ANETA ANRA „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“

„Gyvenimas yra makaronų ir kerų, fantazijos ir tikrovės mišinys. Filmai yra kerai, makaronai – tikrovė, o gal atvirkščiai?  Man visada buvo sunku skirti, kas yra tikra ir kas nerealu.“
( Federico Fellini)

Ši, knygoje naudojama, citata gan taikliai nusako jaunos dramaturgės, rašytojos Anetos Anros knygos „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“ nuotaiką ir idėją. Antroji autorės knyga pirmą kartą viešai bus pristatyta 2016-ųjų Vilniaus knygų mugėje leidyklos „Kitos knygos“ stende. Aneta Anra iki šiol buvo labiau žinoma teatro mėgėjams – pagal pirmąją jos knygą „Katinas Temzėje“ Menų spaustuvėje buvo pastatytas spektaklis, kurį režisavo pačios rašytojos vyras Gintaras Makarevčius, o Valstybiniame jaunimo teatre pagal Anetos pjesę „Bestija žydrom akim“ rodomas to paties pavadinimo monospektaklis.

„Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“ – trijų dalių romanas apie du šių dienų herojus, susireikšminusį, egocentrišką, praeities spinduliuose besišildantį aktorių ir žurnaliūgą, jau daug metų savo talentą eikvojantį masėms skirtų banalių aktualijų komentavimui ir redaktorių užgaidų tenkinimui. Jiedu – ne nevykėliai, o neįvykėliai, dėl savo paviršiumi „į niekur“ plaukiančio gyvenimo besidangstantys nesusiklosčiusiomis aplinkybėmis, bet vis dar nenustojantys tikėti, kad, vienas, suvaidins savo didįjį gyvenimo vaidmenį kine (kai tik išsikapstys iš alkoholio liūno ir muilo operų), o kitas – parašys romaną, kuris būtų suprantamas visiems, visai žmonijai, bet kokio išsilavinimo, papročių, įsitikinimų, tačiau intelektualus ir be krislelio primityvumo. Herojams susitikus aktorius prasitaria apie slaptus jaunos rašytojos užrašus (tuo metu rašančios scenarijų kino filmui, kuriame jis kaip tik turi sužibėt) ir pasiūlo žurnalistui (kadaise apie aktorių parašiusiam labai teisingą straipsniuką) pagal svetimus apmatus parašyti scenarijų kino filmui ir taip pakeisti tą „paplaukusią“ rašytoją.

Antrąją knygos dalį sudaro slaptieji rašytojos užrašai, persipynę su scenarijaus fragmentais, kuriuos bando perprasti žurnalistas Anika, bet čia ir prasideda visos įdomybės… Užrašuose užfiksuota fantasmagoriška meilės istorija yra kur kas klampesnė ir painesnė, nei jis galėjo tikėtis, tad trečiojoje knygos dalyje vyrukams tenka leistis kelionėn į seną dvarą, kad pabandyt atnarplioti visus istorijos galus.

„Skiriasi metai, skiriasi žmonės, lieka tik įrašai, žinai tokį posakį, jog „į istoriją galima nepatekti, bet galima į istoriją įklimpti“. Tu klimpsti į istoriją.“

Antroji „Paleistuvių…“ dalis stiliumi stipriai skiriasi nuo pirmosios ir paskutiniosios, lyg būtų atskiras kūrinys kūrinyje. Ši dalis tarsi literatūrinis žaidimas, pavojingos pasalos ir spąstai, per kuriuos autorė meistriškai už nosies vedžioja ne tik savo herojus, bet ir skaitytoją. Klaidus ne tik teksto audinys, sudaigstyta iš sapnų ir fantazijų struktūra, bet ir pačios užrašų autorės asmenybės skilimo drama, kuri tik dar labiau supainioja visus siužeto vingius. Tiesą pasakius, pati šią knygą skaičiau ne vieną kartą, kol pagaliau supratau, jog nieko konkretaus, racionalaus čia ir nereikia ieškoti ar bandyti suvokti. Čia nėra nei pradžios, nei pabaigos, nei tiesos, nei melo, nei moters, nei vyro, nei meilės, nei istorijos, nei filmo, nei scenarijaus, nei laiko, nei mirties, kad visa tai gimė kažkieno galvoje kaip sapnas, o gal atvirkščiai – viskas įvyko iš tikrųjų, bet gal viskas visai kita seka, visai kitame matmenyje, visai kitoje erdvėje. Tad vienintelis patarimas, kurį galiu duoti būsimiems šios knygos skaitytojams, tiesiog – atsipalaiduoti ir pasiduodi nešamam šios siurrealistinės, beprotiškos šyzos tėkmei, nes ji vis tiek kiekvieną skaitytoją nuneš visai skirtinga kryptimi.

