Pastaruoju metu pasinešiau ant dokumentikos. Ir taip jau sutapo, jog dauguma peržiūrėtų filmų sukosi apie įvairius JAV įvykius: apie ekoterorizmą „If a Tree Falls: A Story of the Earth Liberation Front”, apie finansinės krizės ištakas „Inside Job”, apie reklamą filmuose „The Greatest Movie Ever Sold”, apie karą „Hell and Back Again” ir „Dirty Wars”. Būtent pastarasis paliko didžiausią įspūdį.

„Hell and Back Again” (2011) lyg padaro puikią įžangą: vienoje jautrioje scenoje matome Amerikos karius, saugančius vietinius nuo talibų, diskutuojančius su Afganistano vietiniais gyventojais. Vietiniai sako: „Jeigu jūs dingtumėt iš mūsų gyvenvietės, tai mes galėtume čia parsivesti savo vaikus ir vėl normaliai gyventi. Palikite šią vietą. Mes jau penkias naktis gyvename prie upės, ne savo namuose. Mes negalime pasipriešinti Talibanui ar jums. Talibai atvyksta, pašaudo ir išvyksta, tada pasirodot jūs ir vėl visą kaimą apšaudot. Taip žūsta mūsų vaikai. Iš vienos pusės į mus šaudo talibai, iš kitos – jūs. Patruliuokite keliuose, o ne mūsų namuose”. Į tai amerikiečiai, nustebę, jog jų buvimas nepageidaujamas, atsako maždaug „mes nesuprantame apie ką jūs kalbate, mes taip pat norime, kad viskas greičiau pasibaigtų, bet mes negalime iš čia (jūsų namų) išeiti”. Žodžiu, amerikiečiai gyvena afganų namuose, naudoja sienas kaip priedangą pašaudymui į kažkur besislepiančius talibus, o vietiniams gražia forma liepia nešdintis, kol „taika bus atstatyta”.

„Dirty Wars” („Purvini karai”) pateikia dar siurrealistiškesnį vaizdą – naktį taikų afganų kaimelį apšaudo amerikiečiai, žūsta seni ir jauni, nekalti vietiniai, iš kurių kūnų išplėšiamos kulkos, kad neliktų įrodymų, jog tai amerikiečių „taikdarių” darbas.

Žiaurūs kadrai, klaiki situacija trenkia per žiūrovo emocijas ir rodo, kur nusirito JAV po rugsėjo 11-osios. Kaip žmogaus teisės ir gyvybė gali būti nurašoma po kovos su terorizmu afiša.

Režisierius Rickas Rowley „Purvinuose karuose” sava kamera seka Jeremy Scahillą, rašytoją, gebantį knistis ir patekti ten, kur eiliniams piliečiams arba nekyla nė mintis, arba tikrai nepavyktų. Pernai jo pagalba buvo susuktas dokumentinis filmas „Citizenfour” apie Edwardą Snowdeną, su kuriuo pasimatyti pavyksta tikrai ne visiems.

Scahillas užtikrintai, drąsiai ir emocingai kapstosi po slaptus vyriausybės apatinius ir atkasa prezidentui pavaldų slaptą JSOC (Joint Special Operations Command) būrį, kurio veikla iki Bin Ladeno nudaigojimo buvo mažai kam žinoma. JSOC vykdo operacijas po daugybę pasaulio kampelių – net nereikia tikėtis, kad apsiriboja Afganistanu. JAV turi interesų daugybėje šalių, net ten, kur, atrodo, vyksta tik vietinis konfliktas. Amerika kišasi ne tik siųsdama savo karius – kartais tiesiog remia vieną iš konfliktuojančių šalių. Scahillo kalbintas toks „taikdarys-samdinys”, paklaustas, kas būna, kai nužudomas nekaltas žmogus, pasako šiurpius, bet teisingus žodžius apie Ameriką: „America knows war. They are war masters. They knows better than me. So when they funded a war, they know how to fund it.”

Ką jautė patys amerikiečiai, žiūrėdami „Dirty Wars” neįsivaizduoju. Gali būti, jog nieko, nes valdžios formuojama nuomonė tokia, jog tuose kraštuose kiekvienas penkiametis laksto su po marškiniais paslėpta bomba, o nėščia moteris – tai greičiausia dinamito juosta apsijuosusi teroristė, kurią verčiau nušauti iš toli, nei leisti prasilenkti gatvėje.

Scahillas parodo kitą pusę pasaulio, kuriame taika kainuoja daug nekaltų gyvybių. Ir tą pusę pamatyti būtina.

https://www.youtube.com/watch?v=TN4Sn5u_pK0