Tarptautinio Vilniaus teatro festivalio „SIRENOS’12”

Romeo Castellucci spektaklis „APIE DIEVO SŪNAUS VEIDO KONCEPCIJĄ”

Juokavom su kolega, kad „Sirenų“ organizatoriai turėtų padėkoti radikalams krikščionims už puikią viešųjų ryšių kompaniją šiam spektakliui. Savo protestais jie sukėlė Lietuvoje tokį ažiotažą, jog apie R. Castellucci Lietuvoje sužinojo net ir tie, kurie iki šiol į teatrą nebuvo kojos įkėlę, o bilietai buvo iššluoti iki paskutinio.
Vaizdelis prieš spektaklį Gedimino prospekte buvo tikrai juokingas – kad patektum į teatrą reikėjo įveikti ilgiausią eilę ir apsaugos darbuotojų kontrolę, o šalia protestantai gieda graudžias giesmes ir kiekvienam burba savo „palinkėjimus“ bandydami atkalbėti žmones eiti į spektaklį. Iš karto supranti, jog spektaklis vėluos apie pusę valandos, bet apsišarvojome kantrybe ir laukėme šio išganingojo reginio, kuris atpirktų mūsų kančias.

Romeo Castellucci Lietuvoje lankosi jau trečią kartą – pirmieji spektakliai („Tragedia Endogonidia IV Epizodas. Briuselis“ ir interpretacija Dantės „Dieviškosios komedijos” /Pragaro dalies tema) buvo tikriausias kultūrinis šokas, o kartu – didelis stebuklas prie tradicinio lietuviško teatro pripratusiai publikai. Kiek pamenu, kiekvienas jo spektaklis iššaukdavo labai prieštaringas publikos ir teatro visuomenės nuomones. Šis be abejonės sumušė visus rekordus. Po „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“spektaklio aš jau net nenorėjau dalyvauti pospektaklinėje „Sirenų“ klubo diskusijoje, nes, man atrodo, kad jau vargu ar galima dar ką nors naujo sužinoti, pasisakyti šia tema, kuri dar prieš spektaklį buvo išnarstyta ne viename straipsnyje, reportaže, interviu ne tik su pačiu režisieriumi, bet ir su visokio plauko Lietuvos, Prancūzijos dvasininkų, garsių menininkų pasisakymais, pareiškimais, kreipimaisis ir t.t. – atrodė, kad Lietuvoje nieko svarbesnio šiomis dienomis nevyksta.

Spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ – be abejonės labai emociškai paveikus savo tikroviškumu, gyvenimiška realybe, nuo kurios įprastai sukame savo žvilgsnius, vengiame diskutuoti, afišuoti. R. Castellucci priverčia pusę valandos žiūrovą stebėti vieną ir tą pačią sceną – kaip sūnus rūpinasi senu tėvu, tiksliau – senu, išmatų nelaikančiu kūnu. Tas plovimas specialiai vaizduojamas be jokių pagražinimų, netgi sakyčiau gerokai „patirštintai“, o kad šie veiksmai būtų paveikesni, viskas įkomponuota į sterilią, baltą, modernią namų aplinką. Balti ne tik namai, balti chalatai, rankšluosčiai, pirštinės ir t.t.. – viskas tam, kad pamažu būtų „užpilta“ seno tėvo išmatomis.

Šįkart R.Castellucci kuriamas teatras kaip niekad priartėjęs prie manifestininko Antonino Artaud. Žiaurumo teatras, kurį Artaud dar vadino metafiziniu teatru, remiasi kūnu, jis veikia per kūnus scenoje ir yra nukreiptas į kūnus anapus jos. Kitaip sakant, toks teatras įtraukia ne tik aktoriaus, bet ir žiūrovo kūną, panaikindamas formalią juos skiriančią ribą bei užpildydamas erdvę tarp jų pavojingomis emocijomis. Žiūrovas Artaud kuriamame teatre yra negailestingai užpuolamas intensyviais vaizdiniais ir garsais, kurie, transliuojami tiesiai į jo jutimo organus, priverčia spektaklį išgyventi kaip betarpišką vyksmą. Ar ne tą patį mes išgyvenam R. Castellucci kuriamam teatre?

Režisierius vaizduoja krikščioniškomis vertybėmis gyvenime besivadovaujantį sūnų, kuris su didele kantrybe ir meile pats rūpinasi savo tėvu, o ne patalpina šį į senelių namus ar atiduoda slaugių priežiūrai. Ką jaučia panašiose situacijose sūnus, o ką – tėvas? Ką apskritai jaučia ŽMOGUS, kuris nepajėgus kontroliuoti savo kūno, kuris jaučia nepakeliamus skausmus, kuris galiausia tampa našta artimiesiems? Kur tuo metu būna Dievas? – kertinis šio spektaklio klausimas ir ašis, apie kurią sukasi šis kūrinys. O jis čia pat. Dievas. Ramiu veidu (dailininko Antonello da Messina tapytas realaus dydžio Jėzaus, Pasaulio Išganytojo, paveikslas „Salvator Mundi“) žvelgia iš scenos gilumos tiesiai žiūrovui į akis viso spektaklio metu. Žvilgsnis skvarbus, įtaigus, bet panašiomis gyvenimiškomis aplinkybėmis ne vieną krikščionį priverčiantis suabejoti jo skelbiamu teisingumu. Spektaklio pabaigoje režisierius vietoj Dievo paveikslo įžiebia užrašą „You are (not) my Shephard“. Tačiau neperša savos nuomonės, o leidžia žiūrovui pasidaryti savas išvadas ir nuspręsti, kuris teiginys jam priimtinesnis.

Bendras įspūdis apie spektaklį šįkart liko gan vidutiniškas. Tema įdomi, aktuali, bet vertinant šį spektaklį anksčiau matytųjų Castellucci darbų kontekste, šis paliko visų gale. Ir tikrai ne dėl to, kad mano esybei „Dievas mirė“ dar mokykliniam amžiuje kartu su F.Nyčės atradimu, ir tikrai ne dėl to, kad pusvalandį stebėti išmatų šluostymą – ne pats maloniausias vaizdas sekmadienio vakarui, greičiau todėl, kad tokiems režisieriams kaip Castellucci, tikiu, kaskart save prašokti yra vis sunkiau…

Be abejonės tai stipriausias šių „Sirenų“ spektaklis, bet „Sirenos“ šiais metais savo programa man pasirodė vienos iš silpniausių per visus tuos daug metų, kiek jas stebiu, lankau ir apžvelginėju. Dar man neaišku, kodėl neieškoma naujų trupių, režisierių, kuriuos būtų galima parodyti Lietuvai, o kone į kiekvieną festivalį vis atvežama jau buvusių Lietuvoje trupių ar režisierių nauji darbai, bet ne visada patys stipriausi.

Bet kokiu atveju dėkoju, kad apskritai organizuojamas šis festivalis, o visa kita tik pastabos, pasiūlymai ir pageidavimai iš įnoringų žiūrovų :)

Rodrigo Garcia spektaklis „MIRTIS IR REINKARNACIJA Į KAUBOJŲ“

Vakar turėjau spektaklį spektaklyje. Šalia manęs sėdėjo pagyvenusių žmonių porelė, kuri akivaizdžiai į teatrą išsiruošia gan retokai, ir kaip tik šįvakar planavo pažiūrėti kažką panašaus į „Žaldokynę“ ar „Meilė pagal grafiką“ (na, ispanai gi tokie aistringi! ).

