Kai galvoje pradedi dėlioti pavadinimus, supranti, kad „Arcade Fire“ yra dalyko vadinamo indie priešakyje. Na, kas dar? „Animal Collective“? „Xiu Xiu“, „Deerhoof“, „Coco Rosie“ ir panašūs su kone kiekvienu darbu sugeba šmėkštelėti metų pabaigos geriausiųjų -tukuose, tačiau vargiai tuo pačiu sulaukia rimtesnio masių palaikymo. Tad nenuostabu, kad iš atitinkamų nuotaikų šešėlio pasirodantis trečiasis „Arcade Fire“, laukiamas springstant seilėmis ir daužant į tuščias lėkštes peiliais bei šakutėmis.

Kai prieš porą mėnesių (?) „The Suburbs“ anonsavo to paties pavadinimo singlas ir jo B pusė „Month Of May“ tegalėjai kramtyti šakutę – tai nė iš tolo nebuvo panašu į „No Cars Go“. Panašiu metu pasirodęs „We Used To Wait“ nuteikė viltingai, bet tada jau išvis nebežinojai ko gali tikėtis galutiniame rezulte, kuris, pasirodo, „The Suburbs“ atveju ir yra pats svarbiausias.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=5pp3olGyku0

Ready To Start (Live)

Ready To Start (CD version)

„The Suburbs“ – konceptualus albumas. Šiek tiek perlipdamas valandos rėmus, vieno kritiko buvo pavadintas jų Radiohead „OK Computer“ versija, tik geresnė. Gerumas dažnai yra skonio reikalas, bet toks įvertinimas albumo/grupės ambicijų kiekį nusako gan taikliai. Kai daugeliui kolektyvų duok dieve pavyksta išstenėti kokybišką darbą, tai grupės lyderiui Win Butler neatrodo problema kiekvieną dainą padaryti bendros istorijos dalimi. Kiekviena daina, tai lyg žvilgsnis atgal, į tuos laikus, kai perfrazuojant „Sprawl II“ negyvi prekybos centrai nedygo vienas už kito, lyg kalnai, kai darbas nesiurbdavo tau kraujo, kai tu gyvenai mažame miestelyje ir tavęs nebandė praryti pilki priemesčių monstrai su savo skubėjimo ir vartojimo kultūra. Gal todėl, kai jau praryji visą „The Suburbs“ piliulę, net ir kadais išgirsta „The Suburbs“ nušvinta kiek kitomis spalvomis, kai nupieštoje kasdienybėje išnyra „So can you understand? / Why I want a daughter while I’m still young / I wanna hold her hand / And show her some beauty / Before this damage is done. // But if it’s too much to ask, it’s too much to ask / Then send me a son“

The Suburbs

Win Butler dar prieš pasirodant albumui sakė, kad skambesio prasme tai bus kažkas tarp „Depeche Mode“ ir Neil Young. Jeigu ant popieriaus tai atrodo kaip neįprastas kratinys, tai plokštelėje jis dar prasiplėčia – tai ne tik „DM“ ir Neil Young, bet visa, kas telpa tarp jų, o tai beveik bet kas – nuo klasikinių „U2” ar „New Order“ (yra gražių e-bosinių linijų) iki archyvinių „Abba“ arba Kim Wilde, iki eksperimentinių „The Knife“. Antai „Moden Man“ man epizodais primena „Smashing Pumpkins“ „Adore“ laikus, kai Billy Corgan sakė, kad rokas mirė, o jie su savo sintezatoriais šoks ant jo kapo. Kaip, beje, ir visas „The Suburbs“ pateikimas man kiek primena Billy Corgan „I used to be a little boy so old in my shoes…“ („Disarm“).

Modern Man

Žinoma, kaip dažnai būna su konceptiniais albumais, šis neišvengia pasvarstymų apie trukmę. Už „Sprawl I“ ir „Sprawl II“ konceptualiau ir nebeįmanoma (tai lyg dviejų žmonių to paties perteikimas kitomis akimis), bet muzikine prasme „Sprawl I“, stipraus albumo kontekste, ilgainiui prašosi būti ištrintas. Tas pats ir su „Half Light I“, kuri nei atsiskleidžia bendrame albumo kontekste, nei juo labiau prieš „Half Light II (No Celebration)“.

Half Light II

Atmetus šiuos smulkius prisikabinimus, albumas yra laukinis žvėris. Prisipažinsiu, greitomis suvalgęs albumą pirmą kartą, nenorėjau patikėti savo ausimis – po „Funeral“ ir „Neon Bible“, „The Suburbs“ geriausiu atveju atrodė, kaip „work in progress“, kurį dar reikia patikrinti koncertų metu ir tik tada važiuot į studiją įrašyt. Bet kaip viskas pasikeičia po 3 ar 5 perklausos… Įdėmios, o ne foninės perklausos, beje. “The Suburbs” nėra kabinantis ta tradicine prasme, kai užsimeti ir jauti, jog skamba „hitukas po hituko…“. Tai nėra tas atvejis, kai gali užsiprogramuot 1, 2, 3, 7 ir 9 dainą. Jos tiesiog neskambės. „The Suburbs“ yra albumas iš didžiosios A ir nepaisant kelių netobulumų, kol kas sunku patikėti, kad metų pabaigoje „Arcade Fire“ turės stiprių konkurentų.

Sprawl II

O kai jau prisijaukini… Vis tik pasigirsta „hitukas po hituko“.