia nedidelės žiūrovų auditorijos ir yra niekam nereikalingas.Viskas, kas jame girdima, kaip pabrėžė autorius, tai surinkti daugiau nei pusantro šimto J. Brodskio interviu bei jo poezija, filme nėra nė vieno režisieriaus pridėto žodžio.

Viskas prasideda nuo vaizduojamos atkurtos J. Brodskio kambario Niujorke aplinkos: televizorius, rodantis CNN naujienas apie įvykius Rusijoje, stalas su ant jo stovinčiu buteliu vyno, kavos puodeliu, diktofonu bei kitais daiktais. Tame kambaryje iš jo tariamai 1993 m. buvo imamas vienas interviu (nors iš tiesų tai yra visų jo intervių lipdinys). Vykstant pokalbiui kambario vaizdus keičia poeto nuotraukos, vaizdai iš jo tėvų kambario, jo gimtojo Sankt Peterburgo, Niujorko, kai kur pasitelkiama animacija. Visą laiką fone girdisi jo atsakymai į klausimus, komentarai, juokai, poezija, prisiminimai, pamąstymai.

Nežinantiems šio poeto, šis filmas gali tapti langu į naujus atradimus poezijoje, na, o tiems, kurie jau yra susipažinę su jo kūryba, gali būti įdomu daugiau sužinoti apie įvairius jo gyvenimo etapus (pavyzdžiui, teismo procesą, kurio metu jis buvo kaltinamas veltėdžiavimu ir jo poezija buvo nurašyta kaip „siaubinga”), nelaimingą meilę, santykius su tėvais, vienatvę bei kūrybos procesą.

Tekstas: Viktorija Mazalevskytė

Programa „Šimtamečių godos”

Į šią programą įtraukti Roberto Verbos dokumentiniai filmai leidžia pažvelgti į paprastų kaimo žmonių gyvenamą ir nugyventą gyvenimą, rodoma jų aplinka, papročiai, asmeninės istorijos.

Dokumentiniame filme „Senis ir žemė” (1965 m.) vaizduojamas Molėtų rajono Kazokiškių kaimo senolio, paprasto artojo, Anupro Trimonio, gyvenimas. Už nespalvotų kadrų yra girdimas Anupro balsas, pasakojantis istorijas apie jo nugyventą gyvenimą, mirusią žmoną, suaugusius ir jau savo gyvenimą gyvenančius vaikus.

„Čiutyta rūta” (1968 m.) – dokumentinis filmas, kuriame daug dainuojama, rodomi vestuvių papročiai, gretinamos to meto senosios ir jaunosios kartos nuomonės apie vedybas, šeimyninį gyvenimą, meilę.

„Šimtamečių godos” (1969 m.), kaip atskleidžia ir pats pavadinimas, yra dokumentinis filmas apie šimto metų sulaukusius paprastus kaimo žmones. Jame rodomi senoliai pasakoja apie savo menką gyvenimėlį, pasenusią meilę, sunkų vedybinį gyvenimą.

Paskutinis programos filmas, „Vincas Svirskis” (1967 m.) yra apie medžio skulptūrų autorių ir menininką Vincą Svirskį. Čia žmonių pasakojimų jau kiek mažiau, daugiau dėmesio skiriama menininko darbams, kurie, pasitelkus atitinkamą muziką bei gana niūrų ir tamsų gamtos foną, sukuria ypatingą filmo nuotaiką.

Apibendrinant šiuos keturis dokumentinius filmus galima sakyti, kad jų perteikiama nuotaika gali būti šiek tiek slegianti, ypač tiems žmonėms, kurie dažnokai susimąsto apie savo neišvengiamą senatvę. Senoliai čia neretai kalba apie savo vienatvę, kelis kartus galima išgirsti tokias frazes kaip „manęs jau niekas nebelaukia”, „liūdna vienai”, „beliko tik mirties sulaukt”. Žinoma, gana nemažai juose galima aptikti ir smagių momentų (pirmokėlių pirma diena mokykloje, jaunų žmonių šypsenos ir samprotavimai apie vedybas ir t.t.) tačiau visi jie, rodos, tik dar labiau išryškina tą neišvengiamą kontrastą tarp praeities ir dabarties, jaunystės ir senatvės, gyvenimo ir mirties.

Tekstas: Viktorija Mazalevskytė

Šoko doktrina (The Shock Doctrine, Michael Winterbottom, Mat Whitecross, Didžioji Britanija, 2009, 78 min.)