Prasidėjus spektakliui, tiksliau – tam gitarų čaižymo, trynimo, daužymo čempionatui, senukai ėmė muistytis, bet girdžiu moteris ramina vyrą: „Tu tik nesijaudink“. Veiksmui scenoje vystantis toliau, kai jau aktoriai nusimovę kelnes, apnuogintomis genitalijomis ėmė trintis vienas ant kito, moteriškė neištvėrusi užsidengia akis, o vyras ima tiesiog virti iš pykčio. Gitarų talžymui nurimus, vyras nebeištveria ir balsu sušunka „Gal jau gana?“, žmona vėl ramina „Ša, išvys tave“. Dar po kelių scenų moteriškė pasisuka į mane ir klausia, gal aš netyčia žinanti, ar bus kokia pertrauka? Nenoriu žmonių sunervinti dar labiau, tad gūžteliu pečiais ir nuduodu nežinanti. Bijau, kad visgi labai jų nenuraminau, nes šalimais ima barškėti buteliukai. Greit pasklinda valerijonų kvapas, abu užsiverčia po pora gurkšnių širdžiai nuraminti, o aš mintyse jau bandau prisiminti visą pirmosios pagalbos eigą, jei kuris staiga imtų ir nualptų ar ištiktų koks širdies priepuolis. Bet raminamieji savo darbą padarė. Kol aš įsijautusi skaičiau antros dalies tekstų titrus, net nepastebėjau kaip abu pradėjo knarkti. Pabudo jau tik su plojimais ir girdėjau, kaip spėjo padiskutuoti apie katiną tarp viščiukų, kad tikriausia ten katino iškamša įdėta…
Tai tiek apie teatrą teatre. O apie „Mirtį ir reinkarnaciją į kaubojų“, parašysiu kiek trumpiau.

Įspūdis liko dvejopas. Tą, vidinį skausmą imituojanti gitarų griaudėjimo misterija iš pradžių kiek erzino, bet vėliau čaižus garsas ima kažkaip keistai veikti. Rodos, kokie tai vidiniai virpesiai susiderina su tuo triukšmu ir ilgainiui tai ima veikti netgi raminamai, tarsi panirtum į kokią meditacinę mantrą. Ar tai reiškia, kad ir prie skausmo (ir šiaip visokių nesąmonių gyvenime ir teatre) galima priprasti? – klausimas, kurio taip ir neišdrįsau užduoti režisieriui pospektaklinėje diskusijoje.

Pirmoji dalis akivaizdu, jog buvo skirta sužadinti žiūrovo jausminę paletę, iškelti paviršiun visokius nepakantumus (dviejų vyrukų seksualiniams santykiams), gailestį (visaip dėžėje kratomiems viščiukams), gal net pyktį (apskritai, kas čia vyksta?!), o antroji tekstinė dalis – lyg turėtų sustatyti viską į savo vietas, duoti peno ne tik emocijoms, bet ir mintims, protui. Turėtų duot, bet ar duoda?

Tekstai smagūs, gražiai apipavidalini titrai, tačiau liko klausimas, ar tai galima vadinti teatru? Aišku, kad galima teatru vadinti ir piršto pakrutinimą, bet mano klausimas – ar man patinka ta kryptis, kuria progresuoja šiuolaikinis teatras? Ir kokiam žiūrovui jis bus skirtas? Mūsų O. Koršunovas – vienas iš geriausių Europoje šiuolaikinių režisierių, nors ir kuria šiuolaikinius spektaklius, bet juose lieka esminis dalykas – teatro stuburas (vaidyba, pjesė ir t.t..), o vakar stebėtam spektaklyje plaukiojo vien kažkokios po kažkuo užkoduotos kūrėjų idėjos, perteikiamos ne vaidyba, pjesės turiniu, o labiau abstrakcijomis, garsiniais, vizualiniais efektais, bet ir tai toli gražu ne tokiais paveikiais, kokius savo darbuose naudoja R. Castellucci. Aš tada nesuprantu, ką panašūs kūrėjai veikia teatre, gal jiems labiau tinkamesnė vieta savo darbus realizuoti ir demonstruoti būtų šiuolaikiniai meno centrai? Gi iš panašių spektaklių neišsineši nieko, „dalyvauji dėl dalyvavimo“, – kaip jie patys teisingai išsireiškė savo kaubojiškuose tekstuose.

Sudalyvavom su kolega Arūnu dar pospektaklinėje diskusijoje (kuri beje labai nevykusi buvo dėl prasto vertėjo) ir po jos tik šiek tiek daugiau pavyko perprasti režisieriaus idėjas statant šį spektaklį, tiksliau – pirmąją netekstinę dalį su visom bakchanalijom, karnavalais, elektriniais buliais, gitarų griausmais ir t.t.. Bet negi kaskart, kad suprasčiau panašių spektaklių esmę ir prasmę, turiu eiti paklausyti režisieriaus pakomentavimų..?

Be abejonės esu dėkinga „Sirenų“ organizatoriams, kurie leidžia pajusti, kuria kryptimi juda šiuolaikinis europinis teatras, bet negi tik tokia? Tuomet man būtų baisiai liūdna.

Michelio Schrӧderio ir teatro „kraut_produktion“ spektaklis „APIE GYVENIMO TRUMPUMĄ“

Su bažnytiniais, politiniais skandalais ir iššūkiais prasidėjo devintasis „Sirenų“ festivalis. Festivalis kurio devizas: nauja realybė – naujas teatras – kokiai auditorijai? Primenu, kad primetamų ribų įveikimas, naujos eksperimentinės strategijos, kultūrinės sąveikos, impulsai, jautrumas pokyčiams – visa tai yra šio festivalio veiklos lauko orientyrai.

Šiais metais pirmajam mesti iššūkį reikliai ir dievobaimingai lietuvių publikai teko garbė Šveicarijoje reziduojančiam vokiečių režisieriui Michel‘iui Schröder‘iui su spektakliu „Apie gyvenimo trumpumą“, kuris jau savo išankstinėse anotacijose žadėjo „erzinti ir provokuoti“. Mano kolegė, nors turėjo jau vasarą įsigijusi bilietus į šį spektaklį, po pirmųjų spaudoje pasirodžiusių atsiliepimų apie tai, jog bus daug žargono ir nuogų kūnų, nusprendė sau nesigadinti nuotaikos ir praleisti šį reginį. Manau, kad ji nesuklydo ir pasielgė teisingai, jei būtent šie „atributai“ gadina nuotaiką dar net neatsisėdus porai valandų į žiūrovo kėdę. Bet štai nesuvokiu visų tų, kurie žino į kur eina, o paskui spjaudosi, inkščia arba nelaukdami, kol spektaklis įpusės, braunasi per visą salę link išėjimo. Diagnozė gali būti dvejopa: žiūrovai arba neskaito anotacijų, arba nemoka anotacijose skambių frazių išsiversti į paprasto žmogaus kalbą: pvz., „spektaklis „Apie gyvenimo trumpumą“ – tai žmogaus būties vizija – su visomis jai būdingomis formomis“. Vertimas – „supraskit, kad matysit jame pasidulkinimus ne tik tarp vyro ir moters, bet ir tarp tos pačios lyties atstovų, be abejonės bus grupinis bei savimasturbacijos scenos, o gal net ir kokių tai zoofilijos užuominų… Nes gyvenimas trumpas, o „egzistavimo formų“ daug ir per vieną spektaklį jas reikia visas spėti atvaizduoti.“

Ar taip supratote anotaciją eidami į šį spektaklį? Ne? Tuomet esate patys kalti, ne kitaip. O jei supratote teisingai ir vis tiek nuėjote, ir likote nepatenkinti – reiškias ne visas „gyvenimo formas“ esat pasirengę patirti :).

Dabar papasakosiu trumpai apie ką, mano manymu, šis spektaklis. Romos filosofo Senekos esė „De brevitate vitae“ interpretacija apie šių dienų paviršutiniškumą, apie tą tuštybės mugę, kuri eksploatuojama viešoje erdvėje (pokalbių laidose, socialiniuose tinklapiuose, „elitiniuose“ vakarėliuose, bulvarinių žurnalų puslapiuose ir pan.). Scena, kai aktorė skaito „apgailestavimo kalbą“ dėl nusižudžiusio jaunuolio yra ne kas kita, o mūsų apsimestinių jausmų, užuojautų išdava. Visi žinome, kiek panašių kalbų iš politikų ir kitų žinomų veidų esame girdėję įvairiausių tragedijų atvejais, tik ar kada susimąstėm – kiek jose nuoširdumo? Kiek jos rūpi tragedijų aukoms? Šis spektaklis yra apie šou, kuriuos mes kasdien vaidiname viešosiose erdvėse, vaidiname siekdami pasirodyti geresni, patrauklesni. Tad tos „tešlagalvių“ kaukės, užmautos ant galvų, manau, yra labai tikslios. Viešoje erdvėje mes išsigimstame, mutuojame, po kažkuo paslėpdami savąjį „aš“.

