Knyga: PETER ACKROYD „Daktaro Di namai“.

Radau šią knygą sandėlyje tarp kitų draugo knygų. Patraukė ji mano žvilgsnį ne autoriaus pavarde ar knygos viršeliu, o apgraužtais kampais: „Tos prakeiktos pelės visur įlenda.“ – pagalvojau ir paėmiau į rankas. Paėmiau ir perskaičiau iki pabaigos. Dabar pabandysiu tuo, ką joje radau, pasidalinti su jumis.

Bet pradžiai šiek tiek apie patį autorių. Peteris Ackroydas (Peter Ackroyd ) gimė 1949 metų spalio 5 dieną Londone. 1971 metais Kembridžo universitete gavo magistro laipsnį, o tada dvejiems metams išvyko į Jeilio universitetą. Grįžęs į gimtinę pradėjo dirbti savaitinio kritikos žurnalo „The Spectator“ redaktoriumi, o nuo 1986 metų pradėjo bendradarbiauti su Londono „Times“, kuriame rašė naujų knygų recenzijas. Savo literatūrinę karjerą pradėjo nuo poezijos – 1973 metais pasirodė jo pirmasis poezijos rinkinys „London Lickpenny“. Iš viso skaitytojus pasiekė trys poezijos rinkiniai. Tačiau rašytojas žinomas tapo tik išleidęs romaną – „Didysis Londono gaisras“ („The Great Fire of London” (1982) ), kuriame rašoma apie Dikenso herojų atgimimą mūsų dienomis. Autorius taip pat parašė nemažai žinomų žmonių biografijų – Č.Dikenso, O.Vaildo, T.Moro ir kitų. Įdomus faktas, kad kai kurie šaltiniai nurodo P.Ackroydą kaip rašytoją homoseksualą, kuris labai domėjosi transvestizmo reiškiniu.

Taigi, „Daktaro Di namai“ – romanas apie miestą, apie žmogų klaidžiojantį mieste, apie žmogų klaidžiojantį savyje, ieškantį magijos pasaulio susilietimo taškų su realiu pasauliu. Tai romanas kupinas mistikos ir paslapties, kur tikrovė pinasi su vizijomis, sapnais ir regėjimais. Tai detalusis Londono planas – tiek šių laikų, tiek viduramžių. Tai homunkulo mįslės įminimas ir dvasinio miesto statyba savyje. Tai labirintas, kuriame paklysti ir niekaip negali išlipti.

„Aš paveldėjau namą iš tėvo. Taip viskas ir prasidėjo“ ( psl.5 ) Šitaip prabyla šių dienų Londono gyventojas Metas. Meto ieškojimai – tai bandymas suprasti save, savo tėvą ir…tai, kas sieja jį su Daktaru Di. Tai viena siužetinė linija. Kita – paties Daktaro Di ieškojimai. Kas gi, tas paslaptingasis Daktaras Di? Jis tikra istorinė asmenybė – Džonas Di ( John Dee ( 1527 – 1608 ). J.Di anglų alchemikas, astrologas, magas ir matematikas. Buvo Marijos Tiudor ir Elžbietos I dvarų astrologas ir sudarinėjo horoskopus. Nuo 1595 metų buvo Mančesterio koledžo rektorius.

„Man atrodo, kad laikas gali būti tokia pat reali substancija kaip ugnis arba vanduo. Jis gali keisti pavidalą. Jis gali judėti ir keisti padėtį.“ ( psl. 88 ) Taip apie laiką kalba Meto draugas Danielius Moras. Ir iš tiesų skaitant šią knygą susidaro toks įspūdis, kad praeitis užslenka ant dabarties, o praeitis ant ateities. Ypač tai akivaizdu Daktaro Di padėjėjo Edvardo Kelėjaus vizijose.

Taip pat čia galima rasti nemažai filosofinių pamąstymų apie mirtį ( „Aš dažnai įsivaizduoju mirtį kaip tokią štai būseną – tarsi lūkuriuočiau kažko po guoba prie tvenkinio.“ ( psl. 49 ); „Ką reiškia mirtis, jeigu ji ne mano paties?“ (psl. 107 ) ), apie mokslą, pažinimą, filosofus ( „Norint tapti tikrai iškiliu mokslininku, išsilavinusiu tyrinėtoju, būtina prasiskinti kelią į žinojimą per knygas; kitaip jūs veikiau liksite sofistas, šarlatanas ir empirikas, nei filosofas.“ ( psl. 72 ) ), apie Dievą („Jei netampate tokie, kad prilygtumėte Dievui, jūs negalite Dievo pažinti, nes kiekviena kokybė pažįsta tik tai, kas panašu į ją. Žmogus jau buvo ir vėl bus Dievu.“ ( psl.84 ) ), apie laiko ir Dievo susijungimą žmoguje ( „Mano Dievas gyvena ten, kur mano meilė, o mylėjau aš praeitį. Jei ir turėjau kokią dievybę, tai ji tūno pačiame laike.“ ( psl. 136 ). Galima aptikti įdomių gydymo būdų, tarkim „melancholija yra šalta ir sausa, todėl tas, kuris į ją linkęs, privalo atsisakyti keptos mėsos ir tokios, kuri itin gausiai pasūdyta.“ ( psl. 78 )

Ir labai įdomiai piešiamas Londono paveikslas, kuriame atsispindi autoriaus meilė šiam miestui: „Toks jau jis, šitas miestas: visai prie pat savo namų imi ir atsiduri kokioje nors gatvėje ar kokiame akligatvyje, kuris tarsi buvo paslėptas ištisą amžinybę.“ ( psl. 289 )

Manau, kad didelį darbą atliko vertėjai, kurie nepaklydo tarp Londono gatvių pavadinimų, išvinguriavo tarp lotyniškų citatų, darbą atliko nuosekliai, išlaikydami britišką pedantizmą ir preciziškumą.

Knyga tikrai verta dėmesio. Ypač rekomenduoju tiems, kurie yra lankęsi Londone ir kuriems šis miestas patiko. Taip pat turėtų paskaityti tie, kuriems nesvetimas mistinio pasaulio tyrinėjimas bei viduramžiška dvasia. Pabaigti norėčiau tokie citata:

„ – Ar tu nežinai paslapties? Dvasia niekuomet nemiršta, o šis miestas pastatytas žmogaus dvasiniame kūne.“ ( psl. 297 )

***

Informacija apie knygą: romanas, serija „Dvidešimto amžiaus aukso fondas“, Alma litera, Vilnius, 1999, iš anglų kalbos vertė Milda Keršienė ir Vilmantas Vilkončius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.