Kodėl taip išplito kapitalizmas bei kas sukėlė ekonominę krizę? Tai keli iš klausimų į kuriuos bando atsakyti gerai žinoma Kanados žurnalistė, aktyvistė bei rašytoja Naomi Klein. Dokumentinis filmas yra paremtas 2007 metais tuo pačiu pavadinimu išleista jos knyga, kuri 2009 metais gavo Warwicko premiją, kiekvienais metais skiriamą už geriausias knygas įvairiomis temomis rašantiems autoriams. Nors šiame dokumentiniame filme galbūt ir nėra įtrauktos visos knygoje išdėstytos smulkmenos, tačiau jo režisieriai, Matas Whitecrossas ir Michaelas Winterbottomas, perteikia pagrindinį jos teiginį, jog neoliberalus kapitalizmas yra varomas trijų jėgų – gamtos katastrofų, karo ir terorizmo.

Filme susipina ištraukos iš Naomi Klein pasisakymų, šokiruojantys eksperimentų su žmonėmis, kankinimų, karo bei terorizmo kadrai, pateikiami keli animuoti elementai. Septyniasdešimt devynios filmo minutės yra padalintos į mažesnes atkarpas, kurių kiekviena turi savo atskirą apibendrinantį pavadinimą dėl to daug lengviau yra sekti idėjos vystymą.

„Šoko doktrinos” pradžioje Naomi Klein kalba apie šoko poveikį žmogui bei apie tai, jog tokioje būsenoje žmogus lengviau pasiduoda manipuliacijoms. Pateikiami įvairūs kadrai iš 1951 metais bei vėliau vykusių eksperimentų su žmogaus psichika bei atmintimi, kalbamasi su moterimi, kuri ištvėrė tuos eksperimentus. Tuomet filmo įgarsintojas, Kieranas O’Brienas, pasakoja apie įvairius būdus tam šokui sukelti: miego trūkumą, baimės sukėlimą, stresinės situacijos sukūrimą, izoliavimą, stimuliuojamą skendimą ir pan. Pasak autorės, visos šios šoko sukėlimo priemonės buvo surašytos į CŽV vadovą, kuris turėjo padėti iš įtariamųjų ar kalinių išgauti reikiamą informaciją.

Filmo eigoje ši idėja yra plėtojama jau didesniu mastu, teigiant, kad tokios priemonės buvo pirmiausia pritaikytos Čilėje, kurioje buvo norima įgyvendinti „Čikagos mokyklos” Miltono Friedmano ekonominė doktrina ir kurios priešininkai buvo kalinami bei įvairiais būdais kankinami. Vėliau pateikiami pavyzdžiai ir iš kitų šalių (Argentinos, Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Rusijos) bei tų atvejų, kai pasinaudojant gamtos katastrofomis (uraganu Katrina, cunamiu Šri Lankoje) buvo privatizuojamos suniokotos žemės bei prievarta priimami vietiniams nepalankūs ekonominiai sprendimai.

Naomi Klein teigia, kad Miltono Friedmano ekonomikos, o tiksliau kapitalizmo, laisvosios rinkos ir monopolizacijos įvedimas nebuvo toks jau laisvas ir demokratiškas, kaip buvo skelbiama viešai, ir kad žmonės būdavo tiesiog paveikiami šoko (karo, dirbtinai sukeltos ekonominės krizės ar pan.) ir taip priverčiami priimti tam tikrus valdžios sprendimus kaip neginčyjamus, o su visais prieštaraujančiaisiais buvo susitvarkoma atitinkamai.

Žinoma, toks kategoriškas vienos tiesos teigimas bei vienos visų kapitalizmo blogybių priežasties pateikimas galbūt šiek tiek primena įvairias kitas sąmokslo teorijas, kuriomis galima tikėti, galima ir netikėti, tačiau, bet kokiu atveju, šis filmas puikiai tiks tiems, kuriuos domina skurdo, socialinės nelygybės, monopolijos išplitimo, masinio nedarbo priežastys. Jis gali paskatinti dar labiau įsigilinti į Miltono Friedmano ekonominę doktriną, patikrinti pateiktus faktus ir galbūt netgi atrasti sąsajų su dabartine situacija Lietuvoje. Ir nors pats filmas nėra optimistiškai nuteikiantis, Naomi Klein jo pabaigoje skatina pačius žmones imtis veiksmų prieš tokią tvarką, nes tik išėjus į gatves ir atvirai nepaklūstant bus įmanoma atsispirti oligarchų valdžiai bei jų priimamies sprendimams.

