Maloniai pakvietė. Šiltai pabuvau Vileišių rūmuose.

Gavau atspausdintą sąrašą iš dvylikos (abėcėlės tvarka):

1. Eugenijus Ališanka, Gatvė tarp dviejų bažnyčių: esė, Vilnius: Tyto alba, 2012.
2. Vaiva Grainytė, Pekino dienoraščiai: esė, Vilnius: Vaga, 2012.
3. Marius Ivaškevičius, Išvarymas. Vieno obuolio kronika: pjesė, Vilnius: Apostrofa, 2012.
4. Arvydas Juozaitis, Gyvųjų teatras. Istorinių asmenybių dramos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.
5. Donaldas Kajokas, Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys: romanas, Vilnius: tyto alba, 2012.
6. Vidas Morkūnas, Reportažas iš kiaušinio: apsakymai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.
7. Gytis Norvilas, Išlydžių zonos: eilėraščiai, Kaunas: Kitos knygos, 2012.
8. Sigitas Parulskis, Tamsa ir partneriai: romanas, Vilnius: Alma littera, 2012.
9. Stasys Stacevičius, Stiklinė: eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.
10. Rimvydas Stankevičius, Ryšys su vadaviete: eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.
11. Alvydas Šlepikas, Mano vardas Marytė: romanas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.
12. Artūras Valionis, Apytiksliai trys: eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Va tokį, žavios jaunutės moderatorės žodžiais tariant, „sakralinį aktą” paskelbė prieš dvidešimtį klausytojų sėdinti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) ketveriukė. Tam reikalui surengė jubiliejinę dešimtąją spaudos konferenciją, pavadintą „Iš bado šuva ir ridiką ėda?”. Kaip leido suprasti: šuva – tai LLTI darbuotojai, gaunantys algą už knygų skaitymą, o ridikas – pernai išleistosios lietuvių rašytojų knygos, dažniau rytos sprangiai, nei lengvai.

Kaip pasisakė, LLTI direktorius, dr.(augas) Mindaugas Kvietkauskas, 2012-ieji buvo bais’ vidutiniški, renkamųjų turėjo maišais, bet atrinkti nerado ką. Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovė Solveiga Daugirdaitė paantrino, pašmaikštavusi, jog dažnai teko susidurti su profesiniuose kuluaruose vartojama lakia fraze: „Yra romanų, kurių negalima padėti į šalį. Juos reikia mesti.” Taigi, mūsų literatūroje, pasirodo, kaip ir muzikoje beigi kine – geriausi renkami iš vidutiniokų.

Dvyliktukas ypatingai neapkalbėtas. Žinoma, paminėtas Parulskis – prie žodžio „kontroversiškas”, nes „Tamsa ir partneriai” balansuoja ties riba, kai jau ne tik demonstruoja holokausto kančią, bet ją naudojant ima savotiškai mėgautis. Sabaliauskaitės apsakymai, lyginant su Morkūno, verti tik tiek, kiek juos geba reklamuoti leidykla, todėl tarp dvylikos nepateko. Stankevičiaus eilėraščių knygelė įvardyta kaip fenomenas – reiks žvilgtelti, kas ten tokio. Kajoko „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys” priskirtas prie gotikos, kurioje kiek šabloniškai vyksmas žygiuoja jau nuvalkiotu „jei ne pro duris, tai pro langus” keliu.

Apibendrinant pasigirta, jog šie rinkimai nuo „Metų knygos rinkimų” skiriasi tuo, jog tarp esė, eilėraščių ir romanų savo vietą rado net dvi pjesės, tačiau vaikų knygoms ekspertai vietos nerado (jei gerai nugirdau, neturėjo vaikų literatūros specialisto), nors šioje srityje lietuviai kuria daug geresnę prozą, nei suaugusiems. Ir atvirkščiai – suaugusiems kuriama puiki poezija, bet proza – vargo vakarienė.

Daug tuščiai laidyta liežuvių apie tuos, kurie liko topo užriby. Tuščiai, nes ir tie topiniai gi – tik burokai šunims, tai kam dar tauzyti apie buroklapius?

Kas dar? Pikantiškas pastebėjimas, jog knygų nugarėlėse galima rasti tokių literatūros specialistų kaip A. Adamkienės ar E. Gabrėnaitės rekomendacijas.

Laureatas bus paskelbtas vasario 23 d. 13 val. Vilniaus knygų mugėje.

Tuo ir būtų galima pabaigti „atrodymą”, bet iš ten visą kelią namų link gromuliavau Daugirdaitės paleistą mintį: „Šios (čia – apie tas dvylika knygų) yra vertingos, tačiau nebūtinai įdomios.” Keisčiau nei keista. Bandžiau suvokti. Premijos atrankos kriterijus – kūrybiškumas. Išmąstymo, DLKŽ ir gūglės būdais varčiau vienaip, kitaip, bet gavau tik neapibrėžtumą, kuriame gali laviruoti kaip tik nori. Galop likau (pagal angliškąjį creativity) ties nuomone, jog kūrybiškumas atsiskleidžia sukuriant kažką naujo, nematyto, negirdėto, neskaityto. Ir tikrai nesvarbu, ar tai forma, ar stilius, ar siužetas, ar kokia kita literatūrinė priemonė. Kūrybiškas = novatoriškas.

Manykime, kad visos minėtos dvylika knygų turi kažką novatorišką.

Tačiau grįžkime prie įdomumo, kuris, anot LLTI, dvyliktuke gali būti nerastas. Kodėl? Gaila, jog konferencijos metu klausimas neišlindo, nors, manausi, atsakymą žinau. Literatūrinį kūrybiškumą/novatoriškumą suderinti su įdomumu, kuris prozoje dažniausiai atsiskleidžia per fabulą, nėra lengva. Tiksliau, tai – jau sena lietuvių autorių bėda: arba daro meną vardan meno, arba seka įdomią pasaką be jokio meno.

Ką visu tuo noriu pasakyti? Kad toliau žengiant kūrybiškumo keliu, galima prieiti tašką, kuriame forma kaip kūrybiškumas ims viršų prieš literatūros kūrinio paskirtį – būti skaitomu ir suvokiamu (eilinių skaitytojų). Suprantu, kad filologai docentai ir daktarai su savo išmanymu ir patyrimu sėdi aukščiau eilinio knygų graužiko, ir gali spjauti į studenčiokų bei namų šeimininkių nuomones, tačiau, kai patys specialistai pripažįsta, jog atrinktuose kūrybiškuose ir vertinguose grūduose pasigenda įdomumo, tai gal laikas LLTI rinkti ir įdomiausią lietuvišką knygą? Naudos visuomenei, skaitytojams, leidėjams, skaitymo skatinimui būtų daugiau, nes dabar prie neįdomios knygos, nors ir vertos dulkėti lentynoje, ranka retai kyla.