Dar man šis spektaklis buvo apie košmarus, kuriuos žmogus patiria susidūręs akis į akį su pačiu savimi. Apie tas trumpas praregėjimo akimirkas, kai pamatai, jog gyveni kažkokį keistą gyvenimą, labai tolimą nuo to, kokį iš tikro norėtum gyventi. Pvz., tokias akimirkas, kokias vakar vakare išgyveno mano spektaklio kompanionas, jau nuo pusės spektaklio mane siekęs ištempti namo, keikdamasis, kad apskritai sugaišo čia savo brangų laiką, ir tokias, kokias tuo pat metu išgyvenau aš – pasigailėdama, kad šitą nedėkingą, bumbantį šmikį apskritai čia atsivedžiau. Geriau būčiau tą bilietą padovanojusi kokiam mielam, smalsiam studentui.

O visumoje mano vertinimas šiam šveicariškui darbui – silpnas septynetas. Šiandien iš to spektaklio išliko atmintyje vien tas linksmas anekdotas apie mano mylimą rašytoją A. Camus. Visa kita – atėjo ir praėjo…

Laukiam kitų spektaklių.

fb-share-icon

52 komentarai apie “Tarptautinio Vilniaus teatro festivalio „SIRENOS’12”

  1. Šveicaro spektaklis buvo didis pfff.
    Nemažą dalį vertės atėmė prastas titrų vertimas: kai kuriais atvejais gal tik pusę dialogo išversdavo.
    Pradžia buvo gal ir nieko, kol … greit imi suvokti, jog čia šveicariškas parodijų šou „Dar pažiūrėsim”, tik apginkluotas ala užslėpta visuomenės kritika ir mandrų frazių srautu. Bet jis man neturėjo politinio nūdienos aktualumo. Be kurio tai buvo big shit.
    Dar tie perėjimai: be jokio ryšio, prasmės. Kažkokiais išsibarstymais. Nebuvo jokios vientisos siužetinės linijos, personažų arba negebėjau to indentifikuoti. Scenoje nuolat atrodė per daug aktorių, kurių ne visi turėjo ką veikti. Visos dekoracijos ir dialogai tai ne kažkas daugiau nei per agitbrigadas matydavau išėjusią grupelę dalyvių ir skeliančių „gilios minties” parformansą. Taip kokį pusvalanduką. Bet mintis tai pati, o žodžių daug. Kaip apžvalgininkė rašo – vieną tik mintį ir teišsinešė. Aš net tos neišsinešiau.
    Bet gražiai su gitara grojo pabaigoje. Ir dainavo. Ir į vonią sulipo. Suprantu, kodėl tiek žmonių išėjo nesulaukę pabaigos. Nesuprantu, kodėl į šį „spektaklį” neleidžia ateiti likus 10 minučių iki pabaigos, o kankina 2 val., kurios ant kietų kėdžių tos dainelės nevertos. Rimtai. Nesuprantu. Verčiau jau būtų pašikę ant Jėzaus.

    1. Dabar Tarptautinio Kauno kino festivalio rėmuose rodomuose Roy Andersson filmuose (bent jau paskutiniuosiuose) yra daugybė tokių, pavadinkim taip, atskirų kadrų, kurie siužetiškai tarpusavyje lyg ir neturi nieko bendra. Bet gi turi. Panašiai ir čia – juk visą laiką tik ir buvo vartoma ta paviršutiniškumo, išorinės kaukės, tuštybės tema. Kai ką, matai, spektaklis atbaidė dar prieš prasidėdamas, tavęs gi nepaveikė net pasibaigęs. Visiems skirtingai. Tas pats Kino pavasaris tarytum apsidrausdamas priveža filmų, kurie kuriam nors festivalyje bus ką nors laimėję. Vienus suvalgai, kitus išvemi, bet visi jie kažką laimėjo, kažkas juos įvertino – tai kodėl vieni man patinka, kiti ne? Teatras, ypač ne siužetinis (nors manau, kad ir kinas), bendrai yra ne tavo teritorija ir aš stebiuosi Jurgos kantrybe bandyti tavyje išugdyti kitokius vertinimo kriterijus.

      Beje, įdomumu dėlei, pirmajame rodymo seanse išėjusiųjų perpildytoje salėje nebuvo nė vieno. Kiek teko skaityti, susidaryti nuomonę, antrąją dieną buvo daugiau ėjusių su kvietimais, etc. Atitinkamai ir rezultatai – tikėtina, kad savo pinigų jie Sirenom niekada nebūtų atidavę ir dar klausimas ar išvis apie tokį festivalį iki spektaklio buvo girdėję :)

  2. tiesa, tikriausia neatsakiau Lukui į klausimą „kodėl ir kam reikalingas panašus menas?”
    Mano atsakymas – tikriausia, kad išprovokuotų šią diskusiją, kad supykdytų, kad keltų nuobodulį, pasišlykštėjimą, o kažkam ir pasigėrėjimą, nes mūsų seanse buvo ir labai smarkių bisų ;) Ir tos visos skirtingos reakcijos rodo, kad šis spektaklis pasiekė savo tikslą, kaip rašė patys kūrėjai „… ir nenorime, kad jis viską suprastų (manau, mūsų darbuose tai apskritai neįmanoma)”.
    :)

    1. beje, bisai tą vakarą galėjo būt puikia spektaklio dalimi. po pirmojo jau buvo pilna norinčių dingti. ir tas pirmas buvo toks skystas, nu toks skystas. bet ne ištempė iki trečio. išbėgę tie taip susinepatoginę žiūrėjo, kaip viena salės pusė nuleistom rankom stovi ir laukia išėjimui erdvės, o kita, kur sėdi Gelūnas ir pakalikai, ploja išsijuosę. Nu kaip nepritarsi, kai kultūros ministras ploja.

  3. nu tai ką, jurga, ačiū. tešlagalviai mes, tešlagalviai, pasirodo. nesuprantam, kur einam, ir po to spjaudomės :) pvz., aš specialiai nieko neskaičiau apie nei vieną šitų 3 didžiųjų sirenų mūzų spektaklių, tačiau tikiuos, jog tai automatiškai neprimeta man kaltės už ne skonio reikalus, bet apskritai kvestionavimą, kas čia buvo ir kam to reikia (tokiom priemonėm)? konservatyvi ta LT publika, tačiau galima būtų ir išverst kitaip – nekūrybiški tie užsienio teatralai pankai provokatoriai. primityviai taip, tiesiai kakton, tiesioginius atributus bruka, kad nepaskaustų galvos mąstant, pimpalai mes ar ne pimpalai. nu tarkim, tebūnie. prisiminsim šrioderio pavardę kitam kartui. gal net prieš spektaklį apie kūrėjus paskaitysim :) jei ką, pasirodymą vertinčiau silpnu šešetu ar – tegul vidutiniu penketu. apie tokį spektaklį užtenka pasiklausyt trumpo pasakojimo ar apžvalgėlės iš pvz. jurgos.

    1. hm.. pastaruosius metus nebuvau daug kur, tai.. ir nesilyginsiu suvokimu apie kūrybiškumą su žmogum, dirbančiu darbą, ganėtinai tiesiogiai su tuo susijusį. bet asmeniškai ir „išvarymas”, ir tas pats castellucci iš praėjusių bent poros kartų, ir belgai kažkada su filmo pervaidinimu vaikų pagalba kūrybiškesni už turėtą omeny kūrybiškumo trūkumą per „pakakokim norėdami parodyt pakakojimą” prizmę. bet jei tau, pauliau, šveicarai pasirodė kūrybiški, tai smagu, vis kitokia nuomonė.