„Meilė – tai peiliai, kraujas, kardai, aistra aistra aistra, cukrus, medus, aukso kurpaitės ir siela. Visas kokteilis. Nes daugiau niekas gyvenime nesvarbu, tik artima siela.“

Šis romanas pasakoja apie labai siaurą ribą (o gal ir visai neegzistuojančią), skiriančią tikrovę nuo fikcijos. Knygos tekstas įrodo, kad rašytojo fantazija savo realumu niekuo nenusileidžia realybei, kad, bet kurią akimirką viską, ką parašei ar sukūrei, gali tapti tikrove arba atvirkščiai, bet kada viską gali paneigti, kol galiausiai prieini išvados, kad rašančiojo tiesa apskritai neegzistuoja, nes ji reliatyvi, bet kada kvestionuojama ir visiškai priklausoma nuo jos interpretuotojo,- t.y. skaitytojo, arba nuo to, kieno tiesa tu pats tiki. Rašytoja, pasitelkdama metaliteratūrinio romano principą nagrinėja konvencijas tarp realybės ir fikcijos, rodo, jog realybė, kurioje mes gyvename kasdien, yra panašiai sukonstruota, panašiai parašyta. Lieka tik esminis klausimas: kas tau svarbiau „SAUSA BEKRAUJĖ DOKUMENTIKA AR IŠ PRAEITIES ŪKANŲ PRASIŠVIEČIANTIS ĮSIVAIZDUOJAMAS GYVENIMAS?“

„Man atrodė, kad aš jį sukūriau. Bet buvo atvirkščiai. Jis sukūrė mane. Jis mane nupiešė ir spalvino, sukarpė ir dėliojo iš manęs ornamentus. Buvau jo valioje, nes – be proto. Meilė be proto,  jausmai be proto ir gyvenimas taip pat. Aš jo atsikratysiu. Esu stipri ir logiška. Racionali. Ir traukinys įsibėgės.“

Dar – man pasirodė, kad tai labai jungiškas romanas, per sapnus, fantazijas atveriantis labai daug moteriškų archetipų: moteris-kūrėja/fantazuotoja, moteris-ragana, moteris-mergaitė, moteris-princesė/karalienė, moteris-meilužė/paleistuvė, moteris-mūza/nimfa, moteris-mylimoji, moteris-klajūnė ir t.t.. Šioje istorijoje minima daug skirtingų moterų vardų, bet, manau, rašoma tik apie vieną ir tą pačią moterį, su daugybe šešėlinių pusių, kurios išlenda į dienos šviesą vienu ar kitu gyvenimo momentu, kurios kartais gimsta kieno nors fantazijoje, o kartais nuskandinamos klampiose pelkėse, kurias šiame romane simbolizuoja vyriškasis pasaulis.

„Jis yra pelkė. Apaugusi praeities istorijomis. Niekas neišplauktų, nerastų kelio atgal. Įklimptų. Įklimpsi ir tu.“

Nors vyrai yra neatsiejama moters pasaulio dalis, Anra juos savo romane vaizduoja kaip ne itin teigiamus personažus, labiau kaip Hado požemio karalystės herojus, atvirai šaiposi iš vyriškų pastangų perprasti paslaptingąjį moters pasaulį (kad ir tame epizode su prodiuseriumi). Paskutinėje knygos dalyje, kuri tampa lyg herojų akistata su praleistomis ar dar tik būsimomis progomis, meilės, kūrybos ar įsivaizduojamo gyvenimo galimybėmis, lyg ir duoda šansą vyrų giminei reabilituotis (prisipažinimuose aktoriui ir kūryboje žurnalistui), bet happyendo autorė jiems visgi pašykšti.

