Na, nebūtinai 2010 metų. Gyvenam provincijoje, kurią kai kurie geri filmai pasiekia pavėlavę metais arba išvis nepasiekia ir būtų nepamatyti, jeigu ne galimybė juos pasižiūrėti nelegaliai (neapsimetinėjam, kad taip nedarom). Bet svarbiausia yra tai, kad filmų buvo, juos žiūrėjom ir kai kurie net gi įstrigo galvoje. Nedarant bendro topo, štai kas įstrigo G. autoriams rašiusiems apie kiną:

Darius Miniotas.

1. Inception
Genialiojo C. Nolano kūrinys 2,5 valandoms panardina į vieną originaliausių sapnų, iš kurio nesinori prabusti. Kad ir kokių būtų nuomonių, nieko labiau įsimenančio 2010 metais neteko pamatyti.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=66TuSJo4dZM

2. Black Swan
Tęsdamas geriausias “Imtynininko” tradicijas D. Aronofsky atskleidžia dar vieną asmeninę vienišo žmogaus tragediją. Per nuostabiai vaidinančios N. Portman petį atsargiai žvelgiame į Niujorko baleto užkulisius, kuriuose apnuoginamos ir sunaikinamos žmonių sielos.

3. Shutter Island
Gotikinė, geriausių noir filmų stiliumi sukurta M. Scorsese drama liko nepelnytai pamiršta prasidėjus šių metų apdovanojimų sezonui. M.Scorsese demonstruoja aukščiausio lygio meistriškumą ir beveik viskas šiame filme yra idealu. Režisūra, vaidyba, kinematografija, scenarijus, muzika…

4. Howl
Metų netikėtumas, filmas apie kontraversišką 1955 m. parašytą peomą, kuris sužavi ne tiek istorija, kiek nepakartojama James Franco vaidyba. Verta žiūrėti vien tam, kad išgirsti James Franco skaitant šią poemą – kažkas neįtikėtino, įsimenančio visam gyvenimui.

5. Cell 211 (Celda 211 / Ispanija)
Ispanų įtempto, originalaus siužeto trileris prikausto nuo pirmos iki paskutinės minutės ir kokybe primena praėjusių metų prancūzų “Pranašą”.

6. Winter’s Bone
Sundance laureatas sužavi superine vaidyba, gera istorija ir scenarijumi, puikiai sukurta niūria ir atšiauria atmosfera. American Indie at it‘s best.

7. Of Love and Other Demons / Del amor y otros demonios (Kolumbija)
Gabriel García Márquez romano ekranizacija – be galo lėtas, poetinis estetikos triumfas. Filmas, kurį reikia žiūrėti ir grožėtis.

8. Baaria (Italija, rež. G. Tornatore)
Režisierius G. Tornatore kartu su legendiniu kompozitoriumi Ennio Morricone sukūrė nuostabaus grožio autobiografinį epą apie gimtąją Siciliją, apimantį trijų kartų gyvenimą bei atspindinti visos Italijos XX a. istoriją.

9. Jack Goes Boating (rež. Philip Seymour Hoffman)
Vieno mano mėgstamiausių aktorių režisūrinis debiutas nenuvilia. Teatro scenoje gimęs kūrinys stipriausias ten, kur ir turėtų būti – visų aktorių vaidyba. Superinis garso takelis, kurį norisi turėti atskirai.

10. Four Nights With Anna (Cztery noce z Anna, rež. J. Skolimowski)
Žymusis lenkų režisierius grįžta beveik po 20 m. pertraukos sukurdamas minimalistinio stiliaus filmą, įsiskverbiantį ir paliečiantį giliausius sielos kampelius.

Metų dokumentinis – buvo daug gerų, labiausiai įsiminė Armadillo. Taip pat geri Exit Through the Gift Shop, WasteLand ir Which Way Home.