    2. Kaip ir daug kam, man jie kūrybiški nepasirodė. Tiksliau, jie buvo kūrybiški, tik tas kūrybiškumas toks so so, ten years ago. O to dažnai reikia teatrui, kuris važiuoja į svetimkalbes šalis – net neįsivaizduoju kiek spektaklio mato tie patys italai stebėdami Nekrošiaus Dantės titrus? Bet ir vėl.. Ar nepatiko? Ar žinutė neskani? Tai, kad ne, normaliai. Castellucci juk irgi originalesnis pirmą kartą – paskui jau savęs neperspjauna. Tavo minimi vaikai buvo tikrai originalūs – sakyčiau, kad forma net aplenkė turinį. Bet „Išvarymas”? Gerai sukaltas spektaklis ir tiek. Originalu vis tik yra unikalu, niekur nematyta, bet vertinga. Tokie dalykai pasitaiko retai, net ir Oskarui.

    3. na, kalbant apie originalumą, turėčiau šiek tiek pakoreguot reikšmę, t.y. pats žodis su verte nelabai ką bendro turi (taip, naujumas, kitoniškumas, savitumas, precedentas, bet vertė čia nepatenka; remiuosi žodynu). dėl „išvarymo” – na, man pasirodė ganėtinai kūrybiškai išspręsta sintezė formos-turinio-trukmės-intrigos-aktualumo ir pan. originalumo nenorėčiau čia painioti – jam čia ne vieta. iš principo pritarčiau ir „gerai sukaltas spektaklis, ir tiek” išvadai. tik, manrods, galim bet kokį vertinimą subanalint iki „patiko/nepatiko” arba „geras/blogas”. anyway, kadangi matęs tik ~100 spektaklių įvairių, nenorėčiau lygintis su chrestomatiniais ar maniakiniais kritikais. šiaip buitiškai dalinuosi apie mažiau buitiškus reikalus ir vertinu per LT perspektyvą nuo kokių 1995m. (o smarkiau – nuo 2000m. kokių), kitaip tariant, mįslė man originalumas pasaulio mastu.

  4. ……. tokių temų spektakliai reikalingi. Idėjos – sveikintinos. Negalima tikėtis tokio teatro, kaip tai darytų H.Vancevičius, J.Jurašas ir pan. Gyvenimas negali neriedėti pirmyn – ne šitoje svetainėje aiškinti, kad kokie bebūtų genialūs bitlų , pink floydų kartos grandai, dabar yra kiti, ir menas jų negali likti tokių pačių formų….

    Taigi, tas ir yra, jog su pradžioje paminėtais dalykais šveicarai yra O’KEY. Bet jūs mažai kalbate apie idėjų REALIZAVIMO kokybę. Kaip žinomam Europj režisieriui pavyksta tai pristatyti – jau verta neabejotinų pastabų. Kaip bekeiksnosime iš melomanų luomo man įdiegta, jog yra „muzikos deivė” LAURIE ANDERSON (priimu V.Jauniškio išvadą – paseno), jos naivus PASAKOJIMAS vis tiek buvo kokybiškesnis nei šveicarės dirbtinai nekokybiškai skaitoma „litanija”, kaip supratau iš Jurgos, labai jau aktualia tema. O tai suvokti buvo keblu, nes… neįdomus sprendimas. Neabejotinai užtęstas spektaklio trukmės atžvilgiu. Pilna ten kitų režisūrinių kliurkų…
    To teigimui labai padeda antrą kartą pažiūrėtas labai panašaus užtaiso VIDO BAREIKIO MR.FLUXUS ARB ŠARLATANAI? Kai antrąsyk žinai kas bus, ir matai tą daugybę ten blaškymosi, skeryčiojimosi, to paties išsirengimo nuogai, transvestitavimo ir homoseksualumo – ĮSITIKINI, kaip lietuviai užtikrintai viską SUSTYGUOJA, SYDĖLIOJA. Matai koolinį režisieriaus darbą, nors lyg visi rėkauja, rodosi daro kas ką nori! Va, panašiomis prasmėmis šveicarai ir šaudo ne į dešimtukus ne dėl aktorių kaltės (jie čia visai normalūs). Daug kalba. Ir tai laaaabai primena seną Cezario Graužinio trupės spektaklį DRĄSI ŠALIS. Bet atleiskite – ten visiškai neprikiši režisūrinių sprendimų, personažų atskleidimo, visumos LYGIUI. Nors nėra nei dekoracijų, nei tešlagalvinių kaukių, nei video, ar el.gitaros. Bet tai ką pasako lioetuviai, sminga į dūšią. Jei jie juokina, tai šauniai, jei pasikeisdami porina apie skaudulius – veikia. O čia? Homoseksuali trijų gimnastikos scena – lyg ir įtaigu. Bet per ilgai, per banaliai. Apšvietėjo įlipimas su darbiniais rūbais vonion – ką, čia režisierius didelis humoristas išrodo?

    Bet…. bravo, kad šveicarai buvo atvežti. Kiekvienas modernios teatrinės kalbos gūsis – sveikintinas, nes daug pelėsių Lietuvos teatruose, kai dirba ne grandai. O svarbiausia: šveicarai akivaizdžiai parodė, kad mūsų geriausieji tikrai nenusileidžia Europos atstovams. Tai ir reikia įrodinėti, ir daugiau įleisti gaivių vėjų į mūsų scenas.

    Jurga, kaip vertini bičiulio JULIJŲ CEZARĮ? (jeigu matei)

  5. Cituoju:,,kur sėdi Gelūnas ir pakalikai, ploja išsijuosę. Nu kaip nepritarsi, kai kultūros ministras ploja”.
    Ši nuomonė pasirodė keistoka, nes nemanau, jog Menų spaustuvės žiūrovui įdomu, ministras/ neministras, ploja/neploja (beje, aš jo net nepastebėjau).
    Taip, kai kurios scenos pernelyg ištęstos ir, kaip rašo čia vienas žmogus, ,,primityviai taip, tiesiai kakton, tiesioginius atributus bruka”.
    Nors spektaklį vertinčiau 7, nejaučiu nusivylimo, nebuvo noro greičiau išeiti, nes reikia man tų SIRENŲ, reikia. Ne taip paprasta sulaukti spektaklio,užpildančio visas ištuštėjusias sielos kertes:) LT tokių yra keletas, bet nepakanka. Štai ir imi viską, kas galėtų numalšinti sielos badą:) Nenumalšino šitas – bandom toliau..
    Geros dienos! Susitiksime šeštadienį;)

    1. taip tiesa tai jog po antro skysto biso norejom iseiti, bet ministras emesi iniciatyvos dar vienam. buvo kas juo paseke. as ne. ne vien pasirodo as.

  6. Pritariu R.
    Ir man nepasirodė jog šis spektaklis neturi trūkumų, ir man pasirodė kai kurios scenos nuobodžios, vertimas prastokas (nes vokiečių kalba suprantu), bet buvo ir labai neblogų vietų. Todėl ir neskaitau šio darbo nei šedevru, nei kažkokiu labai blogu. Ir jei jau lyginti kokį jausmą paliko šis darbas, tai jis nei perkėlė mane į naują teatrinę patirtį, nei nusviedė į išmatų duobę (kaip čia kažkas jautėsi).Po paskutinio Nekrošiaus „šedevro” jaučiausi kokį penkiasdešimt kartų labiau nuvilta ir pikta, nei po šio spektaklio. Tai tiek apie jausmus.. :)

    R,
    o rytojaus Rodrigos Garsia praleisi..? :)

    Arūnai,
    nemačiau dar Cezario, bet tikrai planuoju artimiausiu metu tai padaryt.

    Pauliau,
    aš seniai praradus su „juo” tą viltį, bet šį kartą čia buvo vienas esminis trūkumas – kėdės buvo nepatogios miegojimui :)

  7. labiausiai tai cia man patinka spektaklio vertinimas: sesk, penki…

  8. Nustebęs, kad nesi mačiusi 5-ių metų senumo Cezario spektaklio!? Labai tipiškas šiai trupei ir labai užtikrintas….

    Dėl Nekrošiaus tai nusivyliau tamstos įvertinimu. Ką darysi…
    Labai priimtini dabar italų kritikų aprašai ir polemizavimas po ROJAUS debiuto Italijoje. Labai gerbiu jų žodžius, kai visiškai nieko nesuprato… :)

  9. Arūnai, dėl Cezario nesupratau tavo klausimo. Galvojau, kad klausei apie Areimos naują spektaklį tuo pačiu pavadinimu ;)
    Be abejonės, kad Cezario trupės mačiau kone visus spektaklius. Patiko „Arabiška naktis”, na dar šiek tiek „Drasi šalis”, pusė velnio „Nutolę tolę” (pagal Širvio eiles), o visi kiti (matyti) – labai šiaip sau..
    Tik nesupratau ką tai turi bendro su šveicarais? Stilistiškai tai visiškai skirtingi režisieriai..

