Romas Lileikis geriau žinomas kaip kino režisierius, tačiau aš jį dažniau prisimenu, kai reikia paminėti mylimiausius albumus ar albumus, kuriuos pasiimčiau į negyvenamą salą. Nuo tada, kai pirmą kartą rimtai susidūriau su Romo Lileikio kūryba, nelabai įsivaizduoju muzikinę kolekciją, kurioje nėra trijų jo išleistų diskų: „Requiem” [1996], „Evangelija nuo Romo” [1995] ir „Kiaulės sakmė” [1993]. Blogiausia, kad šie albumai parduotuvėse jums į akis jau nekris (jų nebėra), tad šis ir dar du įrašai bus skirti susipažinimui su muzika, kurią privalu išgirsti. Visų pirma „Requiem”. Toliau skaityti Romo Lileikio trilogija (I dalis): Requiem [1996].
Temos Archyvai: Albumai
ARMS AND SLEEPERS „The Motorist EP” [self-released; 2009]
Pasaulio pabaiga. Ir viskas, kas skambės po jos, telpa į Arms and Sleepers penkis kūrinius, apjungtus „The Motorist EP“.
„The Motorist EP“ yra pats geriausias EP, kurį teko šiemet girdėti. Pats niūriausias. Pats baisiausias. Pats kinematografiškiausias. Pats pačiausias.
Visų pirma reiktų paprašyti, kad neklausytumėt per laptopo garsiakalbius: čia reikia ausinukių arba daugiau erdvinio garso. Kad aplinkinis ūžesys neįkvėptų postapokaliptiškai muzikai gyvybės. Ir čia nereikia radiacinės šviesos. Tai nakties – vidurnakčio muzika.
Šiek tiek garsų likę iš senesnės amerikiečių kūrybos („Black Paris 86”, „Cinématique”), tačiau tokios nuotaikos užtaiso kaip „The Motorist EP“ ankstesniuose kūriniuose neradau. Šį EP duetas laiko tiltu tarp „Black Paris 86” ir būsimojo albumo, kurio dar teks palaukti. Toliau skaityti ARMS AND SLEEPERS „The Motorist EP” [self-released; 2009]
IMOGEN HEAP „Ellipse” [Megaphonic, 2009]
Prisimenant „Frou Frou“ albumą „Details“ (2002 m.), kuris buvo daugiau negu gražus, ir po jo sekusius porą šiaip sau solinių Imogen Heap darbų, jos trečiasis albumas „Ellipse“ man patiko labiausiai. Įdomi ir situacija, kaip šis albumas prieš oficialų išleidimą atsidūrė eBay aukcione, iš kur pati atlikėja buvo pasišovusi nupirkt savo darbą už 10 mln svarų.
Grįžtant prie „Ellipse” – jis daug kietesnis negu buvę prieš tai. Ekspresija veržiasi per kraštus, tačiau niekur nedingo balso „iš anapus“ tembras, melodingumas ir mistika. Džiugina, kad vokalą galima girdėti ir pirmame plane, nereikia jo gaudyti už garso uždangos. Jaučiasi šiek tiek atlikėjos parsivežtos egzotikos iš Fidži, Tailando, Havajų, nors galėtų jos būti ir daugiau. Stipri pirma albumo pusė į pabaigą ima kiek pabosti. Manau, gera išeitis būtų buvę sutrumpinti albumą pora dainų, nors pagalvojus, ką išmesti, nelabai turiu, ką pasiūlyti. Toliau skaityti IMOGEN HEAP „Ellipse” [Megaphonic, 2009]
Nostalgija: Swans „The burning world“ [1989, MCA Records, UK]
Man šio albumo istorija siekia 1994 – uosius metus, kuomet pirmą kartą viešėjau Anglijoje, dar tada tik pradedančioje tapti naujosios lietuvių kartos emigrantų meka. Tuomet atsitiktinai pataikiau į kažkokį nuobodaus ir pilko priemiesčio „blusų“ turgelį, kuriame kauštelėjęs dėdė pardavinėjo rankšluosčius ir kompaktinius diskus.
Pasirinkau šį albumą „nostalgijos“ rubrikai dėl kelių priežasčių: Pirma, anuomet Swans klausėsi nedaugelis melomanų, tuo tarpu autobuse, kuriuo vykome į kelionę, kartu važiavo ir mergaitė Živilė, kurios „Walkmane“ sukosi kitas Swans albumas. Jokiu būdu nebūčiau pamanęs, kad kažkas ir kažkur. Štai taip. Paprastai. Kokiu žaviu atsitiktinumu tai bevadinčiau, Živilės ir mano keliai išsiskyrė, į Maskvą vėliau man buvo nepakeliui. Antra, tai bene labiausiai klausytojui „draugiškas“ Swans albumas, kurį įmanoma išklausyti visą ir paspausti „repeat“. Ir galiausiai, trečia – tai „juodų“ gyvenimo periodų garso takelis, lydėjęs nuo tylaus ir ramaus liūdesio iki vienišų apsvaigusių desperacijų. Toliau skaityti Nostalgija: Swans „The burning world“ [1989, MCA Records, UK]
VOODOO RHYTHM įrašai – muzika vakarėliui sugadinti.
Toks užrašas puikuojasi ant Šveicarijos įrašų kompanijos Voodoo Rhythm išleistų plokštelių. Tai yra viena tų mažų muzikos leidybos organizacijų, kurios produkciją galima pirkti lengva ranka, prieš tai neklausius albumų. Žinau žmonių kurie taip daro su 4AD, Rough Trade ar kitomis, jau kultinius prekės ženklus turinčiomis kompanijomis. Ir nelygu artistas.