Kiti rekomenduotini: Praėjusių metų festivalių laureatai Uncle Boonmee ir Honey – meditaciniai filmai, kurie patiks tikrai ne visiems, bet atmintyje neabejotinai išliks. Taip pat It’s Kind of a Funny Story (nerealiai šilta ir nebanali komedija), Animal Kingdom (puikiai sukalta australų drama), Wind Journeys / Los viajes del viento (Kolumbija) (dar vienas nuostabaus grožio meditacinis filmas), Lebanon (viena geriausių pastarojo meto karinių dramų), The Kids Are All Right (intelektuali netradicinė komedija su puikiais aktoriais), I Saw the Devil (Akmareul boatda, P. Korėja) (geriausias P. Korėjos filmų tradicijas tęsiantis groteskiškas trileris).
Labiausiai pervertintas filmas: The Social Network. Supopsėjęs D. Fincher vargu ar besukurs kažką arčiau Fight Club ir Seven lygio. Taip pat Somewhere – pretenzingas Lost in Translation klonas.

Nespėta pamatyti: True Grit, Biutiful, The Fighter, 127 Hours.

Agnė Patackė

Intro. Iš pradžių mąsčiau sudaryti „tik“gerų filmų apžvalgą, bet nušvito, kad ne iš dešimtmečio perspektyvos reikia vertinti. Pirmieji penki filmai, kurių eiliškumas nėra svarbus, yra rimta pretenzija būti 2010-ųjų metų top‘ais. Kiti trys gi – laviruoja. O paminėti „uodegoj“ yra su [ne]mažais „trūkumais“, bet tinkantys nepretenzingam stebėjimui.

Nors dar daug liko neperžiūrėta, tačiau apibendrinant galima sakyti, kad 2010 m. trūko vienareikšmių šedevrų, nepaleidžiančių ilgiau negu dvi dienas, giluminio klodo, smegenų provokacijos. Kita vertus, beveik visi paminėtieji filmai reikalauja būti žiūrimi didelės įstraižės ekranuose su tobula garso sistema. Tobulas kinematografinis menas: grožis, estetika, subtilumas.

„Shutter Island“ – neabejotina 2010-ųjų vizinė kortelė. Režiserius – Martin Scorsese, vaidina Ben Kingsley ir Leonard DiCario, kurio kaip reta didžioji dalis filmų galėtų būti amžiaus top‘uose. Iš šis – taip pat. Operatorius, montažas, išlaikyta intriga, net finalas, iki galo realizuota idėja (tikrovės/ fantazijos ribos problematika).Iš nedaugelio variantų, kai „po savęs“ palieka peno vidinei kontempliacijai. Belieka perskaityt knygą…

httpvh://www.youtube.com/watch?v=5iaYLCiq5RM

„Howl“ (rež.: Rob Epstein ir Jeffrey Friedman, 2010 m.) – vienas puikiausių atradimų. Alan Ginsberg, kurį vaidina James Franco, – realus 20 a. JAV poetas, bytnikų kartos atstovas, kurio kūrinys „Howl“ buvo „nutrauktas“ į teismą, kaltinant nepadoriu turiniu. Ginsberg dėl [ne]pritapimo sociume turėjo rimtų problemų, kurias ir šįkart „sugalvojo“ kiti. Sekant knygos „animuotos“ interpretacijos ritmu, įvairios peripetijos, žanrai, perteikti stulbinančiom daugiapozicinėm perspektyvom, genialaus montažo dėka juostoj „Howl“susipina į vientisą

„Les Amours Imaginaires” (2010 m.) – aukščiausia snobo klasė. Puiki vaidyba, istorija, emocija, mintis, o kinematografija – tobula, nuosekliai einanti „koja kojon“ su įtampa, vidine psichologija. Nieko nereikalingo, nors iš pradžių kyla įtarimas ar nebus per daug „užsižaista“ detalėmis, bet išsilygina, net garso takelis čia turi savo funkciją, nepaisant to, kad kartais disonuoja su bendru kontekstu. Lyg šiuolaikinis homme fatale nužengęs Oscaro Wilde’o mylimasis Douglas’as Paolo Nutini pavidalu Nicolas (Niels Schneider) įsisuka į geriausių draugų Marie (Monia Chokri) ir Francis (Xavier Dolan) kompaniją ir ją savotiškai išbando. X. Dolan grėsmingai kėsinasi pranokti patį M. Haneke, o „Les Amours Imaginaires“ šiek tiek „užneša“ į Bertolucci‘o „The Dreamers“, tad labai džiugu, jog jau nuo vasario 13d. rodys „Pasakoj”.