    Dėl Nekrošiaus „Dieviškosios komedijos” nuomonės nekeisiu, net jei manim nusivils visas pasaulis. Bet ši tema ne apie tai ;)

  10. Būtent šveicarai kalba ir aiškina apie savo situacijas labai panašiai (pagal turinį) su DRĄSIA ŠALIMI. To sunku buvo nepastebėti, kai aš ją mačiau visai neseniai.
    Taip, klausiau apie Areimą. Bet susipynė vienodi žodžiai pavadinimuose-varduose.
    Aš su šveicarais miniu ir Mr.Fluxus, kadangi tai vėl panaši raiška. Vėlgi klojasi eilėn, nes pamatymo tarpas nesiekia savaitės…

    P.S. Nieko sau Tavo nuomonė apie „Nutolusius tolius” dabar. Juk teatras savo reklamoje remiasi taviške recenzija, kurią (reklamą) atsiunčiau į gmailą. Arba atmintis, arba nenuoširdumas :)

  11. Arūnai, išsireiškimas „pusę velnio”, mano kalboje tai reiškia, kad nėra blogas. Nežinau ką reiškia tavojoje ;) Nei tada aš labai alpau nuo to spektaklio, nei dabar peikiau. Šiltas, paprastutis, bet gražus spektaklis, be jokių didelių įmantrybių. Tad nežinau kur čia tas mano nenuoširdumas. Gal tave suklaidino iš konteksto ištraukta citata..?
    http://www.g-taskas.lt/ispudziai-is-cezario-trupes-naujojo-spektaklio-nutole-toliai-pagal-pauliaus-sirvio-eiles/

    bet vėl gi.. prie ko čia tie „Toliai…”? Šįvakar „Muerte y reencarnación en un cowboy”! :)

  12. nesiplėsiu daug, bet galiu pasakyt, kad garcia spektaklis šiandien jau made my festival, net nesvarbu, ar seimas bus same same, ar visgi bandys išsišokti su vienokia ar kitokia rezoliucija, gindamas lietuvą nuo barbarų. bandom suguldyt šio vakaro vaizdą, garsą ir prasmes savyje, o po to pasitriūbysim čia, originalu ir vertinga tai ar ne :)

  13. Jurga parašys…

    Mano nuomonė: pirma pusė – „bakchanalija” ir beskonybė. Kaip tokiais atvejais būna, režisierius pokalbyje lyg (neraliuotai prastas vertėjas) prasmingai ir iškiliai nusakė to prasmes. Bet scenoje tai išvirto… na kas matė, tai matė…
    Antra dalis – jau teatriniai vaizdeliai. Deja lygis saviveiklinis tesigavo…
    Vienintelis cool dalykas titrai. Tokius naudojo pats Sergio Leone. Ir tai labai tiko prie kaubojų scenoje.
    Tokių skystų aplodismentų (ypatingai perpildytoje šįkart) dar neteko girdėti. Publika akivaizdžiai nepageidavo aktorių nusilenkimo…
    Tai daugiausia ir apibrėžia, ar aš teisus, ar šaudau prio šalį…

    Pamenu, iš mūsų ginčo su Pauliumi po ankstesnio Garsijos spektaklio „Ronaldas Makdonaldas…..” gyniau vartotojiškos visuomenės parodiją ir teigiau apie spektaklį-cirką, kad išlaiko užduotą stilistiką ir performancisškai palinksmina publiką. Buvo apeliuojama, kad gal aš prasilenkiu su geru skoniu…
    Šis spektaklis aiškiai įrodė, kad Garcia žengė tik atgal ir apie skonį abejonių nekyla…
    Kiek pavyko diskusijose išversti, režisierius teigė, kad SPRENDŽIA KĄ STATYTI pagal sugalvotą idėją, priklausomai, kokie aktoriai vaidina. Tai toks ir rezultatas…

    P.S. puiku, kad SIRENOS kviečia paklausyti režisieriaus, būtinai nedrąsus lietuviai paklausinėja. Įdomu. Tačiau… kaip bebūtų vertinga, kada užsienietis (gal ambasados darbuotojas?) pramoko lietuviškai ir sugeba bendrauti, tai neleidžia jam vertėjauti. Taigi, kad nepasirūpino organizatoriai normaliu tarpininku pokalbyje, irgi didžiulis „provalas”…

  14. Nežinau, Arūnai, mūsų ginčo esmės, nes man „Ronaldas Makdonaldas…..” iki šiol yra vienas labiausiai įstrigusių „Sirenose” rodytų spektaklių (bendrai tie metai buvo labai stiprūs), bet šį kartą tai tikrai sutinku. Pripažinsiu, jog pirmos minutės tikrai sužavėjo, bet kai tai užsitęsė ir nelabai į ką išsirutuliojo, tai galutinis vertinimas tikrai ne koks. Vėl gi, iš karto galima kalbėti apie originalumą ir lyginti su šveicarais. Na, tai nesulyginami dalykai ir būtent Garcia naudai. Ir įspūdis išliks stipresnis, bet net šitam silpnam lygmenyje pirmas matytas spektaklis patiko labiau. Šiandien po pirmų įspūdį sukėlusių minučių, vėliau į tuos du bičus žiūrėjau su lengvai priekaištingu klausimu: jūs čia ką, rimtai? Užsidėti trumpikes iš po kurių būtinai turi išlysti pautai, tai čia wow ar jie byloja apie transcendentinį visatos suvokimą? Vėliau galvojau, įdomu, jeigu režisierius patirtų avariją ir prarastų sąmone, ar žiūrėdamas šį veikalą pats susigaudytų, kas čia pe xuinia, atsiprašant? O antra dalis, vėlgi, atmeskim efektą, kurį galėjo sukelti pirmoji ir vertinkim ją atskirai, tai… Netoli studentijos lygio juokeliai, kokių gali ir internete prisišaudyti. Pora privertė nusišypsot (tik jau nepamenu kurie), bet realiai aš jų klausiaus per tą lengvą šoką, kurį patyriau pirmoje dalyje. Per sveiką atstumą.
    Matėsi, kad scenoje buvo bandoma kažkas padaryti, bet kad ir kas tai buvo – nepavyko.

  15. Atsiprašau, kad pavedė atmintis apie trejeto metų senumo diskusijas.
    Aš rodžiau greičio sau rekordus, kad iš Kauno atlėkčiau į šitą Garcia spektaklį neturėdamas bilieto. Nes po Rolando norėjau pažiūrėti „kas toliau”….17.45 buvau dar prie Bernelių užeigos :) :) Nepasisekė tik Vilniuje, kai 20 min. negalėjau rasti vietos automobiliui. Taip ir nesupratau, kas be Sirenų dar vyko sostinėje vakar vakare?

