Man tikrai nieko nemoka už itališko indie-popso prominimą. Nene, jūs nieko panašaus neprisigalvokit. Aišku, čia jums ne Sigur Ros ir ne Under Byen, čia yra itališkas, beveik iki akustinio, išsinuoginęs popsas. Ne, aš irgi nesuprantu, apie ką kalbės dainose, bet tikiu, kad per muziką perleistus jausmus galiu suprasti giliau, nei bandydama išlaužti iš draugo italo bent kokį grubų anglišką vertimą. „Artemoltobuffa” – tai dainų ir tekstų rašytojas Alberto Muffato, įkvėpęs kažkiek teisingų atlikėjų – Bonnie Prince Billio, Yo La Tengo, Red House Painters, Sufjano, Nick Drake, Low – kūrybos, sukūrė albumą, kuris peržengia šios elegantiškos kalbos ribas. Tai lyg jaunas stiebelis šiandieninėje itališkos muzikos tundroje, kažkur tarp versų gracingai slepiantis tėvynainių tradicijas ir tą švelnų, ilgesingą, bet taip retai pasireiškusį Fabrizio De Andre liūdesį.

Gi nepasidarys įrašas blogesnis nuo to, jei žinosim, kad ten Alberto yra garbinamas kritikų už nuostabią, gilią ir prasmingą poeziją, o „L’Aria Misteriosa” laikomas vienu laukiamiausių Italijoje indie albumų po gražaus debiuto. Bet kai ko paslėpti net po nepažįstamos kalbos klodais tikrai neįmanoma – tai ta lyriška, kone kinematografiška gracija lengvai tariamuose žodžiuose – taip kalba tik žmogus, suvokiantis kiekvieno skiemens vertę ir prasmę tarp eilučių; motyvas, kuris čia užlieja pažįstamai skambančia nostalgija, kitur – ramiom pučiamųjų, styginių arba nuotaikingom elektrinės gitaros aranžuotėm, abstrakčiais sintetiniais aikčiojimais arba tyvuliuojančiais pianino klavišais ir palydinčiais atmosferiškais gitaros rifais, ir visa tai skamba lyg žadėta, bet neišgirsta dalis jausmingo garso takelio, skirto La Finestra Di Fronte, Le Conseguenze dell’amore, ir tiems, kas nesipriešins nupučiamas paslaptingo, veneciško oro dvelksmo.

Artemoltobuffa myspace, oficiali svetainė, bei laukiamiausias linkas parsisiuntimui – komentaruose.