„The King‘s Speech“ (rež.: Tom Hooper, 2010 m.) – dar viena „vizitinė” ir geras pavyzdys, kaip istorinė (biografinė?) drama, tinkamai pasirinkus plėtotiną aspektą, gali būti įdomi ne tik dėl iš anksto žinomo objekto bet ir jo pateikimu: tai stilistika, stipriais dialogais, intriga. Kuo aiškiausiai „žinai“, kaip baigsis, bet vis vien super rimtai susikaupęs vėpsai. Colin Firth, padedant Geoffrey Rush, laiko „ant savęs“ daugiau negu 50proc. filmo sėkmės, tad drąsiai Karalius keliaus aktoriaus į vaidmenų „aukso fondą“. Yra nežymių, tačiau kritikuotinų niuansų, bet apskritai – „must see“.

„Micmacs à tire-larigot” (rež.: Jean-Pierre Jeunet, 2009 m.) – įtraukianti ir originali, „keršto plano“istorija, pašiepianti tam tikrus visuomenės įpročius, su išpildytais visais veikėjų charakteriais ir pasiteisinusiu draugišku „moraliuku“, jog „nesvarbu, kas tu, svarbu, rasti savo vietą“. Rekomenduotinas žiūrėti dėl šiame filme veikiančių „mechanizmukų“, specialiųjų akrobatikos „efektų“, precižiško smulkmeniškumo, dėl daugybės stiprių kadrų, kad ir, tarkim, finalinė scena savo paprastumu, bet kartu ir įžvalgumu, džiugina ne vien akį.

„Contracorriente“ (rež.: Javier Fuentes-León, 2009 m.) – debiutas „pilnajame“ ekrane apie vyrą (macho), kurio žmona laukiasi, bet jis myli (bent taip reiktų įtarti) kitą. Ilgesys, vienišumas ir skausmas pakeliui į susitaikymą nugali „sveiką protą“, ištrindamas ribą tarp tikrovės ir „kito“ pasaulio.

Panašus į pernai metų šedevrą „A Single Man“. Atkartoja santykio „su tikrove“ motyvas, nuoseklus, intelektualus, galima įžvelgti maskulinistinės kritikos. Jau galima sakyti „kaip visada“ operatoriaus darbas – puikus, nuotaika yra, mintis… Manau, irgi. Paveiku ir, gerąja prasme, liūdna. Aišku, jei gyventume kitokioje socialinėje realybėje, būtų galima įtarti vieną kitą „blefą“ (kas nė kiek neneprimena blefo „Howl“), bet kad jau negyvenam…

„Copie Conforme“ (rež.: Abbas Kiarostami, 2010 m.)– konceptas, kuriam pavyko suklaidinti. Jis –anglų rašytojas, parašė knygą apie originalių kūrinių ir jų kopijų santykį. Ji – prancūzė, antikvariato savininkė, turinti vaiką. Ji ir jis susitiko Toskanoje, jo knygos pristatyme, visas filmas yra jų pokalbis iki 9 vakaro, kol atvyks jo traukinys. Nieko neprimena? Velniškai primena šedevrinį „Before Sunset“ („Before Sunrise“ vis nepažiūriu – taupau). Jei ne pavadinimas ir „pokalbyje“ aktualizuota originalo ir kopijos tema, būčiau lengvu mostu apšaukus plagiatu, ir tiek. Nes ne tik kad „panašumų gausa“, jie net kalba panašiomis temomis, lanko panašias vietas, kai kada net tos frazės pasikartoja. O dabar tai savotiškai susišaukia, komunikuoja… Bet kartu padarai išvadą, kad originalas – geriau.

Dinamiškame dialoge, kurio metu, kintant temoms, tiksliau, perspektyvoms, nes tema viena – santykiai, pereinama per visa emocijų amplitude, keičiamasi vaidmenimis, iškyla kitas klausimas – kas jie vienas kitam.

Norėtųsi „Copie Conforme“ pamatyti didžiajame ekrane, nes reto profesionalumo, tapybiškumo ir kokybės vaizdo estetika.

„Le concert“ (2009 m.)– susiruošus žiūrėt kaip rimtą prancūzų filmą, o išaiškėjo, jog tai rumunų režisieriaus Radu Mihaileanu šviesi ir juokaujanti muzikinė drama apie laukinius rusus, kurie susirengia į Paryžių, kad pagrotų Čaikovskį. Bet užuot nuspaudus stebuklingą derinį close + delete, buvo pažiūrėta iki galo ir nenusivilta, netgi priešingai – patiko. Patiko nors stereotipais paremtas, bet vietoj ir laiku šmaikštus humoras, tiek pavyzdingai „išrišta“ pabaiga, charakteringi veikėjai, na, o menininko drama atskleista kur kas įtikimiau negu atnašaujamam „Black Swan“. Maža to, „Le concert“ dar ir neblogai nufilmuota.

„Io sono l’amore” (rež.:Luca Guadagnino, 2009 m.)„Tilda Swinton italų filme? Na, įdomu”, – pagalvojau aš. Istorija apie šeimos moters peripetijas užliūjuoja – būtent, užliūliuoja – todėl verta žiūrėti tik dėl nepakartojamo operatoriaus darbo, neblogos Swinton vaidybos, nes istorijos vystymasis su tarsi „iškritusia“ kulminacija, perspausta ir „išderinta“ pabaiga ne itin pakeri. „L’arnacoeur” (rež.: Pascal Chaumeil, 2010 m.) – taikliai panaudotos ir pašieptos tradicinės romantinių filmų klišės, dinamika bei prancūziškas humoras. Prie panašaus tipo galima priskirti „Easy A“ (rež.: Will Gluck, 2010 m.)– labai, labai ir labai easy ir jau ne prancūziškas, o amerikietiškas mokyklos laikų Bridget Jones variantas be Mark‘o Darcy. Kad nebūtų vien „bobiški“ filmai, reikia įmesti ir kažką „rimčiau“. „Inception“ (rež.: Christopher Nolan, 2010 m.) – nepaveža tiek, kiek jam užkrauta. Įtampa galutinai lūžta, kai prasideda ropojimas sniegynuose. Meilės linija (neprastas DiCaprio ir Cotillard tandemas) atrodo nepilnai išvystyta, per daug arba per mažai dramatiška. Bet visa kita visai neblogai, efektai net efektų nemylėtojams palieka įspūdį ir, svarbiausia, yra motyvuoti, optimalūs. „Stone“ – bandymas mistifikuoti su pamokslais nepasiteisina. Bet džiugina nuostabus Robert De Niro pasirodymas, Milla Jovovich pranoko patį Edward Norton, kas itin stebina, ypač jei net nenutuoki apie tokios aktorės egzistavimą.

Ką dar reikia ateityje pamatyti:
„Miral“. „Des hommes et des dieux“, „Un homme qui crie“, „La nostra vita”, „Beginners“, „Good Neighbours“, „Happythankyoumoreplease”, „Tres dies amb la família“, „La Verguenza“, ir būtinai „Biutiful“.

Indrė Audenytė

1. Viskas, ką myliu (Wszysto, co kocham). – už absoliučiai viską.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=_O-rn7rWvs4
2. Pradžia (Inception) – už sapnų invaziją.
3. Įsivaizduojamos meilės (Les amours imaginaires) – už Adonio gundymą.
4. Juodoji gulbė (Black Swan) – už tobulas kančias.
5. Gera širdis (The good heart) – už širdies virpinimą.
6. Iltinis dantis (Kynodontas) – už kaustantį absurdą.
7. Kūdikiai (Bebe(s) – už nesuvaidintą juoką.
8. Liūdesio pienas (La teta asustada) – už baimės magiškumą.
9. Švytinčios žvaigždės (I taket lyser stjärnorna)- už tikras ašaras.
10. Kaip prisijaukinti slibiną (How to train your dragon) – už nuoširdų paprastumą.
11. „Išėjimas- pro suvenyrų krautuvę” (Exit through the gift shop) – už nelegalią dokumentiką.

Greta Fedaravičiūtė

Winter’s Bone [Debra Granik, 2010]
Vis dažniau kine pasirodanti jauno žmogaus išlikimo tema, komplikuotame suagusių pasaulyje, kur stipriausiųjų atranka vyksta pagal džiunglių įstatymus. Niūrus filmas su trapiu pažadu, kad žmonių bendruomenės ne visai tas pats, kas žvėrių, nors kartais panašumų daugiau nei skirtumų.

Dogtooth /Kynodontas/ [Giorgos Lanthimos, 2009]
Vienas įsimintiniausių Kino Pavasario atradimų. Nors matėm keistų vaizdų ir iki tol, bet kas tikėjosi jų iš graikų? Nors ne viskas, kas keista, savaime vertinga, bet viskas, kas sukelia ne mažiau įdomią diskusiją nei pati peržiūrą, išlieka.
http://www.youtube.com/watch?v=QFtDzK64-pk

Howl [Rob Epstein, Jeffrey Friedman, 2010]
Įkvėpta jausmų Džekui Keruakui, “Howl” (“Staugsmas”) – žinomiausia Aleno Ginsbergo poema, kurios leidėjas atsidūrė teisme dėl vulgaraus teksto publikavimo. Parodyti, kaip kuriama poezija ir, kokias bangas ji sukėlė tuometinėje (1957 m.) Amerikoje, savaime nemažas iššūkis, todėl formos atžvilgiu “Howl” yra chaotiškai šizofreniškas, jame maišosi nespalvota pseudo dokumentika, teismo posėdžių ir interviu epizodai bei animacija, kuri kontekste,deja, mažiausiai pasiteisino. Bet vertinti atskirai kiekvieną dalį būtų neteisinga, kai visuma – įkvepianti autobiografinė istorija, ne tik literatūros geek’ams.

Greenberg [Noah Baumbach, 2010]
Charakterio, kurį sunku pamėgti, ir vargu, ar norėtųsi susitikti, studija. Bendravimo problemos, amžiaus krizė, neurozė ir chroniškas polinkis neapdairiai skaudinti tuos, kurie šalia – čia tik dalis Greenbergo netobulos asmenbės. Bet jo vieno, neadekvataus, neužteka, todėl dar yra mergina su nepasisekusių santykių priešistore ir pasyvios aukos sindromu. Taigi, veikėjų, su kuriais norėtųsi susitapatinti nėra, bet viskas kompensuojama pakankama šypseną keliančios ironijos doze.
http://www.youtube.com/watch?v=HVcIUSpz2v0

I am Love /Io sono l’amore/ [Luca Guadagnino, 2009]
Elegantiška italų drama su puikia Tilda Swinton, apie kurią plačiau namų kine.
http://www.youtube.com/watch?v=TZBrWVvn9xA

The Disappearance of Alice Creed [J Blakeson, 2009]
Jauno Britų režiseriaus debiutas, kaip jau dažniausiai būna, įgyvendintas labai minimaliomis priemonėmis – trys aktoriai, didžiąją laiko dalį uždaryti tarp keturių sienų. Nuo pirmų minučių pagaunanti, klaustrofobiška pagrobimo istorija nepastebimai pradangina beveik dvi gyvenimo valandas.
http://www.youtube.com/watch?v=3QIiiYMpz9Q

Catfish [Henry Joost, Ariel Schulman, 2010]
Vėl apie Facebook’ą. Šį kartą dokumentika, nekelianti pasitikėjimo taip pat, kaip ir socialiniai tinklai: kiek viskas tikra ir, kaip istorija buvo sukonstruota daugeliui žiūrėtojų pasirodė svarbiau, negu tai, ką visu tuo norėta pasakyti. Bet nesiveliant į autentiškumo paieškas – filmas, kabinantis neišmatuojamus realybės ir virtualios tikrovės skirtumus.

The Illusionist /L’illusionniste/ [Sylvain Chomet, 2010]
Žiūrėti kine rankomis pieštą animaciją jau yra beveik tas pats, kas skaityti laikraštį šiuolaikinėj bibliotekoj – užsiėmimas senamadiškas ir minių nesutraukia. O jeigu dar istorija apie magą, kuriam didžiojoje scenoje nebėra vietos – tai jau dviguba nostalgijos dozė. “The Illusionist” – švelniai tylus priminimas apie animaciją be nereikalingų dimencijų. Ir triušis, vertas tokios pat šlovės kaip voverė iš “Ledynmečio”.
http://www.youtube.com/watch?v=mPdLrxxo4mg

Paulius Rymeikis

Metai su dideliu subjektyvaus skonio ir asmeniškumo prieskoniu. Kadangi nieko panašaus į „Baltą kaspiną” per pernai pamatyti neteko, tenka kompiliuoti iš to, kas palietė akis, bet labiausiai – širdį ir sielą. Skirtingai nei žmonės, filmai man yra geriausi tie, kurie po pažinties ima įkyriai persekioti.

Never Let Me Go (Rež. Mark Romanek) [2010]
Viskas dar turi susigulėti, tačiau šią akimirką, man tai yra įsimintiniausia metų juosta. Pavadinčiau tai mistiniu siaubo filmu, kuris pateiktas taip, jog atrodo, jog žiūri romantinę dramą. Jokio šokinėjimo nuo kėdžių, tačiau begalinis jausmas, jog kažkas čia yra ne taip bei bandymas atsiriboti nuo to, ką matai. Juostos apie gyvuosius numirelius negalima vertinti racionaliai, nes visa tai reikia priimti kaip alegoriją, didesnę gyvenimo pamoką, tačiau negali paneigti, jog darydami tam tikrus samoningus sprendimus, žmonės iš ties renkasi mirtį. Asmeninio gyvenimo, karjeros, etc. Toks pasaulis yra neteisingas, tačiau jis yra būtent toks.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=sXiRZhDEo8A

Temple Grandin (Rež. Mick Jackson) [2010]
Televizijai skirtas filmas, kurio metu tegali žavėtis aktorių vaidyba ir istorija, kurią jie pasakoja. Paradoksalu, bet po filmo atrodo, kad šiais laikais tik trenkti žmonės gali siekti savo tikslų bei svajonių – kiti gi savo gyvenimus palaidoja kitų žmonių protinguose patarimuose bei auklėjime.

Mr. Nobody (2009) [Rež. Jaco Van Dormael].
Papuolęs į akiratį tik 2010, porą valandų prieš akis suka vizualinę pasaką, kurios moralas yra citatoje „You have to make the right choice. As long as you don’t choose, everything remains possible”. Mano „Most wanted” pamatyti didžiąjame ekrane.

Cemetery Junction (Rež. Ricky Gervais, Stephen Merchant) [2010]
Su scenarijum iš širdies ir patirties bei Felicity Jones viename iš pagrindinių vaidmenų. Kaip britiškas pledas iš vilnos vėsų lietuvišką vakarą. Asmeninės laimės siekimo linija filme irgi ne paskutinis faktorius lėmęs jo patekimą į šį sąrašą.

Uncle Boonmee Who Can Recall His Past Lives (Rež. Apichatpong Weerasethakul) [2010]
Filmas, kurį keikiau kone viso seanso metu ir dar geras kelias valandas po jo. Ryte atsikėlęs norėjau pažiūrėti dar kartą ir vis dar noriu.

The Romantics (Rež. Galt Niederhoffer) [2010]
Kartos filmas. Aplinkybėmis gal kiek primenantis „Rachel Getting Maried”, įsisuka į šiuolaikinio 25-35 amžiaus žmogaus pasaulį, kuriame lyg ir viskas gerai, tačiau niekas vis tiek nėra laimingas. Apie žmones, kurie puikiai susitvarko pasaulį aplink save, tačiau nesugeba susitvarkyti su savuoju.

Šventojo Tonio gundymas (Püha Tõnu kiusamine) [Rež. Veiko Õunpuu] [2009]
Už tai, kad visas tas „bizaras” vis dar stovi akyse bei tai, jog tai buvo pirmas filmas iš Baltijos šalių pramušęs „Sundance” sieną. Pelnytai.

Exit Through the Gift Shop (Rež. Banksy) [2010]
Už tai, kad Banksy iš visų šiek tiek pasijuokė bei pasityčiojo. Ką ir iki šiol darė, tik ne kine. Apdovanojimų sezono naujienos kužda, kad komedija tęsiasi.

Black Swan (Rež. Darren Aronofsky) [2010]
Už vizualinį spektaklį, paskutinį svajonių nuotakos (Natalie Portman) vaidmenį bei asmeninę dramą nuo kurios nesugebėjau atplėšti akių.

Antradienis, po Kalėdų / Marti, dupa craciun (Rež. Radu Muntean) [2010]
Ši „Scanoramoje” rodyta juosta prigavo kiek netikėtai, tačiau nepaleidžia iki šiol. Tada po filmo rašiau: „Prireikia laiko, jog priimtum Radu Muntean primetamas žaidimo taisykles — laukdamas “kada pagaliau tai įvyks?” gali perdegti ir taip ir nepatirt orgazmo per visas tas pusantros valandos. Gi iš tiesų ilgos ir užtemptos scenos yra ne kas kita, kaip įtempto siužeto trileris. Nekalbu apie sceną pas stomotologą, kurioje susitinka pagrindinis filmo herojus ir dvi jo moterys (žmona bei meilužė), kuri iki taisyklių perpratimo atrodo jeigu ne nereikalinga, tai bent akivaizdžiai per ilga, tačiau kiekvienas epizodas, kuriame tarytum nieko neįvyksta, vyksta būtent tai — vengimas sprendimo, kuris neišvengiamai įskaudins vieną moterų. Kol sprendimas nepriimamas, gyvenimas lyg sustoja. Visiems.”

Dogtooth / Kynodontas (Rež. Giorgos Lanthimos) [2009]
Metaforinė gražuliško auklėjimo kritika liko galvoje nepaisant to, jog „Kino pavasario” metu buvo pamatyta ne iš kino juostos. Perspaustas, bet ne savitiksliai.

Au revoir Taipei (Rež. Arvin Chen) [2010]
Galit nesuprasti už ką čia pateko ši, kartais net vaikiškai atrodanti, juosta, tačiau man ji išliko. Paprasta ir nuoširdi istorija su detektyvo bei romantikos elementais. Net jeigu žinai šimtą meilės apibrėžimu, palauk momento iki kol jaunieji herojai bėgdami nuo policininko įsisuks į gatvės šokėjų būrį. Tai, ką pamatysit, yra meilė.

Metų atradimas – Kristen Stewart. Aktorė, kurią atradau prisivertęs pažiūrėti vieną „Twilight” fenomeno dalį, bet pamilau po The Runaways ir ypatingai The Yellow Handkerchief bei Welcome to the Rileys. Panašu, kad stulbinanti sėkmė neapsuko galvos merginai ir ji laisvu nuo popso laiku renkasi puikius vaidmenis.