„Buvau jaunas, egoistas, galvojau tik apie save, kaip pažaisti. O su jausmais nežaidžiama, dabar tai žinau. Tik jau per vėlai sužinojau, bukas esu, – nusišypsojo Horacijus. – Moteris reikia branginti, saugoti, globoti, nes kitaip jos…
– Horacijau, o Patricijos istorija?
– Tu stebiesi, kad mudu įklimpom į tą istoriją? Tai buvo viskas, ko abu nebeturėjom. Klajūnė – per mane, aš – per savo… egocentrišką, nebrandų elgesį. Dabar suprantu, suprantu, nesistebėk, tik niekad to neprisipažįstu. Tau pirmam ir paskutiniam. Viskas gimsta mūsų galvose. Ką mes žinom gražiausio, atsiranda svajonėse ir vizijose. Tuos vaizdinius susikuriame patys, Žurnaliste. Sukurk ir tu. Nes jau įsivėlei, įklimpai į šią gličią pelkę ir iš jos nebeišlipsi. Ta moteris – Ragana, Undinė, Maža mergaitė, Princesė, Fantazuotoja, daug jos pavidalų gyvena su manim ir su tavim.“

„Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“ – daugiasluoksnis romanas, turintis daug prasmių, simbolių, tematikų ir kiekvienas skaitytojas turi atrasti savo raktą į šį kūrinį. Vienas ras beprotišką meilės istoriją, kitas – asmenybės skilimo dramą, trečias – kūrėjos literatūrinį žaidimą su pačia savimi, įsivaizduojamu personažu ar pačiu skaitytoju, ketvirtas – sapnų, haliucinacijų ir fantazijų kratinį, penktas – odę amžinam moteriškumui, himną moteriai, kuriai net ir šiais laikais kartais tenka atsidurti Niurnbergo spintoje ar būti užmėtytai akmenimis (žinoma, metaforine prasme).
Sava fantasmagoriška atmosfera šis kūrinys man priminė Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, asmenybės skilimo aspektu – Doris Lessing „Auksinius užrašus“, meilės beprotybe – Jurgio Kunčino „Tūlą“, stiliumi – švedų postmoderistą Per Olov Enquistą, literatūriniu žaidimu – Umberto Eco, raganiška nuotaika – Lenos Eltang „Akmeninius klevus“, archetipų gausa – Clarissos Pinkola Estes „Bėgančios su vilkais“. Bet iš tiesų, visa tai – tik vienos skaitytojos miglotos asociacijos, turinčios gal tik dalelę bendrumo su tikrąja Aneta Anra, labai savita rašytoja, kuriančia modernia poetiška stilistika, turinčia unikalų kūrybinį braižą, kuris pasižymi meistrišku žodžio valdymu, meniškumu, netradicinių formų ieškojimu ir svarbiausia – drąsa.

Aneta Anra parašė mįslingą ir tikrai ne kiekvienam perkandamą kūrinį, bet tikiu, kad jis atras savo skaitytoją. Tad jei ieškot kažko išskirtinio, rekomenduoju pabandyti šį intelektualų, magišką, iš logikos ir realybės dėsnių išlaisvintą, taisyklėms nepavaldų tekstą, kupiną gaivališkos, moteriškos jėgos, paslapties ir aistros, spalvingai apipavidalintą „užrašų sąsiuvinio paraštėse“ dailininkės Jolantos Kyzikaitės piešiniais.

„P. S. Niurnbergo mergelė – tai toks įrenginys, į kurį kišdavo raganas ir nusidėjėles – graži medinė spinta su spygliais, ją uždarius spygliai susmigdavo į kūną. Spintos nebeatidarydavo. Ar aš tai jau sakiau?“

_______________

Vasario 27 d., šeštadienį, 18 val. „Litexpo“ konferencijų salėje 5.1 rengiamas spektaklis „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“, sukurtas pagal A. Anros romaną. Specialiai apšviestoje scenoje, virtusioje iliuzine teatro scena, vaidins aktoriai Emilija Latėnaitė, Simonas Storpirštis, Eglė Špokaitė. Muziką spektakliui sukūrė kompozitorius Gintaras Sodeika.
Daugiau apie tai, skaitykite čia. 

2 komentarai

  1. Rašytoja – negirdėta, knyga – intriguojanti, apžvalga – įkvepianti :) Skamba kaip kokis tai Calderono „Gyvenimas tai sapnas“ :).

    1. Paralelė su Calderonu yra gan tiksli ;) Pati apie ją pagalvojau skaitydama knygą, bet nesumojau paminėti apžvalgoje. Ne šiaip dėl sapnų, o dėl barokinio pobūdžio sapnų :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *