Esu tikras, kad šito disko nepirksiu, ir klausysiu, matyt, nedažnai, bet šitie amerikiečiai, subitavę garso takelį žaidimui „Scott Pilgrim vs. the World” (2010) toliau stebina gebėjimu iš 8 bitų pagrindo išspausti tokį rezultatą, kad klausymo procesas tampa savotišku nuotykiu. Gerai, kad prieš niolika metų tokio pagaulaus skambesio neturėjo mano tetris, bo būčiau, matyt, iki šiol priklausomas nuo žaidiminių konsolių ir Pac-man’o.
Anamanaguchi nėra grynakraujis chiptune’as – vaikinų ketveriukė turi ir gyvus mušamuosius, ir bosinę beigi elektrines gitaras, tačiau čipsinis užtaisas groja pirmu smuiku ir visiškai neįgrista per visas septyniasdešimt kelias albumo minutes. O kai per „Prom night” netikėtai išgirsti dailų vokalą, tai supranti, kad šita kompiuterinė pieva dar turi daug neišbraidžiotų paunksmių ir neatpažintų gėlelių.
httpv://www.youtube.com/watch?v=aTBSQKh8teE
„Endless Fantasy” jama ritmika ir energija, visai tokia pat kaip pas Andrew W.K., tik be fortepijono. Viena tik bėda su šita muzika – nelabai įsivaizduoju daug asmeninių gyvenimiškų situacijų, kurioms ji tinka. Bet va, IT’išnikų kooperatyve, interneto svetainėse (jau kurį laiką tapusiose geimintojų susibūrimo irštvomis), minkant kokį džiostiką, siekiant pasikrauti batereikes ar norint atrodyti originaliu, turėtų „Endless Fantasy” sueiti. Netgi ant garso.
httpv://www.youtube.com/watch?v=vc3JWo2iiGc
Meow
httpv://www.youtube.com/watch?v=7dvMoWNf0MQ
Kaip tai skamba gyvai
ps. Turėtų būti džiaugsmas Stavariui.