Tekstas: Viktorija Mazalevskytė

”Upė” (Rež. Julija Gruodienė ir Rimantas Gruodis)

Filme ”Upė” fiksuojama žmonių, gyvenančių Selenikų kaime, tiek Neries ir Šventosios santaka, buitis. Prieš 20 metų ”Achemoje” įvykus avarijai, žmonės čia iškeldinti iš Jonavos. Kaimas visiškai atskirtas nuo išorinio pasaulio-nėra nei tilto, nei kelto, todėl per upę žmonės kaskart keliasi savo valtimis. Kiekvieną rytą, dvyliką metų, vaikai persikelia per upę ir pėsčiomis įveikia 3 kilomentrus iki Ruklos mokyklos. Jų tėvai ir kaimynai, kaip ir daugelis kaimo gyventojų, verčiasi iš pašalpų ir pensijų-net ir gavus kokį laikiną darbą, kelionė iki darbovietės pernelyg ilga ir sunki.

Apie skaudžią kaimo kasdienybę pasakoja daug žmonių-nuo pačių seniausių iki jauniausių kaimo gyventojų. Sunku ir skaudu girdėti vaiką, pasakojantį apie tai, kaip visi prasigeria, kaip netenka darbo, kaip niekas neturi nei gyvulių, nei pinigų, arba jauną merginą, kuri tik ir laukia kol galės pabėgti iš šios viso pasaulio užmirštos vietos. Daugelis čia jau praradę tikėjimą permainomis ir naujovėmis-kasmet kaimas vis labiau sensta ir niekas nesikeičia. Tačiau tokia situacija žmonėms jau daugiau nei įprasta. Moteris sako, kad jiems jau nebesunku, tai jau tapę įprasta gyvenimo dalimi, rutina.

Kad ir kaip bebūtų keista, filmas nėra tamsus ir slegiantis. Būtent vaikų pasakojimai praskaidrina nuotaiką ir suteikia juostai skaidresnių, šiltesnių spalvų. Vaikai, eidami į mokyklą, batus perisauna kareivinėse po laiptais, kariškiams rodo specialius leidimus praeiti, o likusią kelio dalį pražygiuoja lyg kareiviai. Mergaitė kiekvieną dieną mokykloje sesei nuperką bandelę ir parneša ją namo. Berniukas rėkia per visą upę, prašydamas mamos perkelti jį ir grįžti namo. Mergaitės žaidžia futbolą su kariškais, o trenerė rėkia, kad šios nebijotų vyrų. Prisnūdusiame ir pavargusiame kaime dar atsiranda vilties ir laimės kibirkštėlių, o gyvenimas, kad ir kokia keista ir varginančia vaga betekėtų, turi ir savų džiaugsmų.

Filmas – sudėliotas iš smulkių pasakojimų ir detalių – vizualus ir estetiškas. Nepertraukiama, labai nuosekli ir kinematografiška vaizdų seka sukuria plaukimo įspūdį. Nepaisant to, filmo realybė neatrodo kuriama ar suvaidinta, o jausmas, žiūrint filmą, jokiu būdu ne paviršutiniškas. Jautriai ir švelniai fiksuojant kaimo realijas, režisieriams pavyksta parodyti ne savo noru nuo likusio pasaulio atskirtų žmonių liūdesį, problemas ir lėtai, pernelyg lėtai plaukiantį jų gyvenimą.

Gruodžių filmas laimėjo jau daug tarptautinių prizų ir apdovanojimų, buvo parodytas daugelyje pasaulio šalių ir sulaukė nemenko dėmesio. Veikiausiai todėl, kad kūrėjai atsigręžė į paprastus, tylius, valdžios, žiniasklaidos ir aplinkinių pamirštus žmones; jų drąsą, neviltį ir sunkumus. Ir visa tai padarė labai paprastai, labai pagarbiai, labai žmogiškai.

Tekstas: Monika Gimbutaitė

,,Šarka 2″ (Rež. Mykolas Vildžiūnas)

…Bet ir paukštė jokia nuo padangių žydrynės žydra netapo.
Josifas Brodskis

Dokumentiniame kine debiutuojantis režisierius Mykolas Vildžiūnas savo juosta ,,Šarka 2″ žvelgia į pajūrio avangardistą Beną Šarką, kuris garsėja netradiciniu gyvenimo būdu ir teatro performansais.
Nors režisieriaus žvilgsnis ir nenustebina ypatingais meniniais sprendimais, būtent tokioje tuštumoje ryškiausiai skleidžiasi herojaus pasaulėjauta. Vaizdinės ir meninės asociacijos tarsi pasitraukia į šalį ir filmo slinktį režisuoja pats Benas Šarka. Jokių pagražinimų, tik vienas pajūrio teatralas akistatoje su žiūrovais. Savo rankomis ir mintimis Šarka kuria naują, iš pelenų atgimstantį pasaulį, pirmykštę ugnies teatro tikrovę, kurioje net šiukšlės pavirsta paukščiais.

Mykolas Vildžiūnas savo dokumentiniu filmu tarsi polemizuoja klausimais, kas yra menininkas apskritai, kiek individualios žmogaus būties telpa į žodį ,,menas“, ar jis turi ribas. Teatralas Benas Šarka savęs menininku nevadina, cituodamas Šekspyrą sakosi tesantis ,,mišinys iš vandens ir molio“. Avangardistas leidžia suprasti, kad menininkus žmonės susikuria patys, be perstojo vienas kitą kilnodami ant pjedestalo.

Benas Šarka skleidžiasi kaip basakojo XVIIIa. kunigo-poeto Antano Strazdo lizdo paukštis – išsiskiriantis savo vidine laisve, atviras žmonėms ir nebijantis akistatos su tikrove, žmonėmis, kurie dažnai į netradicinę veiklą žvelgia kritiškai. Autentiškas kultūrinių lempučių daužytojas (,,kad būtų tamsiau“), naikinantis dirbtiną šviesą ir degantis laužus.

Filme ,,Šarka 2” skleidžiasi gyvenimo teatras – be užkulisių, ir be uždangos. Pats Benas Šarka yra tarsi gyva savo idėjų improvizacija, gal ir nerandanti vertės rėmų, bet tikrai nesumeluota, užgimstanti ,,čia ir dabar“. Mūsų laisvė rinktis, kiek jai atsiversime.

Tekstas: Viltė Bražiūnaitė

Išėjimas per suvenyrų krautuvę (Exit Through the Gift Shop, Banksy, JAV, Didžioji Britanija, 2010, 87 min.)

Tai filmas apie gatvės meną, rodantis ne iš pašonės gatvės meno išpažintojus, bet leidžiantis pamatyti šios kultūros (tarkim, nepasikarščiavau) charakterį. Jei dažų flakonais žongliruosi prie šviežiai nudažytos pastato sienos, iškart atkreipsi viešosios tvarkos saugotųjų dėmesį, tad ši meno rūšis – partizaninė. Aš taip sakau ir pasileidžiu kartu su Tery Guetta, šeimos galva, parduotuvėlės savininku, aistringu operatoriumi, kuriam neduok pavalgyt, duok pafilmuot, į užgintus paprastam žmogeliui pasaulius. Dažniausiai nakčia ir patykiai.

Taigi šis prancūzaitis prieina taip arti tų talentingų slapukų, jog tampa savotišku šių donkichotų Sanča Panča. Tery filmuoja, bet paprastai niekada neperžiūri, ką nufilmavęs, tik paskui jam topteli, jog galima iš viso to, ką pridirbo, sukurti dokumentinį filmą. Jei jis jau toks savas, niekas per galvą neduos, net ir arkliui aišku, jog ardomoji gamtos ir nepasitenkinusių brutaliu menu miestiečių veikla vargiai leidžia pasvajoti apie išliekamąją vertę.

Gatvės meno partizanų darbų paprastai neišvysi parodose ar meno galerijose, juk gatvės neparsineši namo. Tik darydamas realybės kopijas medijų pagalba, gali įrodyti, jog būta čia veiksmo brutalaus ar meninio, ar abu sykiu. Tam reikėjo filmo, ir Teris apsiemė jį kurti. O koks filmas be garsiojo, žiniose net paminėto, Banksio? To, kuris „gatvę“ visgi parsinešė į vidų galerijos, o paskui ir meno kolekcionierių namų. O dabar keistoji rokiruotė. Staiga nesupranti, kas ką stebi. Nes kai abu jie susitinka, ir Tery gauna prieigą prie slapčiausių Banksy kūrybinių kertelių, įvyksta filmas. Žiūri ir manai, kad tai – šis, t.y. tas, kurį pats kaip tūlas žiūrovas dabar stebi. Kitaip sakant, filmas apie Banksy kaip tą, kuris stebi Tery, kuris gaudė po pasaulį Banksy. Ne/taip/nežinau. Gali bandyti spėti. Aš tik noriu pasakyti, jog naratyvas įtraukia į nerišlius herojų santykius taip, kad imi manyti, jog tai savotiška gatvės meno padrikumo refleksija. O toliau dar gražiau, net ima pavydas, kad tie gatviniai tokie gudrūs.

Tad kurgi tas charakteris, apie kurį užsiminiau? Jei visgi neisi ir nežiūrėsi, tarstelėsiu: filmą kūrė Banksy apie save per Tery. Įtariu, projektuodamas gatvės meno formos koncepciją ir tai, kas gali ją ištikti (kas tada?).

Tekstas: Sandra Sargautytė

Festivalio puslapis: http://www.vdff.lt/