A political film should unearth what it invented. And so, I make this picture, I look at it, I cherish it I hold it in my hand like a beloved face. This missing picture, I now hand over to you so that it never ceases to seek us out.

Demokratinė Kampučijos Respublika gyvavo vos penkerius metus – nuo 1974 iki 1979 metų. Valstybę įkūręs raudonųjų khmerų režimas siekė beklasės, etniškai „švarios“ visuomenės bei geresnio gyvenimo piliečiams ir valdymo laikotarpiu sunaikino beveik du milijonus šalies gyventojų. Apie šį radikalų komunistinį režimą pasakoja Kambodžos režisierius Rithy Panh savo naujausiame filme „The missing picture“, nominuotame „Oskarui“.

Rithy Panh raudonųjų khmerų valdymo ypatumus teko pajusti savo kailiu: šiuo laikotarpiu iš sostinės Phnompenio gyventojai masiškai deportuoti į darbo stovyklas, kur daug žmonių mirė nuo bado ir sunkaus darbo. Tarp išvežtųjų buvo ir Rithy Panh su šeima – visi artimieji mirė, o režisieriui vėliau pavyko pabėgti į Tailandą. Filmas atskleidžia žiaurius režimo užkulisius: nuolatinį badą, alinantį darbą, automatiškai grūdamus režimo lozungus ir „perauklėjimo“ rezultatus – mažas vaikas įskundžia motiną, vogusią mangus, ši dingsta visiems laikams. Medžiojamos ir valgomos žiurkės, miegama ant šiaudinių gultų, muziejai paverčiami kalėjimais. Taip aršiai ir greitai režimas išoperuoja paskutinius žmogiškumo likučius.

Filmas – tai pirmu asmeniu pasakojama berniuko išgyvenimo istorija. Įdomu tai, kad filme pagrindinį „vaidmenį“ atlieka iš molio sukurtos figūrėlės – jos vizualizuoja pasakotojo gyvenimą. Fone šmėkšteli ir dokumentinių kadrų.  Taip sukuriamas gan keistas, bet įtaigus vaizdas: filme „judrūs“ tik pasakotojo balsas, niūrus garso takelis ir dokumetinių kadrai, o molinės figūros tarsi „sustabdo“ tam tikras scenas, išryškina jas. Pasakojimas niūrius, atmosfera slegianti – šie efektai pasiekiami garso takelio ir tų molinių figūrėlių pagalba. Ir nors kartais pasakotojo išgyvenimai papildomi džiugiais, jaukumu alsuojančiais prisiminimais apie namus, tačiau visgi tai nemalonus, nepatogus filmas. Žiūrėti jį taip pat nemalonu, kaip ir Joshua Oppenheimerio bei Christine Cynn „Žudymo aktą“.

„The missing pacture“ siekia ne tik savotiškai pri(si)minti netolimą šalies istoriją.  Kartu tai – pasakotojo apsivalymo aktas ir tarsi skolos gražinimas visoms režimo aukoms – tai visos tautos kančios istorija, „trūkstamas vaizdas“, kurį režisierius atkuria filme, kad tai nebūtų pamiršta.

Filmo anonsas:

httpv://youtu.be/usHaPDaIGio