Pasirinkau trumpai pristatyti šios kompanijos produkciją dėl kelių priežasčių. Pirmoji yra ta, jog prieš trejus metus du artistai, besiglaudžiantys po Voodoo Rhythm stogu lankėsi bei grojo Vilniuje. Tai šveicaras Reverend Beat Man (užmuškite mane, bet jis kažkuo primena Adolfo Hitlerio muzikinius bandymus, jei pastarasis būtų bandęs, žinoma) ir prancūzas King Automatic (žmogus –orkestras, sugebantis įrodyti, kad balaganui sukelti nereikia girtų suomių apsiginklavusių gitaromis kompanijos). Neužmirštamas reginys bei garsas. Šie abu vyrukai užsiropštę ant Cafe De Paris baro ir pasistatę ten savo arsenalą, tuomet nukėlė užeigos stogą. Toliau skaityti VOODOO RHYTHM įrašai – muzika vakarėliui sugadinti.
LEON SOMOV & JAZZU „Updated” [Silence, 2009]
Mano gyvenime pagaliau vėl nutiko kelis mėnesius nebūtas įvykis – kad ir kaip neigiamai vertinu Jazzu sužvaigždėjimą, visgi nusipirkau lietuvių atlikėjų Leon Somov & Jazzu albumą “Updated”. Žinoma, pirma buvo “torentinės” versijos perklausa, po kurios pasakiau “gerai, man tinka”. Ne, nebuvo didelės euforijos, tačiau albumas kokybiškas ir svarbiausia – klausomas nuo pradžios iki galo.
Didelių pasikeitimų nuo „Offline EP“ (2007) nepastebima, šiek tiek mažiau kompiuterinių eksperimentų su vokalu, daugiau dainavimo, visa kita išliko tokiame pačiame lygyje.
Aštuoni kūriniai plius tris remiksai neprailgsta, gražiai susilieja į vientisą lengvos elektronikos masę. Lengvumą neša Jazzu (Justė Arlauskaitė) vokalas. Jos patirtis „Pieno lazeriuose“ velkasi iš Jazzu paskos: dainavimo maniera ir kompiuterizuotas vokalo tembras dažnai primena Giedrės Kilčiauskienės daržą su Roisin Murphy sodinukais, žinoma, yra ir pačios pasodintų gaidų. Toliau skaityti LEON SOMOV & JAZZU „Updated” [Silence, 2009]
Lengvam vasaros klausymui: Nouvelle Vague „3”.
Jei tiesiate ranką į savo fonoteką ir vaiskią vasaros dieną ieškote paklausyti ko nors gaivaus bei lengvo, šis albumas bus kaip tik. Žinoma, jei neturite išankstinių nuostatų prieš originalių muzikos kūrinių perdirbinėtojus. Pritariu, kad dalis jų yra neverti dėmesio, kiti gi kartais nustelbia pačius autorius. Tačiau man prie širdies yra tie, kurie puikiai pažįstamą kūrinį padaro kitaip. Ir Nouvelle Vague patenka į šią kategoriją.
Tai yra jau trečiasis šio tarpatautinio komercinio projekto albumas, kurį kaip jau įprasta, sudaro išimtinai aštuntojo – devintojo praeito amžiaus dešimtmečio post punk kūrinių perdirbiniai. Daugelį jų nelengva atpažinti, juolab kadaise agresyvius ar žemus vyriškus vokalus dabar yra pakeitę mielų ir „imamų“ prancūzaičių balsai, o geležines gitaras ir būgnų kalimą – jaukūs akustiniai instrumentai. Sakysite – nuobodi ir jau daug kartų girdėta formulė, tačiau šis produktas puikiai paruoštas vartojimui – vientisa melancholiška nuotaika, ramiai plaukiantys ritmai ir, pasikartosiu, žavūs, net seksualūs, tarsi iš septyniasdešimtųjų metų filmų nužengusių aktorių vokalai. Toliau skaityti Lengvam vasaros klausymui: Nouvelle Vague „3”.
Nauji lietuviški CD: SUTARTINĖS PARTY / Pristatymas Vilniuje 07 05.
Prieš porą savaičių dienos šviesą pagaliau išvydo vienas įdomesnių lietuviškų projektų – „Sutartinės party”. Kodėl sakau pagaliau?
Projektas, kurio pagrindas lietuviško folkloro (daugiausiai sutartinės) supynimas su šiuolaikine muzika, debiutavo dar 2003 metais Berlyno šiuolaikinės muzikos festivalyje „MaerzMusik“. Būta ir pasirodymų Lietuvoje, tačiau fizinį kūną CD pavidalu „Sutartinės party” įgavo tik dabar ir, svarbiausia, kad projektą realiai bus galima pačiupinėti liepos 5 d. Vilniuje 20 val. Katedros aikštėje, Lietuvos tūkstantmečio dainų šventės rėmuose.
Už muzikinę/idėjinę „Sutartinės party” pusę atsakingi yra Linas Rimša (be kitų dalykų, Aistės dainos „Strazdas” autorius) bei Linas Paulauskis, tačiau prie albumo skambesio prisidėjo ir daugiau žinomų vardų: Aistė Smilgevičiūtė, Liudas Mockūnas, Svaras. Toliau skaityti Nauji lietuviški CD: SUTARTINĖS PARTY / Pristatymas Vilniuje 07 05.