  16. Šįkart Jurga pagavai aprašo cinkelį ir esi tiksli, mano manymu (y).
    Įdomu, kaip bus rytoj. Jeigu pulta vertinti R.Castellucci darbą dar jo nemačius, tai ir aš nedaug įsijausiu: esu įsitikinęs, kad jis bus geresnis už Garcia. Parašysit…

    Manau, puikiosios SIRENOS šiemet „prisidirbo” daug klaidų. Kaip ir sakai, užmojai dažnai „pelėsinį” LTU teatrą gaivinti perlenktais eksperimentiniais spektakliais, prasilenkė ir su sveiku protu. Vakar kiek aš ten mačiau tos I dalies, ji buvo išties verta ŠMC ekspozicijų salės, bet ne Nacionalinio teatro scenos…

    Deja, berods, Rasa Vasinauskaitė dalyvavysi šiemetiniame Avinjono festivalyje mestelėjo lyg netyčia frazę: „rodosi šiuolaikiniame teatre nėra spektaklio, kuriame aktoriai neapsinuogintų”. Dėl to liūdna, nes neįmanoma, jog toks išorinis efektas visuomet būtų pateisinamas vaidinimo „vidumi”. Mada tikrai kvaila. Tikėkimės, labai laikina…

    1. Nežinau, kaip Vasinauskaitė tai pastebėjo tik šiemet :) Bet kažkaip teatre aš dažniau gebu rasti vietos nuogam kūnui, tačiau jau dvejus-trejus metus nuogas kūnas tapo šiuolaikinio šokio elementu. Net koktu. Šiemet vos tik pasirodė Auros festivalio programa iškart nuėjau patikrint ar bus ką žiūrėt – nenustebau jau pirmo peržvelgto šokio traileryje pamatęs dafygą papų. Tiesa, objektyvumo dėlei reikia pripažinti, kad iš trijų šiemet aplankytų spektaklių, visuose buvo apsieita be nuogumo.

      Beje, apibrėžimo vardan… Kas yra tai, kas verta teatro scenos, o kas jau ŠMC? Kai nieko nesupranti, tai jau į ŠMC, bet jeigu viską supranti, nors ir fygnia, tai vis dar NDT?

  17. aha, puikus inkliuzas, jurga, senoliai turbūt po poros dienų mišias giedojo priešais nacdramkę. ir nuomonė apie kaubojus tokia ganėtinai patriotiška ir pagrįsta – kur dingo teatras, atleiskite? tačiau reprezentuosiu kitokią, spėju, mažumos impresiją. kadangi pavyzdingai neskaičiau nei apie kūrėją, nei apie spektaklį (anksčiau tai nepavykdavo), tad sėdėjau kaip baltas lapas, ant kurio buvo taškoma dažais a la j.pollock. ar čia menas? pirmoji dalis suklausyta panašiai – iš pradžių burbt, jog, blyn, vėl tas noise persekioja mane, o paskui oplia, geras, čia juk vilnius jazz, juozas milašius :) vizualą palikęs antram plane mėgavausi koncertu, kuris turint omeny metodiką išgavo labai neblogų sąskambių ir sąžiningai mane pradžiugino. toks fuck buttons debiutinis albumas.
    keičiam erdvę, po to truputį lendam į kaubojaus skūrą. gal nieko ypatingo, gal ir banalūs juokeliai, daug statikos ir pan., ir kam įdomi ta kaubojaus skūra? man pvz. įdomi savo kitoniškumu, mačiškumu, įdomi per režisieriaus/scenaristo vaizduotės prizmę. ok, vaidybos ten nebuvo, bet ar jums būtinas spektaklis pagal apibrėžimą? sutinku, tai buvo performansas, išlaikytas išpildytas netgi išjaustas. iš patirties manau, jog sudėtinga turėt bent kiek pozityvesnę poziciją, jei tampi kritiku čia ir dabar bei bandai sudėliot prasmes. man pavyko taip neatsitikti, nesivarginau ir po to – joju apsižergęs įspūdį.

  18. f.lu, taip galima bet ką išteisinti. „taip, tai buvo šūdas, bet gal režisierius to ir siekė?” :) vis tik labiausiai džiaugiuos dėl tos dalies su Milašium – kitąmet reiks pasisiūlyt vilnius jazz vadui Antanui Gusčiui, jog vieną vakarą skirtų man – visų džiaugsmui birka daužysiu per gitaros stygas. gal net ir duetu su Milašium.

    1. sunku susitaikyt, kad kažkam patiko? :-) man tai labai lengva suprast, kodėl jumi ne. įdomiau sulaukti bendrinio sirenų vertinimo po paskutinio benefiso.

  19. Pauliau,
    dėl panašių „spektaklių” perkėlimo į ŠMC tai kilo mintis neatsitiktinai. Lankydamasi įvairiuose Europos šiuolaikinio meno centruose (Londono „Tate”, Paryžiaus „Pompidue” ir t.t..) esu mačius panašius performansus. Pvz. rodoma kokia video instaliacija, kuri papildyta šliaužiojančių grindimis būtybių (šokėjų ar aktorių) performansu. Tai kur ta riba, kada panašus menas turėtų būti priskiriamas prie scenos menų ir rodomas šiuolaikinio šokio ar teatro festivalių scenose, o kada prie vizualiųjų ir demonstruojamas šiuolaikinio meno centruose..? ir čia net visai nesvarbu ar tu teisingą interpretaciją kūrinio atžvilgiu pasidarei ar ne, svarbu forma..

    Lukai,
    aš nesakiau, kad man visai nepatiko „Kaubojaus reinkarnacija”. Tikrai buvo keletą neblogų scenų, įdomiai išreikštų simbolių, pati smagiai pasijuokiau „tekstinėje” dalyje. Bet vertinant visumą, pirmoji ta „čaižioji” dalis buvo per ilgai užtempta su pernelyg daug „niekur nevedančio” turinio, o antroji per trumpa ir per mažai svari, kad atsvertų pirmosios trūkumus. Aišku dar trukdė tai, kad antrojoje dalyje nuolat reikėjo skaityti titrus, kai kur kas įdomiau tuo metu buvo stebėti įtampą akvariume, tarp ką tik įleisto katino pas viščiukus nu ir pan. ;)
    Beje, pamiršau pasakyti, kad bent jau man, pati fainiausia tame spektaklyje buvo scena su „numarintu” krosuanu :)

  20. Aišku, geriausia būtų metelius kitus palaukti prieš reziumuojant, bet man Castellucci trejetukas prasidėtų iš priešingos pusės, t.y. nuo šio darbo. Sutinku su tuo, kad pačiam save perspjauti sunku, bet galima ginčytis ar jam čia tikrai nepavyko to padaryti. Man Castellucci yra tas kitoks, vaizdais bei muzika keliamų emocijų teatras. Kaip, Jurga, ir sakai „stebuklas prie lietuviško teatro pripratusiai publikai”. Šia prasme kūrėjas šį kartą menkai nustebino, bet gi juodu ant balto akivaizdu – ir nebandė. Nebandė, nes iš specialiųjų efektų viena koja įlipo į daug žmogiškesnius, artimesniu dalykus. „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją” kūną sutraukia ne per šaižius garsus, bet realybę. Efektas panašus, bet priemonės skiriasi. Ir tau kituose spektakliuose pasigendančiai teatro, čia jo lyg ir turėjo būti daugiau nei ankstesniuose jo darbuose, kur forma smarkiai lenkdavo žiūrovui pasakojamą istoriją. Nė kiek neabejoju, kad po n metų, šis darbas mano galvoje turės nepalyginamai daugiau kabliukų, nes jis buvo paprastas, bet stiprus. Išrišimo dalis tiesiog vainikavo tai, kas nebuvo išsakyta, parodyta – tai, kas buvo palikta žiūrovui, jog jis namo galėtų grįžti kramtydamas ir taip geriau suvirškindamas kūrinį, kas žinia naudinga atminčiai ir kultūrinei sveikatai. Ir, Dieve, kaip skirtingai dvi dalis surišo Garcia ir Castellucci…
    _
    Reziumuojant visą festivalį, toks jausmas, kad kitąmet reiks geriau pasinagrinėti atvežamą produkciją ir neradus n puikių apžvalgų užsienyje, aklai nebepasitikėti organizatoriais. Aišku, kai dar pavasarį nusiperki bilietus už pusę kainos, tai nusispjauni ir į šveicarus ir į kaubojus, tačiau kitu atveju būtų tikrai pikta. Bet ir vėl – čia asmeniški dalykai, nes net iš komentarų čia matom, jog tai, kas vieniem atrodo niekalas, kitiems yra atradimas.

