Beveik prieš metus pristatyta Europos šalių kino forume „Scanorama“, pakviesta į daugiau nei dešimtį tarptautinių festivalių ir apdovanota šešiais nacionaliniais ir dviem tarptautiniais prizais, Giedrės Žickytės dokumentinė juosta „Meistras ir Tatjana” pagaliau atkeliavo ir į Lietuvos kino teatrus.

Filmas pasakoja aistringą, o kartu liūdną ir tragišką fotografo Vito Luckaus, bene geriausio to meto Tarybų Sąjungos fotografo, ir jo mylimosios, mūzos Tatjanos meilės istoriją.

Apie Vitą režisierė dar studijų laikais išgirdo iš vieno olandų žurnalisto, ir kuriam laikui pamiršo, bet bėgant metams, atradus senus interviu užrašus, susidomėjimas šia asmenybe vėl atgimė, tad ėmė susitikinėti su jį pažinojusiais žmonėmis, vėliau aplankė Amerikoje gyvenančią Tatjaną – taip po truputį į vieną ėmė dėliotis fotomenininko paveikslas.

Daug metų apie Vitą Luckų – neeilinį, ekstravagantišką, laiką pralenkusį fotografą, buvo nutylima ir tik prieš porą metų Lietuvoje surengta pirmoji jo fotografijos paroda.

Ryškios asmenybės gyvena ryškius gyvenimus. Toks buvo ir Luckaus gyvenimas – vertas gero filmo, kurį Giedrės Žickytės dėka ir turime.

Filme apie Vito, į jokius standartus netelepančią, asmenybę byloja ne tik kalbinti jo draugai, kolegos iš visos buvusios Tarybų Sąjungos, bet ir gausus jo fotografijų archyvas. Vitas buvo kosmopolitas, daug keliaudavo, jau anais laikais jo fotografijose buvo galima išvysti ne tik skirtingų rasių, religijų, tautybių ar genčių žmones, bet ir pašaipią ironiją tarybinei santvarkai. Anuometinei valdžiai nelabai patiko jo pernelyg drąsus, laisvas požiūris į pasaulį ir to pateikimas per fotografiją. Vitui už viską svarbiau buvo išlikti laisva asmenybe, todėl teko patirti nemažai nemalonumų. Tai, matyt, ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl Vito gyvenimo metais nebuvo surengta nė viena jo paroda Lietuvoje, buvo sunaikintas visas Čekoslovakijoje leidžiamo fotografijos žurnalo „Fotografijos reviu“ tiražas, kuriame turėjo būti publikuojamos Vito nuotraukos, o pats menininkas buvo persekiojamas KGB.  Kalbama, kad jei jis būtų gyvas šiandien, būtų minimas tarp žymiausių, talentingiausių pasaulio fotografų.

„Meistras ir Tatjana” pagrindinė veikėja yra Tania – buvusi Vito žmona, gyvenimo mūza, didžioji meilė, nuolatinė gyvenimo palydovė iki paskutinės jo gyvenimo dienos. Tania po netikėtos Vito mirties išvažiavo gyventi į Ameriką, kartu išsivežė ir visus vyro fotografijų archyvus, albumus. Tai primena M. Bulgavoko „Meistro ir Margaritos” istoriją. Tik Margarita išsaugojo meistro rankraščius, o Tatjana – fotografijas.

Antrasis filmo veikėjas – Vito darytos nuotraukos, pasakojančios apie poros gyvenimą, aistrą, daug vaizdingiau nei tai gali perteikti bet kokie žodžiai ar draugų prisiminimai. Vienas iš paskutiniųjų Vito fotografijų ciklų vadinosi „Baltame fone”, kuriuo, manau, sekdama režisierė savo filme neatsitiktinai naudojo baltą foną su išnyrančiais juodai baltai nuotraukų kadrais. Gražus sumanymas į nuotraukų negatyvus žvelgti per padidinamąjį lupos stiklą.

Man patiko Žickytės subtilus priėjimas prie demoniškos ir kartu dieviškos, charizmatiškos asmenybės, patiko tas bulgakoviškas raktas, po truputį atrakinęs daug metų po septyniais užraktais saugotą Vito ir Tatjanos istoriją, apipintą gandais, apkalbomis. Pasak draugų, „kas mėnesį į santuokų rūmus skyrybų dokumentus nešusi pora” visada grįždavo susitaikiusi, nes tiek aplinkiniai, tiek jie patys žinojo, kad jiedu tiesiog sutverti vienas kitam. Tania rūpinosi Vito kasdieniais svečiais, kurių jų namuose netrūkdavo ištisą parą, kurie sugužėdavo iš visų pasaulio kampelių, kurie buvo įsimylėję ne tik konceptualius Vito darbus, pačią asmenybę, bet ir jo gražuolę žmoną. Niekas tiksliai nežino ir tragiškų TO vakaro aplinkybių, kuomet talentingas fotografas išskrido pro langą.  O kur dar istorijos apie Vito Tatjanai padovanotą ir namuose augintą liūtą, vos gimusios dukrelės mirtį, draugystes su kriminalinio pasaulio atstovais, pikantiškos ir labai gražios nuogos Tatjanos nuotraukos.

Jurgos Šeduikytės kartu su kompozitoriumi Giedriumi Puskunigiu sukurtas muzikinis takelis sustiprina emocinę filmo pusę. Ypatingai gražiai skamba ir dera Jurgos įrašyti muzikiniai intarpai filmo kadruose, kuriuose rodomos bendros Vito ir Tatjanos fotografijos. Prie Vito laisvos asmenybės dera ir gitaristo R.Rainio gitaros skambesys.

„Meistras ir Tatjana” – liūdnas filmas, bet tikrai gražus, nes režisierė nesistengė sudėti visos surinktos dokumentinės medžiagos apie patį fotografą, nebandė prakišti pikantiškų faktų apie jo asmenybę. Labiau jaučiasi, jog filmas kurtas vedinas noro atskleisti meilės istoriją, o ne tik išdėstyti faktus ar ieškoti atsakymų (pvz. „tai kas ten ir dėl ko įvyko TĄ naktį..”).

Susipažinti su Vitu Luckumi, kaip ir pamatyti šį nuostabų Giedrės Žickytės filmą yra tiesiog būtina, nes taip mažai mes turime gerų lietuviškų filmų, o šis tikrai kokybiškas, malonus akiai, ausiai, ir svarbiausiai – širdžiai.