Lietuvos kino teatruose pradėtas rodyti bene ambicingiausias JAV režisieriaus Weso Andersono filmas „Viešbutis „Grand Budapest“ („Hotel Grand Budapest“), kurį Berlyno kino festivalyje jau  spėjo apdovanoti Didžiuoju žiuri prizu. Andersonas jokiam kitam savo filmui nebuvo pritraukęs tokio būrio žvaigždžių. Imu galvoti, kad kaip pas Larsą von Trierą vaidinti yra garbė, taip pas Andersoną – didis malonumas. „Viešbutyje” galime išvysti (tiesa, kai ką tik keliolika sekundžių) tokias žvaigždes kaip Owen Wilson, Tilda Swinton, Edward Norton, Bill Murray (kaip be jo Weso fimas), Willem Dafoe, Adrien Brody, Ralph Fiennes ir kitus, filmui spalvų ir vertės pridedančius profesionalius aktorius.

Pagrindiniu filmo įkvėpėju režisierius įvardija rašytoją Stefaną Zveigą ir jo knygą „Kelionėje į praeitį“, kurioje veiksmas vyksta 1932 m. Vienoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Andersonas naudoja tą patį istorinį, geografinį ir kultūrinį kontekstą bei Zveigo knygų pasakojimo struktūrą, kuri remiasi tuo, kad personažo istorija pasakojama pasitelkus kitą protagonistą.

Filmas „Viešbutis „Grand Budapest“ pirmiausia pristatomas kaip knyga, apie kurią pasakoja „patyrusiu” prisistatęs rašytojas (aktorius Tomas Wilkinsonas). Jaunystėje rašytojas buvo apsistojęs garsiajame viešbutyje ir jam visa tai vakarienės metu papasakojo viešbučio savininkas Zero (vaidina F. Murray Abrahamas). Taip gimė istorija apie jaunuolį Moustafą iš Indijos, kuris kadaise atvyko į šį viešbutį ieškoti darbo, o galiausiai tapo jo savininku.

Filmo ašimi tampa jaunojo Zero inicijacijos į viešbučio lobby boy pareigas ir viešbučio concierge (durininko) Gustavo (akt. Ralph Fiennes) nuotykiai. Legendinis concierge Gustavas viešpatauja prabangiame viešbutyje, išgalvotoje Zubrovkos respublikoje. Pedantiškas, poetiškas, žavingas, nepriekaištingų manierų Gustavas yra principingas žmogus, kuris gerai išmano svetingumo taisykles ir žino, ko reikia klientams įtikti. Dar jis stebina seksualiniu apetitu, pasireiškiančiu tik tarp pasiturinčių senyvo amžiaus viešbučio viešnių, kurios šį tiesiog dievina.

Kai vieną iš jo senyvų meilužių, Madame D. (neatpažįstamai nugrimuota Tilda Swinton), pasiglemžia mirtis, ši jam testamentu palieka neįkainuojamai vertingą Renesanso laikų paveikslą „Berniukas su obuoliu“. Tai supykdo mirusiosios šeimą – ypač kerštingai nusiteikusį sūnų Dmitrijų (akt. Adrien Brody). Štai čia režisierius išsiunčia Gustavą į nuotykių ir pavojų pilną kelionę po Zubrovką, kur į veiksmą įsitraukia visi kiti – bendrakeleivis Zero, šio mylimoji Agata, uolus policijos pareigūnas, slaptoji durininkų draugija su Billu Murrayjum prieškyje ir daugelis kitų margų personažų.

Gustavas man tapo vienu iš įsimintiniausių Andersono filmografijos personažų. Ralpho Fienneso kuriamas durininko personažas meistriškai žongliruoja tarp nuoširdumo ir pataikavimo, kerinčio dėmesingumo ir abejingumo, absoliučios kontrolės ir nevaldomos panikos. O jo visa puokštė emocijų ir būdo bruožų juostoje atskleidžiama tokiu šmaikščiu tempu, kad vos spėji fiksuoti šio charizmatiško herojaus virsmus ir asmenybės niuansus.

Andersono kinematografija niekada anksčiau nebuvo tokia erdvi, užkrečiančiai smagi ir dar niekada taip gerai neskambėjo (dėkui Alexandre Desplat už kvapą gniaužiantį rezultatą).

Režisierius geba priversti žiūrovą nusišypsoti, patirti džiaugsmą, malonumą ir aukščiausios prabos pramogą, nepaisant to kokiame kontekste vyksta veiksmas. Gustavas prie savo mirusios bičiulės karsto giria ją už tai, kad spėjo persidaryti manikiūrą madingesne spalva, o scenoje su durų nukirstais pirštais vienam iš filmo herojų – prapliumpi juoku, nes Andersonas net baisiausius dalykus geba pateikti su ypatingu šmaikštumu ir stilingu humoru.

Jei ankstesnius Weso filmus buvo galima vadinti komedijomis visai šeimai, tai „Viešbučio” turinys labiau tinkamas suaugusiems. Čia galima aptikti seksualinių, juodojo jumoro, trilerio elementų. „Viešbutis” – tai duoklė istorijai, pasišaipymas iš militarizuotos valstybės, žmogžudžių gobšumo, slidinėjimo ir meno vagysčių vajų, o kartu tai – ilgesys tiems laikams, kai riteriškumas, mandagumas ir senojo pasaulio elegancija buvo norma.

Kritikų tarpe pasigirdo replikų, kad šis darbas pernelyg infantiliškas, dekoratyvus, bet man atrodo, kad režisieriaus tikslas ir buvo sukurti būtent tokį tiesmuką „perspaudimo“ efektą, koks būdingas tik Andersonui, nes tai ir yra jo kūrybinis ypatumas, vizitinė kortelė.

Šia eklektiška stilistika kuriamas „Viešbutis Didysis Budapeštas” tampa lyg patvirtinimas to, kad visa rodoma istorija – tik išsigalvojimas, rožinė kūrėjo fantazija, nufilmuota senoviniu carré formatu, paskaninta firminiais Mendl’s pyragėliais, kadrine animacija, balalaikų orkesto muzika ir kvepianti L’air de panache,- t.y. tokia, kokia turi būti Grand viešbučio istorija. Šelmiška, siurrealistinė pasaka suaugusiems, kurioje netrūksta nei veiksmo, nei spalvų, nei sąmojo, nei žaismingumo, o svarbiausia – fantazijos.

httpv://www.youtube.com/watch?v=1Fg5iWmQjwk