  21. Pritariu, kad jis buvo paprastas, paveikus, bet nežinau kodėl, jis manes šįkart taip stipriai nepalietė kaip ankstesni jo darbai. Gal, kad apie tą spektaklį iš anksto žinojau tiek visko daug (pvz. net tai ką iškirpo jie :)), kad jį stebėti/jausti šįkart jau nebuvo taip netikėta, įdomu, kaip ankstesnius jo darbus.
    Kita vertus, aš šią temą sau esu jau išgvildenus jau keliolika metų atgal, savo gyvenimiškų aplinkybių kontekste, savo filosofinių nuostatų formavimosi „aušroje”, gal todėl ji manes šiandien jau tiek nebejaudina kaip turėtų jaudinti. Gal todėl aš šiandien labiau vertinau šios temos išpildymą teatrinėje plotmėje, o išpildymas, šįkart buvo kur kas paprastenis nei buvau pripratus prie Castelluccio. Paprastesnis, bet tai nereiškia jog prastenis. Bet žinau tiksliai, kad tas bananais talžomas vyriškis iš ankstesnių jo spektaklių, tas visą esybę perskrodžiantis garsas, mano atmintyje išliks ilgiau nei Dievo paveikslas žvelgęs į mane šįvakar savo skvarbiomis akimis. Nors kas čia žino.. :) Dievas – visagAlis :))

  22. Man tas talžomas irgi iki šiol sėdi, bet jau reikia pagalvoti apie ką ten reikalai buvo. Ir degantis fortepionas (taip?) sėdi, bet irgi ne kažką atgaminu. Aš kažkaip anyway sugebėjau išvengti skaitymo apie ką šis reikalas, kaip jį aiškina režisierius (etc.) ir kol kas taip mėgaujuosi ta būsena, kad ir neplanuoju to daryti.

  23. Beje, aš paliksiu tau pačiai atsisakyt į klausimą, kodėl tu tiek įraše, tiek atsakyme man pažymi, jog šitą temą sau atsakei jau senų senovėje ir ji tau neaktuali. Galima pagalvoti, kad nežiūri filmų „pro meilę”, mirtį, seksą ir kitus dalykus, nes apie juos irgi mokyklos/studijų laikais radai sau atsakymus.

  24. Nu tu Pauliau čia pavarei. Gal dar ir į bažnyčią eini, t.y. tebesvarstai, tebeatsakinėji sau apie jos naudą, paskirtį etc? Nėra Dievo sūnaus mūsų (mano) gyvenime jau geras dešimtmetis ir jo aktualumas iškyla tik kalbant su vaikais, kuriems per tikybos pamokas tebekišamos Biblinės pasakos, su tėvais, leidžiančiais vaikus į tokias pamokas, su žmonėmis tebesivadovaujančiais krikščioniškomis tradicijomis (mišių užsakymas, krikštai etc.) iš „įprastumo” ir pan.

    Mirtis, seksas, meilė, santykiai – tai ne mistika, o mokslas ir realybė, su kuria gyveni nūnai. Tad sakyč, tai skirtingi dalykai.

    Ir „Koncepcijos” tikslinė auditorija turėtų būti tie liejantys ašaras dėl išganytojo paveikslo apdergimo, kassavaitę einantys išpažinties, klūpantys mišiose, o ne blaiviai mąstantys žmonės.

    1. Nežinau, liūdnai ar apgailėtinai nuskambėjo toks reziume. Bet faktas, kad jeigu ir Jurgos nuomonė panaši (o kažką tokio man sufleruoja jos šio dalyko akcentavimas), tai šiek tiek geriau padeda suvokti kodėl įvertinimas yra toks, o ne kitoks. Tu, aš, Jurga – esame šio pasaulio kūriniai, neegzistuojame patys sau. Esam geri ar blogi ne todėl, kad taip apie save manome, bet tada, kai taip mus apibrėžia kiti. Kiti žmonės mums svarbūs, nes per juos pažįstam save. Jeigu į viską šiame pasaulyje žiūrime per „Aš” bei „O man” prizmę, nesame niekuo daugiau nei tik vaikai ar net kūdikiai, kurie pasaulį suvokia būtent taip – dar nesame suaugę, brandūs žmonės (taip, kai kam toks laikotarpis tęsiasi iki smerčiaus). Čia lyg sakyti savo vaikui apie nelaimingą paauglystės meilę, jog čia buvo niekai ir tai praeis. Ne niekai – jam tai pats rimčiausias dalykas pasaulyje. Ir jeigu aš žiūriu gyvenime ar kine, kaip žmogus sprendžia savo problemas, filmas nepasidaro mažiau įdomus dėl to, kad aš jas sau jau išsprendžiau – man įdomu, kaip tai atrodo kitam, kaip kitas jas sprendžia, mato. Nes taip aš pažįstu jį ir aplinką, kurioje gyvenu. Liūdna, jeigu tau neaktuali aplinka, kurioje tu gyveni, nes kaip visą savaitę pabrėžinėjo delfi.lt „Romos katalikais save laiko 77 proc. Lietuvos gyventojų” jau nekalbant apie tai, kokiame chaotiškame ir baisiame pasaulyje mes, tikėtina, gyventume, jeigu Dievo nebūtų arba kaip sakė Voltaire: Jeigu Dievo nebūtų, jį reikėtų išgalvoti.

  25. na, man irgi nebuvo castellucci toks paveikus, kaip 2x prieš tai, kai po pirmojo tikrai žabtai atsidarė, po antrojo labiau atsimenu, kaip žabtai atsidarė vaitkui įsikišus pokalbyje su režisierium. po trečiojo žabtai atsidarė nuo to, kad visi šoko iš vietų ir šaukė „bravo”. galvoju, ar čia pasveikino režisierių, jog nieko nenutiko, ar čia pasveikino Lietuvą, kuri (beveik) neapsišiko, ar čia buvo tie, kuriems italas buvo pirmąkart čiupinėtas. tebūnie, negaila tų aplodismentų. kaip bebūtų, man šitose sirenose atradimu buvo garcia (nematęs ronaldo makdonaldo), o castellucci liko savo vietoj – visgi žavūs yra dailininko-režisieriaus darbo vaisiai, nors šįkart į kelnes mažai įlindo, gal todėl, kad teko perskaityt visą seimo posėdžio stenogramą :) ir pritariu, kad galėtų atvežt nematytų trupių.

  26. Taip ir maniau, kad prasidės filosofijos apie Dievą :D
    Taip, man liūdna, kad gyvenu tarp 77 proc. kvailių, bet čia ne mano problema. Be to vienas dalykas yra priskyrimas religinei bendruomenei, kitas – uoliai laikytis tos religijos priesakų. Deja, tokių sukonkretinimų gyventojų surašymo lape nebuvo, tad Bažnyčia dabar gali vaipytis ir riesti nosį. Net esu tikras, kad mano tėvai taip pat pateko tarp tų 77 proc., bet bent esu ramus, kad jie nė karto nėra ėję išpažinties ar į sekmadienines mišias. Čia ir pasireiškia aplinkos pažinimas.
    O žmogaus nuomonė negali būti „kaip tai atrodo kitam” – ji visada bus „kaip atrodo MAN”. Diskusijos, ginčai, komentarai tik parodo tų požiūrių įvairumą. Ir tai normalu, ir sveika.
    Moralė ir gėris yra viena, bet ir tai su laiku keičiasi. Taliono principai jau lyg nebegalioja (nors kažkur moralu yra užmėtyti akmenimis) ir mes nebetikime, kad tai teisinga moraliai. Bet kažkas dar tiki, kad pateks į rojų arba pragarą. Patys katalikų atstovai pripažįsta, kad Bažnyčia nuo šiandienos atsilieka kelis šimtus metų. Man tai yra tamsumo viršūnė ir čia ne Volterą, o Hawkingą reikia cituoti: Visatai išjudinti nereikėjo Dievo.

    1. Aha, na matau, kad bent jau tamsta tai tikrai su religija turite didelių problemų (panašiai kaip homofobai, kurie sako, kad homoseksualai jiems netrukdo, tegu tik neasiafišuota ir nelenda į akis :D), nes bent jau aš apie Dievą čia niekur nekalbėjau, anei apie religiją – tik žmonių (didelės dalies) sąntykį su juo. O jis yra lygiai toks pats realus, kaip seksas ar meilė.

    2. kas realus? santykis? santykis taip – realus.
      o tai pasaulio harmonija Dievo pagalba ne tavo mintis? :)

    3. Bet spektaklis juk ir yra apie santykį, ne? Bet kuriuo atveju religija, Dievas yra tikri dalykai daugeliui žmonių, o jų santykis – visiems. Spektaklis juk nėra filosofinė diskusija apie „yra-nėra”, nes jeigu man Dievo nėra, tai aš nenoriu klausytis išvedžiojimų nei tai patvirtinančia, nei tai paneigiančia vaga. Ir į septintos dienos adventistų susitikimus neisiu, nes neįdomu. Nežinau, man riba tarp faktinio požiūrio į Dievą bei žmogaus santykio į jį (skirtingais gyvenimo atvejais) yra gan skirtingi dalykai.

    4. tai daug ko nėra. astrologija, numerologija, scientologija, mėnulio fazių įtakos etc, bet apie tai oho kiek tekstų ir santykių, meno kūrinių pridaryta, kiek žmonių tuo gyvena. bet man neįdomu nei faktinis požiūris į tai, nei žmogaus santykiai su tuo, nes tai yra tamsumas, iš kurio gali tik pasijuokti. tai ir „koncepcija” lieka toje plotmėje. neįdomioje, neaktualioje. lieka nepaveikusia manęs, kaip ankstesni Casteluci darbai. tai kas, kad neprisimeni vaizdo ir esmės, tebejaučiu šiurpą, kurį jaučiau išėjęs iš salės. o ne abejingumą.

  27. Pauliau,
    Jurgos nuomonė nėra tapati Ovidijaus. Aš apskritai net nenoriu diskutuoti šia tema – ką man, tau ar dar kažkam šnd reiškia Dievas, kaip mes jį suvokiame ir kaip su juo (ar be jo) gyvename? Kiekvienam tai yra labai subtilu, asmeniška ir pan. Tiesiog išsakiau savo pasvarstymus, mintis – dėl kokių priežasčių galėjo šis spektaklis manes taip stipriai nejaudinti kaip pvz. tamstos. Gal natūralu jog gyvenime yra dalykai ar tų pačių temų skirtingi niuansai kurie mus labiau kabina ir kurie mažiau? Be abejonės tai susiję su mūsų vidiniais procesais, su mūsų pačių patirtimi ir interesų lauku. Kodėl mes kiekvienas turim savo skirtingas pamėgtas love-story? todėl, kad būtent jose mes randame savo istorijų ar svajonių atspindžius, ar dar kažką special, kas jose jaudina būtent mane ir dar kokį milijoną apie panašius dalykus mąstančių/svajojančių žmonių. Bet esu tikra, kad likę milijardai žemės gyventojų turi milijona skirtingų savo mylimiausių meilės istorijų, kurios visiškai nejaudina manes. Ir tai kas, kad jos visos ta pačia, meilės tema. Taip ir su šia tema. Aš mokindamasi mokykloje 3 metus pragiedojau bažnyčios chore, 7 metus prabuvau jaunųjų Maltiečių „Maltos ordino” prezidente ir kas savaitę vaikščiojau prižiūrėti suaugusių vaikų paliktus vienišus senolius, jau net nekalbu apie tai, kad pati turėjau sergančią mamą.. Tad kas jau kas, bet aš tai tikrai turiu suprasti apie ką šis spektaklis. Ir supratau. Bet į gale spektaklio įsižiebusį klausimą atsakiau sau jau gerokai anksčiau nei Castellucci sukūrė šį spektaklį. Dėl šios priežasties spektaklio vertė tikrai nesumenkėjo, tiesiog asmeniškai jis manes neužkabino giliau, nei pvz. tave. O jausmai yra toks dalykas, kurių sau neįsakysi. Bet labai džiaugiuosi dėl tų, kuriems šis spektaklis padėjo kažką suprasti ar atrasti savyje ;) Tikrai labai nuoširdžiai tikiu, kad kažkam taip ir įvyko.

    1. Manęs kaip nepakrikštijo, taip aš jį ir atradau :) O tau, Jurga, daug vidinių dilemų bei klausimų kilo po pirmųjų jo spektaklių?

  28. Taip. Mane iki šiol neramina klausimas, kodėl taip smarkiai mane sujaudino tas scenoje talžomas žmogus :)) Labiau nei vidurių nelaikantis senelis ir nei Jėzaus žvilgnis nukreiptas į mane. Gal Mr. Froid’as padės atsakyt? :)

  29. Manau, jog dėl tų pačių priežasčių, dėl ko teatre dabar tiek daug nuogumo ir kitų šokiruojančių elementų – žmonės atbuko. Jeigu juos nori „paimti” jau neužtenka daužyti per akis, reikia dar ir ausis, o dar geriau būtų ir per nosį ar net pačiam liept talžyt. Prieisim ir prie to, jeigu dar ne, neabejoju. Ir vis tik jaučiasi, kad jums abiems didesnę įtaką šiuokart padarė asmeninis santykis su Dievu, o ne su teatru.

    Beje, Ovidijau, vienu geriausių filmų šiais metais skelbiamas P.T.Anderson „The Master”. Nežiūrėk – apie scientologiją. Vienas praeitų metų indie perliukų „Sound Of My Voice” yra apie kažkokią tai sektą – nežiūrėk. Galiausiai mesk skaityti savo fantastinius romanus, nes ten tokią xuinią rašo, kad iš ją beskaitančių gali tik juoktis, kaip ir ta tema rašančių. Kokia tai tamsybė ir tiek.

    Tikrai bus įdomu paskaityti menufaktura.lt, kai atsiras vietinės apžvalgos – kaip ten jiems su požiūriu bus?

    1. čia ne tematikoje esmė, o pateikime ir tame, kad „koncepcijoje” nebuvo nieko daugiau – tik „are” ir „are (not). pasirink. bent aš nemačiau kitų siužetinių nukrypimų. gal būtų vertimas kažkiek pagelbėjęs.

      o ir pats režisierius negebėjo daug malkų iš to priskaldyti.

      man tai panašu į tokią „Išvarymo” versiją: pusvalandį lietuvis plautų prie kriauklės indus, paskui dar tuliką pašveistų, o kitą pusvalandį skaptuotų ir dėliotų iš šiukšlių raides: „Londonas – (ne)tinkama tėvynė” ar kažką pan.

  30. Pauliau, nelabai suprantu taves. Koks teisingas asmeninis santykis su Dievu būtų padėjęs labiau pajausti šį spektaklį? Lukui taip pat šis spektaklis pasirodė mažiau įdomus nei ankstesni jo darbai, tai matyt jis irgi turi problemų santykyje su Dievu. Ale užsikabinai tik už mūsų :)

  31. lukas nenori diskusijų tęsti tokiu rakursu, jei ką. nors ir yra krikštytas.

  32. Taip, bet jam nereikėjo akcentuoti, jog mažiau patiko dėl to, kad Nyčę skaitė ir, kad sau seniai į klausimus apie Dievą atsakė. Jeigu rimtai, man tavo nuomonė iškart labai priminė tą, kuria kartais nepasididžiuoja pasidalinti „kinomanai”: „nepatiko, nes jau iš karto žinojau, kuo baigsis” :) Nu lyg tai tame esmė.

    Lukai, nesijaudink, niekas čia tavęs ir nekabina.

  33. Pauliau, gal visgi tu dar karta perskaityk ką aš iš tikro parašiau :)

    „Tema įdomi, aktuali, bet vertinant šį spektaklį anksčiau matytųjų Castellucci darbų kontekste, šis paliko visų gale. Ir tikrai ne dėl to, kad mano esybei „Dievas mirė“ dar mokykliniam amžiuje kartu su F.Nyčės atradimu, ir tikrai ne dėl to, kad pusvalandį stebėti išmatų šluostymą – ne pats maloniausias vaizdas sekmadienio vakarui, greičiau todėl, kad tokiems režisieriams kaip Castellucci, tikiu, kaskart save prašokti yra vis sunkiau…”

    Tiesiog.. „sometimes a cigar is just a cigar” ;)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.